Garsaus XVII a. VU retorikos profesoriaus Žygimanto Liauksmino lotyniškas veikalas Praxis oratoria et praecepta artis rhetoricae iki šiol minimas Europos literatūros enciklopedijose kaip nuosaikų stilių propaguojanti knyga. Tuo laikotarpiu pamėgtą stiliaus neįprastumą autorius siekė sutramdyti Dialektikos branduoliu, arba logikos taisyklėmis, studentus mokė mąstyti sava galva, kalbėti aiškiai, suprantamai, neapkaišyti kalbos svetima išmintimi, t. y. neperkrauti teksto citatomis, kitų sukurtomis sentencijomis, aforizmais. Į minimą veikalą yra įdėtas ir praktinis Ž. Liauksmino kūrinys - panegirika Lenkijos karaliui ir LDK Vladislovui IV Vazai pergalės prieš maskviečius proga. Ši straipsnyje analizuojama panegirika iš esmės skiriasi nuo jo bendraamžio Vilniaus universiteto profesoriaus M. K. Sarbievijaus to paties žanro kūrinių. Joje nėra barokui būdingos sumaišties, gausių įvaizdžių, įvairiausių Biblijos ir mitologijos aliuzijų, sudarančių kompozicinės ir stilistinės nedermės įspūdį. Straipsnyje išryškinti keturi Ž. Liauksmino iškalbos stiliaus nuosaikumo veiksniai: natūrali kalbos kompozicija, dialektinę mintį palaikanti antitezės figūra, rišlus ir nuosaikus autoriaus kalbėjimas periodais ir paties autoriaus išmintis, išsiliejanti glaustais sentenciškais pasakymais. Ž. Liauksminas išlaikė klasikinės retorikos tradiciją Lietuvoje, neleido nukrypti į įmantrią gražbylystę, kaip tai atsitiko kaimyninėje Lenkijoje.
Šis darbas apsaugotas Creative Commons priskyrimo 4.0 viešąja licencija.