Buržuazinės teorijos kritika, kurią galima rasti marksisto filosofo Georgo Lukácso darbuose, grindžiama argumentu, kad kapitalistinėje visuomenėje niekas neišvengia visa apimančio sudaiktinimo efekto. Dėl to pirmiausia kalta intelektualinė veikla. Jei filosofinės ir mokslinės teorijos nesugeba pamatyti ir įvertinti socialinių savo prielaidų ištakų, jos kuria istoriškai transcendentines konstrukcijas, imperatyviai nusakančias ir stiprinančias visuomeninių santykių suprekinimą visose esminėse buržuazinės visuomenės sferose – ekonominėje, politinėje, socialinėje ir kultūrinėje. Šiame straipsnyje siekiama detaliau aptarti šias sąsajas ir parodyti, kaip skirtingais laikotarpiais jos paveikė teorinę mintį – Dekarto ir Kanto pažiūras, pozityvistinį mokslą ir pačią marksistinę teoriją.