Senoji Lietuvos literatūra, 59, 2025, p. 68–111
ISSN 1822-3656 / eISSN 2783-6800
DOI: https://doi.org/10.51554/SLL.25.59.05

Jeano de La Gessée Henriados literatūrinės ypatybės ir imitacijos šaltiniai

Rasa Marija Šileikienė

Nepriklausoma tyrėja
rasa.m.sileikiene@gmail.com
https://orcid.org/0009-0003-9861-2477

Anotacija. Straipsnyje analizuojamas XVI a. antros pusės prancūzų poeto, rašiusio Jeano de La Gessée slapyvardžiu, proginės poezijos rinkinys Henriada (Henrias) lotynų kalba, dedikuotas Abiejų Tautų Respublikos valdovu išrinktam Anžu kunigaikščiui Henrikui Valua. Tai antroji ciklo, kuriame nagrinėjami skirtingi šio leidinio aspektai, dalis. Tiriamos šio rinkinio žanrinės ir meninės ypatybės, pagrindiniai motyvai ir įvaizdžiai, literatūrinės įtakos ir imitacijos šaltiniai (Antikos ir Renesanso autorių kūriniai), aptariamos sąsajos su kitais autoriaus kūriniais bei bendru 1573 m. elekcijai skirtų Prancūzijos leidinių idėjiniu ir literatūriniu kontekstu.

Reikšminiai žodžiai: Abiejų Tautų Respublika XVI a.; Henrikas Valua; XVI a. neolotyniškoji literatūra; Henriada; Jean de La Gessée; Louis d’Amboise.

Received: 10/04/2025. Accepted: 11/06/2025.

Copyright © 2025 Rasa Marija Šileikienė. Published by the Institute of Lithuanian Literature and Folklore Press. This is an Open Access article distributed under the terms of the Creative Commons Attribution Licence, which permits unrestricted use, distribution, and reproduction in any medium, provided the original author and source are credited.

Nepaisant trumpo ir nesėkmingai pasibaigusio Henriko Valua valdymo, šį, pirmąjį, valstybinį Prancūzijos ir Abiejų Tautų Respublikos (toliau – ATR) suartėjimą galima laikyti abiejų šalių kultūrinių ryšių pradžia, nors intensyvesni jie tapo tik XVII amžiuje. Prancūzijoje išleista gana gausi su šia elekcija susijusi literatūra lenkų ir prancūzų tyrėjų yra daugiau ar mažiau tirta, ja domėtasi, tačiau daugelis tekstų, ypač mažesnės apimties, kaip antai proginė poezija prancūzų, o ypač lotynų kalba, nedideli politiniai propagandiniai leidiniai (neretai parašyti kaip retoriškos būsimajam valdovui adresuotos viešosios kalbos), susijusių iškilmingų įvykių reliacijos ir pan. yra tyrinėti visai nedaug ar netyrinėti apskritai. Nedaug domėtasi ir Lenkijoje parašytais bei išleistais proginiais kūriniais¹. Šia Valua dvaro poeto, rašiusio Jeano de La Gessée slapyvardžiu-alonimu, proginės poezijos rinkinio Henriada (Henrias) analize, sudarančia dviejų straipsnių ciklą, siekiama išsamiai aprašyti vieną iš tokių periferijoje likusių „salelių“ – ne vienu atžvilgiu insula incognita, kurią tyrinėjant neišvengta ir netikėtumų bei keblumų, kaip antai autoriaus tapatybės ir identifikacijos klausimas. Atlikę kiek įmanoma išsamesnį (ir anaiptol nebaigtinį) istorinį tyrimą, jo rezultatus gretinome su autoriaus tekstais ir vertinome juos XVI a. antrosios pusės prancūzų poetų kūrybos bei ATR rinkimų temos literatūros kontekste. Autoriumi laikome ne provincialą, tariamą protestantą Jeaną Gesse’ą, bet modifikuotą šios pavardės formą kaip slapyvardį naudojusį Anžu kunigaikščio Henriko Valua, vėliau jo jaunesnio brolio Pranciškaus Valua pirmąjį dvariškį Louis de Clermont’ą d’Amboise’ą de Bussy, istoriniuose šaltiniuose minimą kaip poetą, palikusį gana gausios kūrybos².

Šio straipsnio uždavinys – išanalizuoti Henriadą teminiu, idėjiniu ir literatūrinio žanro požiūriu, apibūdinti pagrindinius motyvus ir įvaizdžius, panaudotus politiniam naratyvui ir propagandinei žiniai perteikti bei „epiniam“ elekto Henriko Valua paveikslui kurti. Straipsnyje nagrinėjamos ir Henriados sąsajos su kitais La Gessée kūriniais, atskleidžiamos literatūrinės įtakos ir imitacijos šaltiniai. Tyrimas atliktas pasitelkus įprastus filologijos ir istorijos tyrimų metodus (istorinių šaltinių, laikotarpio leidinių ir bibliografijos paieška, lyginimas ir analizė, tekstologinė analizė).

HENRIADOS ŽANRINĖS YPATYBĖS IR SĄSAJOS SU KITAIS AUTORIAUS KŪRINIAIS

Nuo XVI a. 8-ojo dešimtmečio pradžios prancūzų literatūroje buvo juntamas epinės kūrybos pakilimas – tam įtaką padarė 1572 m. išleista apie tris dešimtmečius kurta Pierre’o de Ronsard’o Fransiada (La Franciade), tradicinė klasikinė herojinė poema apie prancūzų tautos istoriją nuo mitinės pradžios, ilgam laikui nustačiusi žanro standartus³. Tokią kūrybą skatino ir aktualieji to meto įvykiai: religiniai karai, Lepanto mūšis (1571), Henriko Valua elekcija ir grįžimas į Prancūziją, dar vėliau – Henriko IV karai ir atėjimas į valdžią⁴. Šios literatūrinės bangos dalis yra ir 1573 m. išleisti epiškieji La Gessée kūriniai prancūzų ir lotynų kalbomis – Rošeleida (La Rochelleide)⁵ ir Henriada (Henrias)⁶. Tai proginio ir panegirinio pobūdžio „dabarties aktualijų“ poezija, abiejų kūrinių adresatas ir centrinis veikėjas yra Anžu kunigaikštis Henrikas Valua. Rošeleida parašyta dešimtskiemeniu silabiniu metru (kaip ir Ronsard’o poema), joje vaizduojama protestantiškojo La Rošelio apgultis, trukusi nuo 1572 m. lapkričio iki 1573 m. birželio. ATR valdovu išrinkus Henriką Valua, apgultis buvo nutraukta, sudaryta taika. Rošeleida išleista 1573 m. balandį, karo veiksmams dar nepasibaigus⁷. Kompozicinis poemėlės pagrindas – jūrų dievo Protėjo kalba-pranašystė⁸, kuria skelbiama La Rošelio, „maištininkų“ miesto, pražūtis, jis lyginamas su Troja; tekste esama šiek tiek įvykių pasakojimo, karo vadų sąrašas bei pagyrimai jiems, karališkajai šeimai, Paryžiui ir Prancūzijai. Antraštiniame puslapyje nurodyta, kad leidinys yra pirma dalis, tad autorius veikiausiai planavo tęsinį apie tolesnį karo etapą.

1573 m. rugsėjo 19 d. išleistą Henriados rinkinį sudaro Henrikui Valua dedikuota panegirika hegzametru, taip pat elektui, ATR pasiuntinių delegacijai, prancūzų valstybės pareigūnams ir diplomatams dedikuoti įvairiais metrais sukurti eilėraščiai (daugiausia odės; visi poetiniai tekstai sudaro 912 eilučių). Nepaisant „epinio“ pavadinimo, pagal klasikinę sampratą Henriada nėra epinis kūrinys – ją galima laikyti epiška panegirika, nes ji turi daugumą bruožų, būdingų tiek vėlyvosios Antikos, tiek Renesanso panegirikoms, t. y. transformuotam vėlyvosios epikos žanrui. Rinkinio panegirikos dalis parašyta sekant romėnų poeto Klaudiano panegirikomis (epinės panegirikos „etalonu“)⁹, aprašomi tuometiniai ir kiek ankstesni politiniai įvykiai, karai, valdovų genealogija. Tos pačios temos plėtojamos ir trumpesniuosiuose eilėraščiuose, tad teminis ir idėjinis rinkinio vientisumas skleidžiasi per poetinių formų įvairovę. Ši žanrų ir formų varietas – tai La Gessée itin būdingas kūrinių kompozicinis principas, pasak jo kūrybą tyrinėjusio Alexandre’o Piffault, „nustatant skirtingus būdus ir tonacijas tai pačiai realybei išreikšti [...], siekiant kuo labiau priartėti prie vienos tikrovės“¹⁰. Pats autorius įžanginiame Henriados sonete savo kūrinį vadina „naujovišku“ (ouvrage nouveau), t. y. „naujienų“, kūriniu ir teigia jame aprašąs, kitaip nei legendinius ar istorinius laikus vaizdavę epo klasikai ar Ronsard’as, ką tik nutikusius įvykius ir dabarties herojų Henriką Valua (l. 4v). Sykiu teisinasi dėl kūrinio trumpumo; atrodo, nebuvo juo iki galo patenkintas, suprato galimą kritiką dėl bandymo platų idėjinį užmojį realizuoti glaustoka forma (nors viskas suprantama dėl įvykių gausos ir skubos išleisti proginį kūrinį laiku), taip pat yra išsakęs ketinimą kūrinį taisyti ir išleisti pakartotinai¹¹.

Henriada neabejotinai priklauso neolotyniškosios Renesanso literatūros mišriųjų žanrų – valdovams ir didikams skirtų panegiriškų epinių poemų ir epiškų panegirikų – tradicijai, pirmiausia įsitvirtinusiai XV a. Italijoje ir greit tapusiai europine. Tarp daugybės tokių XV a. pabaigos ir XVI a. pradžios poemų paminėtinos Francesco Filelfo Sforciada (Sphortias), Orazio Romano Porkarija (Porcaria), Tito Vespasiano Strozzio Borsiada (Borsias), Naldo Naldi Volteriada (Vollaterais), Ugolino Verino Karliada (Carlias) ir kitos. Vieni tokie kūriniai buvo išleisti (paprastai praėjus nemažai laiko nuo parašymo), kiti plito rankraščiais, dar kiti egzistuoja vienu rankraštiniu egzemplioriumi, o būta ir apskritai neišlikusių, žinomų tik iš paminėjimų.

Šio žanro pavyzdys yra ir lotyniškai rašiusio romiečio poeto Giovannio Michelės Nagonio įvairių Europos šalių valdovams dedikuotos poemos, autoriaus dovanotos adresatams kaip diplomatinė dovana¹². Prancūzijos Nacionalinėje bibliotekoje saugomi du jo poemų rankraščiai, XVI a. buvę valdovų asmeninėje bibliotekoje: vienas dedikuotas karaliui Liudvikui XII (De laudibus Galliae, apie 1499 m.)¹³, kitas – kunigaikščiui Pierre’ui II de Bourbonui (Carmina de gestis Petri ducis Borbonii, apie 1500 m.)¹⁴. Abu rankraštinius rinkinius sudaro panegiriška kelių giesmių epinė poema hegzametru ir įvairiais metrais sukurti eilėraščiai (elegijos, epigramos eleginiu distichu, odės sapfine strofa, eilės falaikėju) apie dedikato darbus ir nuopelnus; juose, kaip tam metui įprasta, ryški Antikos autorių stiliaus bei leksikos įtaka. Nors daugelį šių ypatybių galėtume laikyti bendraisiais Renesanso poezijos rinkinių bruožais, Henriada, nepaisant gerokai mažesnės apimties, artima Nagonio kūriniams žanro, kompozicijos, poetinių formų požiūriu. La Gessée identifikuodami kaip d’Amboise’ą (t. y. kilmingąjį, nuo vaikystės praleidusį nemaža laiko karališkajame dvare bei priklausiusį Henriko Valua artimai aplinkai), manome, jog jis galėjo būti skaitęs šiuos kūrinius. Apskritai vargu ar įmanoma nustatyti visus antrinius (pirminiu laikant Klaudianą) žanrinės inspiracijos šaltinius: akivaizdu, jog Henriados rinkinio poetinių formų ir jų kompozicijos pasirinkimą paveikė tiek įvairūs XV a. pabaigos – XVI a. pirmųjų dešimtmečių neolotyniškųjų panegirikų, epinių poemų ir epitalamijų autoriai, tiek XVI a. vidurio europinės neolotyniškosios poezijos tendencijos.

Dar viena La Gessée epinė poema – tai 1573 m. vasarą rašyta ir nebaigta neišlikusi prancūziška Poloniada (Poloniade, galbūt apie Lenkijos–Lietuvos istoriją, valdovus ir į jų gretą įsijungiantį Henriką Valua (?)), minima Henriados įžanginiame sonete (l. 4v). Svarstymus jos klausimu ir trumpą tyrimų apžvalgą esame pateikę ankstesniame straipsnyje¹⁵. Ten pat esame aptarę 1573 m. rudenį išleistą Henriados priedą prancūzų kalba – proginės poezijos leidinį Prancūzijos atodūsiai dėl Lenkijos karaliaus išvykimo [...] (Soupirs de la France sur le Depart du Roi de Poloigne [...]), kurį sudaro sonetai karališkajai šeimai, Bažnyčios hierarchams ir svarbiausiems diduomenės atstovams. Taip pat paminėtinas 1573 m. liepos pabaigoje išleistas dar vienas nedidelis La Rošelio taikos temai skirtas La Gessée poezijos rinkinys Pasakojimas įvairiomis eilėmis [...]¹⁶, dedikuotas Karoliui IX (visas leidinys) ir kitiems karališkosios šeimos nariams (atskiri eilėraščiai), – nors jis neturi epiškųjų bruožų, su kita tų metų La Gessée kūryba jį sieja „aktualijų“ tema ir panegiriškumas.

Išlikusi dar viena nedidelės apimties epinio pobūdžio poemėlė Šviesiausiojo Anžu kunigaikščio, Lenkijos karaliaus, išrinkimas [...]¹⁷, daugeliu atžvilgių susijusi su Rošeleida ir Henriada. Pagal tematiką ir žanrą tai galėtų būti taip ir neišleista antra Rošeleidos dalis, nors yra parašyta ne dešimtskiemenėmis eilutėmis, o aleksandrinu. Tekste nupasakojama La Rošelio apsiausties pabaiga ir Henriko Valua išrinkimo ATR valdovu paskelbimas kariaujantiesiems. Poemėlė pasirašyta Paulio de Vollant’o (1533 m. gimusio laisvalaikiu eiliavusio juristo iš Tūro) pavarde, tačiau tikėtina, jog taip pat sukurta La Gessée (d’Amboise’o?). Kūrinio tematika, pobūdis, stilius, leidėjas (nedidelė Gilles’io Blaise’o leidykla, 1573 m., be šios poemėlės, leidusi vien La Gessée kūrinius), adresatas (Vilaro markizas Honoratas Savojietis, kuriam dedikuota 1572 m. La Gessée poezijos knygelė ir kiti kūriniai), skubus išleidimas būdingi arba identiški to meto La Gessée leidiniams, o kai kurie sakiniai ir frazės – tai kone pažodinis prancūziškasis Henriados atitikmuo. Įžanginiame autoriui skirtame Guillaume’o Le Bretono eilėraštyje kreipiamasi į jauną poetą ir patariama jam, užuot rašius „sonetus ir sonetėlius“ (tai labai būdinga La Gessée), imtis rimtų poemų (būtų keista taip kreiptis į 40 metų sulaukusį Bretanės parlamento advokatą, jo pareigos čia irgi niekur neminimos), galiausiai leidinyje įvairuoja ir painiojami net autoriaus vardas ir pavardė (P. de Vollant Tourangeois – P. de Vollant – Paul de Volant – Pierre de Volland Tourangeois). Ši poemėlė visai netyrinėta, neaprašyta ir ilgai nebuvo įtraukiama į žinynus – veikiausiai dėl leidinio retumo¹⁸. Mūsų atlikta jos teksto analizė ir autorystės problemos tyrimas leistų teigti, kad Paul de Vollant yra dar vienas d’Amboise’o slapyvardis-alonimas. Tai nuosekliai dera su gausia 1572–1574 m. jo kūrinių leidyba, renkantis, kaip galima ilgainiui atsekti, skirtingus slapyvardžius ir kiekvieną panaudojant tik 1–3 nedidelės apimties leidiniams.

TEMINIAI MOTYVAI IR ĮVAIZDŽIAI: POLITIKA, PANEGIRIŠKUMAS, IMITACIJA

La Gessée ne sykį gana pabrėžtinai save yra pavadinęs „dvikalbiu“, prancūziškai ir lotyniškai rašančiu poetu (POF, p. 131, 138, 303, 926 ir kt.), nors prancūzų kalba jis sukūrė daug daugiau. Aptariant prancūziškąją jo poeziją neretai pabrėžiama, kad nors ji pasižymi imitaciniu pobūdžiu ir autorius daug skolinosi iš „Plejados“ poetų (ypač stiliaus ir leksikos elementų), pats visada pabrėžė savo originalumą, savarankiškumą ir atotrūkį nuo „Plejados“, naudodamasis esamomis formomis bandė kurti naujus hibridinius žanrus (pavyzdžiui, odę-satyrą)¹⁹. Vertinant jo lotyniškąją poeziją XVI a. antros pusės literatūros kontekste, tai tipiškas Renesanso autorius, įgijęs humanistinį išsilavinimą, kūryboje sekantis to meto retorikos ir poetikos taisyklėmis bei reikalavimais, iš kurių vienas esminių – Antikos autorių imitavimas ir kūrybiškas „varžymasis“ su jais (aemulatio).

Imitacijos šaltinio transformavimas, interpretavimas ieškant naujų reikšmių, pasitelkiant įvairias literatūrines priemones ir tikslingai kuriant prasmines aliuzijas, Henriadoje gana dažnas. Šiame rinkinyje imituojami ir cituojami Antikos ir vėlyvosios Antikos autorių Vergilijaus, Ovidijaus, Horacijaus, Cicerono, Katulo, Lukano, Senekos, Silijaus Italiko, Stacijaus, Klaudiano, Laktancijaus, Plutarcho kūriniai, pavartota šiek tiek Juvenalio, Tibulo, Lukrecijaus leksikos. Nedidelį imitacijos sluoksnį sudaro vėlyvosios Antikos autoriaus Sidonijaus Apolinario, neolotyniškųjų Renesanso poetų Ugolino Verino (Ugolino di Vieri), Jokūbo Sanazarijaus (Jacopo Sannazaro), Marko Jeronimo Vidos (Marco Girolamo Vida), Marcelo Palingenijaus Stelato (Marcello Palingenio Stellato) leksika²⁰, esama šiek tiek Rutilijaus Namaciano, Pauliaus Diakono leksikos pėdsakų. Be neolotyniškųjų italų panegiristų (kaip minėtasis Nagonio), La Gessée taip pat stilistiškai artimas su Vengrijos valdovų Motiejaus Korvino, Vladislovo II Jogailaičio dvarais susijusiems poetams (Janui Panonijui (Janus Pannonius), Motiejui Andronikui (Matthaeus Andronicus)), taip pat kilusiesiems iš Lenkijos (Pauliui iš Krosno) bei kitų kraštų (Jokūbui Bonui Rakuziečiui (Jakov Bunić, Iacobus Bonus Racusaeus))²¹. Veikiausiai jis buvo skaitęs ir Jono Visliciečio Prūsų karą (Bellum Prutenum) bei Jurgio Sabino (Georg Sabinus) lotyniškąjį eilių rinkinį Poemata. Įtaką jam akivaizdžiai darė ir lotyniškoji „Plejados“ poetų Étienne’o Jodelle’io, Joachimo du Bellay ir Jeano Dorat bei jiems artimo Karolio Utenhovės (Karel van Utenhove) kūryba (matyti ne vien iš Henriados, bet iš visų jo lotyniškųjų kūrinių). Šiame straipsnio skyriuje aptariami svarbiausi ir akivaizdūs minėtųjų autorių (ypač Antikos) imitacijos reiškiniai teminiu ir įvaizdžių lygmeniu, o tolesniame skyriuje jie nagrinėjami stilistikos ir leksikos lygmeniu.

Kompozicinę Henriados struktūrą ir tematiką esame analizavę pirmoje tyrimo dalyje. Henriko Valua užsakymu parašyto kūrinio paskirtis – perteikti ATR ir Prancūzijos išsilavinusiam skaitytojui naujai kuriamos abiejų šalių bendrystės politinį naratyvą poetine forma, apimančia tiek karališkojo dvaro propagandos, tiek žanrui tradiciškai būdingo panegiriškumo (sykiu ir elekto „pristatymo“) aspektus. Kaip minėta, pagrindinę leidinio dalį sudaranti panegirika parašyta sekant IV a. Romos poeto Klaudijaus Klaudiano hegzametrinėmis epiškomis panegirikomis – tiek pačiu žanru, tiek kūrinių struktūra, tiek stiliumi ir leksika. Renesanso laikais tai buvo vienas populiariausių, po Vergilijaus ir Ovidijaus²², autorių – grakštesnė, elegantiškesnė šio vėlyvosios Antikos poeto kalbinė raiška neretai laikyta tinkamesne to meto realybei vaizduoti nei kiek „archajiška“ klasikinė Vergilijaus, Stacijaus ar Lukano kalba.

Tačiau ilga La Gessée panegirikos įžanga, sudaranti net ketvirtį pačios panegirikos teksto, žymiai skiriasi nuo trumpų, 20–30 eilučių užimančių, Klaudiano įžangų – tai asmeniškas pasakojimas, čia pasitelktas kaip retorinė priemonė captatio benevolentiae, kreipiantis į adresatą Henriką Valua (ir implikuojantis gana artimą autoriaus santykį su valdovu). Vardijamos kūriniui atsirasti kilusios kliūtys: minimas poeto kūrybai trukdantis „visiškai nevykęs likimas“ (fortuna nequissima, l. 5r), daug nemalonumų ir „skaudžių rūpesčių“ (curis acerbis) sukeliantys „dažni kivirčai“ (crebra iurgia), dėl kurių poetas negalįs „nekliudomas gyventi savo gyvenimo“ (inoffensae cursum traducere vitae), viena iš „nelaimių“ – taip pat ir „prarastas laikas“ (consumpto temporis usu; čia veikiausiai užsimenama apie d’Amboise’o sužeidimą prie La Rošelio ir bent kelias savaites trukusį sveikimą, sutrukdžiusius kūrybiniams planams); minima autoriaus aplinka – būsimasis kūrinio skaitytojas yra „kandus dvaras“ (Aula dicacula, l. 6r), šiandien pagirsiantis poetą, o rytoj jį užmiršiantis (Nil iuvat obliti meminisse poëmata Vatis). Tad įžangoje, viena vertus, šia kompozicine disproporcija (galbūt atsiradusia dėl to, kad pritrūko laiko ilgesniam pačios panegirikos tekstui?) nusižengta žanro reikalavimams, kita vertus, ši dalis įdomi autentišku turiniu. Nemažai asmeniškų, draugišką autoriaus santykį su elektu parodančių trumpesnių ar ilgesnių frazių rasime ne tik „Panegirikoje“, bet ir daugelyje rinkinio eilėraščių – tai sykiu ir literatūrinė priemonė, turinti skaitytojui parodyti būsimojo valdovo kilnumą, dosnumą ir mecenatystę²³, pasitelkus „įgimto saiko ribų neperžengiančio“ (modestiae mihi [...] innatae fines non transcendisse, l. A2r) poeto tikrus „liudijimus“ (documenta).

Remiantis tolesne tekstų analize galima teigti, kad Henriados „Panegirika“ yra itin ryškus (ko gero, vienas ryškiausių) Klaudiano recepcijos²⁴ ir sekimo jo kūryba pavyzdys XVI a. epinio ir panegirinio pobūdžio poezijoje (ši išvada gali būti koreguojama atliekant daugiau šio žanro kūrinių, ypač išlikusių tik rankraščiuose, tyrimų). Klaudiano panegirikomis sekama visais teksto lygmenimis: kūrinio struktūros (enkomijo forma ir kompozicinės dalys, aprašoma valdovo giminė, asmuo, savybės ir darbai), apimties (keli šimtai eilučių), teminių elementų (parafrazuojami epizodai), stilistikos (gausūs skoliniai iš Klaudiano kūrinių), galiausiai esama net šiokių tokių autoriaus situacijos panašumų (valdovas, kaip ir Klaudiano atveju, yra poeto dvariškio globėjas). Toks „sutirštinimas“ atrodo esąs tikslingas – jis turėtų padėti skaitytojui, atpažinus šaltinį, susieti pastarajame šlovinamą imperatorių Teodosijaus I ir Honorijaus karvedį bei politiką Flavijų Stilichoną (apie 359–408) su Henriku Valua. Šio ryšio nuoroda – „Panegirikos“ įžangoje pateikiama Klaudiano citata apie Stilichoną (De consulatu Stilichonis 3, 113–115), nors toliau poetiniame tekste Stilichonas tiesiogiai neminimas. Sąsaja čia grindžiama analogija „gavęs valdžią dėl dorybės“: vandalų kilmės Romos kariuomenės karininkas Stilichonas tampa magister militum, valdovo patikėtiniu ir regentu, pasak Klaudiano, dėl asmeninių savybių („valdžios dovanas įgijo dorybe“, regni dotes virtute paravit; Laus Serenae, 179), kaip Henrikas Valua išrenkamas ATR valdovu iš kelių (taip pat ir padėtimi jam lygių) kandidatų dėl savo virtus, ypač pabrėžiant kariškąjį „dorybės“ aspektą. Taigi panaudotas tradicinis iš Antikos ateinąs Renesanso mąstysenos topos: tikroji vertybė esanti „dorybė“, o ne kilmė. (Glaustą šios sampratos formuluotę žr. Juvenalio VIII satyroje: „ko vertos protėvių genealogijos?“ Stemmata quid faciunt?, VIII, 1; „tik dorybė yra vienintelis [tikras] kilmingumas“, nobilitas sola est atque unica virtus, VIII, 20.)

Valdovui derančių krikščioniškųjų dorybių tema plačiau išplėtota poeto „politinių patarimų“ būsimajam valdovui dalyje (Hen. 171–257 eil., l. 9v–11r). Joje išlaikytas kanoninei enkomijo struktūrai būdingas tradicinių dorybių modelis, naudojamas atskleisti giriamojo asmens savybėms. Dėl elekto jaunystės trūkstant jo „darbų įrodymų“, autorius pasirinko kitą literatūrinę priemonę – „patarimus“, aptarė geram valdovui reikalingas dorybes ir vengtinas ydas²⁵, taip pat nusižiūrėjęs nuo Klaudiano Apie Stilichono konsulatą (De consulatu Stilichonis) 2-osios knygos (106–184 eil.) – joje vardijamos dorybės, kuriomis Stilichonas turėtų vadovautis, ir ydos, kurių turėtų vengti. Bendrais bruožais vadovaujamasi Klaudiano teksto struktūra, didžioji dalis dorybių ir ydų Henriadoje tos pačios (nors jų sąrašas kiek platesnis ir sistemiškesnis, laikomasi tradicinės krikščioniškosios klasifikacijos), taip pat iš Klaudiano perimta nemaža leksikos pramaišiui su Cicerono kalboms būdingu žodynu. Tai pastišas, kaip ir nemaža dalis kitų „Panegirikos“ vietų, tačiau, vertinant pagal Renesanso literatūrinius kanonus, jis pakankamai originalus, nes pateikia „naujovišką“ imituojamų šaltinių interpretaciją, o sykiu atitinka „mokslingai“ poezijai keliamus reikalavimus.

Elekto projekcijai į Stilichono figūrą gali būti svarbi ir vandališkoji Stilichono kilmė²⁶. Lenkijos ir Lietuvos istorija besidomintis autorius veikiausiai buvo skaitęs gana populiarų tuo metu vokiečių istoriko Alberto Kranco (Albert Kranz, apie 1450–1517) veikalą Vandalija – vandalų ir Rytų Europos tautų istoriją²⁷, kurioje, kaip vienas žymių vandalų, aprašytas ir Stilichonas. Kranco veikale vadovaujamasi viduramžiškąja lenkų tautos kilmės teorija – slavai tapatinami su vandalais, kaip darė ir Renesanso autoriai Motiejus Miechovietis, Sebastianas Miunsteris, Jodokas Liudvikas Decijus bei kiti (tačiau šią teoriją kritikavo ir jos nesilaikė Marcinas Kromeris, Janas Herburtas).

Patį vandalų tautos pavadinimą Viduramžių ir Renesanso autoriai kildino iš mitinio Krokuvos įkūrėjo Krako dukters valdovės Vandos vardo²⁸. Šią kilmės teoriją bei slavų-vandalų, kaip lenkų protėvių, sąsają su Stilichonu populiarino ir poetai. Antai pirmasis Karaliaučiaus universiteto rektorius Jurgis Sabinas (1508–1560) epitalamijuje Žygimanto Augusto ir Elžbietos Habsburgaitės vestuvėms, įtrauktame į rinkinį Poemata (išleistas 1558 m.), pateikia visų valdovų sąrašą iki šio Jogailaičio, kiekvieną jų aprašydamas, o po Vandos leisdamasis į digresiją apie Stilichoną²⁹ (Sabino teksto tema ir kai kurios su Henriada sutampančios frazės leidžia manyti La Gessée galėjus skaityti šią poemėlę). Henriko Valua rinkimų laikais tokia karvedžio traktuotė jau buvo tapusi ATR kultūrinės erdvės istorinių (ar veikiau pseudoistorinių) pasakojimų locus communis: pavyzdžiui, Jakobas Falckenburgas, Henrikui Valua dedikuotos knygelės eilėraštyje vardindamas Lenkijos ir Lietuvos valdovus, tarp jų mini ir Stilichoną³⁰. Tad panegirikoje per kultūrinę asociaciją, „atpažinimą“ primenama, kad elektas kartu esąs ir Stilichono kilmės krašto valdovas.

Kitas poetinis Henriko Valua įvaizdis – senovės graikų mitologijos ir epų herojus Achilas, archetipinis miles fortissimus. XVI a. literatūroje jis figūruoja kaip įprastas topos, pabrėžiamos jo savybės priklausomai nuo reikiamo konteksto – dažniausiai drąsa, jėga, veržlumas, neretai jaunystė, šlovingas, bet trumpas gyvenimas, o kartais ir ne tokios tradiciškos ypatybės, kaip antai medicinos išmanymas, polinkis į meną ir poeziją (remiantis Ovidijumi)³¹. Henrikas Valua su Achilu gretinamas „Panegirikos“ 258–275 eilutėse. Lyginimą grindžia tariamas jųdviejų situacijos panašumas (graikų pasiuntiniai vyksta ieškoti Skiro saloje pas karalių Likomedą slepiamo Achilo, kad jis dalyvautų Trojos kare, o ATR pasiuntiniai atvyksta į Prancūziją savo išrinktojo valdovo) bei tikromis ar tariamomis savybėmis (ypatingas karys, lemiantis pergalę): „ši tauta nugalėtoja džiaugsis antruoju Achilu“ (alio Achille), jam įveikus „bėgančius maskvėnus“ ar „tautas, kurioms prigimtinį vardą Tartaras davė“ (totorius, l. 11r). Palyginimą pasiuntinybės pagrindu galėjo įkvėpti Stacijaus poema Achileida (ypač I, 675 ir toliau), tačiau akivaizdaus jos stilistinio mėgdžiojimo ar skolinių Henriados panegirikoje nematyti. Tą patį sugretinimą, tik jau prancūziškai, La Gessée pateikia viename iš savo „lenkiškųjų“ sonetų: „lenkas nudžiugęs tavo šalyje laukia savojo prancūzų Achilo, keršytojo jo nekenčiamiesiems“ (Le Polake joyeus attand en ta Province / Son Achille François, vangeur de ses haineus, POF, p. 96).

Po La Rošelio apsiausties sudarius taiką, Valua dvaro poezijoje vėl paplito tradiciniai palaimingos taikos, „aukso amžiaus“, „Saturno karalystės“, triumfuojančios teisingumo deivės mergelės Astrajos įvaizdžiai, įsitvirtinę apie XVI a. vidurį ir vis grįžtantys tam tikromis progomis, pritaikomi kiekvienam valdovui³². Henriadoje taip pat rasime daugelio jų „santrauką“, ypač po panegirikos einančioje odėje, parašytoje sapfine strofa (l. 12r–14r). Tai Henriko Valua būsimo valdymo pašlovinimas sekant Horacijumi (daugiausia jo odėmis, tarp jų Carmen saeculare), jo stiliumi ir leksika, papildant Vergilijaus įvaizdžiais ir frazėmis. Odės pradžioje vaizduojami religinių karų baisumai, po jų grįžta laiminga „teisingojo Saturno karalystė“ (redeuntque iusti regna Saturni) ir „visas Mergelės maitintojos pulkas“ (chorus integer Virginis almae – kalbama apie teisingumo deivę Astrają) – čia Horacijui būdingą leksiką papildo kiek pakeista Vergilijaus 4-osios eklogės apie gimusį ypatingą kūdikį citata (Ecl. 4, 6). Toliau, laikantis Renesanso laikams būdingos šios eklogės krikščioniškosios interpretacijos, minimi su Henriko Valua išrinkimu į ATR sostą sieti stebuklingi ženklai: tuo metu danguje pasirodžiusi „naujoji žvaigždė“ (stella nova, 1572 m. pabaigoje danguje pasirodžiusi supernova SN 1572) lyginama su Kristaus gimimą simbolizavusia Kalėdų žvaigžde – ATR delegacija ja seka it kadaise Trys Karaliai³³.

Apskritai odėje krikščioniškieji įvaizdžiai jungiami su romėniškaisiais (pavyzdžiui, kasmetinės avinėlių aukos), o Henriko Valua valdymas ATR vaizduojamas lyg Oktaviano Augusto valdomos Romos atitikmuo (minima didžiulė šalies teritorija, įtakos plėtra ir pan.), atitinkamai pasirinkti ir imituojami autoriai – Augusto remti patys „romėniškiausi“ poetai Vergilijus ir Horacijus. Šis metaforiškai antikinis vaizdinys, numanomoji Pax Valesiana, išties atspindi karalienės motinos Kotrynos Mediči bandytą įgyvendinti politinį projektą, tęsiantį ankstesnes Valua giminės ambicijas gauti Prancūzijai imperijos titulą (paskelbiant ją Šventosios Romos imperija ir taip „sugrįžtant prie ištakų“, atgaunant Frankų imperijos ilgainiui prarastą Karolio Didžiojo titulą, perėjusį vokiškosioms buvusios imperijos žemėms)³⁴. Pažymėtina, kad Prancūzijos karaliui priklausė Rex Christianissimus, svarbiausiojo krikščionybės gynėjo Europoje, titulas, perduodamas nuo pirmojo pasikrikštijusio karaliaus Chlodvigo I laikų.

Pagal numatytąjį karalienės motinos projektą, vyresnis sūnus Karolis IX turėjo valdyti Prancūziją, Henrikas – ATR, o jaunesnis Pranciškus – vesti karalienę Elžbietą I ir valdyti Angliją. Realios aplinkybės šiam sumanymui prieštaravo: nors Henrikas Valua laimėjo rinkimus, Karolis IX tuo metu jau sirgo greitai progresuojančia tuberkulioze ir priartėjus Henriko išvykimo į Krokuvą metui jo sveikata nebeteikė daug vilčių, o ilgos Pranciškaus piršlybos tiek tuo metu, tiek vėliau nedavė rezultato. Tačiau trijų brolių valdomos būsimosios imperijos tema buvo svarbi 1573 m. elekcijos propagandos dalis – ji neretai kartota „rinkimų literatūroje“, taip pat poezijoje, buvo panaudota ir Paryžiuje vykusių iškilmių dekoracijų užrašuose³⁵. Henriadoje, be šios odės su minima perspektyva „iki tolimos jūros“³⁶, „trijų brolių“ motyvą dar randame ATR pasiuntinybės nariams skirtame eilėraštyje (l. 17v). Tad nors dauguma La Gessée panaudotų su „aukso amžiumi“ susijusių įvaizdžių yra tradiciški ir plačiai paplitę, jis pateikia politiškai adaptuotą jų traktuotę, originaliau susieja imituojamus elementus, odėje išlaikomas Horacijumi sekantis stilius, nors tiesiogiai Horacijaus citatų ar frazių perkeliama palyginti nedaug.

Dar viena aliuzija į senovės Romos ištakas „Panegirikos“ tekste – Henriko Valua palyginimas su Enėjo sūnumi Askaniju-Julu, Julijų giminės (ir atitinkamai paties Augusto) protėviu, remiantis epizodu, kai Askanijui galvą laižiusios stebuklingos liepsnos (Vergilijaus Eneida II, 682–655, ir Klaudiano Panegyricus de quarto consulatu Honorii Augusti, 192–195). Išeivių iš Trojos Enėjo ir Julo tema tuometiniams skaitytojams turėjo sietis ir su prancūzų tautos kilmės iš trojėnų mitu, tautos pradininku pagal Viduramžių legendą laikant mitinį Hektoro sūnų Astijanaktą-Franką – apie jį kaip Valua giminės protėvį kalbama „Panegirikos“ įžangoje (l. 5v 37–41 ir 45–46 eil.; „iš Hektoro kamieno išaugę Valua šakos ainiai“, secus Hectorea creti de stirpe nepotes Valesiae sobolis). Įžanginiame prancūziškajame La Gessée sonete taip pat minima šioms mitinėms tautos ištakoms skirta Ronsard’o epinė poema Fransiada.

Henriados poetinių formų įvairovėje išsiskiria paskutiniai rinkinio eilėraščiai – Valua giminės „paveikslai“ (Icones), parašyti 16 trieilių hegzametru. Čia trumpai pristatoma elekto genealogija: emblemiškuose eilėraščiuose vaizduojami kelių Valua giminės kartų atstovai, pradedant Pranciškumi I. Į juos panašūs trumpi eiliuoti įrašai būdavo įrašomi po iškilmių dekoracijomis ir jas papildydavo, sukurdavo vaizdo ir teksto vienovę. Tačiau nėra duomenų, kad šie eilėraščiai būtų panaudoti po kokiais nors Valua giminės atvaizdais (piešiniais, graviūromis ir pan.). Temos ir formos požiūriu La Gessée čia veikiausiai bus įkvėpęs „Plejados“ poeto Jodelle’io (1532–1573) Įrašų, figūrų, devizų ir vaidinimų [...] rinkinys (Le Recueil des inscriptions, figures, devises et masquarades [...])³⁷, skirtas Henriko II 1558 m. sausio mėn. pergalei prieš Angliją atsiimant Kalė miestą pagerbti. Be Paryžiaus rotušėje 1558 m. vasario 17 d. vykusių iškilmių scenarijaus, jame įtraukta ir analogiškų „paveikslų“ dalis lotynų kalba (Christianorum nostri temporis heroum, et heroinarum icones), sudaryta iš 64 trieilių hegzametru, vaizduojančių karališkosios šeimos narius, didikus, karvedžius ir kitus žymius to meto asmenis. Tad Henriadoje matyti ir XVI a. antros pusės neolotyniškosios prancūzų poetinių formų tradicijos tąsa.

HENRIADOS IMITACIJOS ŠALTINIAI: STILIUS IR LEKSIKA

Smulkesnių kompozicinių teksto elementų ir leksikos lygmeniu „Panegirikoje“ daugiausia sekama Klaudianu, kiek mažiau Vergilijumi, dar mažiau – Horacijumi, Ovidijumi, o visų kitų autorių įtaka dar menkesnė. Rinkinyje (daugiausia „Panegirikoje“) tiesiogiai panaudoti šie Klaudiano kūriniai: In laudes Stiliconis Panegyris I, II ir III, Panegyris de tertio consulatu Honorii Augusti, Panegyris de quarto consulatu Honorii Augusti, In consulatum Manlii Theodori Panegyris, In Rufinum liber II, De bello Gildonico, De bello Gothico, De raptu Proserpinae, Laus uxoris Stiliconis (arba Laus Serenae), eilėraštis „Phoenix“³⁸.

„Panegirikos“ tekstui būdinga parafrazuoti didesnius Klaudiano kūrinių epizodus (apie 10 eilučių apimties) – jų yra apie keturis. Dažniausiai tai išplėstiniai palyginimai, būdingi tiek Klaudianui, tiek Antikos epinei literatūrai apskritai. Skolinamasi tiek pagrindinę mintį, tiek ištisas frazes. Tokia imitacija yra puošybinis elementas, pridedantis tekstui apimties bei „vaizdingumo“ ir sykiu rodantis autoriaus apsiskaitymą.

„Panegirika“ pradedama epinei poezijai įprastu Gando (l. 7r, 14–15) įvaizdžiu: Gandą lydi Pergalė „tokios pat auksinės spalvos sparnais“ (Fama, suas spargit [...] laudes: / Nec minus auratas Victoria concolor alas / Pergit inassueto iunctim librare volatu) – čia Klaudiano Gandui aprašyti pasitelkta frazė (Theod. 270, Fama volatu) sujungta su Silijaus Italiko Pūnų karo Pergalės, lydinčios Dorybę, apibūdinimu, kiek pakeičiant šaltinį (plg. Punica, XV, 98, niveis Victoria concolor alis, „sniego baltumo sparnais“). „Gandas kalbančiais sparnais“ (Fama loquacibus alis, plg. identišką frazę Stil. 2, 337) pasirodo ir Souspirs [...] lotyniškajame įžanginiame eilėraštyje, kur kalbama apie Henriadą ir Poloniadą (l. 1v). Klaudiano 2-oje Stilichono panegirikoje po šio Gando epizodo pateikiamas Fenikso epizodas – lygiai taip pat yra ir La Gessée „Panegirikoje“, tik Klaudiano panegirikoje abu įdėti pabaigoje, o nagrinėjamoje „Panegirikoje“ atkeliami į pradžią.

Palyginti iškilią asmenybę ar kūrinio veikėją su Feniksu buvo gana paplitę Renesanso literatūroje, tai įtraukta ir į poetikos teoriją – antai Skaligeris Poetikoje Klaudiano Stil. 2 tokį palyginimą laikė pavyzdiniu (Poet. V, p. 275). La Gessée daug kur vadovavosi Skaligeriu, jo kūryboje panaudota nemažai šiame veikale „pagirtinomis“ vadinamų citatų ir frazių. Šio lyginimo pagrindas toks: Henrikas Valua, prisiimdamas naująjį valdovišką vaidmenį ir pareigas, turįs sykiu „atsinaujinti“, „atgimti“ ir dvasiškai; ta pati mintis kartojama ir vienoje iš odžių lyginant tai su Heraklio laidotuvių laužu ir apoteoze (l. 15r). Palyginimo su Feniksu analizė rodo, kaip dėliojami labiausiai imitaciniai Henriados epizodai: čia susilydo frazės iš Klaudiano eilėraščio Feniksas ir Stil. 2 ištraukos, dar pasitelkiamas Laktancijui priskiriamas eilėraštis „Apie paukštį Feniksą“ (De ave Phoenice); autorius neabejotinai žinojo ir Ovidijaus pateiktą Fenikso aprašymą (Met. XV, 391–407), tačiau čia jo nepanaudojo³⁹. „Panegirikos“ Henriko Valua palyginimas su Feniksu užima 11 eilučių, tad yra ilgesnis už Klaudiano Stilichono palyginimą su Feniksu (7 eilutės).

„Panegirikos“ Fenikso epizodo šaltiniai:

Imitacijų šaltiniai paryškinti taip: Laktancijus, Klaud. Phoen., Stil. 2 arba jų 1 hibridas, 2 hibridas.

Paryškintos frazės perkeltos tiesiogiai arba kiek pakeistos. Pakeitimai apima sinonimų vartojimą (toliau: šaltinis – Paneg.; ales – oscen, paukštis; ignea – flammea [aves], ugninis – liepsnotas), panašios reikšmės frazes (protinus... ferre iuvat – properet), panašaus skambesio pagal reikšmę tinkančius žodžius (tumulus – cumulus, kapas – laudotuvių laužas), gramatines formas (texens – texuit, stipat – stipet, ad Nilum – Nilo, conveniunt – convenit, mirentur – miretur, redolent – redolentis), taip pat mišriai jungiant visų šaltinių frazes (plg. pater, haeres visuose trijuose tekstuose).

Imitacinis sluoksnis čia itin sodrus ir kone visą epizodą sudaro įvairiai apdoroti skolinti sakiniai ir žodžiai. Panašiai sukurti dar keli epizodai, tik skolinių kiekis juose šiek tiek ar gerokai mažesnis. Atsižvelgiant į visą rinkinio apimtį, jie neatrodo labai neproporcingai – tai lyg „sutirštinti“ imitacijų (beveik vien Klaudiano) inkliuzai, įsiterpiantys į didžiąja dalimi originalų tekstą. Manytume, kad autorius sąmoningai pasirinko tokį būdą – kurti tekstą aliuziją, per Klaudiano kūrinių citatų „mozaiką“ nurodant pagrindinį veikėją Stilichoną ir tai, kas su juo siejama.

Toliau paminėsime kitus „Panegirikos“ epizodus su gausesniu imitacijos kiekiu.

Apie Henriko Valua vadovavimą kariuomenei 1569 m. Monkontūro mūšyje Puatu:

Dar vienas siužetinis palyginimas – iš Klaudiano perimta Hipolito žūties ir prisikėlimo istorija: Henrikas Valua, kaip ir Stilichonas, atkeršysiąs priešams, išvaduosiąs jų pavergtus žmones iš „Acheronto nasrų“ (Klaudianas: „Tartaro nasrų“) ir taip stebuklingai išgelbėsiąs ne vieną asmenį, kaip Asklepijo atgaivintas ir išgelbėtas mirtinai sužalotas Hipolitas, tačiau ištisus miestus ir tautas (turimi galvoje karai su Moskovija ir totoriais, jų užimtų teritorijų išvadavimas). Hipolito siužetą taip pat yra trumpai atpasakojęs Vergilijus (Aen. VII, 761–777), kuriuo čia nesekama, jį aprašė ir Ovidijus (Met. XV, 497 ir toliau), kurio citatų esama.

Dar vieną gausesne imitacija pasižymintį epizodą (l. 9r–v, 147–154) grindžia jau ne vaizdingas siužetas, bet vien vaizdas (Henrikas Valua – karvedys ant žirgo mūšio lauke, jam į pagalbą skuba dangus, vėjai ir vandenys), kuriamas pasitelkiant kelių Klaudiano kūrinių frazes; čia parafrazuojamos ir trys Klaudiano eilutės apie Dievo išrinktąjį, kuriam padeda pats dangus ir stichijos (Cons. Hon. 3, 102–104). Dvi iš šių eilučių veikale Apie Dievo valstybę yra pacitavęs Augustinas (De civ. Dei V, 26), jas mėgta cituoti ir parafrazuoti Renesanso literatūroje⁴⁰. La Gessée originalumu galima laikyti vizualųjį epizodo efektą, tapybiškumą.

Kalbant apie Antikos autorius, likusiame „Panegirikos“ tekste, akivaizdu, gausiausiai skolintasi iš Klaudiano. Pasikartojančių frazių (identiškų arba su nedideliais pokyčiais) pavyzdžiai:

Iš Vergilijaus frazių skolinta gerokai mažiau, kartais jos vartojamos pramaišiui su Klaudiano leksika. Šiek tiek pavyzdžių:

Dar mažesniu mastu naudotasi Ovidijaus frazėmis. Jų pavyzdžiai:

Kaip minėta, Horacijaus imitacija Henriadoje pasireiškia veikiau kaip romėnų poeto idėjų adaptacija bei sekimas jo stiliumi ir įvaizdžiais (politinės, taikos, saiko temos). Esama ir citatų-parafrazių, pritaikytų apibūdinti autoriaus asmeninėms gyvenimo aplinkybėms – tai užuomina už kūrinius žadėto atlygio neskyrusio valdovo (Karolio IX) adresu (l. 5v: „ir viltis [...] jau išsižiojusį varną apgavo“, spesque [...] corvum delusit hiantem, plg. Serm. 2, 5, 56: scriba [...] corvum deludet hiantem) ir saviironiška pastaba apie tinkamai atsilyginusius mecenatus, iš kurių ypač išsiskiria Henrikas Valua (l. 5v: „regis, vadovaujantiems vyrams užtektinai patikau“, principibusque viris mihi sat placuisse liqueret, plg. Epist. 1, 17, 35: principibus placuisse viris non ultima laus est)⁴¹.

Eilėraščiuose sapfine strofa taip pat pasitelkiamas Horacijui būdingas žodynas (plg. religare crines, hederae, coronae ir kita su švente ir vynu susijusi leksika), tačiau tiesiogiai perimtų frazių nėra daug. Pastaruosius eilėraščius galima laikyti meniškiausiais iš rinkinio trumpesnių kūrinių.

Šiek tiek Horacijaus leksikos pavyzdžių:

„Dorybių“ dalyje, be Klaudiano leksikos, esama ir Cicerono žodyno pėdsakų: iš kalbų prieš Gajų Verį, Tuskulo pokalbių ir kitų kūrinių.

Kitų Antikos autorių (kaip antai Katulo, Tibulo, Lukrecijaus, Senekos, Lukano, Juvenalio, Stacijaus, Silijaus Italiko) skolinių nedaug, neretai jie jungiami su dažniau pasitelkiamų autorių frazėmis – pavyzdžiui, ambigui sit fallax alea Martis (l. 10v, 228), sudaryta iš Ovidijaus alea fallax (Ex Pont. 4, 2, 41) ir Silijaus Italiko ambiguo Marte (Punica II, 393); panašių atvejų nemažai. Kai kurie nedaug panaudotų autorių pavyzdžiai: iš Silijaus Italiko Pūnų karo – bellator [...] lacesses (l. 9v, 151; plg. bellando [...] lacesses Pun. XV, 36), minėtasis Victoria concolor alas (l. 7r, 16; plg. Victoria concolor alis Pun. XV, 98), Astraeae custos, et cultor honesti (l. 10r, 186; plg. iustitiae cultor Pun. XV, 111), iš Lukano Farsalijos – Lethaeae oblivia ripae (l. 6v, 91; plg. Phars. III, 28), pignora gentis (l. 7r, 6; plg. Phars. IX, 839, nors vartoja ir kiti autoriai), metator ad agros (l. 9v, 165; plg. Phars. I, 382), Juvenalio vivere quadra (l. 13r, 64; plg. Sat. V, 2), iš Stacijaus Silvae – Sicanii populatrix turba profundi (l. 10v, 216; plg. Siculi populatrix virgo profundi Silv. 3, 2, 86), iš Senekos Tiesto – necis atque vitae (l. 13v, 82; plg. Thyest., 610; ne tik pavartojama frazė, bet ir sekama platesniu kontekstu). Kitų anksčiau nurodytų vėlyvosios Antikos ir Renesanso autorių atskirų frazių nebevardijame, be to, Henriadoje pasitaiko daugelio autorių vartoti žodžių junginiai moderamina regni, foedera lecti, fulmina Martis, taedia vitae, mordaces curae, generosa propago, invadere bello ir kt.

Priešpaskutiniame „Panegirikos“ Henrikui Valua puslapyje pateikiamas poetinis ATR (jungtinis Lenkijos ir Lietuvos) aprašymas (l. 11v, 279–287). Nors jis gana stereotipinis ir neabejotinai „paskęsta“ to meto prancūzų literatūros lotynų ir gimtąja kalba įvairovėje, žvelgiant iš mūsų kraštų perspektyvos atrodo gana reikšmingas. Tai vienas pirmųjų šių kraštų aprašymų prancūzų poezijoje ir prancūzų grožinėje literatūroje apskritai, neskaitant kosmografijų. Chronologiškai jis lygintinas su Philippe’o Desportes’o satyriniu eilėraščiu „Atsisveikinimas su Lenkija“ (Adieu à la Pologne), parašytu metais vėliau (1574). Tačiau, kitaip nei Desportes’ui, jam būdinga vien palanki nuostata idealizuoti kraštą. Jam artimesni kai kurie Louis d’Amboise’o bendrapavardžio teisininko François d’Amboise’o 1573 m. Paryžiuje išleisto nedidelio rinkinio Lenkija [...] (La Pologne [...]) eilėraščiai prancūzų ir lotynų kalbomis, tačiau pastarieji yra kiek kitokio tipo – šiek tiek asmeninių įspūdžių, kai kurių elekcijos įvykių Lenkijoje atgarsiai⁴². Henriados ištraukai artimiausi yra paties La Gessée į vėlesnį rinkinį POF įtraukti vadinamosios „lenkiškosios“ tematikos sonetai (jų yra apie 30), tarp kurių – ir prancūziškoji šios ištraukos versija (POF, p. 98), yra sonetų ir šių kraštų istorijos temomis (Lenkijos karaliai, pagonybė).

Neabejotina, kad La Gessée buvo skaitęs tuo metu prieinamus veikalus apie Lenkijos ir Lietuvos istoriją bei kosmografijas (Kromerio, Herburto, Miechoviečio, Miunsterio, Jono Boemo (Johann Boemus), Enėjo Silvijo Pikolominio (Enea Silvio Piccolomini) ir kt.), taip pat atrodo, kad jis galėjo būti 1573 m. vasarą išleistų anoniminių kompiliacinių ATR istorijos ir geografijos aprašymų sudarytojas⁴³. Kaip matyti, jį domino ir poetiniai kūriniai su šių kraštų aprašymais, tokie kaip Jono Visliciečio poema Prūsų karas (Bellum Prutenum)⁴⁴. Šiuo metu nėra žinoma išlikusių šio leidinio egzempliorių Prancūzijoje, tad buvo kiek netikėta aptikti šį literatūrinės sąveikos atvejį. Vis dėlto europinės polimatiškosios Renesanso humanistinės kultūros kontekste tokia sąveika atrodo visai įmanoma: viena vertus, istorija besidomėjusiems Prancūzijos humanistams buvo žinomi ir prieinami Lenkijos arba apie Lenkiją ir Lietuvą rašiusių kitataučių kronikininkų, kosmografų darbai (tuo pat keliu vieno ar kelių bibliofilų asmeninėse bibliotekose galėjo atsirasti ir ši poema)⁴⁵, kita vertus, nekelia abejonių ir paties La Gessée erudicija, pomėgis skaityti kuo įvairiausią poeziją⁴⁶.

Ištraukoje matyti Jono Visliciečio Lenkijos ir Lietuvos bei Vergilijaus Eneidos Italijos aprašymų įtaka, tekstas sudarytas panašiai kaip ir gausiųjų Klaudiano imitacijų epizodai, tačiau labiau perdirbti: Visliciečio žodžiai pasitelkiami, bet keičiama jų vieta, perskirstomos frazės, vartojami žodžių ir frazių sinonimai, įterpiami skoliniai iš kitų autorių (Ovidijaus ir Klaudiano). Krašto aprašymas perteikia prancūzų sąmonėje „sulydytą“ jungtinės Lenkijos–Lietuvos valstybės sampratą. Vis dėlto suliteratūrintas, idealizuotas, archaizuotas, epiškas vaizdas nėra visai pasakiškas ir neprasilenkia su krašto ir gyventojų ypatybėmis bei realijomis – skaitytojas supranta čia klestint žemdirbystę, gyvulininkystę, bitininkystę, esant gausią raitąją kariuomenę. Miškai, vadinami Herciniae silvae ir nemorum (Jono Visliciečio – Herciniae nemoris ir silvis), išsyk primena XVI a. įsitvirtinusį Lietuvos epitetą Lithuania nemorosa, o „giraičių dievai“ – klestėjusią pagonybę, itin mėgstamą XVI a. Lietuvos ir Žemaitijos aprašymų temą⁴⁷. Toliau aprašymas susiejamas su iki tol kraštą valdžiusia Jogailaičių dinastija (Žygimanto Senojo paminėjimas), prijungiamas epizodas apie elektui numatytą vesti Oną Jogailaitę su jos apibūdinimu ir pagyrimu (plg. Prūsų karo 3-ioje giesmėje dievai išrenka Jogailai būsimą žmoną Sofiją Alšėniškę, pranašauja Jogailaičių dinastijos ateitį, o baigiama klestėjimu valdant Žygimantui Senajam), o Henrikas Valua iškeliamas kaip šios dinastijos „darbų ir šlovės“ tęsėjas.

Šalies aprašymas, lyginant su kitais autoriais:

Nors aprašymas gana stereotipinis, tai nulėmė jo literatūriniai ir informacijos šaltiniai bei tam metui tipiška šių šaltinių panaudojimo tradicija – „gero stiliaus“ autoritetų ir „pagirtinų“ topoi imitacija literatūros plotmėje bei Renesansui būdingas negausios to meto istorinės informacijos kompiliavimas ir perrašymas istorijos plotmėje. Sykiu tai gali būti ir subtili politinė užuomina – aliuzijomis į ATR rašytojų tekstus numanomam Henriados skaitytojui, europinės humanistinės kultūros atstovui, rodoma, jog prancūzams ši literatūra pažįstama, tad šalia politinių sprendimų esama ir kultūrinio sąlyčio (t. y. perteikiama karališkojo dvaro politinės programos nuostata pabrėžti tarpusavio bendrumus⁴⁸).

Jono Visliciečio teksto pėdsakų dar galima įžvelgti Prūsų karui analogiškuose karvedžio, mūšio lauke užgriūvančio maskvėnus kaip ledinė kruša (imber hibernus; plg. Bell. Prut. II, 194–198: Vytauto totoriai kaip kruša (grandinis instar) užgriūva kryžiuočius; ši frazė savo ruožtu pasiskolinta iš Stacijaus Tebaidos, Theb. I, 419), ir Vyslos, paplūdusios priešų krauju (plg. Bell. Prut. I, 70–73: sanguine diffuso per multos parta decembres / Istula quo rubuit vitreo pulcherrimus amne [...]) vaizdiniuose, glaustai perteiktuose odėje sapfine strofa: Auctus hyberno velut imbre torrens / Dissipat valles, ita vim ciebis: / Et coloratis ruber intumescit / Vistula ripis (l. 14r, 97–100). Šios smulkios ir gana bendro pobūdžio detalės pačios savaime vargu ar leistų neabejotinu „įkvėpimo šaltiniu“ laikyti šią poemą, tačiau atsidurdamos greta kitų panašumų jos sutvirtina nuorodų į Prūsų karą tinklą. Apie bendrumus kalba ir ištraukos struktūriniai elementai, kaip antai vienoda šalies ir valdovo vardų „ašis“ (Paneg.: Polonia – Sarmaticis – Sigismundi; plg. Bell. Prut. I, 110–117: Sarmatiam – Polonia – Sigismunde), bei frazės, kaip antai retorinis sušukimas: O spes aequa tuis Henrice decusque Polonis! (l. 9r; plg. Bell. Prut. III, 256 apie Žygimantą Senąjį: O victor celebris patriae pater atque Polone).

APIBENDRINIMAS

Dviejų straipsnių ciklo antroje dalyje tęsiama Henriko Valua elekcijos laikotarpio lotyniško proginės poezijos rinkinio Henriada (Henrias) analizė. Tai pirmas išsamus šio iki šiol itin mažai tirto ir literatūros istorijos periferijoje likusio kūrinio nagrinėjimas.

Vertinant 1573 m. elekcijos meto Prancūzijos leidinius prancūzų ir lotynų kalbomis teminiu, probleminiu bei literatūriniu aspektais, Henriada išsiskiria aiškia kompozicine struktūra ir meniškumu, eilėse perteikiama Valua dvaro politikos naratyvo ir propagandinės žinios apimtimi. Ji laikytina vienu svarbiausių 1573 m. ATR valdovo rinkimams skirtos proginės poezijos kūrinių. Taip pat joje minimos autobiografinės poeto detalės. Jean de La Gessée vardu rašęs autorius – akivaizdžiai Henrikui Valua artimas dvaro poetas, kurį tapatinti su provincijos miestelėnu protestantu Jeanu Gesse’u daugiau nei abejotina. Aiškindamiesi autoriaus tapatybės ir identifikacijos klausimą, atlikome kiek įmanoma išsamesnį istorinį tyrimą, jo rezultatus gretinome su poetinių tekstų turiniu bei jų teikiama biografine informacija ir priėjome išvadą, kad autoriumi laikytinas modifikuotą realaus asmens pavardės formą kaip slapyvardį naudojęs Henriko Valua dvariškis, vėliau Pranciškaus Valua pirmasis dvariškis Louis de Clermontas d’Amboise’as de Bussy, istoriniuose šaltiniuose minimas kaip poetas. Ši sudėtinga autorystės problema nuosekliai nagrinėtina atskirai, įskaitant autoriaus vardo ir slapyvardžio autointerpretacijų ir anagramų (kelios jų yra lotyniškuosiuose eilėraščiuose, jose galima išskaityti Louis d’Amboise’o vardo formas) analizę.

Henriada parašyta Henriko Valua užsakymu – tai nurodyta įžangoje ir eilėraščiuose. Struktūra, dedikatai ir „protokolinė“ eilėraščių pateikimo tvarka rodo, kad rinkinys suformuotas tikslingai ir apgalvotai, o poetas dalyvavo visuose oficialiuosiuose dvaro renginiuose, tiesiogiai bei dažnai bendravo su ATR delegacijos nariais, gerai pažinojo dvaro gyvenimą, dvariškius, pareigūnus, kultūrai svarbius asmenis.

Pirmoje tyrimo dalyje nagrinėtos Henriados sukūrimo aplinkybės, struktūra ir kompozicija, aptarti jos dedikatai, į eiles įterptos autoriaus autobiografinės detalės. Antroje dalyje rinkinys analizuojamas teminiu, idėjiniu ir literatūros žanro požiūriu, apibūdinami pagrindiniai motyvai ir įvaizdžiai, panaudoti kurti epiškam būsimojo valdovo Henriko Valua paveikslui, atskleidžiamos literatūrinės įtakos ir imitacijos šaltiniai. Taip pat aptariamos Henriados sąsajos su kitais La Gessée kūriniais, tarp jų ir tikėtinai jo parašytais prisidengus kitais slapyvardžiais, kaip antai Paul de Vollant pasirašyta epiška poemėlė apie Henriko Valua išrinkimą ATR valdovu.

1573 m. išleisti panegiriniai epiškieji La Gessée kūriniai Rošeleida ir Henriada (Henrias) prancūzų bei lotynų kalbomis priklauso XVI a. aštuntojo dešimtmečio prancūzų literatūroje ryškėjusiai Ronsard’o Fransiados įkvėptai epinės kūrybos bangai, sykiu yra inspiruoti svarbių to meto įvykių (religinių karų, Henriko Valua elekcijos). Tai „aktualijų“, „naujienų“ poezija apie ką tik nutikusius įvykius ir „dabarties herojų“ Henriką Valua. Neolotyniškosios Renesanso literatūros kontekste Henriada tęsia valdovams ir didikams skirtų epinių panegirikų tradiciją. Jos žanro, poetinių formų ir jų kompozicijos pasirinkimams turėjo įtakos įvairių šalių XV a. pabaigos – XVI a. pirmųjų dešimtmečių neolotyniškųjų panegirikų, epinių poemų ir epitalamijų autoriai (čia verta minėti galimas tirti sąsajas su Nagonio panegirinėmis poemomis), taip pat XVI a. vidurio europinės neolotyniškosios poezijos tendencijos.

Pagrindinę Henriados dalį sudaro epiško pobūdžio panegirika, kuriai būdinga tradicinė retorinė enkomijo struktūra: iškilminga įžanga, Anžu kunigaikščio giminės ir jos darbų vaizdavimas, asmens charakteristika, nuveikti darbai, „dorybių“ aptarimas (pateikiamas kaip „patarimai jaunajam valdovui“). Ji parašyta sekant vėlyvosios Antikos poeto Klaudiano panegirikomis – tiek pačiu žanru, tiek kūrinio struktūra, tiek stiliumi ir leksika. Remiantis jau esamais Klaudiano recepcijos Renesanso literatūroje tyrimais ir mūsų atlikta teksto analize galima teigti, kad Henriados Panegirika yra itin ryškus (turbūt vienas ryškiausių) Klaudiano recepcijos ir sekimo jo kūryba pavyzdys XVI a. epiško ir panegirinio pobūdžio poezijoje.

Gausiame Klaudiano citatų panegirikos tekste atsiskleidžia jos dedikato bei vaizdavimo objekto Henriko Valua numanoma projekcija į Klaudiano panegirikų herojaus generolo ir politiko Stilichono, pasiekusio valdžią „savo dorybe“ (virtute), figūrą (analogija: Henrikas Valua išrenkamas valdovu iš jam lygių kandidatų tarpo dėl jo „dorybės“). Šiai projekcijai reikšminga ir Stilichono vandališka kilmė. Pagal viduramžiškąją lenkų tautos kilmės teoriją, vandalai laikyti lenkų protėviais. Nors jau nuo XVI a. vidurio istorikai šią teoriją vertino kritiškai, ji tebegyvavo literatūrinėje tradicijoje. Literatūros kūriniuose Stilichonas neretai buvo įtraukiamas į Lenkijos (sykiu ir Lietuvos) valdovų sąrašus, t. y. buvo ATR kultūrinės erdvės (pseudo)istorinių pasakojimų locus communis. Taigi Henrikas Valua panegirikoje gali būti traktuojamas ir kaip Stilichono kilmės krašto valdovas. Straipsnyje taip pat nagrinėjama, kaip Renesanso literatūrai būdingi iš Antikos literatūros ateinantys tradiciniai topoi panaudoti Henriadoje perteikiant tuometinę 1573 m. elekcijos ir Prancūzijos dvaro politinę ideologiją (Skiro pasiuntinybės ir Achilo – būsimojo valdovo karvedžio, „aukso amžiaus“ ir deivės Astrajos-teisingumo viešpatavimo įvaizdžiai, senovės Romos pavyzdžiu kuriamos Pax Valesiana vizija, apimanti ir Henriko Valua valdomą ATR „iki tolimosios jūros“, prancūzų kilmės iš trojėnų mitas ir t. t.).

Tekstologinė Henriados analizė rodo, kad šiame rinkinyje imituojami Antikos ir vėlyvosios Antikos autorių Vergilijaus, Ovidijaus, Horacijaus, Cicerono, Klaudiano, Laktancijaus kūriniai, pasitelkta ir šiek tiek Juvenalio, Katulo, Tibulo, Lukrecijaus, Lukano, Senekos, Silijaus Italiko, Stacijaus, Sidonijaus Apolinario ir dar kai kurių autorių leksikos arba jais remtasi kitais atžvilgiais. Vertinant kiekybiniu požiūriu, daugiausiai skolintasi iš Klaudiano kūrinių, mažiau iš Vergilijaus, Ovidijaus, Horacijaus, dar mažiau – iš kitų autorių. Henriadoje matyti ir lotyniškai rašiusių Renesanso autorių Ugolino Verino, Jokūbo Sanazarijaus, Marko Jeronimo Vidos, Marcelo Palingenijaus Stelato įtakos ir (arba) leksikos pėdsakai. Poetui stilistiškai artimi ir įvairių šalių neolotyniškieji autoriai: Motiejus Andronikas, Jokūbas Bonas Rakuzietis, Janas Panonijus, Paulius iš Krosno (dalies šių autorių įtaka matyti šalia Henriados pasitelkiant ir kitus lotyniškuosius La Gessée kūrinius). Jam poveikį akivaizdžiai darė ir lotyniškoji „Plejados“ poetų kūryba (nurodyti bendrumai su progine Jodelle’io poezija). La Gessée neabejotinai buvo žinomi ir prieinami Lenkijos arba apie Lenkiją ir Lietuvą rašiusių kitataučių kronikininkų ir kosmografų darbai, jis domėjosi ir šių kraštų poetų kūryba. Teksto analizė rodo, kad jis skaitė ir naudojosi Jono Visliciečio poema Prūsų karas (1516), taip pat veikiausiai ir Sabino lotynišku eilių rinkiniu Poemata (1558). Straipsnyje Henriados ATR aprašymas (vienas pirmųjų Lenkijos–Lietuvos aprašymų prancūzų literatūroje) lyginamas su Jono Visliciečio poemos tekstu.

ŠALTINIAI IR LITERATŪRA

Rankraštiniai šaltiniai

Prancūzijos Nacionalinė biblioteka (BN), rankraščiai:

Mss Latin 8132 (Giovanni Michele Nagonio, dit Michel Nagonius, De laudibus Galliae).

Mss Latin 8133 (Johannes Michael Nagonius, Carmina de gestis Petri ducis Borbonii).

Šaltiniai

d’Amboise François, La Pologne, de François d’Amboyse, parisien. Au très-victorieux roy Henry, sur les occurrences de l’election, et observations des choses plus dignes de memoire veues par l’autheur en son voyage, en diverses langues, Paris: Denis Du Pré, 1573.

[d’Amboise Louis?], I. Gessei Mauvesii e Vasconia Henrias. Variis poematum, et carminum generibus illustrata, adiectis etiam diversis iconibus totius Regiae Valesiorum familiae. Ad serenissimum principem Henricum Valesium, Regem Poloniae, et Andium Ducem, Parisiis: ex off. Aegidii Blasii, 1573.

[d’Amboise Louis?], Discours en diverses Poësies, sur l’entiere Pacification des Troubles auenus en ce Roiaume de France. Par I. La Gessée Mauvesinois, Paris: Laurens Chancellier, 1573.

[d’Amboise Louis?], Élection du sérénissime duc d’Anjou, roy de Poulongne. À très-haut et très-puissant Seigneur, Monseigneur le Marquis de Villars, Conte de Tantes et Amiral de France, par P. de Vollant Tourangeois, Paris: Gilles Blaise, 1573.

[d’Amboise Louis?], La Rochelléide, contenant un nouveau discours sur la ville de la Rochelle, suivant les choses plus mémorables avenues en icelle, et au camp du Roi, depuis le commancement du siège jusqu’à la fin du mois de mars dernier, avec une louange des princes, grands seigneurs, et chefs de l’armée [...] par I. La Gessée Mauvesinois, Paris: Gilles Blaise, 1573.

[d’Amboise Louis?], Les odes-satyres et quelques sonets de Jean de La Gessée. A la royne de Navarre, Paris: Federic Morel, 1579.

[d’Amboise Louis?], Les Soupirs de la France sur le Depart du Roi de Poloigne: Contenant plusieurs Sonets nouuellement faits á ce propos, en faueur des Princes, et grands Seigneurs de ce Royaume. Avec quelques vers latins, servans á cet Oeuure, et dependans de l’Henriade de l’Auteur. Par I. La Gessée Mauvesinois, Paris: Gilles Blaise, 1573.

Belleforest François de, L’histoire vniuerselle du monde, contenant l’entiere description et situation des quatre parties de la terre, la diuisio[n] et estenduë d’une chacune region et prouince d’icelles [...], Paris: Geruais Mallot, 1572.

Bunić Jakov, Jacobi Boni Racusaei De vita et gestis Christi, eiusque mysteriis et documentis opus [...], [Romae, 1526].

Briefve description du pays et royaume de Poloigne. Recolligée des anciens et modernes cosmographes par F. L. P., Lyon: Benoist Rigaud, 1573.

Cl[audii] Claudiani poetae celeberrimi opera [...], Lugduni: Haered. Seb. Gryphius, 1561.

Cranz Albert, Alberti Crantzii [...] Wandalia. De Wandalorum vera origine, variis gentibus, crebris è patria migrationibus, regnis item [...]. Adiecta est appendicis instar, Polonici regni, & Prussiae, tum regiae tum ducalis descriptio, Francofurti: Andreas Wechelus, 1575.

Discours sur l’histoire des Polognois, par lequel on peut cognoistre l’origine, situation, fertilité, moeurs, loix & coustumes des habitans du royaume, & comme dès leur comencement ils esleurent seigneurs, ducs et roys qui par interruption d’années les ont gouuernez iusques à présent que monseigneur Henry de France, duc d’Anjou en a esté esleu roy. Le tout extraict des historiographes allemans qui ont escrit l’histoire généralle dudit pays, & autres qui ont assisté en ladicte assemblée, [par Attendant mieux G. D. P. P.], Lyon: Benoist Rigaud, 1573.

Długosz Jan, Joannis Dlugossii Annales seu Cronicae incliti Regni Poloniae. Liber X et XI. 1406–1412, ed. Krzysztof Baczkowski, Franciszek Sikora, Varsaviae: Wydaw. Naukowe PWN, 1997.

Dorat Jean, Ioannis Aurati Lemovicis [...] Poëmatia [...], Lutetiae Parisiorum: Gulielmus Linocerius, 1586.

Estienne Jodelle: Le Recueil des inscriptions, 1558: a literary and iconographical exegesis, ed. by Ernest Graham, William Mcallister Johnson, Toronto: University of Toronto Press, 1972.

Falckenburg Jacob, De Polonia in fortissimi magnanimique herois, christianissimi Francorum regis Caroli IX [...] fratris Dom. Henrici [...] commendationem, Franciadum laudem & honorem, elegiae aliquot, [...] Authore [...] Iacobo a Falckenburg, Lutetiae Parisiorum: ex off. Federici Morelli, 1573.

Jodelle Estienne, Le Recueil des inscriptions, figures, devises et masquarades ordonnees en l’hostel de ville à Paris, le jeudi 17. de fevrier 1558. Autres inscriptions en vers heroïques latins, pour les images des princes de la Chrestienté, Paris: André Wechel, 1558.

Krasiński Jan, Ioannis Crassinii Polonia. Ad Serenissimum et Potentissimum Henricum primum Valesium Dei gratia utriusque Poloniae Regem, Bononiae: apud Peregrinum Bonardum, 1574.

Paulius iš Krosno, Pauli Crosnensis Rutheni Artium Liberalium magistri [...] Panegyrici ad divu[m] Ladislau[m] Pannoniae regem [...] et sanctu[m] Stanislau[m] praesule[m] ac martyre[m] Poloniae gloriosissimu[m], Viennae, 1509.

POF – [d’Amboise Louis?], Les Premieres Œuvres Françoyses de Jean de La Jessée, Anvers: Christofle Plantin, 1583.

Romano Orazio, Horatii Romani Porcaria, Lipsiae: in aedibus B. G. Teubneri, 1907.

Sabinus Georg, Georgii Sabini Brandeburgensis poemata et numero librorum aucta, et emendatius impressa, quam antea fuerunt, [Lipsiae]: in officina Voegeliana, [1563].

Sannazaro Jacopo, De partu Virginis = Il parto della Vergine [...], ed. Stefano Prandi, Roma: Città Nuova, 2001.

Sur la promotion des competiteurs au Royaume de Pologne. Com[m]oditez. Incom[m]oditez, Paris: Guillaume Nyverd, [1573].

Tragurinus Matthaeus Andronicus, Epithalamium in nuptias Vladislai Pannoniarum ac Bohemiae regis et Annae Candaliae reginae, ed. László Juhász, (Bibliotheca Scriptorum Medii Recentisque Aevorum: saecula XV–XVI), Lipsiae: Teubner, 1933.

Vigenère Blaise de, Les chroniques et annales de Pologne [...], Paris: Jean Richer, 1573.

Vislicietis Jonas, Prūsų karas = Bellum Prutenum, parengė ir išvertė Eugenija Ulčinaitė, (Bibliotheca Baltica. Lithvania), Vilnius: Mintis, 1997.

Literatūra

Bjaï Denis, La Franciade sur le métier. Ronsard et la pratique du poème héroïque. Travaux d’Humanisme et Renaissance, t. 350, Genève: Droz, 2001.

Braun Ludwig, Ancilla Calliopeae: ein Repertorium der neulateinischen Epik Frankreichs 1500–1700, (Mittellateinische Studien und Texte, t. 38), Leiden: Brill, 2007.

Catalogue des livres imprimez de la Bibliothèque du roy. Belles Lettres, t. 1, par Claude Sallier, Pierre Jean Boudot, Paris: Imprimerie Royale, 1750.

Csürös Klara, Bjaï Denis, „Le long poème narratif à la renaissance. Tableau chronologique“, in: Nouvelle Revue du XVIe Siècle, t. 15, Nr. 1, Grand genre, grand œuvre, poème héroïque, Librairie Droz, 1997, p. 185–214.

Diariusz poselstwa polskiego do Francji po Henryka Walezego w 1573 roku, opr. Adam Przyboś, Roman Żelewski, Wrocław: Zakład Narodowy im. Ossolińskich, 1963.

Döpp Siegmar, „Claudian und lateinische Epik zwischen 1300 und 1600“, in: Res Publica Litterarum, 1989, t. 12, p. 39–50.

French Vernacular Books / Livres Vernaculaires Francais: Books Published in the French Language Before 1601 / Livres Imprimes En Francais Avant 1601, ed. Andrew Pettegree, Malcolm Walsby, Alexander Wilkinson, 2007.

Fuhrmann Manfred, „Claudian in der Neuzeit“, in: Aetas Claudianea. Eine Tagung an der Freien Universität Berlin vom 28. bis 30. Juni 2002, hgg. von Widu-Wolfgang Ehlers, Fritz Felgentreu, Stephen M. Wheeler: München-Leipzig, 2004, p. 207–223.

Gwynne Paul, Poets And Princes: The Panegyric Poetry of Johannes Michael Nagonius, Brepols Publishers, 2012.

Yates Frances A., Astraea: The Imperial Theme in the Sixteenth Century, London: Routledge, 1975, Pimlico edition, 1993.

Karagiannis Edith, „Images d’Achille dans la poésie de la Pléiade“, in: Cité des hommes, cité de Dieu. Travaux en l’honneur de Daniel Ménager, Geneve: Droz, 2003, p. 219–232.

Karagiannis Edith, „Images de l’Âge d’or dans l’oeuvre de Jean Dorat“, in: 13o Convegno internazionale “Millenarismo ed età dell’oro nel Rinascimento”, Chianciano-Montepulciano-Pienza, 16–19 luglio 2001, Jul 20–21, Chianciano, Italie, p. 355–369.

Kociszewska Ewa, „Astrology and empire. A device for the Valois king of Poland“, in: Journal of the Warburg and Courtauld Institutes, 2010, t. 73, Nr. 1, p. 221–255.

Lange Hans-Joachim, Aemulatio veterum sive de optimo genere dicendi. Die Entstehung des Barockstils im XVI. Jahrhundert durch eine Geschmacksverschiebung in Richtung der Stile des manieristischen Typs, Bern–Frankfurt: Lang, 1974.

Méniel Bruno, Renaissance de l’épopée. La poésie épique en France de 1572 à 1623, Genève: Droz, 2004, p. 157–162.

Piffault Alexandre, „Jean de La Gessée, entre déformation et création générique“, in: Albineana, Cahiers d’Aubigné, 2010, t. 22, p. 249–268.

Registres des délibérations du bureau de la ville de Paris, t. 7: 1572–1576, éd. par François Bonnardot, Paris: Imprimerie Nationale, 1893.

Scaliger Julius Caesar, Poetices libri septem, [Lyon]: Antonius Vincentius, 1561.

Schindler Claudia, „Tradition-Transformation-Innovation. Claudians Panegyriken und das Epos“, in: Aetas Claudianea. Eine Tagung an der Freien Universität Berlin vom 28. bis 30. Juni 2002, hgg. von Widu-Wolfgang Ehlers, Fritz Felgentreu, Stephen M. Wheeler: München-Leipzig, 2004, p. 16–37.

Schindler Claudia, Per carmina laudes. Untersuchungen zur spätantiken Verspanegyrik von Claudian bis Coripp, Berlin-New York, 2009.

Šileikienė Rasa Marija, „Henriko Valua išrinkimo Abiejų Tautų Respublikos valdovu vaizdavimas lotyniškoje prancūzų poezijoje: J. de La Gessée „Henriada“ ir jos autorius“, in: LMA Vrublevskių bibliotekos darbai, 2022, Nr. 11, p. 33–55.

Šileikienė Rasa Marija, „Henriko Valua 1573 m. elekcijos laikotarpio proginė poezija: Jeano de La Gessée Henriada“, in: Senoji Lietuvos literatūra, 2024, Nr. 57, p. 72–106.

Ware Catherine, Claudian and the Roman Epic Tradition, Cambridge: Cambridge University Press, 2012.

Rasa Marija Šileikienė

Jean de La Gessée’s Henrias: Literary Features and Sources of Imitation

Summary

The second part of a two-article series continues with the analysis of Henrias, a collection of Latin occasional poems written by a poet of the Valois court who wrote under the pseudonym of Jean de La Gessée, during the election of Henry Valois in 1573. The collection is analysed in terms of literary form, theme, and ideas. The article describes the main motifs and images used to convey the political narrative and propaganda message and to create an ‘epic’ image of Henry Valois, the future ruler of the Polish-Lithuanian Commonwealth, and reveals the sources of literary influence and imitation. The connections between this collection and La Gessée’s other works are indicated, including those that were likely written by the same author under other pseudonyms. One such work is the epic poem Élection du sérénissime duc d’Anjou, roy de Poulongne [...] published by Paul de Vollant in 1573. The similarities between the text of this poem and Henrias, the circumstances of its publication, and other aspects would allow this poem to be attributed to La Gessée (i.e., the court poet Louis d’Amboise, who used both these pseudonyms; we have examined this identification of the author in previous articles, and it remains the subject of further and more detailed research).

La Gessée’s panegyric ‘epic’ works La Rochelleide and Henrias, published in French and Latin in 1573, belong to the wave of epic-style works that arose in French literature in the 1570s inspired by Ronsard’s Franciade and are also inspired by important events of the time (religious wars, the election of Henry Valois). This is the poetry of ‘current events’ and ‘news’, about recent developments and Henry Valois, the ‘hero of the present’. In the context of neo-Latin Renaissance literature, Henrias continues the tradition of epic panegyrics dedicated to rulers and nobles. The choice of the genre, poetic forms, and their composition was influenced by the neo-Latin panegyrics, epic poems, and epithalamia of various countries from the late fifteenth century to the first decades of the sixteenth century (among which connections with Giovanni Michele Nagonio’s panegyric poems can be discerned) and the trends of common-European neo-Latin poetry of the mid-sixteenth century.

The main part of Henrias consists of an epic panegyric, which has the traditional rhetorical structure of an encomium: a solemn introduction, a description of the family of Henry, Duke of Anjou, and its deeds, a characterisation of his person, his achievements, and a discussion of his ‘virtues’ (the latter is presented as ‘advice to the young ruler’). In terms of the genre, structure, style, and lexicon, it followed the panegyrics of Claudian, a Late Antiquity poet. Based on existing studies of Claudian’s reception in Renaissance literature and on our analysis of the text, it can be argued that Panegyric is a particularly striking (perhaps one of the most striking) example of Claudian’s reception and imitation in sixteenth-century epic and panegyric poetry.

Rich in Claudian’s quotations, the text of the panegyric reveals the implied projection of its dedicatee and subject, Henry Valois, onto the figure of Stilicho, the hero of Claudian’s panegyrics, a general and politician who attained power through his ‘virtue’ (virtute) (an analogy: Henry Valois is elected from among his peers because of his ‘virtue’). Stilicho’s Vandal origins are also significant for this projection. According to a medieval theory of the origin of the Polish nation, the Vandals are considered to be the ancestors of the Poles. Despite the fact that historians had been sceptical of this theory since the mid-sixteenth century, it continued to live on in the literary tradition. In literary works, Stilicho was often included in the lists of rulers of Poland and Lithuania, i.e., he was a locus communis of (pseudo)historical narratives in the cultural space of the Polish-Lithuanian Commonwealth. Thus, in this panegyric Henry Valois can be regarded as the ruler of Stilicho’s homeland. The article also examines how traditional topoi borrowed from Renaissance literature were used in Henrias to convey the political ideology of the 1573 election and the French court (the images of the embassy to Achilles on Skyros, the images of the ‘golden age’, and the reign of Astraea, the goddess of justice, the vision of Pax Valesiana created on the model of ancient Rome, which also encompasses the Polish-Lithuanian Commonwealth ruled by Henry Valois ‘to the distant sea’, the myth of French origin from the Trojans, and so on).

Textual analysis of Henrias shows that the author imitates the works of such authors of Classical and Late Antiquity as Virgil, Ovid, Horace, Cicero, Claudian, Lactantius, to a lesser extent Juvenal, Catullus, Tibullus, Lucretius, Lucan, Seneca, Silius Italicus, Statius, Sidonius Apollinaris, and several others, or draws on them in other respects. In quantitative terms, the majority of borrowings came from Claudian’s works, fewer from Virgil, Ovid, and Horace, and even fewer from other authors. Henrias shows traces of influence and/or vocabulary from Renaissance authors Ugolino Verino, Jacopo Sannazaro, Marco Girolamo Vida, and Marcellus Palingenius Stellatus. Stylistically close to the poet were also various neo-Latin authors from different countries, such as Matteo Andronico, Iacobus Bonus Racusaeus, and Paulus Crosnensis (their influence is evident both in Henrias and in La Gessée’s other works in Latin). He was clearly influenced by the works of the Latin poets of the Pléiade (similarities with Étienne Jodelle’s occasional poetry). Without a doubt, La Gessée was familiar with and had access to the works of Polish and foreign chroniclers and cosmographers who wrote about Poland and Lithuania, and he was also interested in the works of poets from these lands. Text analysis shows that he read and used the poem Bellum Prutenum (1516; The Prussian War) by Joannes Vislicensis and probably Georg Sabin’s Poemata (1558), a poetry collection in Latin. The article compares the description of the Polish-Lithuanian Commonwealth in Henrias (which was one of the first descriptions of Poland-Lithuania in French literature) with the text of Joannes Vislicensis’s poem.

Keywords: Polish-Lithuanian Commonwealth in the sixteenth century; Henry Valois; Neo-Latin literature in the sixteenth century; Henrias; Jean de La Gessée; Louis d’Amboise.