Taikomoji kalbotyra, 16: 49–50 eISSN 2029-8935
https://www.journals.vu.lt/taikomojikalbotyra

Dešimtoji istorinės sociolingvistikos konferencija

Veronika Girininkaitė
Vilniaus universiteto biblioteka
veronika.girininkaite@mb.vu.lt

__________

Copyright © 2021 Veronika Girininkaitė. Published by Vilnius University Press.
This is an Open Access article distributed under the terms of the Creative Commons Attribution Licence, which permits unrestricted use, />distribution, and reproduction in any medium, provided the original author and source are credited.

__________

2021 m. kovo 17–19 d. įvyko virtuali konferencija, organizuota tarptautinės istorinės sociolingvistikos bendrijos (angl. Historical Sociolinguistics Network, sutrumpintai HiSoN, oficialus bendrijos tinklalapis https://hison.sbg.ac.at). Iš Erlangeno ir Niurnbergo Friedricho Aleksandro universiteto (Vokietija) koordinuotame renginyje aptartas stilistinis variantiškumas istoriniuose rašytiniuose tekstuose, ypatingą dėmesį skiriant konkretaus asmens stilistinės raiškos kaitai (angl. intra-writer variation). Ši anksčiau retokai nagrinėta tema itin svarbi siekiant užčiuopti kalbų kitimo istoriją ir to kitimo dėsnius. Dauguma pranešimų skirta laiškuose ir kituose neoficialiuose dokumentuose rastiems senųjų anglų, vokiečių, olandų kalbų pokyčiams, tačiau būta ir kitokių temų, pavyzdžiui, skirtų baskų kalbos, majų raštijos ar Babilone dantiraščiu rašytų laiškų, vietinių Pietų Amerikos kalbos atmainų tyrimams.

Istorinė sociolingvistika – palyginti jauna disciplina, užsimezgusi socialinės istorijos, kalbos istorijos, dialektologijos, tekstynų lingvistikos ir kitų artimų mokslų sankirtoje. Disciplinos pirmeivės Suzanne Romaine (2014) žodžiais, istorinės sociolingvistikos tyrimuose siekiama išsiaiškinti, kokios kalbinės atmainos, formos ir kaip vartosena laikui bėgant plito tam tikroje kalbinėje bendruomenėje¹. Derinio „istorinė sociolingvistika“ antrasis dėmuo svaresnis, tad disciplina suvoktina kaip šiuolaikinės sociolingvistikos metodų visumos taikymas laiko atžvilgiu nutolusiems tekstams. Praeities raštų kalbos neišvengiamą fragmentiškumą, nepilnumą padeda kompensuoti didelių duomenų kiekių telkimas tekstynuose, todėl ir šioje HiSoN konferencijoje pristatytų tyrimų liūto dalį sudaro studijos, paremtos naujųjų technologijų naudojimu, įvairiopa tekstynų, dažniausiai kiekybine, analize.

Konferencijos pranešimai skaityti dviejose lygiagrečiai vykusiose sekcijose, todėl iš viso spėjo pasisakyti 60 pranešėjų (https://sprachwissenschaft.fau.de/hison2021/index.php?page=programme), jos klausėsi apie 150 žmonių (http://blog.copadocs.de/), kiekvienam pranešimui skirta po 20 min., po jo einančiai diskusijai – 10 min.

Daugiausia klausytojų sutraukė trys plenariniai pranešimai. Terttu Nevalainen (Helsinkio universitetas, Suomija), pasitelkdama intelektualų Thomas’o Browne’io (1605–1682) ir Ignatius’o Sancho (1729–1767) tekstus, kurių raštai ir laiškai buvo įtraukti į duomenų bazę CEEC², kalbėjo apie dėmesio vertą netipinių vartotojų (angl. outliers) kalbą: vykstant tam tikram kalbos pokyčiui, jie nepritampa prie daugumos vartosenos, tačiau kitokia jų vartosena gali paveikti (arba nepaveikti) aplinkinius ir sėkmės atveju nulemti kalbos pokytį. Nevalainen žvelgė į formų hath / has ir thou / you vartojimą.

Antrajame plenariniame pranešime Juan’as Manuel’is Hernández-Campoy (Mursijos universitetas, Ispanija) priminė tris istorinės sociolingvistikos kartas. 1960–1970 m. daugiau domėtasi kalbinėmis bendruomenėmis, taikyti mechaniniai tyrimo įrankiai, maždaug nuo 1980 m., pradėjus daugiau dėmesio skirti tam tikros vartosenos bendruomenėms, priartėta prie etnografinių metodų. Nuo 2000 m., pasitelkus sociologinių konstruktų paradigmą, pereita prie asmens kalbos tyrimų. Atsigręžus į asmens, tikrojo kalbos vartotojo kalbą (juk naujoves kuria ne kalba, o kalbantysis), atrasta ir naujų tyrimo objektų: kalbos pokyčiai, vykstantys per žmogaus gyvenimą (angl. change in lifespan), stilistinės raiškos kaita ne tik bendraujant tarpusavyje (angl. inter-speaker change), bet ir vieno asmens kalboje (angl. intra-speaker change). Puikių galimybių apžvelgti istorinio asmens kalbos raiškos įvairovę suteikia vadinamųjų egodokumentų – laiškų, dienoraščių, privačių užrašų – tyrimai. Nuodugnesni egodokumentų sankaupų, pavyzdžiui, jūreivių, kareivių ar emigrantų³ laiškų, kalbos tyrimai leido susidaryti alternatyvių kalbos istorijų studijų (angl. language history from below) sričiai. Šio pranešimo metu žodis suteiktas ir HiSoN leidinius pristatantiems kolegoms. Terttu Nevalainen (Helsinkio universitetas, Suomija) ir Marijke van der Wal (Leideno univeritetas, Nyderlandai) tarė porą žodžių apie jųdviejų redaguojamą seriją Advances in Historical Sociolinguistics (Walter Benjamins leidykla, Amsterdamas), o Nils’as Langer’is (Flensburgo Europos universitetas, Vokietija) priminė apie galimybę publikuoti tyrimus ir leidinyje Studies on Language and Society in the Past (Peter Lang leidykla, Lozana).

Paskutinį konferencijos plenarinį pranešimą José del Valle (Niujorko miesto universitetas, JAV) skyrė potencialiai kalbininko ir viešojo asmens galiai šiuolaikinėje visuomenėje. Jo manymu, nors dauguma mokslininkų vengia susitepti „politika“, kiekvienas, dirbantis tokiose perdėm politizuotose institucijose kaip universitetai, turėtų suprasti, kad politikoje jau dalyvauja. Užuot likę tyliais pastumdėliais, viešai pasisakantys kalbininkai ekspertai galėtų sutrukdyti suinteresuotoms grupėms monopolizuoti kalbos istorijos diskursą ir jį versti neįrodytų istorijų apie kalbą kartojimu. Dažnai tokios istorijos teskirtos pakurstyti nacionalistinę mitologiją ar turizmo verslą, pagrįstą neva su kalbos istorija susijusių atmintinų vietų lankymu.

Konferencijoje dalyvavo ir trys lietuviai tyrėjai. Du lietuviai pranešėjai, dalyvavę renginyje, atsto­vavo universitetams, kuriuose šiuo metu dirba. Aurelija Tamošiūnaitė (Mainco Johano Gutenbergo universitetas, Vokietija) pristatė atvejo analizę – 1867 m. gimusio žemaičio Liudviko Juškos vyskupui kirilica rašytų skundų tyrimą. Skundų žanrui būdingas tiesioginės kalbos perpasakojimas leidžia įžvelgti valstiečio taikytas savęs pozicionavimo strategijas, pavyzdžiui, solidumo teikiančias citatas iš šventraščio. Giedrius Subačius (Ilinojaus universitetas, JAV) nagrinėjo Simono Daukanto rašybos pokyčius ir siūlė galimas tų pokyčių interpretacijas, tarp kurių buvo ir estetinis kriterijus. Vilniaus universiteto bibliotekoje dirbanti Veronika Girininkaitė kalbėjo apie XX a. pradžioje šešerius metus rašytą Vytauto Civinskio Dienoraštį, išlikusį rankraštyje, aptarė tiek Civinskio vienu metu taikytus kalbos variantus, tiek ir jo kalbos kaitą bėgant metams.

Straipsniai konferencijos pranešimų pagrindu bus publikuoti HiSoN bendrijos leidinyje 2023 m.