Senoji Lietuvos literatūra, 60, 2025, p. 183–238
ISSN 1822-3656 / eISSN 2783-6800
DOI: https://doi.org/10.51554/SLL.25.60.06

Palemono mitas Žemaitijoje: XVIII a. antra pusė – XX a. pradžia

Kęstutis Gudmantas

Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
https://ror.org/050gfgn67
k.gudmantas@gmail.com
https://orcid.org/0000-0002-0571-8359

Anotacija. Straipsnis skiriamas Palemono mito recepcijai Žemaitijoje nuo Palemono kalno pirmojo paminėjimo Seredžiaus bažnyčios inventoriuje (1779) iki Mečislovo Davainio-Silvestraičio poemos „Palemonas ir Giržduta“ (1901). Straipsnyje aptariama mito recepcija Žemaitijos „literatų“ tekstuose, kalendoriuose, bajorų Gimbutų genealogijoje, XIX a. pabaigoje užrašytame folklore. Išsamiau analizuojamas pavadinimo Palemono kalnas diegimas kolektyvinėje (kultūrinėje) žemaičių (ir ne tik jų) atmintyje.

Reikšminiai žodžiai: Palemonas; mitas; Žemaitija; recepcija; topografija.

Received: 29/09/2025. Accepted: 18/12/2025.

Copyright © 2025 Kęstutis Gudmantas. Published by the Institute of Lithuanian Literature and Folklore Press. This is an Open Access article distributed under the terms of the Creative Commons Attribution Licence, which permits unrestricted use, distribution, and reproduction in any medium, provided the original author and source are credited.

Apie Palemono mito recepciją Žemaitijoje¹ rašyta palyginti nedaug. Ši tema trumpai aptarta Vinco Maciūno monografijoje apie XIX a. pirmos pusės žemaičių bajorų lituanistinį sąjūdį², Reginos Mikšytės knygoje apie poetą Silvestrą Valiūną³, Vidos Girininkienės straipsnyje, skirtame pirmiesiems Palemono kalno Seredžiuje paminėjimams⁴, sporadiškai dar viename kitame darbe⁵.

Tad mūsų straipsnis tik iš dalies bus sintetinė apžvalga; jo pagrindą sudaro mažiau žinomų ar visai netirtų šaltinių pristatymas. Straipsnio pavadinimas sąlyginis, mat kai kurie žemaičiai apie Palemoną rašė gyvendami svetur (antai Simonas Daukantas – Rygoje ir Peterburge, nors ir Žemaitijoje, o Maironis – Peterburge), tačiau žemaitiškasis Palemono mito aspektas daugeliui iš jų, kaip matysime, buvo svarbus.

Chronologinius straipsnio rėmus padiktavo šaltiniai, nes iki XVIII a. antros pusės fiksuojami tik pavieniai mito recepcijos atvejai, o tarp jų sunku įžvelgti tęstinumą⁶. Tačiau pradėkime nuo pradžių.

Motiejaus Strijkovskio Rom(n)ovė ir Palemono kalno atradimas

Pasak XVI a. Lietuvos metraščiuose užrašyto romėniškojo lietuvių kilmės mito, Romos kunigaikštis Palemonas su 500 Romos kilmingųjų pirmiausia atvyko į Žemaitiją; romėnai čia prie upių – Nemuno, Jūros, Dubysos ir Nevėžio – apsigyveno ir pasidaugino (plg. Pr 9), ir pasivadino žemaičiais. Palemonas susilaukė trijų sūnų: Barkaus, Kuno ir Spėros; Barkus įkūrė Jurbarką, o Kunas – Kauną. Paskui Barkus ir Spėra miršta, Kuno sūnus Ginbutas ima viešpatauti Jurbarke, Kaune „ir visoje Žemaičių žemėje“, kitas sūnus Kernius – Užnerio žemėje; jis ir sugalvoja vardą Lietuvai, o „Lietuva pradėjo plėstis nuo žemaičių“⁷. Dar galima paminėti, kad Viduriniojo sąvado metraščiai Palemono atvykimą datavo imperatoriaus Nerono laikais, o Plačiojo sąvado metraščiai – hunų vado Atilos.

Legendinę istoriją toliau plėtojo ir savaip interpretavo Motiejus Strijkovskis (mums pirmiausia rūpi Karaliaučiuje 1582 m. išėjusi Kronika, kadangi Nesvyžiaus rankraštis publikuotas tik 1978-aisiais). Svarbu, kad Strijkovskis išplečia topografiją – metraščių naratyvą papildo Petro Dusburgiečio Prūsijos žemės kronikos informacija:

Čia Strijkovskis, be abejo, klysta: Petras Dusburgietis mini Romainius. Vėliau šitaip jau teigs ir pats Strijkovskis (citavome jo Kronikos III knygą; dar kartą apie tai Strijkovskis rašys IV ir VII knygoje, o IV net cituos lotynišką Dusburgiečio tekstą, tiesa, su savo intarpu apie Romovę⁹).

Į šią painiavą pirmasis iš žemaičių dėmesį atkreips Simonas Stanevičius, nurodydamas, kad Romainiai yra prie Nevėžio; tiesa, arti Nemuno ir Dubysos esąs kaimas Romanow, „[t]ačiau negalima žinoti ar tas kaimas buvo šventa vieta“¹⁰. Deja, Stanevičiaus Lietuvių mitologijos aiškinimas (datuojamas 1838 m.) liks rankraštyje. Pridursime, kad Romanow (arba Ramonų, kitaip Papiškių) kaimo pavadinimas iki šiol kursto menkiau su istorijos šaltiniais ir jų tyrimo metodika susipažinusių asmenų vaizduotę; kaimas išties yra prie Nemuno, tačiau nuo Dubysos nutolęs apie 5 kilometrus. (Dar, anot Strijkovskio, romėnai įkuria Ariogalą – „istorikas ir poetas“ pateikia lotynišką Ariogalos etimologiją¹¹, bet tai mums jau ne tiek svarbu.)

Strijkovskio klaida apie Romovę prie Dubysos įsitvirtins istoriniame Lietuvos pasakojime – ir čia turbūt labiausiai turime „dėkoti“ Albertui Vijūkui-Kojalavičiui¹². Anot Pranciškaus Paprockio, parengusio Vijūko-Kojalavičiaus Lietuvos istorijos santrauką, atplaukęs Nemunu Palemonas „apsigyveno prie Dubysos“¹³. Strijkovskio klaida turės įdomių pasekmių: Seredžiuje XVIII a. atsiranda Palemono kalnas (góra Palemonska, šiuo vardu vadinamas vietos piliakalnis). Pirmasis paminėjimas – 1779 m. Seredžiaus bažnyčios inventoriuje¹⁴. Paskui, jau XIX a. pradžioje (1814), Seredžiuje minima ir Palemono gatvė, t. y. gatvė, krypstanti į kalno (piliakalnio) pusę. (Šiuos faktus surado ir paskelbė Girininkienė bei Povilas Spurgevičius¹⁵.)

Įdomu, kad pirmas Palemono kalno paminėjimas chronologiškai dera su Strijkovskio Kronikos perleidimu, kuriuo 1766 m. Varšuvoje rūpinosi Pranciškus Bohomolecas SJ¹⁶. Gal tai tik sutapimas, tačiau esama liudijimų, kad Strijkovskio Kronikos pirmasis, 1582-ųjų, leidimas XVIII a. buvo sunkiai prieinamas, laikytas raritetu¹⁷. Tačiau turbūt dar svarbiau, kad 1775–1779 m. Seredžiaus klebonas buvo iškilus dvasininkas, eksjėzuitas Mikalojus Velička (Mikołaj Wieliczko, 1724–1793, retorikos ir istorijos profesorius Vilniaus akademijoje 1759–1760¹⁸).

Datavimui XVIII a. antrąja puse prieštarautų Dionizo Poškos (1764–1830) tvirtinimas, kad esą

Tačiau „seniausi amžiai“ – ganėtinai reliatyvi sąvoka²⁰, o ir pats Poška akivaizdžiai perspaudžia retoriškai tvirtindamas, kad Seredžiaus piliakalnis esą visuotinai vadintas Palemono kalnu (žr. vėlesnius Mykolo Balinskio ir kitų liudijimus – jie pateikiami šio straipsnio pabaigoje; beje, analogiškai tendencingai Poška rašo apie Veliuonoje stūksantį Piliakalnį-Gedimino kalną²¹). Bet kuriuo atveju toks pavadinimas galėjo atsirasti tik jau pasirodžius Strijkovskio Kronikai (1582), tačiau, matyt, ne iškart. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorinį pasakojimą jos visuomenė įsisavino ir į kraštovaizdį perkėlė veikiausiai palengva, keletu etapų. Žinoma, didžiausias šuolis įvyksta XIX a., romantizmo epochoje, kai valstybė jau sunaikinta. Iš dalies tai, matyt, aiškintina kompensacine reakcija²².

Panašūs procesai vyko Lenkijoje. Puikiai dokumentuotas Lenkijos valstybingumo simbolio – Vavelio kalvos – atvejis, kai buvo rengiamos savotiškos tautinės „piligriminės“ kelionės į Vavelį, pradedant Tado Kosciuškos 1794 m. organizuotąja lenkų valstiečiams²³. Šitaip vykdyta besimezgančios modernios lenkų tautos edukacija. Analogiškų tikslų lietuvių tautos atžvilgiu turėjęs Poška²⁴. O ir jo Baublys veikiausiai buvo įkvėptas Izabelės Čartoriskos Pulavų dvare 1798–1801 m. pastatytos „Sibilės šventyklos“, privataus muziejaus, turėjusio ugdyti lenkų tautos istorinę sąmonę²⁵.

Tačiau grįžkime prie Žemaitijos panemunės. Kunigai ir dvarininkai buvo provincijos šviesuomenė, išsilavinę asmenys. Seredžiaus bažnyčia tuo metu priklausė Veliuonos dekanatui²⁶. Šalia Veliuona (9 km į vakarus nuo Seredžiaus), jos klebonijoje XVIII a. pabaigoje sukurtas įspūdingas falsifikatas – Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio „Žygimanto Barzdotojo“ 1443 m. Veliuonai neva suteikta Magdeburgo teisių privilegija; falsifikato autorius veikiausiai buvo kitas eksjėzuitas, Veliuonoje klebonavęs Zenonas Hlaska (Zenon Hłasko, 1745–1798), akivaizdu, susipažinęs su Lenkijos kronikomis. Išliko ir jo pamokslas, skirtas Žemaičių vyskupo Stepono Giedraičio ingresui (1778); pamoksle ne tik kalbama apie „Didžiąją Žemaičių Kunigaikštystę“ (sic!), bet ir, pasakojant apie vyskupo protėvius, minimas Ginvilas, legendinis kunigaikštis iš Palemono dinastijos²⁷.

Deja, turime mažiau duomenų apie miestelėnų kultūrinę būtį ir kūrybinę raišką. Kas kita – didžiųjų miestų (Vilniaus, Kauno) elitas. Esama publikacijų apie vilniečių bibliotekas, miestiečių elitas neabejotinai skaitė Strijkovskį²⁸, galėjo skaityti ir kauniečiai, nes Kauno tarybos raštininkas 1760 m. protokole Kauną pavadino „Kuno [Palemono sūnaus] metropolija“ (metropolij konasowskiej)²⁹. Kauno miesto regentas (prisiekęs raštininkas) smulkus bajoras Andriejus Noreika 1781 m. dedikacijoje, šlovinančioje Kauno burmistrus, mini Palemoną: „Šaukia jus Palemonas, garbingi burmistrai, / Verti šio miesto ir įžymūs valdytojai“ (Liudo Glemžos vertimas, orig.: Wola na was Palemon, o cni burmistrowie / O godni tego miasta y zacni rzadcowie). Šiuos Palemono mito recepcijos atvejus paviešinęs Zigmantas Kiaupa juos sieja su Kauno jėzuitų kolegijos įtaka, su joje dėsčiusių istorikų ir kalendorių rengėjų Jono Pašakauskio ir Paprockio veikla, tačiau, kaip pripažįsta pats tyrėjas, tai tik hipotezė³⁰. Šiaip ar taip, jėzuitų poveikis istorijos žinių sklaidai LDK visuomenėje buvo reikšmingas, o nuo XVIII a. ATR jėzuitų kolegijose istorija jau dėstyta kaip atskira disciplina.

Kaunas – ne Žemaitija, tačiau kartais jis laikytas svarbiausiu Žemaitijos miestu, nes, kaip žinome, atskiros sostinės šis regionas neturėjo. Jo svarba nurodyta ne tik Lietuvos metraščių legendinėje dalyje, bet ir vėliau³¹. Antai Beržėnų dvarininko Adolfo Huten-Čapskio piešinio pagrindu 1849 m. pagamintoje litografijoje vaizduojamas Kaunas su prierašu „Kaunas – dabartinė Žemaitijos sostinė“ (Kowno dzisiéjsza stolica Żmudzi)³². Galbūt šiuo atveju paveikė tai, kad miestas nuo 1843 m. buvo naujai įsteigtos Kauno gubernijos, kuriai taip pat priklausė buvę Žemaitijos pavietai, sostinė?

Tačiau Kaunas nuo seno buvo panemunės, reikšmingos istorinės Žemaitijos dalies, traukos centras. Grįžtant prie XVIII amžiaus, dar galima paminėti Zabielų archyvo rankraštį – kompiliacinę lenkakalbę Lietuvių tautos istoriją (HISTORYA O Litewskim NARODZIE), surašytą pagal Strijkovskio Kroniką; tame rankraštyje minimas Palemonas, arba Publijus Libonas, ir romėniškoji lietuvių kilmės teorija³³. Zabielos buvo Raudondvario savininkai, Vilkijos seniūnai – tai istorinė Žemaitija. Net prieškarinė Edwardo Maliszewskio Lenkų atsiminimų bibliografija Simoną Zabielą (1750–1824), beje, laikomą Vespazijano Kochovskio istorinio veikalo Lenkijos analai po Vladislovo IV mirties vertėju į lenkų kalbą, vadina tiesiog „žemaičiu Zabiela“ (Zabiełło Żmudzin)³⁴.

XIX a. toliau skaitomas Strijkovskis, tačiau ir Vijūkas-Kojalavičius, Paprockis, prisideda Teodoras Narbutas, jo paties liudijimu, 1805 m. lankęsis Seredžiuje ir galbūt tuomet užrašęs vietos dvarininko Jonušo Tiškevičiaus pasakojimą („dainą“) apie senovėje atplaukusius jūrininkus – Seredžiaus, Čekiškės, Ariogalos ir Betygalos įkūrėjus; jų vadas buvęs vardu Nemunas³⁵. Šia Narbuto žinia pasiremdamas, Simonas Daukantas vardą Palemonas laikys iškraipytu vardu Nemunas³⁶. Tiesa, savo Lietuvių tautos istorijoje Šiaurių dvarininkas rašys ir apie Palemoną³⁷.

Puikiai žinomas faktas, kad Adomas Mickevičius poemoje Konradas Valendrodas mini „Palemono žemes“ (Lietuvą)³⁸... O štai Juozapas Jaroševičius tiesmukai konkretizuoja: Palemonas ir romėnai įsikuria „dabartiniame Raseinių paviete“³⁹. Čia gal net galima įžvelgti netiesioginę sąsają su Raseinių „Palemono“ lože (išsamiau apie pastarąją – toliau).

Palemono mito recepcijos ypatumai

Palemono mito Žemaitijoje recepcija vyko dviem lygmenimis. Pirmasis lygmuo – teorinis. Tuo metu (XIX a.) bent jau tarp Žemaičių šviesuolių dominavo heruliškoji mito versija, sukurta Vijūko-Kojalavičiaus – anot jo, Palemonas atvykęs ne I, bet X amžiuje⁴⁰. Vijūkas-Kojalavičius bandė išspręsti chronologinius neatitikimus (Strijkovskiui nepavyko sutvarkyti Lietuvos metraščių chronologijos – legendinių Lietuvos valdovų amžius, anot chronologijos kritikų, buvęs akivaizdžiai per ilgas, viršijęs 100 metų⁴¹) ir pasinaudojo XVI a. austrų humanisto Wolfgango Lazijaus pateikta malda neva herulų (o iš tikrųjų latvių) kalba. Kitaip tariant, remiantis kalbiniu argumentu teigiama, kad lietuviai kilę iš herulų. Juozas Jurginis taikliai pastebi, kad Vijūkas-Kojalavičius šitaip paneigia lietuvių kilmės iš dviejų skirtingų etnosų – „sarmatų“ (gotų, kimbrų) ir romėnų – versiją, pateiktą Strijkovskio⁴². Vėliau, XIX a. pradžioje, dar rasis etimologija „herulai – giruliai“. Jos autorius – Pranciškus Ksaveras Bogušas, ne žemaitis, tačiau kartais juo pavadinamas⁴³; Bogušo etimologija prigijo Žemaitijoje – buvo perimta vyskupo Juozapo Arnulfo Giedraičio, Poškos ir kitų.

Tiesa, Bogušas atmetė Palemoną kaip pramanytą veikėją – kaip ir Karolis Virvičius, Augustas Ludewigas Schlözeris ar Joachimas Lelevelis⁴⁴. Schlözeris su Leleveliu pasakojimą apie Palemono atvykimą vadino „pasaka“, o Bogušas – senoviniu romanu (romans). Lelevelis, iš pradžių suabejojęs, kad herulai yra lietuvių protėviai, vėliau šiai minčiai pritarė, tačiau kritikavo Bogušo etimologiją kaip liaudišką, o Poška ją pavadino ginču „dėl vienos raidės“ (h / g)⁴⁵.

Pastarasis vaizdingai apibendrino: „[Bogušas ir Lelevelis] Lietuvos istorijai tarsi kertinius akmenis padėjo, bet kartu ir mūsų senosios Lietuvos istorijos pamatus sujudino.“⁴⁶ Anot jo, istorikai skiria trejopą chronologiją: 1) „pasakišką“ (legendinę), 2) nelabai patikimą, tačiau panašią į tiesą, 3) patikimą⁴⁷. Bardžių literato manymu, antrosios kriterijus atitinka Lietuvos proistorė nuo Palemono atvykimo. Atvykimą Poška datuoja X amžiumi, kai „Šiaurės tautos pradėjo civilizuotis“. Tiesa, jis klysta, kad esą ne tik vėlesni istorikai, bet ir Strijkovskis bei „kiti autoriai iki Strijkovskio“ Palemono atvykimą datavo X amžiumi⁴⁸.

Žemaičių šviesuolių požiūris į legendines Lietuvos ir Žemaitijos ištakas šiek tiek skyrėsi – varijavo. Anot Giedraičio, iš pradžių su Palemonu į Žemaitiją atvykę romėnai, po jų – herulai (Odoakras, panaikinęs Romos imperiją, buvęs herulas, taigi lietuvis)⁴⁹. Poškos manymu, Palemonas veikiausiai buvo herulas, tačiau su juo ir herulais drauge atvyko ir romėnų pagoniškosios giminės⁵⁰.

O štai Liudvikas Adomas Jucevičius savojoje Lietuvos istorijoje vaikams (Historya litewska dla dzieci, 1836) dėsto šitaip: pirmiausia atvykęs Vaidevutis (Wojdewutas) su herulais, šie tapo lietuvių tautos pradininkais, o vėliau Žemaitijoje pasirodęs romėnas Palemonas Kolona (Palemon Kolumna Rzymianin) su 500 romėnų bajorų. Žemaičiai Palemoną išsirinkę savo kunigaikščiu. Paskui, anot Jucevičiaus, Palemonas išvaduoja Lietuvą iš senrusių kunigaikščių valdžios (šito neteigė nei metraštininkai, nei Strijkovskis, tačiau apie tai savo glaustoje Lietuvos istorijoje rašė Paprockis; apskritai visą pastraipą apie Palemoną Jucevičius beveik pažodžiui nusirašė nuo Paprockio, tiesa, labiau pabrėždamas žemaičių ir Žemaitijos vaidmenį)⁵¹. Vaidevutį ir herulus Paprockis mini veikalėlio pabaigoje kaip abejotiną dalyką, o Jucevičius pasakojimą iškelia į pradžią⁵².

Kaip matome, Jucevičius, vaizduodamas lietuvių tautos ištakas, priartėja prie Strijkovskio ir Vijūko-Kojalavičiaus versijų. Romėnai šiame kontekste jau vien chronologiniu požiūriu atrodo keistokai (nors pradinę 929 m. datą, esančią Paprockio veikalėlyje, Jucevičius praleidžia), tačiau, kaip yra rašęs istorikas Janas Jurkiewiczius, heruliškoji versija tarp LDK bajorų nebuvo populiari – jie mieliau rinkosi būti romėnų ainiais⁵³. Jucevičiaus konservatyvumą parodo ir tai, kad jis įkandin Paprockio mini vadinamąsias herbines romėnų atvykėlių gimines, tačiau jau Ignacas Krasickis rašė, kad romėnai herbų neturėjo⁵⁴.

Įdomu, kad net Józefo Bohdano Zaleskio eilėraščio „Kas čia man, arba seno medžioklio sapnas“ („Co mi tam! Czyli poranek starego myśliwca“) vertime vietoj lenkiškojo originalo Podstoli Jucevičius įterpia Palemoną:

Vertime vėliau vietoj Gluchuvo tvirtovės minima Veliuona, o prieš tai vietoj Braclavo vaivados minimas Vilniaus vaivada ir įterpiamos Stanevičiaus publikuotos žemaičių dainõs posmelis. Šitaip ukrainietiškos Zaleskio eilėraščio realijos pakeičiamos lietuviškomis ir žemaitiškomis.

Šiaip jau gan kritiškas Stanevičius savajame Lietuvių mitologijos aiškinime taip pat seka Strijkovskiu⁵⁶, net nusipiešia genealoginę Palemonidų schemą. Tiesa, nenurodo Palemono etninės kilmės, tik įdeda Strijkovskio citatą, kad trečias Palemono sūnus Spera buvęs palaidotas „senųjų romėnų papročiu“ (jako był obyczaj u Rzymian starych)⁵⁷.

Iš žemaičių skeptiškumu išsiskiria Juozas Čiulda, savo gramatikos „Pratarmėje“ (1854–1855) Palemono net nepaminėjęs (nors galbūt jo vardą praleido dėl santykinio „Pratarmės“ glaustumo?)⁵⁸.

Antrasis Palemono mito recepcijos Žemaitijoje lygmuo laikytinas praktiniu. XIX a. pirmoje pusėje buvusiose LDK žemėse kyla senienų paieškos bumas, atliekami archeologiniai kasinėjimai, pradedamos kaupti archeologinių radinių kolekcijos (tiesa, kai kas, pavyzdžiui, Poška, derino abu lygmenis). Piliakalniai anuomet laikyti herojų arba valdovų kapais, vadinamaisiais milžinkapiais, ir kartais, kaip rodytų Jucevičiaus tekstas, nebuvo skiriami nuo pilkapių⁵⁹.

Kaip tik tuo metu, XIX a., plito mada įkultūrinti ar suistorinti kraštovaizdį⁶⁰. Iš platesnio senosios Lietuvos konteksto minėtini ir Kernavės piliakalnių, Pajautos slėnio vardai, taip pat Gedimino kapas Vilniuje ir Mindaugo kalnas Naugarduke. Žinoma, visų tokių atvejų čia neišvardysime, tai ir nėra šio straipsnio tikslas⁶¹. Regis, minėtoji mada atėjo iš Lenkijos, kur kiek anksčiau pradėti archeologiniai tyrinėjimai: karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio nurodymu 1787 m. šalia Krokuvos kasinėtas Esteros (karaliaus Kazimiero Didžiojo mylimosios) vardu pavadintas kapčius⁶². Minėtini Krako ir Vandos kapčiai Krokuvoje, XIX a. dvidešimtiniais ten supiltas Tado Kosciuškos kapčius⁶³. Iš europinio konteksto prisimintinas Arminijaus-Hermano paminklas⁶⁴.

Tačiau grįžkime prie žemaitiškųjų reikalų. Gedimino kapo kalnas Veliuonoje gan anksti pagerbiamas kryžiumi, jau tikrai stovėjusiu XIX a. viduryje. Kad tai – Gedimino kapas, buvo rašoma jau XIX a. pirmojoje pusėje; čia galima nurodyti Pošką, Ivaną Loboiką, ir Veliuonoje klebonavusį Kiprijoną Nezabitauskį (pastarojo Eiliavime – „Giédyminuo, łaidúojymuo Kałnas“)⁶⁵. Veliuonos piliakalniai įėjo į dvaro teritoriją, jo savininkai nuo 1806 m. buvo Zaleskiai, dvarą įsigiję iš trumpai jį valdžiusio Vaitiekaus Puslovskio; iki tol, iki XVIII a. paskutinio dešimtmečio pabaigos, Veliuonos dvaras drauge su seniūnija priklausė Lietuvoje nerezidavusiam paskutinio ATR valdovo sūnėnui Juozapui Poniatovskiui.

Įdomu, kad, anot Poškos, Mykolas Zaleskis Palemono kalną (sic!) pagerbęs akmeniniu paminklu ir pasodintu tuopų gojumi; matyt, tai aliuzija į pagoniškąją giraitę⁶⁶. Poška apie tai rašė 1818 m. sausio 5 d. laiške „ponui K. D.“. Iš laiško tarsi išeitų, kad paminklas buvo pastatytas ir tuopos pasodintos ant vadinamojo Palemono kalno Seredžiuje – tokia nuomonė egzistuoja istoriografijoje⁶⁷. Tačiau jau Vēversis (Davainis-Silvestraitis) Auszroje 1884 m. teigė Pošką suklydus. Anot jo, Poška supainiojęs Veliuonos ir Seredžiaus piliakalnius, nes Zaleskis medžiais apsodinęs Veliuonos „kalną“, o Seredžiaus „kalnas“ esąs plikas, be to, jo savininkas buvęs grafas Tiškevičius:

Regis, čia klysta ir Davainis-Silvestraitis, suplakdamas Gedimino kapo kalną su Pilies kalnu (Cerkakalniu). Gedimino kapo kalnas Davainio-Silvestraičio laikais buvo plikas, medžiai augo tik ant Pilies kalno (Cerkakalnio)⁶⁹. Manytume, kad paminklo ir gojaus vietos klausimas kol kas lieka atviras⁷⁰.

Įdomu, kad kitais metais, 1885-aisiais, Davainis-Silvestraitis jau rašė, esą anksčiau ant Seredžiaus piliakalnio augo medžiai:

Keletas žodelių apie Mykolą Zaleskį (Michał Zaleski, h. Lubicz, 1765–1845). Jis buvo Šventų seniūnas ir Raseinių pakamaris, Žemaičių „grietinėlės“ atstovas – „dviejų šimtmečių žmogus“, spėjęs pagyventi ir ATR, ir carinėje Rusijoje⁷². Zaleskių šaknys – Lenkijoje (Mazovijoje), į LDK jie persikėlė XVI a., į Žemaitiją – XVIII a. pirmoje pusėje, veikiai įsiliejo į Žemaitijos bajorų korporaciją – buvo Šventų, Gūbrių seniūnai (Kvėdarnos, Šilalės apylinkės) ir užėmė įvairias vietines pareigybes Raseinių ir Telšių pavietuose. Tai buvo gausi giminė – pavyzdžiui, Mykolas Zaleskis turėjo 7 brolius.

Minėtini Mykolo Zaleskio ir jo brolių ryšiai su Poška (Raseinių teisme, kuriame dirbo Poška, – „tarnybiniai“), žinomas ir Poškos laiškas-eiliuota panegirika Mykolui Zaleskiui. Dar minėtinas Zaleskio konfliktas dėl Laibguvio pievos su Veliuonos klebonu prepozitu Nezabitauskiu (XIX a. trečiasis dešimtmetis; Poška taip pat draugavo ne su Kiprijonu, bet su netikru jaunesniu jo broliu Kajetonu, o Kiprijonas buvo Poškos kultūrinis konkurentas – rengė lietuviškai-žemaitišką ir lenkišką žodyną; visa tai išsamiai yra nušvietę tyrėjai⁷³).

Zaleskis demonstruoja neblogas istorijos žinias – jis esąs labai kritiškas falsifikatų atžvilgiu, o Veliuonos bažnyčios aplinkoje, kaip tuo metu ryškėja, jų radęsi bent trys⁷⁴. Zaleskis buvo kritiškas, nes gynė savo turtinius interesus. (Gana nemaloni kolizija bažnyčios koliatoriui.) Veliuonos dvarininkas kritikavo gana subtiliai, sakytume, visa galva lenkė XX–XXI a. lietuvių tyrėjus-romantikus, neprofesionalius istorikus, pernelyg pasitikėjusius „Žygimanto Barzdotojo privilegija“⁷⁵. Kita vertus, kaip kontrastas minėtina Zaleskio pagarba Palemonui, jo mitui. Tai galima suprasti, nes Palemono mitas vienijo Žemaičių bajorų korporaciją. Tiesa, nei Zaleskis, nei vyskupas Giedraitis, nei Nezabitauskis su Poška nepriklausė „Palemono“ ložei.

Glaustai apie pastarąją galima pasakyti tiek: 1817–1822 m. Raseiniuose veikė masonų „Palemono“ ložė (pilnas pavadinimas – Šv. Jono ložė „Palemonas“), tarp kurios narių būta daug Žemaitijos elito atstovų (kaip antai esamų ir buvusių Raseinių teismų pareigūnų⁷⁶); ji gyvavo trumpai, nes, kaip žinoma, masonų ložės buvo uždraustos Rusijos caro Aleksandro I įsaku. Minėtina, kad ložės narys, Raseinių pavieto pilies teismo raštininkas Leonas Uvainis vykęs į Vokietiją ieškoti herulų pėdsakų⁷⁷.

Kaip jau užsiminta, XIX a. pirmos pusės žemaičių kultūriniame sąjūdyje dėl herulų kaip lietuvių protėvių, regis, laikytasi konsensuso (išimtis būtų nebent Stanevičius). Antai Valiūnas „herulų Eskulapu“ vadina iš Raseinių pavieto kilusį gydytoją šubravcą Jokūbą Šimkevičių, taip pat, anot Valiūno, žemaičiams esą paklususi Roma⁷⁸ (žr. Priedą, 1 lent.). Čia dar galima prisiminti „Palemono kontuberniją“ (1816–1822), kuriai esą priklausė nemažai Žemaičių elito – taip pat dvasininkų (žr. ir Valiūno poetinį ciklą apie kontuberniją⁷⁹ – jame prabylama apie „Palemono karalystę prie Baltijos jūros“⁸⁰; beje, žemaičius Valiūnas vadina Palemono vaikais, sveikindamas Žemaičių vyskupą Juozapą Arnulfą Giedraitį 50 m. kunigystės ir 75-ojo gimtadienio proga⁸¹).

Apibendrinkime: Palemono mito gerbėjai Žemaitijoje buvo minėtasis vyskupas Giedraitis, Poška, tas pats Nezabitauskis (rašęs, kad Palemonas į Lietuvą atnešęs [„davęs“] – „garsą [...] liuosybės“ („garsuo [...] luos[i]biuos“), – akivaizdžiai respublikoniškas požiūris⁸²), Valiūnas, Jucevičius ir, matyt, netgi Lelevelio mokinys Stanevičius, iš dalies Daukantas. O greta „literatų“, Zaleskis ir nemažai kitų dvarininkų (bent dauguma minėtosios ložės narių – bet ne jie vieni, kaip dar matysime)⁸³.

***

Mažiau duomenų turime apie mokyklas, nes vizitatoriai paprastai nepalikdavo smulkių ataskaitų apie dėstomus kursus⁸⁴, tačiau istorija nuo Palemono tikrai dėstyta Telšių ir veikiausiai Kražių mokyklose⁸⁵.

Žemaičių bajorų lituanistiniam sąjūdžiui išblėsus. Lauryno Ivinskio Metskaitliai

Palemoną savo metskaitliuose mini Laurynas Ivinskis. Jau pirmajame, 1846 m., kalendoriuje pateikiama legendinė Lietuvos istorija nuo Vaidevučio, herulų („girulių“) ir Palemono – „Atsitikimaj garsesnijej Lietuwoje“⁸⁶. Su nežymiais redakciniais pakeitimais ši istorija (iš tiesų – istorinių įvykių sąrašas) buvo spausdinama iki 1859 m. kalendoriaus imtinai. 1860 m. kalendoriuje jau matome tęstinio istorinio straipsnio apie Kauną I dalį: „KAUNAS nuog jo pradžios, iki dienun musu gadines“. Po pirmosios žinutės apie 1025 m. įkurtą Vilkmergę (tai esą atlikęs Palemono „vadovas“ – vadas ar karvedys – Dausprungas) pateikiama antroji – kad 1030 m. Kauną įkūręs Palemono sūnus Kunas. Dar minimas vyriausias Palemono sūnus, Jurbarko įkūrėjas Barkus ir pirmieji Žemaičių kunigaikščiai Gimbutas ir Mantvilas⁸⁷. Tęstinio straipsnio pabaiga – 1863 m. kalendoriuje.

Pasak Tomo Petreikio, Ivinskis „Kauną buvo pasirinkęs kaip išeities tašką į Žemaitijos istoriją“⁸⁸. Tačiau analogišką istorinę medžiagą rasime Kauno gubernijos atminimo knygelėje 1861 metams. Pažymėtina, kad Knygelėje duomenys atrodo organiškiau, be to, jų pateikėju nurodomas žemaitis Jonas Prekeris (Jan Prekier, 1807 – po 1874), istorikas mėgėjas ir bibliofilas, tuo metu dirbęs Kauno gubernijos kanceliarijoje⁸⁹. Minėtina, kad ir Auszroje 1885 m. istorinė medžiaga perspausdinta ne iš metskaitlių, bet iš knygelės, nurodant Prekerio autorystę⁹⁰. O štai 1864 m. kalendoriuje, dienos šviesą išvydusiame 1863-iaisiais (pirmais sukilimo metais!), vietoj Lietuvos istorijos dalykų jau pateikiama mitologinė medžiaga „DIEWAJTEJ LIETUWIU ir ŹIAMAJCZIU pirm Kriksćionistes amźiaus“, tačiau tarp „pusdievių“ po Vitolio ir Alcio paminėti Palemonas, Nemunas (Nemonas) ir Kukovaitis (Kukuwojtis)⁹¹.

Uždraudus spaudą lotyniškosios abėcėlės rašmenimis, kalendorių leidybą mėginta tęsti Tilžėje. Čia 1869-aisiais išspausdintame 1870 m. kalendoriuje vėl regime tekstą „Atsitikimaj garsingii Letuwoj nog senowes amżiu“. Pirmoje dalyje, pavadintoje „Pradźa Letuwos“, tvirtinama lietuvius kilus „isz sunaus Nojaus, wardu Japeto“⁹², toliau pateikiami trys Palemono kilmės variantai – itališkasis, normaniškasis („vokiškasis“-germaniškasis) ir vietinis, arba lietuviškasis (Palemonas galėjęs būti sugrįžęs iš kelionės lietuvis):

Atskirai dar paminėta variagiškoji-vergiškoji (taip pat skandinaviška?) kilmės versija: „Isz waragu lika Letuwos ponaj: dielto ir Palemonas galeje buti Waragas.“⁹⁴

Pateikiama ir dvejopa gerulių etimologija (iš „gerųjų kariauninkų“ arba „išėję iš Lietuvos girių“):

Iš šaltinių tik gana abstrakčiai nurodyti „žemaičių raštininkai“ (matyt, turimi galvoje Poška, Daukantas?). Skandinaviškąją lietuvių kilmės versiją greta kitų panašių „teorijų“ buvo pateikęs Narbutas; ji labiau atliepė to meto istorikų tyrinėjimus (plg. normaniškąsias-skandinaviškąsias Rusios ir Lenkijos valstybių kilmės koncepcijas), tad veikiai išpopuliarėjo – antai Kraševskis Palemoną ir jo palydovus tiesiai vadino skandinavais⁹⁶.

Bajorų genealogijos. „Palemono ainiai“ Gimbutai

Visus Palemono recepcijos atvejus surankioti vargiai bepavyktų⁹⁷ – neturėjome net tokio tikslo, tačiau tikėtina, kad medžiagos galėtų suteikti bajorų genealogijos. Anot Poškos, „labai daug žymių šeimų Lietuvoje ir Žemaičiuose, iš jo [Palemono] kildinančių savo bajorystę, yra gavusios savo kilmės dokumentus“⁹⁸. Ir išties Žemaitijos bajorai Gimbutai save kildino iš Palemono anūko Ginbuto, arba Gimbuto, legendinio Kauno įkūrėjo Kuno sūnaus ir Žemaičių kunigaikščio⁹⁹. Šią genealogiją jie grindė spausdinta istorine medžiaga – tai liudija išrašai iš Ignoto Onacevičiaus „Žvilgsnio į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją“ (Rzut oka na dzieje Wielkiego Księstwa Litewskiego)¹⁰⁰, Mykolo Balinskio ir Timotiejaus Lipinskio veikalo Senoji Lenkija trečio tomo, skirto Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, išspausdinto 1846 m.¹⁰¹, ir Karolio Szajnochos veikalo Jadvyga ir Jogaila antrojo, 1861 m., leidimo¹⁰².

Neįvardyta, bet veikiausiai apie Gimbutus nusirašyta iš Kasparo Niesieckio SJ herbyno (Niesieckiui buvo žinomi tik Gimbutai – egzuliantai iš Starodubo pavieto) ir persipieštas Ginvilo herbas, kuris Gimbutams neva suteiktas 1443 metais¹⁰³.

1 pav. Gimbutų genealogija nuo Palemono (LLMA, f. 47, ap. 1, b. 79, l. 112r)

2 pav. Lauryno Ivinskio kalendoriaus puslapis su pabrauktomis frazėmis apie Kuną, Gimbutą ir Mantvilą (LLMA, f. 47, ap. 1, b. 80, l. 1v)

Šioje Gimbutų sukauptoje medžiagoje yra du Ivinskio 1860 m. kalendoriaus lapai, juose – istorinės žinios apie Kauną su antrašte „KAUNAS nuog jo pradžios, iki dienun musu gadines“¹⁰⁴. Riebiai pasibrauktos frazės apie Kuną, Žemaičių kunigaikščius Gimbutą ir jo sūnų Mantvilą: „1040. Kunasas użmusztu“, „Kunigajkszćziu o Gimbutas, Ziamajćziu“, „Montwiłła sunaus Gimbuta [...] Ziamajćziu Kunigajkszćziu“¹⁰⁵. Anaiptol nestebina, kad Gimbutai skaitė Ivinskio kalendorius (kaip ir nemažai Žemaitijos bajorų¹⁰⁶), – įdomiau, kad kalendoriaus fragmentą įtraukė į savo archyvą, šitaip papildomai pagrįsdami savo genealoginį mitą.

Tiesa, XVIII a. pabaigos – XIX a. „oficialiose“ genealogijose, teiktose bajorystei patvirtinti, Gimbutai kildinosi iš „pagonybės laikų“ bajoro Vizbaro, kuriam didysis kunigaikštis Vytautas 1454 m. (sic!) Karšuvos paviete, prie Kaltinėnų, padovanojęs du valstiečius¹⁰⁷. Su minėtomis genealogijomis būdavo pateikiami ir Vytauto dokumento (donacijos) nuorašai, kuriuose yra klaidinga 1454 m. data ir neteisingas 11 indiktas¹⁰⁸.

Apie Gimbutus išsamiau tėra rašęs iškilus Žemaitijos istorijos tyrinėtojas Grzegorzas Błaszczykas. Pasak jo, legendos apie Gimbutų kilmę iš Palemono net neverta analizuoti (sic!), išlikęs jos pėdsakas – Rasų kapinėse tebestovinti Gimbutų koplyčia, papuošta kunigaikščio mitra¹⁰⁹. Galima pridurti, kad po mitra herbiniame skyde yra „Gediminaičių stulpai“ (plg. anksčiau minėtą Palemono suplakimą su Prosperu Kolona), o pati koplyčia pastatyta XX a. pradžioje¹¹⁰. Tiesa, vargu ar tai mūsiškių Žemaitijos Gimbutų kapavietė – galbūt tik giminaičių ar bendrapavardžių. Šiaip jau Žemaitijos Gimbutai savo oficialiose genealogijose nurodo, kad jų herbas – Nałęcz (baltas sumegztas kaspinas raudoname lauke).

Kaip jau užsiminta, tarp Gimbutų sukauptos medžiagos taip pat yra, matyt, iš Niesieckio SJ herbyno nusirašyta informacija apie Starodubo pavieto Gimbutus ir Ginvilo herbą (Herb Ginwil)¹¹¹, tačiau nežinia, iš kur paimta pridėtinė informacija, kad 1443 m. šis herbas suteiktas Gimbutams. Ginvilo asmenvardis ir 1443-ieji vėl mus grąžina prie „Žygimanto Barzdotojo privilegijos“¹¹² Veliuonai. Įdomu, ar sutapimas atsitiktinis, ar būta kokio nors bendro šaltinio? Tikėtina, egzistavo kolektyviniai XVIII–XIX a. vaizdiniai apie „pradžią“, čia puikiai dera ir Vizbaro atveju minimi pagonybės laikai, netiesiogiai (kaip nesenas krikščionybės priėmimas) figūruojantys ir Žygimanto Barzdotojo falsifikate.

Surinkta medžiaga rodytų, kad Gimbutų genealogija nuo Palemono surašyta apie XIX a. vidurį (deja, ji nedatuota), tačiau aukščiau pateiktos Poškos citatos apie giminių kildinimąsi iš Palemono leidžia teigti, kad ji galėjo atsirasti anksčiau, tik vėliau buvo pagrįsta aptartąja medžiaga.

Apskritai verta atkreipti į šaltinių repertuaro pokyčius. Iki tol buvo įprasčiau remtis Strijkovskio Kronika (pavyzdžiui, 1666 m. sukurtame Radvilų genealoginiame medyje, žr. LVIA, f. 1280, ap. 2, b. 9), tačiau laikai keičiasi, kaip matėme, atsiranda naujų, masiškesnių ir prieinamesnių, patogesnių informacijos šaltinių. Antra vertus, keitėsi ir pačių dvarininkų išsilavinimas, iš esmės būtinu jo elementu tapo mokslas gimnazijose ir pensionuose, nors dar XVIII a. kai kurie Gimbutų giminės nariai buvo neraštingi¹¹³.

Andrius Vištelis, Mečislovas Davainis-Silvestraitis ir kiti

Iš buvusios Žemaičių Kunigaikštytės pakraščio (Zapyškio apylinkių) kilęs būsimasis „aušrininkas“ Andrius Vištelis (Andrius Jonas Vištelis-Višteliauskas) 1876 m. kovo 18 d. laiške žymiajam istorikui ir rašytojui Juozapui Ignacijui Kraševskiui pastarąjį vadina „tikru Palemono sūnumi“¹¹⁴. (Apskritai Vištelio laiškai Kraševskiui pasižymi ypatingu pietetu – juose Vištelis adresatą vadina tėveliu, Žyniu, „krivių krivaičiu“ ir pan., mat tuo metu intensyviai skaitė Kraševskio Anafielą ir netrukus ėmėsi versti pirmą jo dalį „Vitolio rauda“.) Vėliau rašytoje glaustoje Lietuvos istorijoje Palemuną (sic!) Vištelis laiko herulų (gerulių) vadu: „Naujas pribuvimas Geruliu skaitluje 500 po vadovyste szłounojo wado Palemono [taisyta į: Palemuno] [...].“¹¹⁵

Kitas „aušrininkas“, Žemaičių bajoras iš Raseinių apskrities ir tautosakos rinkėjas Davainis-Silvestraitis (1849–1919), kurio šeimoje taip pat skaityti metskaitliai¹¹⁶, 1884 m. Auszroje publikavo štai tokią „Pasaką apie Palemoną“:

Ten pat, Auszroje, „Pasaką“ savo prieraše-komentare palankiai įvertinęs Jonas Basanavičius Palemoną susiejo su antikinio Ponto valdovais, o 908-uosius nurodė senovės Romos eros metais („nuo miesto įkūrimo“, tad 908 – 754 = „154 m. po Kristaus gimimo, ir szitą paskutinį mēs galime priimti uź Palemono į Żamaitiją atējimo metą“). Dar nurodė Suvalkų rėdybos (gubernijos) „Užgiriname Trake“, „Elnevos“ valsčiuje, esantį kaimą Palemona; regis, tai tikras vietovardis, leidęs pagrįsti „Pasakoje“ minimą Palemono atėjimą iš Užnemunės-Suvalkijos. Anot Basanavičiaus, Palemonas – lietuviškas vardas, kilęs iš „lemti, palemti“¹¹⁹.

Kritiškiau į „Pasaką“ ten pat išspausdintame komentare pažvelgė Jonas Šliūpas. Nors Davainis-Silvestraitis ir nurodė pateikėją – juo esą buvęs 98 m. amžiaus valstietis Antanas Šiaudinis iš Kuičių [Kniečių¹²⁰] kaimo, „o užrašyta V[incento] Bakučio iš Paserbenčio kaimo“, – Šliūpo nuomone, „Pasaka“ esanti ne gelminė autentiška liaudies kūryba, „bet paplitusi tarp żmoniu nů rasztininku, skaicziusiu lenkiszkose ir lotiniszkose kronikose apie atējimą Palemono į Lietuvą“¹²¹. Ir išties vargu ar valstietis Šiaudinis būtų skaitęs lenkiškas ir lotyniškas kronikas, be to, įtarimų kelia Davainio-Silvestraičio nuoroda, kad 1882 m. Šiaudinis miręs¹²². Įtartinai atrodo ir sudėtingai ilgas užrašymo kelias: Davainis-Silvestraitis esą iš Bakučio užrašęs, ką šiam papasakojęs Šiaudinis (o juk Bakutis pats buvęs raštingas!¹²³). Tad veikiausiai „Pasaka“ bus paties Davainio-Silvestraičio sukurtas folkloro falsifikatas: pradinė medžiaga galėjusi būti Bakučio pasakojimas, vėliau papildytas Davainio-Silvestraičio, o būtent jis jau tikrai buvo skaitęs įvairių istoriografinių tekstų. Tokio pobūdžio kūrybai galėjo įkvėpti Edmundo Veckenstedto 1883 m. Heidelberge paskelbtas pseudofolkloro rinkinys¹²⁴.

Išsamiai „Pasakos“ analizei reikėtų skirti atskirą straipsnį. Čia atkreipsime dėmesį tik į kai kurias smulkmenas. „Pasakoje“ modifikuota (užmaskuota) herulų-girulių kilmės teorija („Užgirinis Trakas“¹²⁵) suliejama su rytietiškąja („iš Persijos“) ir skandinaviškąja teorijomis. Rytietiškoji, matyt, atliepia XIX a. atrastą lietuvių kalbos artimumą sanskritui¹²⁶; kaip minėta, būtent tuo metu išpopuliarėjo ir skandinaviškoji versija (žr. Priedą, 1 lent.; plg. Davainio-Silvestraičio motinos giminės Jarudų kildinimą iš skandinavų).

Čia bene pirmą kartą matome aprašytą Palemono išvaizdą: mėlynakis blondinas, „iš Persijos“, vilkįs XIX a. valstietišku apdaru¹²⁷. Taip pat pirmą kartą Palemono mito kontekste iškeliama Veliuona kaip ateivių vado rezidavimo vieta¹²⁸.„Pasaką“ baigia liaudiška Palemono vardo etimologija – esą „[p]latburniai (žuvėdai, švedai) Palemoną vadino Pilemonu, nes jis privertė juos pilis taisyti ir pilti“. XX a. panašią etimologiją užfiksuos Balys Buračas (žr. toliau šiame straipsnyje, taip pat Priedą, 2 lent.).

1888 m. Davainis-Silvestraitis užrašo į tradicinį folklorą jau panašesnę sakmę apie Palemoną:

...ir taip toliau (dar minima Viduklė, kurioje ant „labai dailios kalvos“ apsigyvenę du Palmono palydovai bei jų sesuo)¹³⁰. Vėl akivaizdi metraštinio pasakojimo įtaka; tiesioginis šaltinis – Strijkovskio Kronika ir (arba) kiti ja sekantys tekstai (pavyzdžiui, Kraševskio Lietuva, Narbuto Lietuvių tautos istorija), galbūt metskaitliai, kuriuose paprastai nurodomas laikas, skiriantis skaitytojus nuo aprašomų įvykių; šiuo atveju išeitų, kad Palmonas į Lietuvą atvykęs 870 metais (1888 – 1018 = 870)¹³¹.

Sakmė užrašyta 1888 m. Pašaltuonių kaime, Šimkaičių valsčiuje, iš Mato (Mateušo) Vaivados¹³², tačiau ir čia susiduriame su „pagražintu“ (iš dalies falsifikuotu) folkloru. Apie Davainio-Silvestraičio „metodą“ – vardų įterpimą į folkloro tekstus iš knyginės tradicijos – jau buvo rašyta¹³³ (kitose sakmėse įterpiamas Grumpis, dar vienas legendinės Lietuvos istorijos personažas, ir Prakorimas¹³⁴). Palmoną galbūt nusižiūrėta iš Kraševskio, pateikusio panašų vardo variantą (Palman); jį galėjo inspiruoti ir tame pačiame sakinyje Kraševskio minimi „padavimai“¹³⁵. Nesunku atpažinti ir užmaskuotą giruliškąją versiją („girininkai“).

Galiausiai 1894 m. Varšuvoje Žemaičių padavimuose (Podania żmujdzkie) publikuotame pasakojime Davainis-Silvestraitis pateikia versiją, anot kurios, Palmonas, arba Palemonas, buvęs Anglijos bajoras, į Lietuvą atvykęs 1025 m., jo tėvynę užpuolus danams. Palemoną lydėjęs Dausprungas („daug ryjantis“) – tokį vardą davęs Anglijos karalius, nes Dausprungo tėvas Godvinas (sic!) esą užspringęs; herulai jau esantys ne giruliai, bet gėrėjai (nuo „gerti“)¹³⁶. Vėlgi nurodytas pateikėjas – juo esą buvęs „Kikilis“ (? Kiklikis)¹³⁷ iš Raseinių pavieto Girkalnio parapijos Pabebirvio kaimo¹³⁸.

Prie girulių versijos Davainis-Silvestraitis dar sugrįš poemoje „Palemonas ir Giržduta“ (1901), čia minės ir šungalvius, platburnius, žuvėdus (švedus). Kaip ir pridera „senoviniam“ epui, siužetą pagyvins galbūt nuo Narbuto ir Kraševskio minimo slibino Vyžūno nusižiūrėti „smakai“¹³⁹.

Jonas Mačiulis-Maironis, buvęs Kijevo universiteto Istorijos ir literatūros fakulteto studentas, pasakojimą apie Palemoną jau laiko „pasakišku padavimu“, o tikrąją Lietuvos istoriją skaičiuoja nuo XIII amžiaus¹⁴⁰. Veikiausiai sekdamas Kraševskiu, Palemoną ir jo palydovus vadina skandinavais¹⁴¹. Žemaičių kanauninkas Vincentas Juzumas analogiškai kalba apie „skandinavą Palemoną“, tačiau paties mito nekvestionuoja, dar glaustai pamini herulus ir alanus; liaudis, anot jo, kilusi iš Indiją dėl persekiojimų palikusių Budos pasekėjų, vėliau pramintų budinais (budinai – Herodoto minima gentis; Juzumas čia įkandin Narbuto pateikia vadinamąją „liaudišką“ etimologiją)¹⁴².

Gerokai labiau nuo kitų versijų nutolęs kunigo Ambraziejaus Kašarauskio XIX a. šeštajame-septintajame dešimtmečiuose užrašytas padavimas apie milžinus, atplaukusius iš salos; iš jų save esą kildino dalis žemaičių ir Panemunių „prūsų“¹⁴³. Istorikas Virginijus Savukynas neseniai atkreipė dėmesį į padavimo ir Bychoveco kronikos (Lietuvos metraščių Plačiojo sąvado) sutapimus – abiem atvejais minima sala ir migracija¹⁴⁴; panašių pasakojimų būta daugiau – juos savo Kronikoje mini Strijkovskis, tarp jų ir, manding, panašesnį į užrašytąjį Kašarauskio (turime galvoje Kariono kronikos siužetą apie gotus, iš Gotlando atsikėlusius į būsimas Lietuvos ir Livonijos žemes¹⁴⁵). Kašarauskio folkloro pateikimo „metodas“, regis, gretintinas su Narbuto ir Davainio-Silvestraičio, kai tautosakinė medžiaga sulydoma su knygine (istoriografine).

Dar apie kalnus

Iš to, kas išdėstyta aukščiau, aišku, kad XIX a. Palemono mito recepcija ir sklaida dažniau rūpinosi bajorija – raštingas, išsilavinęs to meto visuomenės sluoksnis. Mažiau aiškus valstietijos įsitraukimas; žinoma, derėtų atmesti pavienius iš jos kilusius inteligentus, kurių nemaža dalis buvo įgiję fiktyvią bajorystę¹⁴⁶. Zaleskio pastatytas Palemono paminklas tebuvo epizodas, apie kurį beveik nieko nežinome. Galime tik spėlioti apie jo poveikį to meto visuomenei, tačiau iškalbinga vien tai, kad jį mini tik Poška. O kaip tie Poškos ir kitų pasakojimai apie Palemono kalną? Kiek jais galima pasitikėti?

Pacituosime Mykolą Balinskį (1846): „Čia prie Nemuno iškilęs kalnas, [kuris] lietuviškai, kaip ir visi senieji piliakalniai, vadinamas Piliakalnis [orig. Piłokаlnis]; kai kurie jį nori vadinti Palemono kalnu.“ Toliau – tekstas išnašoje: „Mes tik tvirtai žinome, kad šalia to [Seredžiaus] miestelio [esančio] kalno liaudis nevadina Palemono [kalnu]. Pirmasis jį taip pavadino Dionizas Paškevičius [Poška]“¹⁴⁷ (vertimas mūsų – K. G.; taip pat žr. Priedą, 2 lent.). Po keleto metų Seredžiuje apsilankęs Teodoras Tripplinas fiksuoja atvirkštinę situaciją: „Tarp Belvederio ir Seredžiaus stūkso kalnas, kurį liaudis vadina Ratnas Palemunis, arba Palemono kalnu. Kiti jį nežinia kodėl vadina Piliakalnis [orig. Piłokolnis].“¹⁴⁸ Iš esmės tą patį 1942 m. kartoja Buračas: „Fotografuoju ir Pilimono kalną, kaip jį čia girdėjau dabar vadina. Kiti, nebežinodami, kaip vadinti, klausiami pasako: ‘Vadinam piliakalniu.’“¹⁴⁹

Tačiau žemaitis nuo Šaukoto, buvęs Raseinių apskrities bajorų vadovas Ignacas Bušinskis 1871 m. savo Dubysos monografijoje, galbūt sekdamas Balinskiu, Seredžiaus piliakalnį vadina Piłkalnu, o Palemono kalnu, anot Bušinskio, jis esą pradėtas vadinti neseniai¹⁵⁰. Naujojo pavadinimo „kaltininku“ Bušinskis laiko Vilniaus universiteto profesorių Ivaną Loboiką, kuris, nemokėdamas lietuviškai, Panemonišką kalną pavertęs Palemono kalnu; tiesa, paskui išnašoje, akivaizdžiai pats sau prieštaraudamas, nurodo, kad pavadinimą nežinia iš kur paėmęs Strijkovskis (šią klaidą, kaip jau minėta, pakartos Basanavičius¹⁵¹). Panašiai pirmenybę piliakalniui (piłkalnis) teikia ir Juzumas¹⁵².

Tad akivaizdu, kad skirtingai žvelgta į kalno įvardijimo tradiciją. Balinskis klysta, kad Seredžiaus piliakalnį Palemono kalnu pirmasis pavadino Poška, o Bušinskis – kad Loboika¹⁵³, tačiau jų požiūris ne toks romantizuotas kaip Bardžių literato. Mūsų pateikti faktai byloja apie kultūrinės atminties diegimą iš viršaus ir jos nelengvą („banguotą“) įsisavinimą bei dalinį transformavimą.

Kaip ši atmintis buvo diegiama, neblogai atskleidžia Veliuonos vargonininko ir draudžiamos lietuviškosios spaudos platintojo Jono Kumečio (1861–1949) atsiminimai: atvykęs lenkas inteligentas apie 1886-uosius ant Piliakalnio palieka užrašą, kad tai esąs Gedimino kapas, kad būsiąs pastatytas paminklas, ir pasodina 4 medelius; paskui caro antstolis juos išrauna, išsiveža užrašą. Tačiau, pasak Kumečio, „nuo to laiko žmonės kitaip pradėjo manyt apie kalną“¹⁵⁴. Bet ar tikrai? Matyt, tik kai kurie (juolab kad pats Kumetis priklausė negausiai miestelio inteligentijai). Mat yra žinoma, kad Veliuonos senbuviai Piliakalnio nevadino Gedimino kapu – toks pavadinimas intensyviau diegtas tarpukariu, tačiau prigijo tik iš dalies, senoji tradicija pasirodė gan atspari kultūrinės atminties „įskiepiui“¹⁵⁵.

Išvados

XVIII a. antros pusės – XX a. pradžios žemaičiams Palemonas buvo svarbus, nes atplaukė į (būsimą) Žemaitiją ir tapo jos pradininku; matyt, todėl mito recepcija čia buvo ryški (Palemono kalnas, masonų ložė, kontubernija ir t. t.). Šiuo požiūriu kiti senosios Lietuvos regionai neprilygo Žemaitijai, tikriausiai negalėjo konkuruoti jau vien dėl mito topografijos. Svarbus veiksnys taip pat buvo ganėtinai stipri regioninė Žemaitijos savimonė. Tačiau greta dominuojančios nekritiškos recepcijos būta ir kritiškos ar bent jau skeptiškos (Čiuldos, Maironio atvejai).

Kitas svarbus – universalus – veiksnys buvo istorijos žinių sklaida, gerokai sustiprėjusi jau XVIII a.: 1766 m. perleidžiama Strijkovskio Kronika, spausdinami kalendoriai, istorijos vadovėliai-kompendiumai; minėtina Vilniaus universiteto, kolegijų, gimnazijų veikla. Bendrąja prasme visuomenė raštingėja (ypač ryškūs pokyčiai XIX amžiuje).

Hipotetiškai Palemono kalno atsiradimą galima sieti ne tik su Kronikos perleidimu (1766) ar Paprockio santraukos pasirodymu (1760, 1763, 1771 ir 1775), bet ir su Seredžiuje 1774–1779 m. klebonavusiu eksjėzuitu Mikalojumi Velička. Tačiau naujasis vietovardis prigijo tik iš dalies: kalnas ir toliau XIX–XX a. vadintas tiesiog piliakalniu.

Būtina pabrėžti, kad XIX a. dominuoja ne grynai romėniškoji, bet heruliškoji, heruliškoji-romėniškoji ir skandinaviškoji lietuvių ir žemaičių kilmės versijos. Kai kurie autoriai pateikia šių versijų derinius. Tad ir Palemonas atitinkamai gali būti herulas, romėnas, skandinavas – ar netgi autochtonas.

PRIEDAS

1 lentelė. Lietuvių kilmės versijos XIX a. Žemaitijos literatų tekstuose

2 lentelė. Seredžiaus piliakalnio (Palemono kalno) įvardijimai 1779–1958 m.

ŠALTINIAI IR LITERATŪRA

ARCHYVINIAI IR MUZIEJINIAI ŠALTINIAI

Čapskis Adolfas, Kauno vaizdas (Antonio Oleszczyńskio raižinys, in: Album de Wilna, par l’Editeur J. K. Wilczynski, Paris: Chardon ainé et Fils, 1849), in: Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, LNDM G 5738 (https://www.limis.lt/valuables/e/805180/20000004559876).

Gimbutų genealoginiai medžiai, in: LMAVB, F 20–4084, l. 1r–v; F 20–5192, l. 20r–21v.

Gimbutų giminės kilmės, žemės nuosavybės ir kt. dokumentai, t. 1, 2, in: LLMA, f. 47, ap. 1, b. 79, 80.

„HISTORYA O Litewskim NARODZIE“, in: Archiwum Główne Akt Dawnych, Archiwum Zabiełłów, sygn. 978, p. 17–33.

Kumetis Jonas, „Iš mano atsiminimo apie Veliuonos Istorinius Kalnus“, in: LNB RKRS, F 32–324.

Orda Napoleonas, Seredžiaus vaizdas (Alojzy Misierowicziaus litografija, in: Album widoków historycznych Polski, seria III, Warszawa: Lit. M. Fajansa, 1876), in: Lietuvos nacionalinis muziejus, LNM IMik 1794/18 (https://www.limis.lt/valuables/e/805191/451886016?searchId=83108205).

Pavardžių ir vietovardžių komisijos kartoteka, in: Lietuvių kalbos institutas.

Seredžiaus bažnyčios 1779 m. inventorius, in: LLMA, f. 139, ap. 1, b. 404.

Veliuonos dvaro parceliacijos planas, 1924, in: Kultūros paveldo centro paveldosaugos biblioteka (https://www.epaveldas.lt/preview?id=KPCPBF6Ap13630).

Virakas Pranas, Atsiminimai, 1958, in: LNB RKRS, F 27–28, F 32–324.

Vištelis Andrius, [Lietuvos istorijos užrašai, ~ 1883], in: LLTIB Rankraštynas, f. 1, b. 884.

SPAUSDINTI ŠALTINIAI IR LITERATŪRA

1695 metų Kražių rankraštis, arba Metinis retorinės meditacijos derlius = Manuscriptum Crosense Anni 1695, sive Fructus horni meditationis rhetoricae, parengė / ediderunt Živilė Nedzinskaitė, Darius Antanavičius, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, [2020].

Abramowicz Andrzej, Dzieje zainteresowań starożytniczych w Polsce, cz. 2: Czasy stanisławowskie i ich pokłosie, Wrocław [etc.]: Zakład Narodowy im. Ossolińskich / Wydawnictwo PAN, 1987.

Aleksandravičius Egidijus; Angelė Vyšniauskaitė, „Ignotas Bušinskis (lenk. Ignacy Buszyński)“, in: Visuotinė lietuvių enciklopedija (https://www.vle.lt/straipsnis/ignotas-businskis/).

Auszra, 1884, Nr. 1, 2 ir 3; 5 ir 6; 7 ir 8; 1885, Nr. 9.

[Basanavičius Jonas], Dr. Jono Basanavičiaus autobiografija, Vilnius: Lietuvių Mokslo Draugijos leidinys, 1936.

[Basanavičius Jonas] J. Bs., [redakcinis prierašas-komentaras prie Auszroje išspausdintos Davainio-Silvestraičio „Pasakos apie Palemoną“], in: Auszra, 1884, Nr. 1, 2 ir 3, p. 60–61.

[Basanavičius Jonas] J. Bs., „Senovēs lietuviu szventenibē“, in: Auszra, 1883, Nr. 8, 9 ir 10, p. 277–278.

Błaszczyk Grzegorz, Herbarz szlachty żmudzkiej, t. 2: [G–J], t. 4: [M–P], Warszawa: Wydawnictwo DiG, 2015.

Błaszczyk Gregorz, Prace wybrane z lat 1978–2020, Poznań: UAM, 2023.

Błaszczyk Grzegorz, Żmudź w historiografii od XIX do początku XXI wieku, t. I, Poznań: Wydawnictwo Naukowe FNCE, 2025.

[Bohusz Franciszek Ksawery], O początkach narodu i języka litewskiego[:] rozprawa przez Xawiera Bohusza [...] napisana, a na publicznym posiedzeniu [...] Towarzystwa Warszawskiego Roku 1806 d. 12 Grudnia czytana [...], w Warszawie: w Drukarni Gazety Warszawskiey, 1808.

Bohušas Pranciškus Ksaveras Mykolas, Vilniaus švietimo apygardos mokyklų 1803 metų generalinės vizitacijos raportas. Šaltinio publikacija = Raport wizytacji generalnej szkół Wileńskiego Okręgu Szkolnego w roku 1803. Publikacja źródła, parengė Aldona Prašmantaitė, Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2024.

Bončkutė Roma, „Alberto Kojalavičiaus-Vijūko veikalo Historia Lituana nuorodos Simono Daukanto darbe BUDĄ Senowęs-Lëtuwiû Kalnienû ĩr Ƶámajtiû“, in: „... kad savas kraštas dar labiau priartėtų prie mūsų“, sudarė Liepa Griciūtė-Šverebienė ir Povilas Šverebas, (Žemaičių praeitis, t. 20), Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2025, p. 19–51.

Brensztejn Michał, Dionizy Paszkiewicz pisarz polsko-litewski na Żmudzi w pierwszej połowie XIX wieku, Wilno: Skład Główny w Księgarni Św. Wojciecha, 1934.

Buračas Balys, Lietuvos piliakalniai, sudarytojas Gytis Grižas, Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2011.

[Buszyński Ignacy], Dubissa główna rzeka w dawném Księztwie Żmujdzkiém, dziś w gubernji Kowienskiej, opisana przez I. B., Wilno: Drukiem Józefa Zawadzkiego, 1871.

Būčys Žygintas, Masonai Lietuvoje: XVIII a. pabaiga – XIX a. pradžia, Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2009.

Būga Kazimieras, Rinktiniai raštai, t. 1, sudarė Zigmas Zinkevičius, redagavo Vytautas Mažiulis, Vilnius: Valstybinės politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1958.

Chronicon Ioannis Carionis correctvm & emendatum, Franco[f]orti: in officina Petri Brubachij, MDXLVI [1546].

Civinskas Remigijus, Glemža Liudas, Kauno miestiečių elito kaita 1764–1831 metais, Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2018.

Codex Mednicensis seu Samogitiae dioecesis, pars II, collegit Paulus Jatulis, (Fontes Historiae Lituaniae, t. IV), Roma: Academia Lituana Catholica Scientiarum, 1989.

Čiulda Juozas, Trumpi samprotavimai apie žemaičių kalbos gramatikos taisykles, (Lietuvių Atgimimo istorijos studijos, t. 6), parengė Giedrius Subačius, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993.

Daukantas Simonas, Istorija žemaitiška, [t. I], (Lituanistinė biblioteka), įvadinį straipsnį parašė Vytautas Merkys, parengė Birutė Vanagienė, Vilnius: Vaga, 1995.

Daukantas Simonas, Raštai, t. I, II (Lituanistinė biblioteka, t. 16, 17), sudarė, įvadą ir paaiškinimus parašė Vytautas Merkys, tekstą paruošė Birutė Vanagienė, Vilnius: Vaga, 1976.

„Dausprungis’a ojciec, Palmona dwaj synowie i jego potomstwo na Żmujdzi“, in: Podania żmujdzkie, zebrał i dosłowne spolszczył Mieczysław Sylwestrowicz Dowojna, cz. II, Warszawa: Skład główny w księgarni M. Arcta, 1894, p. 363–367.

[Davainis-Silvestraitis Mečislovas] Davainius M., „Paaiszkinimas“, in: Auszra, 1884, Nr. 5 ir 6, p. 205–206.

[Davainis-Silvestraitis Mečislovas] Vēversis, „Apie Dijonizą Poszką“, in: Auszra, 1884, Nr. 1, 2 ir 3, p. 11–19.

[Davainis-Silvestraitis Mečislovas] Vēversys, „Isz Lietuvos“, in: Auszra, 1885, Nr. 2 ir 3, p. 65–67.

de Rosset Tomasz F., „By skreślić historię naszych zbiorów“. Polskie kolekcje artystyczne, Toruń: Wydawnictwo Naukowe Uniwersytetu Mikołaja Kopernika, 2021.

Dodatek do gazety Kuryera Litewskiego, 1835 I 10, Nr. 9.

Dzieła prozą Ignacego Krasickiego, t. 5, w Wilnie: nakładem Towarzystwa Typograficznego / w drukarni A. Marcinowskiego, 1819.

Encyklopedia wiedzy o jezuitach na ziemiach Polski i Litwy 1564–1995, Kraków: Wydawnictwo WAM, 2004.

[Gadon Włodzimierz], Statystyka Xięstwa Żmudzkiego przez Włodzimierza Gadona napisana, a na posiedzeniu Towarzystwa Literackiego Polskiego w Paryzu, dnia 2 czerwca 1839 roku, odczytna, [Paris:] drukiem Adolfa Bastiena, [1839].

Girininkienė Vida, „Kalnujų apylinkių pasakoriai ir aušrininkai“, in: Mūsų kraštas, 1995, Nr. 2 (7), p. 9–16.

Girininkienė Vida, „Palemono kalno pavadinimas XVIII a. antrosios pusės – XIX a. pradžios dokumentuose“, in: Seredžius, (Lietuvos valsčiai, t. 9), Vilnius: Versmė, 2003, p. 609–610.

Griškaitė Reda, Mykolas Balinskis: kova dėl istorijos?, Vilnius: Eugrimas, 2005.

Grochowska Anna, Święte Wzgórze? Wawel w literaturze, sztuce i kulturze polskiej w latach 1795–1918, Kraków: Wydawnictwo Libron, 2022.

Gudmantas Kęstutis, „Mykolas Zaleskis ir ‘Žygimanto Barzdotojo privilegijos’ kritika“, in: Joachimas Lelevelis ir pagalbinių istorijos mokslų praeitis, dabartis, ateitis, sudarytoja Rūta Čapaitė, Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2024, p. 75–117.

Gudmantas Kęstutis, „Veliuonos magdeburgijos falsifikatas (XVIII a. pab.): nuorašai, teksto istorija ir sukūrimo aplinkybės“, in: Senoji Lietuvos literatūra, 2023, Nr. 56, p. 127–162.

Gudmantas Kęstutis, „Žemaičių bajoro įrašai Martyno Bielskio ‘Viso pasaulio kronikoje’“, in: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kalbos, kultūros ir raštijos tradicijos, (Bibliotheca Archivi Lithuanici, t. 7), Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2009, p. 28–44.

Gustaitis Rolandas, „Knygų rinkinys“, in: Veliuonos bažnyčia: Istorija, architektūra, dailė, sudarytojos Asta Giniūnienė, Svetlana Poligienė, Veliuona–Vilnius: Veliuonos krašto istorijos muziejus, 2021, p. 44–61.

Jablonskis Konstantinas, „Nauji Vytauto laikotarpio aktai“, in: Praeitis, 1933, t. 2, p. 375–411.

Jankūnas Edmundas, Išnykusi Kernavė. Vietos gyventojai, jų buitis ir papročiai XIX–XX amžiuje, Vilnius: Lapkričio 2-osios draugija, 2016.

Janulaitis Augustinas, Kiprijonas Juozas Zabitis-Nezabitauskas. Žemaičių rašytojas ir politikos veikėjas. 1778–1837, Kaunas: išleido A. Janulaitis / Akc. „Spindulio“ B-vės spaustuvė, 1931.

Janulaitis Augustinas, Kun. Liudvikas Adomas Jucevičius, Lietuvos rašytojas (1813–1846), Vilniuje: M. Kuktos spaustuvė, 1910.

Jaroszewicz Józef, Obraz Litwy pod względem jéj cywilizacyi, od czasow najdawniejszych do końca wieku XVIII, cz. 1: Litwa pogańska, Wilno: Nakładem Rubena Rafałowicza księgarza wileńskiego, 1844.

Jaroševičius Juozapas, Lietuvos vaizdas jos civilizacijos požiūriu nuo seniausių laikų iki XVIII amžiaus pabaigos, d. 1: Pagoniškoji Lietuva, iš lenkų kalbos vertė Vytautas Berenis [ir kt.], Vilnius: Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2023.

Jovaiša Liudas, „Buvę jėzuitai Žemaičių vyskupijos parapijose ir bažnytinėse institucijose po 1773 m.“, in: Historia est lux veritatis. Amžininkų pasakojimai apie krikščionybę, Žemaitiją ir Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojas Marius Ščavinskas, Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2024, p. 124–186.

Jovaiša Liudas, „Gyvenimas po mirties: Kražių jėzuitų ir buvusių jėzuitų likimai po 1773 metų“, in: Senoji Lietuvos literatūra, 2017, Nr. 44, p. 96–152.

Jucevičius Liudvikas Adomas, „Milžinų kalnai ir milžinų kapai Lietuvoje“, in: Idem, Raštai, parengė Meilė Lukšienė [ir kt.], Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1959, p. 565–569.

Jucevičius Liudvikas Adomas, Raštai, parengė Meilė Lukšienė [ir kt.], Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1959.

Jucevičius Liudvikas, Mokyti žemaičiai, parengė Meilė Lukšienė ir Vytautas Raudeliūnas, (Lituanistinė biblioteka, t. 14), Vilnius: Vaga, 1975.

[Jucewicz Ludwik Adam] L. A. J., Historya litewska dla dzieci, Wilno: w Drukarni A. Dworca, 1836.

Jurginis Juozas, Legendos apie lietuvių kilmę, Vilnius: Vaga, 1971.

Jurgutis Vytautas, „Juozo Čiuldos gramatikos ‘Pratarmė’“, in: Knygotyra, 1974, t. 4 (11), p. 147–165.

Jurkiewicz Jan, „Albertas Vijūkas-Kojelavičius – heruliškos lietuvių kilmės teorijos autorius“, in: Lituanistica, 2009, t. 55, Nr. 3–4 (79–80), p. 105–115.

Jurkiewicz Jan, Od Palemona do Giedymina: wczesnonowożytne wyobrażenia o początkach Litwy, część I: W kręgu latopisów litewskich, Poznań: Wydawnictwo Naukowe UAM, 2013.

Jurkiewicz Jan, „Teoria herulskiego pochodzenia Litwinów Wojciecha Wijuka Kojałowicza. Z dziejów jednej historiograficznej mistyfikacji“, in: Rocznik Lituanistyczny, 2023, t. 9, p. 243–273.

Juzumas Vincentas, Žemaičių vyskupijos aprašymas, parengė Mindaugas Paknys, Varniai: Žemaičių vyskupystės muziejus, 2013.

Kalendorius arba Metskajtlus ukiszkas nuog uźgimima Wieszpaties 1852 Metu pribuwiniu turenćziun 366 dienas. [...] Paraśzitas par Ł. Iwiński, Wilniuje: Spaustuwieje Juozapa Zawadzkia, 1851.

Kalendorius arba Metskajtlus ukiszkas nuog użgimima Wieszpaties 1855 Metu paprastunju, turenćziun 365 dienas. [...] Paraśzitas par Ł. Iwiński, Wilniuje: Kasztu ir Spaustuwe Juozapa Zawadzkia, 1855.

Kalendorius arba Metskajtlus ukiszkasis, nuog użgimima Wieszpaties 1856 Metu pribuwiniu, turenćziun 366 dienas. [...] Paraśzitas par Ł. Iwiński, Wilniuje: Kasztu ir Spaustuwe Juozapa Zawadzkia, 1856.

Kalendorius arba Metskajtlus ukiszkasis, nuog użgimima Wieszpaties 1858 Metu paprastunju, turencziun 365 dienas, [...] Paraśzitas par Ł. Iwiński, Wilniuje: Kasztu ir Spaustuwe Juozapa Zawadzkia, 1857.

Kalendorius arba Metskajtlus ukiszkasis nuog użgimima Wieszpaties 1859 Metu paprastunju, turenćziun 365 dienas, [...] Paraśzitas par Ł. Iwiński, Wilniuje: Kasztu ir Spaustuwe Juozapa Zawadzkia, 1858.

Kalendorius arba Metskajtlus ukiszkasis nuog użgimima Wieszpaties 1860 Metu pribuwiniu, turenćziun 366 dienas, [...] Paraszitas par Ł. Iwiński, Wilniuje: Kasztu ir Spaustuwe Juozapa Zawadzkia, 1860.

Kalendorius arba Metu skajtlus ukiszkas ant metu nuog użgimima Wieszpaties 1847. [...], Wilniuje: Spaustuwieje Juozapa Zawadzkia, 1847.

Kalendorius arba Metu skajtlus ukiszkas ant metu nuog użgimima Wieszpaties 1848, Metu pribuwiniu turencziun 366 dienun. [...] paraśzitas par L. Iwiński, Wilniuje: Spaustuwieje Juozapa Zawadzkia, 1848.

Kalendorius arba Metu skajtlus ukiszkas ant metu nuog użgimima Wieszpaties 1850, Metu paprastunju turenćziun 365 dienas. [...] Paraśzitas par Ł. Iwiński, Wilniuje: Spaustuwieje Juozapa Zawadzkia, 1849.

Kalendorius arba Metu skajtlus ukiszkas ant metu nuog uzgimima Wieszpaties 1851, Metu paprastunju turenćziun 365 dienas. [...] Paraśzitas par Ł. Iwiński, Wilniuje: Spaustuwieje Juozapa Zawadzkia, 1850.

Kalendorius taj ira: Metskajtlus ukiszkasis nuog użgimima Wieszpaties 1864 Metu pribuwiniu, turenćziun 366 dienas, [...] Paraszitas par Ł. Iwiński, Wilniuje: Kasztu ir Spaustuwe Juozapa Zawadzkia, 1863.

Kalendorius Ukiszkas kataliku Ziamajcziu ant meto 1870. Pagal senoje metu skajtlaus, [1869].

Kalnius Petras, Žemaičiai. ХХ a. – ХХI а. pradžia, Vilnius: Mintis, 2012.

Karpis Mauricijus Pranciškus, Žemaitijos Kunigaikštystės pasiuntinio rinktiniai raštai, sudarė ir vertė Dalius Viliūnas, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2017.

[Kašarauskis Ambraziejus], „Tautosaka iš Kossarzewskio lituanikos“, in: Tautosakos darbai, 1937, t. 3, p. 109–148.

Kaupuža Anna, „XIX a. pradžios Lietuvos kultūros veikėjai pagal prof. I. N. Lobojkos susirašinėjimą su N. P. Rumiancevu, muziejaus steigėju“, in: Lietuvos TSR aukštųjų mokyklų darbai. Literatūra, 1967, t. X, p. 165–199.

Kerbelytė Bronislava, Lietuvių liaudies padavimai, Vilnius: Vaga, 1970.

Kerbelytė Bronislava, „Mečislovas Davainis-Silvestraitis tautosakininkas“, in: Pasakos, sakmės, oracijos, surinko Mečislovas Davainis-Silvestraitis, paruošė Bronislava Kerbelytė ir Klimas Viščinis, redagavo Kostas Aleksynas, Vilnius: Vaga, 1973, p. 5–39.

Kiaupa Zigmantas, „Kowno – metropolia kunasowska“, in: Wokół Wielkiego Księstwa Litewskiego i jego tradycji, Poznań: Uniwersytet im. Adama Mickiewicza. Instytut Historii UAM, 2016, p. 209–219.

Kiaupa Zigmantas, Glemža Liudas, Kauno istorija, t. II: Nuo 1655 iki 1795 metų, Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2023.

[Krasicki Ignacy], Historya na dwie księgi podzielona, w Warszawie: Nakładem y Drukiem Michała Grölla Księgarza Nadwornego J. K. Mci, 1779.

Kraszewski Józef Ignacy, Litwa. Starożytne dzieje, ustawy, język, wiara, obyczaje, pieśni, przysłowia, podania i t. d., t. 1: Historya do XIII wieku, Warszawa: w Drukarni Stanisława Strąbskiego, 1847.

Kraszewski Józef Ignacy, Wilno: od początków jego do roku 1750, t. IV, Wilno: wydanie Adama Zawadzkiego, 1842.

Kraszewski Józef Ignacy, Witolorauda. Pieśń z podań Litwy, Wilno: drukiem Józefa Zawadzkiego, 1840.

Kulikauskas Pranas, Zabiela Gintautas, Lietuvos archeologijos istorija (iki 1945 m.), Vilnius: Diemedžio leidykla, 1999.

Kurkowski Jarosław, „Dyskusja J. A. Jabłonowskiego z J. A. Załuskim o wartości i zadaniach polskiej historiografii“, in: Analecta: studia i materiały z dziejów nauki, 1999, t. 8, Nr. 1 (15), p. 15–58.

Lebedys Jurgis, Simonas Stanevičius: Monografija, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1955.

Lelewel Joachim, Dzieła, t. X: Dzieje Litwy i Rusi aż do unii z Polską w Lublinie 1569 zawartej, opracował Jerzy Ochmański, wstępem poprzedił Henryk Łowmiański, Warszawa: Państwowe Wydawnictwo Naukowe, 1969.

Levandauskas Vytautas, Vaičekonytė-Kepežinskienė Renata, Napoleonas Orda: senosios Lietuvos architektūros peizažai, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2006.

Lietuviszkai Trakiszkos Studijos Dr. J. Basanavicziaus, in: Dirva, Spaliu (October) 1898, No 4, kn. 5.

Lietuvių kalbos žodynas, t. XIII: Slėsna – stvoti, Vilnius: Mokslas, 1984.

Lietuvių kultūros veikėjų laiškai J. I. Kraševskiui, parengė Bronius Genzelis [ir kt.], Vilnius: Mokslas, 1992.

Lietuvių pavardžių žodynas, [t. 1:] A–K, parengė Aleksandras Vanagas, Vitalija Maciejauskienė, Marytė Razmukaitė, Vilnius: Mokslas, 1985.

Lietuvninkaitė Nijolė, Kauno senoji knyga: raiška ir plėtotė 1843–1918 metais, Vilnius: Versus aureus, 2006.

Lietuvos dvarų sodybų atlasas, t. I: Šilalės rajono savivaldybė, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2012.

Lietuvos ir Žemaičių Didžiosios Kunigaikštystės metraštis, parengė Kęstutis Gudmantas, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2024.

Lietuvos literatūros antologija, 1795–1831: Šviečiamasis klasicizmas, preromantizmas, t. 1, 2, sudarė Brigita Speičytė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2016.

Lietuvos piliakalniai. Atlasas, t. 1, sudarytojai: Zenonas Baubonis, Gintautas Zabiela, Vilnius: Krašto apsaugos ministerija, 2005.

Lietuvos valstiečiai XIX amžiuje, Vilnius: Politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1957.

Litak Stanisław, Kościół łaciński w Rzeczypospolitej około 1772 roku. Struktury administracyjne, Lublin: Instytut Europy Środkowo Wschodniej, 1996.

Lukšienė Meilė, Lietuvos švietimo istorijos bruožai XIX a. pirmojoje pusėje, Kaunas: Šviesa, 1970.

Maciūnas Vincas, Lituanistinis sąjūdis XIX amžiaus pradžioje. Susidomėjimas lietuvių kalba, istorija ir tautotyra, (atspaudas iš Darbų ir dienų VIII tomo), Kaunas, 1939.

Maciūnas Vincas, Rinktiniai raštai, sudarytojas Jonas Šlekys, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2003.

[Maironis], Apsakymai apie Lietuvos praeiga, paraszė Stanyslovas Zanavykas 1886, Tilžė: Kasztu Lietuvos mylėtojų spausdinta pas O. v. Mauderodės, 1891.

Maironis, Raštai, t. 3, kn. 2, parengė Irena Slavinskaitė, Vilnius: Vaga, 1992.

Maliszewski Edward, Bibljografja pamiętników polskich i Polski dotyczących: druki i rękopisy, Warszawa: Towarzystwo Miłośników Historji, 1928.

Mastianica Olga, „Keli nežinomi Mečislovo Davainio-Silvestraičio kūrybos puslapiai“, in: Metai, 2013, Nr. 7 (https://www.zurnalasmetai.lt/?p=17524).

Mastianica-Stankevič Olga, „Mečislovas Davainis-Silvestraitis ir jo Dienoraštis“, in: Mečislovas Davainis-Silvestraitis, Dienoraštis 1904–1912, (Bibliotheca Archivi Lithuanici, t. 11), Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2020, p. 11–82.

Medišauskienė Zita, „Lietuvos vaizdiniai XIX a. pirmojoje pusėje“, in: Lietuvos erdvinės sampratos ilgajame XIX a. šimtmetyje, sudarytojas Darius Staliūnas, Vilnius: UAB „Baltijos kopija“, 2015, p. 83–139.

Meissner Andrzej; Agnieszka Wałęga, Komisja Edukacji Narodowej 1773–1794. Słownik biograficzny, Warszawa: Wydawnictwo IHN PAN, 2018.

Metu skajtlus ukiniszkas ant metu Wieszpaties 1846 [...], Wilnui: Spaustuwej Juozapa Zawadzki, 1846.

Mėnraštis Aušra (1883–1886): Reprintinis leidinys. Įvadinė knyga, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2023.

Mickiewicz Adam, Konrad Wallenrod. Powieść historyczna z dziejów litewskich i pruskich, Petersburg: Drukiem Karola Kraya, 1828.

Mikšytė Regina, Silvestras Valiūnas, Vilnius: Vaga, 1978.

Miłosz Czesław, „O konflikcie polsko-litewskim“, in: Kultura, 1989, Nr. 5, p. 3–9.

Narbutas Teodoras, Lietuvių tautos istorija, t. 1, vertė Rimantas Jasas, spec. redaktorė Reda Griškaitė, Vilnius: Mintis, 1998 (2 patais. ir papild. leid.).

Narbutas Teodoras, Lietuvių tautos istorija, t. 2, vertė Kazys Uscila, spec. redaktorė Reda Griškaitė, Vilnius: Mintis, 1995.

Narbutas Teodoras, Lietuvių tautos istorija, t. 3, vertė Ona Slavėnaitė, spec. redaktorė Reda Griškaitė, Vilnius: Mintis, 1994.

Narbutt Teodor, „Badanie starożytności litewskich. Domniemanie o dawnych Litwinach“, in: Tygodnik Wileński, 1817.III.25, t. III, N^er 71, p. 273–282.

Narbutt Teodor, Dzieje starożytne narodu litewskiego, t. I, III, Wilno: Nakładem i drukiem A. Marcinowskiego, 1835, 1838.

[Nezabitauskis Kiprijonas], „Eiławimas Liéżuwiéja Létuwiszkai Żiamaitijszkamie Apei Żijnia arba Istoryia buwimuo, Senuowies łaikuosia Lètuwuos, Żiamaicziu, yr Lanku Wiészpatistiés, téipuogi: yr apéi kitus niakurius daiktus yr atsyéjijmus tuoja Draugistieja priésytruopijusius. diéł Ukininku Żiamaicziu yr Letuwninku Miatuosia 1835 Sudietas: Prąncuzyjuoja“, in: Augustinas Janulaitis, Kiprijonas Juozas Zabitis-Nezabitauskas. Žemaičių rašytojas ir politikos veikėjas. 1778–1837, Kaunas: išleido A. Janulaitis / Akc. „Spindulio“ B-vės spaustuvė, 1931, p. 75–134.

[Niesiecki Kasper], Herbarz polski Kaspra Niesieckiego S. J., wydany przez Jana Nep. Bobrowicza, t. 4, w Lipsku: nakładem i drukiem Breitkopfa i Haertela, 1839.

Niesiecki Kasper, Korona Polska przy Złotey Wolnosci Starożytnemi Rycerstwa Poskiego y Wielkiego Xięstwa Litewskiego Kleynotami Naywyższymi Honorami Heroicznym, Męstwem y odwagą, wytworną nauką a naypierwey Cnotą, nauką Pobożnością, y Swiątobliwością Ozdobiona [...] t. II, [Lwów:] w Drukarni Collegium Lwowskiego Societatis Jesu, 1738.

„‘Nuo to laiko žmonės pradėjo kitaip manyt apie kalną’: iš Jono Kumečio atsiminimų apie Veliuonos piliakalnius“, parengė Vilma Daugirdaitė, in: Tautosakos darbai, 2022, t. 64, p. 195–211.

Onacewicz Żegota, „Rzut oka na dzieje Wielkiego Księstwa Litewskiego“, in: Pamiętnik Naukowo-Literacki: pismo zbiorowe umiejętności, literatury i sztuki, t. I, Wilno: Drukiem Józefa Zawadzkiego, 1849.

Palemonas ir Girżduta: apysaka eilése, iš senovės gyvenimo pagal žmonių pasakų, senovės įtikėjimų ir savo fantazijos, parašė M. D. S. [Mečislovas Davainis-Silvestraitis], Plymouth, Pa: Spauda ir kaštai „Vienybes lietuvninkų“, 1904.

Palemonas ir jo padermė, padavimus surinko ir paaiškino Jonas Jonila Žilius, Klaipėda: Akcinės „Ryto“ bendrovės spaustuvė Klaipėdoje, 1928.

[Paprocki Franciszek], Domowe wiadomości o Wielkim Xięstwie Litewskim. Z przyłączeniem Historyi Tegoż Narodu. Przedrukowane, w Wilnie: w Drukarni J. K. M. i Rzeczy Pospolitey Akademickiey Societatis JESU, 1771.

Pasakos, sakmės, oracijos, surinko Mečislovas Davainis-Silvestraitis, paruošė Bronislava Kerbelytė ir Klimas Viščinis, redagavo Kostas Aleksynas, Vilnius: Vaga, 1973.

Petkevičiūtė Danutė, Laurynas Ivinskis: Monografija, Vilnius: Mokslas, 1988.

Petreikis Tomas, „Lauryno Ivinskio ‘metskaitliai’ Žemaičiuose: regioninės knygos kultūros aspektas“, in: Priešaušrio mokslas, kultūra ir švietimas: Lauryno Ivinskio 200-osioms gimimo metinėms, sudarė Albina Auksoriūtė, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2012, p. 67–134.

Petrus de Dusburgk, Chronica terrae Prussiae, ediderunt, praefatione notisque instruxerunt Jaroslaus Wenta et Slavomirus Wyszomirski, (Monumenta Poloniae Historica, nova series, t. XIII), Cracoviae: sumptibus Academiae Scientiarum et Litterarum Polonae, 2007.

Piechnik Ludwik SJ, Dzieje Akademii Wileńskiej, t. IV: Odrodzenie Akademii Wileńskiej 1730–1773, Rzym: apud „Institutum Historicum Societatis Jesu“, 1990.

Pigoń Stanisław, Z dawnego Wilna. Szkice obyczajowe i literackie, Wilno: Wydawnictwo Magistratu M. Wilna, Wilno 1929.

Piszczkowski Mieczysław, Ignacy Krasicki: monografia literacka, Wyd. 2 przej. i popr., Kraków: Wydawnictwo Literackie, 1975.

Poška Dionizas, „Kaimiečio artojo mąstymai apie lietuvių ir žemaičių tautos istoriją ir jos kalbą = Rozmyślanie wieśniaka rolnika. – O historyi narodu litewskiego i żmudzkiego, oraz o iego ięzyku“, in: Dionizas Poška, Raštai, surinko Vincas Laurynaitis, tekstą paruošė Dominykas Urbas, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1959, p. 262–329.

Poška Dionizas, Raštai, surinko Vincas Laurynaitis, tekstą paruošė Dominykas Urbas, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1959.

Prašmantaitė Aldona, „Žemaičių vyskupas J. A. Giedraitis – Naujojo Testamento vertėjas“, in: Devynioliktan amžiun įžengus, (Senoji Lietuvos literatūra, kn. 3), Vilnius: Pradai, 1994, p. 172–340.

Prašmantaitė Aldona, Žemaičių vyskupas Juozapas Arnulfas Giedraitis, Vilnius: Diemedžio leidykla, 2000.

Rasų kapinės Vilniuje: istorija, menas, gamta, red. Anna Sylwia Czyż, Bartłomiej Gutowski, Warszawa – Kraków: Instytut POLONIKA / Societas Vistulana, 2019.

Sabaliauskas Algirdas, Lietuvių kalbos tyrinėjimo istorija iki 1940 m., Vilnius: Mokslas, 1979.

Sarcevičienė Jolita, „Knygos Vilniaus miestiečių namuose XVIII a. pirmoje pusėje“, in: Senoji Lietuvos literatūra, 2019, Nr. 47, p. 249–278.

Savukynas Virginijus, „Mitologinis praeities įsivaizdavimas II: Milžinų darbai ir jų epocha“, in: Būdas, 2026, Nr. 1, p. 24–35.

Schama Simon, Landscape and Memory, London: Fontana Press, 1996.

Schlözer August Ludewig, Geschichte von Littauen, als einem eigenen Großfürstenthume, bis zum J. 1569, in: August Ludewig Schlözer, Ludewig Albrecht Gebhardi, Geschichte von Littauen, Kurland und Liefland, Halle: Johann Jacob Gedauer, 1785, p. 1–300.

Syrokomla Władysław, Niemen od źródeł do ujścia, Wilno: nakładem A. Assa, 1861.

Sława Żmudzinów / Žemaičių šlovė. Antologia dwujęzycznej poezji litewsko-polskiej z lat 1794–1830, oprac. Paweł Bukowiec, Kraków: Universitas, 2012.

Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, t. III, Warszawa, 1882.

Speičytė Brigita, Anapus ribos. Maironis ir istorinė Lietuva: Monografija, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2012.

Speičytė Brigita, „Kraštovaizdis ir erdvinė vaizduotė XIX amžiaus vidurio Lietuvoje“, in: Metmenys, 2000, Nr. 79, p. 115–146.

Spurgevičius Povilas, „Seredžiaus dvaras ir miestelis XIX amžiuje“, in: Seredžius, (Lietuvos valsčiai, t. 9), Vilnius: Versmė, 2003, p. 379–392.

Stanevičius Simonas, Raštai. Fotografuotinis leidimas, sudarytojai Jurgis Lebedys ir Juozapas Girdzijauskas, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2010.

Starożytna Polska: pod względem historycznym, jeograficznym i statystycznym, opisana przez Michała Balińskiego i Tymoteusza Lipińskiego, t. III: Wielkie Księztwo Litewskie, Warszawa: nakład i druk S. Orgelbranda Księgarza, 1846.

Strijkovskis Motiejus, Lenkijos, Lietuvos, Žemaičių ir visos Rusios Kronika, iš lenkų, lotynų, rusėnų kalbų vertė ir parengė Eglė Patiejūnienė, bendradarbiaujant Kęstučiui Gudmantui ir kitiems, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2024.

Subačius Giedrius, „Kodėl Daukantas“, in: Kultūros barai, 2025, Nr. 7–8, p. 106–109.

Subačius Giedrius, Žemaičių bendrinės kalbos idėjos: XIX amžiaus pradžia, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1998.

Szajnocha Karol, Jadwiga i Jagiełło. 1374–1413: opowiadanie historyczne, wydanie drugie, poprawne, We Lwowie: nakładem autora, 1861.

Šešioliktojo amžiaus raštija, (Senoji Lietuvos literatūra, kn. 5), sudarė Algis Samulionis, Rasa Jurgelėnaitė ir Darius Kuolys, Vilnius: Pradai, 2000.

Šidlauskas Algirdas, Istorija Vilniaus universitete XVI a. pabaigoje – XVIII a. pradžioje, Vilnius: Mokslas, 1989.

Širvydas Juozas Oto, Attilos siaubimas Lietuviu̜ kraštais, Cleveland, Ohio: Spauda ir Lēšos „Dirvos“, 1919.

[Šliūpas Jonas] J. Szl., [redakcinis prierašas-komentaras prie Auszroje išspausdintos Davainio-Silvestraičio „Pasakos apie Palemoną“], in: Auszra, 1884, Nr. 1, 2 ir 3, p. 63–64.

Tėvynė, 1900, Nr. 41, p. 336–338.

Totoraitis Jonas, Sūduvos Suvalkijos istorija, d. I, Kaunas: „Spindulio“ B-vės spaustuvė, 1938.

Tripplin Teodor, Dziennik Podróży po Litwie i Żmudzi, odbytéj w 1856 roku, t. II, Wilno: nakład Maurycego Orgelbranda, 1858.

Vaitkevičius Vykintas, Senosios Lietuvos šventvietės. Aukštaitija, Vilnius: Diemedžio leidykla, 2006.

Vaižgantas, Raštai, t. 7, parengė Ilona Čiužauskaitė, Vilnius: Pradai, 1997.

Vaižgantas, Raštai, t. 14, parengė Laima Arnatkevičiūtė, Ilona Čiužauskaitė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2002.

Valančius Motiejus, Raštai, t. I, parengė Vytautas Vanagas, tekstus redagavo Birutė Vanagienė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001.

Valiūnas Silvestras, Ant marių krašto, paruošė Regina Mikšytė, Vilnius: Vaga, 1976.

Valiūnas Silvestras, „Plungės – Telšių kontubernija = Kontubernija Płungiańsko-Telszewska“, in: Idem, Ant marių krašto, paruošė Regina Mikšytė, Vilnius: Vaga, 1976, p. 40–133.

Vanagas Vytautas, Dionizas Poška, Vilnius: Pradai, 1994.

Vijūkas-Kojelavičius Albertas, Lietuvos istorija, [iš lotynų kalbos vertė Leonas Valkūnas], įvadą ir paaišk. parašė Juozas Jurginis, (Lituanistinė biblioteka, t. 26), Vilnius: Vaga, 1988.

Virakas Pranas, „Seredžius, jo apielinkės, papročiai pabaigoje devynioliktojo šimtmečio“, in: Seredžius, (Lietuvos valsčiai, t. 9), Vilnius: Versmė, 2003, p. 668–750.

Vitoldiana. Codex privilegiorum Vitoldi magni ducis Lithuaniae 1386–1430, zebrał i wydał Jerzy Ochmański, Warszawa – Poznań: Państwowe Wydawnictwo Naukowe, 1986.

Wiadomosci Brukowe, 1817 III 17, Nrek 15.

Wiivk Koialowicz Albertvs, Historiaе Litvanaе Pars prior [...], Dantisci: svmptibvs Georgii Försteri, Bibliopolae S. R. M., 1650.

[Wyrwicz Karol], Geografia powszechna czasow teraznieyszych albo Opisanie krótkie Kraiów całego Swiata, ich położenia, granic, płodu zięmnego, skłonności obywatelów, handlu, obyczaiów &c. &c.: Z nayświeższych wiadomości, Kraiopisarzów, y Wędrowników zebrana ku pożytkowi Młodzi Narodowey na Szkoły Publiczne wydana, w Warszawie: w Drukarni I.K. Mci i Rzeczypospolitey in Collegio Soc[ietatis] Jesu, 1770 [1772].

Woźniewska-Działak Magdalena, W poszukiwaniu koncepcji narodu: między historią idei a historią i antropologią kultury polskiej XIX wieku, Warszawa: Wydawnictwo Naukowe Uniwersytetu Kardynała Stefana Wyszyńskiego, 2022.

Woźny Marzena, Archeologia krakowska w latach 1815–1918, Kraków: Polska Akademia Umiejętności, 2025.

Zaborskaitė Vanda, Maironis, Vilnius: Vaga, 1987 (antras leid.).

Zatorski Franciszek, Witold nad Worskłą. Pieśni ludu z nad dolnego Niemna [...], w Warszawie: w drukarni Józefa Unger, 1844.

Zbiór dziejopisow polskich we czterech tomach zawarty, t. 2: Kronika Macieja Stryjkowskiego. Niegdyś w Krolewcu drukowana teraz znowu z przydaniem historyi panstwa rossyjskiego przedrukowana, Warszawa: w drukarni I. K. Mci y Rzeczypospolitej u XX. Societatis Jesu, 1766.

Zielińska Teresa, Poczet polskich rodów arystokratycznych, Warszawa: Wydawnictwa Szkolne i Pedagogiczne, 1997.

Żygulski Zdzisław, Dzieje zbiorów puławskich: Świątynia Sybilli i Dom Gotycki, Kraków: Fundacja Książąt Czartoryskich, 2009.

Kęstutis Gudmantas

The Palemon Myth in Samogitia: The Second Half of the Eighteenth Century to the Early Twentieth Century

Summary

According to the myth of the Roman origin of the Lithuanians recorded in sixteenth-century Lithuanian chronicles, it was Samogitia where Palemon arrived first, and ‘Lithuania started to expand from the Samogitians’. The myth was further developed and originally interpreted by Maciej Stryjkowski (Kronika Polska, Litewska, Żmodźka y wszystkiey Rusi, 1582) and Wojciech Wijuk-Kojałowicz (Historia Litvana, 1650). The reprint of Stryjkowski’s Kronika (1766), the appearance of Franciszek Paprocki’s compendium (first edition in 1760, later editions in 1763, 1771, and 1775), and the former Jesuit Mikołaj Wieliczko, who was the parish priest of Seredžius from 1774 to 1779, should possibly be linked to the emergence of the toponym ‘Palemono kalnas’ (Palemon Hill) in Seredžius (first mentioned in 1779, in the inventory of the Seredžius church). During the first half of the nineteenth century, we see a veritable renaissance of the Palemon myth in Samogitia:

(1) the proponents of the myth were the ‘literati’ Dionizy Paszkiewicz (Dionizas Poška), Ludwik Jucewicz, Sylwester Walenowicz (Silvestras Valiūnas), Samogitian Bishop Józef Arnulf Giedroyć, and others

(2) a significant number of the Samogitian elite of the time were members of the ‘Palemon’ Masonic Lodge

(3) Michał Zaleski, a landowner from Veliuona, erects a monument to Palemon;

(4) the Samogitian nobility trace their ancestry back to the mythical founder of Lithuania and Samogitia (cf. the Gimbutas family tree based on various texts from the eighteenth to the mid-nineteenth century)

(5) in the mid-to-late nineteenth century, Palemon continued to ‘live on’ in calendars and became a character in fabricated ‘folklore’.

It must be noted that the nineteenth century was dominated not by the theory of purely Roman origin, but by Herulian, Herulian-Roman, and Scandinavian theories of the origin of the Lithuanians and Samogitians. Some authors propose combinations of these versions. Accordingly, Palemon could have been a Herulian, a Roman, a Scandinavian, or even an autochthon.

The facts presented point to an intense reception of the Palemon myth, which should be explained by the increased dissemination of historical knowledge in the society of that time and the relatively strong regional identity of Samogitia.

KEYWORDS: Palemon; myth; Samogitia; reception; topography.