Šio straipsnio tikslas - pateikti ir aptarti deviantinio elgesio sampratą, kuri išsikristalizavo per keletą paskutiniųjų dešimtmečių. Deviantinis elgesys - tai polideterminuotas reiškinys, atspindintis skirtingo lygmens kintamųjų dydžių sąveiką. Šiems dydžiams priskirtini makrosociologiniai, socialiniai-psichologiniai ir individualūs asmenybės veiksniai. Pripažįstant, kad konformistai ir deviantai turi tuos pačius esminius komponentus, straipsnyje pagrindinis dėmesys skiriamas ne normoms, ne grupėms ar visuomenei, o individams. Tyrinėjant įvairius deviantinio elgesio atsiradimo ir raidos tipus ypač svarbi simbolinio interakcionizmo perspektyva. Deviantinio elgesio dinamika sunkiai suprantama neįsisąmoninus santykių tarp deviantinio veiksmo ir asmens identifikavimosi, nes asmuo aktyviai kuria savo koncepciją. Savo identitetą jis kuria derindamas įgytą patyrimą su jam svarbių kitų asmenų nuomone. Šiuo atveju asmuo nėra vien pasyvus žymėjimo reakcijų fiksuotojas, jis sugeba įvertinti savo veiksmus, remdamasis savojo Pats koncepcija, atmesdamas ar pripažindamas aplinkinių sprendimus, galinčius daryti įtaką savęs supratimui.
