Taikomoji kalbotyra, 19: 122–142 eISSN 2029-8935
https://www.journals.vu.lt/taikomojikalbotyra DOI: https://doi.org/10.15388/Taikalbot.2023.19.8

Kiek sakytinė kalba veikia pradinukų rašybą? Kiekybinis 1950–2021 m. rašybos tyrimas

Ramunė Čičirkaitė
Lietuvių kalbos institutas
ramune.cicirkaite@sociolingvistika.lt

Anotacija. Straipsnyje aprašomas kiekybinis 1–4 klasių moksleivių rašybos tyrimas. Jame analizuojama, kiek pradinukų rašybos variantiškumą veikia sakytinė kalba. Tyrimas lietuvių kalbos duomenimis tikrina kelias hipotezes: (1) pradiniais mokymo(si) rašyti etapais moksleiviai daugiausiai rašo pagal sakytinę kalbą, todėl pagrindinė jų rašybos variantiškumo priežastis – rašymas pagal sakytinę kalbą, (2) sakytinės kalbos įtaka mokytis rašyti tik pradedančių moksleivių rašybai didesnė, todėl jaunesniųjų pradinukų (pirmokų ir antrokų) rašyba dėl sakytinės kalbos varijuoja dažniau nei vyresniųjų (trečiokų ir ketvirtokų). Tyrimu taip pat tikrinama, (3) kiek pagrįsti viešojoje erdvėje dažni teiginiai, kad moksleivių raštingumas prastėja. Atlikus tyrimą nustatyta, kad sakytinė kalba išties yra pagrindinė priežastis, kodėl mūsų pradinukų rašyba varijuoja. Paaiškėjo, kad stipresnė jos įtaka patiriama 1–2 klasėse. Vis dėlto šio tyrimo duomenys neleidžia teigti, kad dabartiniai pradinukai rašo prasčiau nei sovietmečiu – normų neatitinkančių žodžių vidurkis sovietmečio ir dabartinio laikotarpio pradinukų rašybos statistiškai reikšmingai neskiria.
Raktažodžiai: raštingumas, rašymas, rašyba, sakytinė kalba, sociolingvistika

How much does spoken language affect spelling among primary school pupils? Quantitative research on spelling over the period of 1950–2021

Summary. Quantitative analysis of spelling among primary school pupils revealed that the spelling of primary school pupils was highly variable, but not chaotic. Despite deviations from norms, primary school pupils, probably based on the internal consistency of spelling, attempted to establish uniformity in their spelling by writing the same sounds or their combinations with the same orthographic codes. The theoretical consistency, grounded in spelling conventions, was statistically significantly higher in the essays of older primary school pupils compared to their younger counterparts, suggesting a potential influence of superior cognitive abilities in older children.
The analysis confirmed the assumption that spoken language is a primary factor contributing to spelling variations in our primary school children. Its impact is particularly prominent in grades 1–2. Although teachers use corrections to maintain spelling consistency, only one-seventh of primary school children’s spelling remains unaffected by it.
It was determined that spoken language alone accounted for spelling variations in one-fifth of primary school pupils. Additionally, one-fifth exhibited a stronger influence from causes other than spoken language, indicating a diverse range of factors affecting spelling. A small portion of primary school children had spelling influenced exclusively by factors unrelated to spoken language.
Contrary to common assertions in the public sphere, the data of this research did not support claims of a decline in literacy among schoolchildren. No statistically significant difference was observed in the frequency of words failing to meet norms when comparing the spelling of primary school pupils from the Soviet era to the current period. Current primary school children do not exhibit a significantly higher tendency to write based on spoken language than their counterparts in the Soviet era.
Keywords: literacy, writing, spelling, spoken language, sociolinguistics

________

Copyright © 2023 Ramunė Čičirkaitė. Published by Vilnius University Press.
This is an Open Access article distributed under the terms of the Creative Commons Attribution Licence, which permits unrestricted use,
distribution, and reproduction in any medium, provided the original author and source are credited.

1. Įvadas

Straipsnyje aprašomas kiekybinis 1–4 klasių moksleivių rašybos tyrimas. Jame analizuojama, kiek sakytinė kalba veikia pradinukų rašybos variantiškumą. Tyrimas lietuvių kalbos duomenimis tikrina kelias hipotezes: (1) pradiniais mokymo(si) rašyti etapais moksleiviai daugiausiai rašo pagal sakytinę kalbą, todėl pagrindinė jų rašybos variantiškumo (taigi ir neatitikties galiojantiems rašybos susitarimams, dar vadinamiems normomis) priežastis – rašymas pagal sakytinę kalbą, (2) sakytinės kalbos įtaka mokytis rašyti tik pradedančių moksleivių rašybai didesnė, todėl jaunesniųjų pradinukų (pirmokų ir antrokų) rašyba dėl sakytinės kalbos varijuoja dažniau nei vyresniųjų (trečiokų ir ketvirtokų). Tyrimu taip pat tikrinama, (3) kiek pagrįsti viešojoje erdvėje dažni teiginiai, kad moksleivių raštingumas prastėja.

Prielaidas kelti pirmąsias dvi hipotezes sudaro rašybos raidos tyrėjai, kurie rašybos įgijimui iš kognityvinės perspektyvos paaiškinti pasitelkia teorinį paraleliai funkcionuojančio dvigubo maršruto modelį. Pagal šį modelį, egzistuoja dvi rašybos raidos, arba jos įgijimo, strategijos: subleksinė ir leksinė (Delattre et al. 2006; Marinelli et al. 2015; kt.). Subleksinė strategija remiasi nuosekliu sakytinės kalbos fonemų (garsų) konvertavimu rašytinės kalbos grafemomis (raidėmis), o štai naudojant leksinę strategiją iš atminties traukiamos joje jau anksčiau išsaugotos žodžių grafinės reprezentacijos.

Ankstyvajam rašybos raidos etapui būdinga mokytis kurti ryšius tarp sakytinės ir rašytinės kalbos žodžių formų (Berninger et al. 2006: 67), todėl vos pradėjus rašyti ir remiamasi turimais sakytinės kalbos ištekliais (kitų dar nė neturima) ir mėginama sakytinę kalbą atspindėti raštu, kitaip tariant, pirmiausia pasitelkiama subleksinė strategija. Leksinė strategija įsitvirtina vėlesniu rašybos raidos etapu, kai jau turima sukaupus daug ortografinių vaizdinių, kuriems sukurti buvo naudojama ir subleksinė fonemų keitimo grafemomis strategija (plg. Sprenger-Charolles et al. 1998). Teigiama, kad pirmiausia sakytinės kalbos žodžiai į rašytinę kalbą konvertuojami pafonemiui, vėliau – paskiemeniui (Vilageliu et al. 2012: 8).

Tyrėjų duomenimis (Delattre et al. 2006), subleksinė strategija naudojama ne tik ankstyvuoju, bet ir vėlesniais rašybos raidos etapais – tuomet ji dažniausiai pasitelkiama naujiems žodžiams užrašyti. Taikant leksinę strategiją užrašomi jau žinomi žodžiai.

Ankstyvuoju rašybos raidos etapu rašymas pagal sakytinę kalbą dažnai nenuoseklus, todėl net to paties žodžio ar jo formų rašyba gali varijuoti (taigi ir neatitikti rašybos normų). Pavyzdžiui, rašant pagal sakytinę kalbą lietuvių kalbos žodis ‘kelia’ galėtų būti užrašomas ne tik kelia, bet ir kele, kęle, kęlia, kiale, kiąlia, kialia ir pan. Toks varijavimas natūralus, juolab kad jis fonologiškai tiksliai atspindi sakytinę kalbą – skirtingi rašybos variantai žodžio tarimo bemaž nekeičia. Apie rašymą pagal sakytinę kalbą kaip fonologiškai tikslų, tačiau rašybos normas ne visada atitinkantį ankstyvąjį rašybos raidos etapą yra užsiminta analizuojant lenkų kalbos rašybos įgijimą (žr., pvz., Awramiuk, Krasowicz-Kupis 2014). Tiriant Latvijoje gyvenančių rusų moksleivių rašybą, pastebėta, kad dalis normų neatitinkančių rusų kalbos rašybos variantų gali būti atsiradę dėl latvių ir rusų (tiek sakytinių, tiek rašytinių) kalbų interferencijos (Gavrilina 2022). Analizuojant estų moksleivių rašybą, nustatyta, kad stipriau sakytinė kalba veikia jaunesnius moksleivius – trečiokai pagal sakytinę kalbą rašo dažniau nei šeštokai (Uusen, Müürsepp 2010), estų kalbos rašyba normų neatitinka tais atvejais, kai vienam taip pat tariamam garsui užrašyti galimi keli fonologiškai tikslūs būdai, tačiau tik vienas iš jų atitinka taisykles (Viise et al. 2011). Kitaip tariant, sakytinės kalbos įtaka raštui natūrali, būdinga ne tik lietuvių kalbai ir dažnai minima kaip variantiškos rašybos priežastis.

Yra pastebėta (Marinelli et al. 2015), kad vaikai, mokydamiesi rašyti kalba, kuri išsiskiria nuosekliomis ir reguliariomis fonologinėmis-ortografinėmis atitiktimis (kai viena fonema paprastai užrašoma viena grafema, o viena grafema žymi vieną fonemą), ilgiau ir dažniau remiasi subleksine rašybos strategija (dar žr. Shalhoub-Awwad, Cohen-Mimran 2023 minimus tyrimus), jų rašybos raidai būdingas lėtesnis leksinės strategijos įsitvirtinimas. Vis dėlto net ir nuosekliomis fonologinėmis-ortografinėmis atitiktimis išsiskiriančia kalba rašančių ir subleksinę rašybos strategiją naudojančių vaikų rašybos tikslumas mažėja ilgėjant užrašomam žodžiui (ten pat).

Rašybos įgijimo (taip pat ir mokymo(si) skaityti) greitį lemia tai, kiek nuoseklios ir reguliarios kalbõs, kuria mokomasi rašyti, fonologinės-ortografinės atitiktys (Elley 1992, cit. iš Viise et al. 2011: 426; Marinelli et al. 2015). Štai, pvz., suomių ar italų kalbose fonemų konvertavimo grafemomis atitiktys nuoseklios ir reguliarios, lenkų kalbai būdingos palyginti reguliarios balsių, tačiau gana nereguliarios priebalsių fonologinės-ortografinės atitiktys (Pietras, Łockiewicz 2020: 205), o anglų kalba išsiskiria tiek balsių, tiek priebalsių fonologinių-ortografinių atitikčių nereguliarumu, kai viena fonema gali būti užrašoma keletu skirtingų grafemų, o viena grafema – žymėti skirtingas fonemas (Caravolas et al. 2012: 679). Tyrimų duomenimis, greičiau įgyjama rašyba kalbõs, kuriai būdingos nuoseklios, reguliarios fonologinės-ortografinės atitiktys (šiuo atveju – suomių ar italų (taip pat estų, vengrų, ispanų ar portugalų)), o štai išmokti rašyti kalba, kurioje viena grafema gali būti asocijuojama su keletu skirtingų fonemų, o viena fonema – užrašoma skirtingomis grafemomis (šiuo atveju – lenkų, o ypač anglų), gali užtrukti ilgiau (Bruck et al. 1997: 147; Delattre et al. 2006; Viise et al. 2011; Awramiuk, Krasowicz-Kupis 2014; Marinelli et al. 2015 ir kt.). Lyginamasis anglų ir italų vaikų rašybos tyrimas atskleidė (ten pat), kad po dvejų mokymo(si) rašyti metų italų vaikų rašyba gana tiksli, o štai anglų kalba besimokantys rašyti vaikai žodžius netiksliai rašo ir po penkerių mokymo(si) mokykloje metų. Daroma išvada, kad šiuos skirtumus daugiausia lemia rašybos sistemų skirtumai.

Kaip greitai išmokstama rašyti, priklauso ir nuo kognityvinių rašančiųjų gebėjimų. Tarp tokių gebėjimų, būtinų rašybai įgyti, minimas gebėjimas susieti fonemą ir ją žymintį grafemos simbolį, skaidyti sakytinės kalbos žodžius segmentais (fonemomis, skiemenimis), jais manipuliuoti ir konvertuoti ortografiniais kodais, sklandžiai atkurti su grafemomis ir žodžiais asocijuojamą sakytinę kalbą (Caravolas et al. 2012: 694), taip pat darbinės atminties pajėgumai, savireguliacija, gebėjimas sutelkti dėmesį ir kt. (Kim et al. 2015).

Tyrimų, kaip greitai, palyginti su kitomis kalbomis, įgyjama lietuvių kalbos rašyba, kiek žinoma, nesama1. Vis dėlto tikėtina, kad lietuvių kalba išmokstama rašyti greičiau nei, pavyzdžiui, anglų2. Anglų kalbos rašyba tradicinė (istorinė), todėl rašant mažai remiamasi dabartine sakytine kalba, morfemine žodžio struktūra ar apskritai atsižvelgiama į dabartinės fonetikos ar morfologijos dėsnius – daugeliu atvejų rašoma taip, kaip nuo seno susitarta, paisoma etimologinės žodžio kilmės. Rašybos grindimas tradicija ir susitarimais yra viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl anglų kalboje vyrauja nereguliarios fonologinės-ortografinės atitiktys. Lietuvių kalbos rašyba taip pat remiasi tradicija (pvz., taip rašomi žodžiai šąla, sąla, ąsotis, ąžuolas, žąsis), tačiau ji grindžiama ir dar dviem principais – fonetiniu (garsiniu) ir morfologiniu (kilmės) (Rašyba 2022: 22–23). Teigiama, kad laikantis fonetinio principo, „žodžiai rašomi taip, kaip girdimi tariant“ (ten pat: 22) (pvz., kala, mala), o morfologinis principas nurodo tas pačias reikšmines žodžių dalis (morfemas) rašyti vienodai, nors jų tarimas ir skiriasi (ten pat: 23) (pvz., dirb-a, dirb-o ir dirb-ti, dirb-s). Būtinybė rašant derinti tris skirtingos prigimties principus lemia, kad lietuvių kalbos fonologinės-ortografinės atitiktys nėra visuomet reguliarios, pavyzdžiui:

• Lietuvių sakytinės kalbos fonema [ɑː] gali būti užrašoma grafemomis <a> ir <ą>, todėl sakytinės kalbos žodis [2ˈmɑːstoː] gali būti nurodomas rašyti masto, kai reiškia užmojį, apimtį ar dydį, arba mąsto, kai turi reikšmę „galvoja, protauja“ (DLKŽe 2021). Pirmojo žodžio rašyba būtų grindžiama fonetiniu, antrojo – istoriniu principu.

• Žodžiuose darbas ir dirbti grafema <b> žymi skirtingas sakytinės kalbos fonemas: pirmame žodyje <b> tariama [b] [1ˈdɑˑrbɐs], o antrame – [p] [1ˈdʲɪˑrʲpʲtʲɪ]. Sakytinės kalbos skirtumų rašybos normos nurodo nepaisyti, nes žodžio darbas rašybai įtvirtintas fonetinis, dirbti – morfologinis principas.

Taigi lietuvių kalbos rašyba, grindžiama trimis principais, galėtų būti vertinama kaip nuoseklesnė nei vien tradiciniu principu besiremiančių kalbų, tačiau ne tokia nuosekli kaip tų kalbų, kurių rašybos pagrindas fonetinis.

Atrodytų, kad fonetinis principas, kai „žodžiai rašomi taip, kaip girdimi tariant“, galėtų būti vadinamas rašymu pagal sakytinę kalbą taikant subleksinę (arba kitaip – sakytinės kalbos fonemų konvertavimo rašytinės kalbos grafemomis) strategiją. Vis dėlto lietuvių kalbotyroje fonetiniu kvalifikuojamas principas iš tiesų nurodo remtis ne tiek realia sakytine, kiek sunorminta, arba standartizuota, lietuvių kalbos atmaina. Turint galvoje, kad standartinė kalba yra veikiau geriausios kalbos idėja nei realiai funkcionuojanti kalba3, toks rašybos reikalavimas iš tiesų reiškia nurodymą jau pradiniais mokymo(si) rašyti etapais remtis ne tik subleksine, bet ir leksine strategija, kai iš atminties reikia traukti joje anksčiau išsaugotas nuo realios sakytinės kalbos besiskiriančias standartinės kalbos žodžių grafines reprezentacijas, nors ankstyvuoju rašybos raidos etapu atmintyje tokių reprezentacijų dar gali būti nė neišsaugota. Jei leksinė strategija dar negali būti pradėta taikyti ar nėra įsitvirtinusi, tariant, pavyzdžiui, [kʲɛ2ˈlʲoːnʲʊ], [1ˈmoːkʲɪtɔjɛs], [tʲɛ2ˈʋʲæːlʲɪs], pasitelkiama ankstyvajam rašybos raidos etapui paprastai būdinga subleksinė sakytinės kalbos fonemų konvertavimo rašytinės kalbos grafemomis strategija ir parašoma kelioniu ‘kelionių’, mokitojas ‘mokytojas’, tevelis ‘tėvelis’. Tokia šių žodžių rašyba remiasi sakytine kalba, taigi galėtų būti traktuojama kaip natūrali. Vis dėlto mokykloje ji klasifikuojama kaip klaidinga.

Nors sakytinė kalba yra pirminė, o rašytinė – antrinė ir pirmiausiai atlieka reprezentacinę sakytinės kalbos funkciją, lietuvių kalbotyroje maža tyrimų apie rašymą pagal sakytinę kalbą. Senosios lietuvių raštijos tyrėjai (žr., pvz., Šinkūnas 2018: 389–390) yra atkreipę dėmesį, kad rašymas pagal sakytinę kalbą yra viena iš senosios rašybos varijavimo priežasčių. Varijuojama autoriams vartojant ryškias gimtosios arba pasirinktos tarmės ypatybes, taip pat nesant nusistovėjusių rašybos normų, autoriams tobulinant esamą rašybos sistemą ir kuriant savitas grafemas sakytinės kalbos fonemoms ar jų junginiams žymėti (ten pat). Rašymas pagal sakytinę kalbą pastebėtas ir analizuojant tik pramokusių rašyti suaugusiųjų asmeninę korespondenciją: nustatyta, kad jų tekstuose atspindimos jų tarmės ypatybės (Tamošiūnaitė 2013: 61), o pagal sakytinę kalbą rašoma nesant, nežinant ar neinternalizavus galiojančių rašybos normų. Kartais rašytinėje kalboje sakytinės (tarminės) kalbos ypatybės nusprendžiamos fiksuoti sąmoningai rašančiojo kultūrinei ir tarminei tapatybei žymėti bei į ją nurodyti (Aliūkaitė, Meiliūnaitė 2022), kitaip tariant, sąmoningai laužant rašybos susitarimus. Kaip tarmės nuorodos funkcionuojančios sakytinės kalbos ypatybės rašančiajam gali būti būdingos (autentiška raiška), tačiau gali būti ir tik pozicionuojamos kaip jam būdingos (simuliuojama raiška) (ten pat: 57–58).

Lietuvių mokyklinio raštingumo tyrėjai rašymo pagal sakytinę kalbą kaip natūralaus rašybos raidos etapo bemaž netyrė. Veikiausiai dėl didaktinių sumetimų vyrauja taisymo idėjomis ir praktikomis grindžiami tyrimai, kuriuose sakytinės kalbos įtaka rašybai bent kiek sistemingiau neanalizuojama: juose dažniau nurodomi lietuvių kalbos rašybos ir jos mokymo principai, įvardijami tipiški neatitikties rašybos normoms tipai (Kadžytė-Kuzavinienė 1997); tiriama, kokius moksleivių rašybos vaizdinius turi ir kaip juos aiškina lietuvių kalbos mokytojai (Miliūnaitė 2014); nagrinėjama, kaip mokytojai suvokia taisyklingos kalbos etaloną, kokiais šaltiniais jie remiasi vertindami rašytinę (ir sakytinę) kalbą mokykloje (ten pat: 2015); apibendrinama, kaip jie vertina moksleivių rašymo įgūdžius ir kokius neatitikties rašybos normoms tipus išskiria kaip dažniausius4 (Vasiliauskas 2013); iliustruojama, kaip toks mokyklinis žanras kaip diktantas gali būti pasitelkiamas kaip priemonė pirmokų disgrafijai diagnozuoti (Unčiurys 2001), ir kt.

Pradinukų rašymo gebėjimai, tarp kurių – ir gebėjimas rašyti be rašybos ir skyrybos klaidų, bene išsamiausiai aptarti atliekant 2003, 2005 ir 2007 m. ketvirtokų nacionalinių pasiekimų kiekybinę analizę (Kalesnikienė, Saylik 2010). Jos duomenimis, rašymo gebėjimai priklauso nuo lyties, mokyklos tipo ir gyvenamosios vietovės: mergaičių jie geresni nei berniukų, geriau rašo pradinukai, besimokantys mokyklose-darželiuose ir pradinėse, o ne pagrindinėse mokyklose ar gimnazijose, taip pat geresniais rašymo gebėjimais išsiskiria didmiesčių moksleiviai. Ar sakytinė kalba veikia pradinuką rašybą, neužsimenama.

Bene išsamiausiai galimą sakytinės kalbos (tarmės) įtaką moksleivių (nediferencijuodamas, kuriose klasėse besimokančių) rašybai apžvelgė Vladas Grinaveckis (1962). Tiesa, savo teiginių apie galimas sąsajas tarp ryškiausių tarmių fonetikos ypatybių ir normų neatitinkančios rašybos kiekybiniu ar kokybiniu tyrimu jis negrindė, tiriamosios medžiagos, jos apimties ir tyrimo metodų neaprašė. Tyrėjas įvardijo ir trumpai aprašė ryškiausias tarmių fonetikos ypatybes, nurodė, kad jos gali būti klaidingos moksleivių rašybos priežastis, ir akcentavo, kad mokant rašybos rekomenduojama remtis gimtosios moksleivių tarmės faktais. Grinaveckis tarmės įtaką veikiausiai suprato kaip stiprią: teigiama (ten pat: 3), kad gimtąja tarme besiremiantis rašybos mokymo principas turėtų padėti moksleiviams „išveng[ti] daugelio klaidų“. Vis dėlto rašymo pagal tarmę natūraliu rašybos raidos etapu jis nelaikė, priešingai – traktavo kaip klaidingą.

Rašybos klaidų šaltiniu sakytinę kalbą vadino ir Aurelija Tamulionienė (2015: 4). Išanalizavusi vyresniųjų moksleivių tinklaraščių įrašus ir brandos egzaminų rašinius, ji padarė išvadą (ten pat: 4–5), kad moksleiviai dėl sakytinės kalbos dažniausiai klysta rašydami nekirčiuotus balsius ir dvibalsius, pavyzdžiui, kasdenybei ‘kasdienybei’, neligybės ‘nelygybės’, pavizdys ‘pavyzdys’, valstibingumo ‘valstybingumo’, sukūria ‘sukuria’, tūrėtų ‘turėtų’, vienintėlė ‘vienintelė’ ir kt.

Pranas Augutis (1987) sakytinės kalbos (konkrečiai – tarmės) įtaką pastebėjo pradinukų tekstuose ir teigė (ten pat: 18), kad net ir nurašydami tekstus, jie dėl gimtosios žemaičių tarmės parašo dunos, donos ‘duonos’, viesus ‘vėsus’, medeis ‘medžiais’, peino ‘pieno’, o dėl aukštaičių – vėjali ‘vėjeli’, makykla ‘mokykla’, vysas ‘visas’, girialioj ‘girelėj’, žybėjo ‘žibėjo’, pavorgusi ‘pavargusi’, motino ‘motiną’, nuskinė ‘nuskynė’, koip ‘kaip’ ir kt.

Visuose aptariamuose tyrimuose nustatytų normų neatitinkantys atvejai laikomi klaidomis ir taisomi, o sakytinė kalba paprastai kvalifikuojama vienu iš rašybos klaidų šaltinių. Tokį normatyvistinį rašybos tyrimų pobūdį lemia ir lietuvių kalbotyroje, ir Lietuvos švietimo sistemoje įsitvirtinusi tradicinė (siauroji) raštingumo samprata, kai raštingu dažniausiai laikomas tas, kuris „geb[a] rašyti be klaidų“ (Plentaitė 1999: 95; Tamulionienė 2015: 2; taip pat žr. ten aptariamus tyrimus). Kitaip tariant, laikosi nurodymų sakytinę kalbą atvaizduoti vieninteliu leistinu grafiniu pavidalu – tokiu, kuris įtvirtintas gramatikose, žodynuose, žinynuose ir vadovėliuose. Griežta rašybos kontrolė ir taisymo praktikos laikomos būdu mokyti normų (LKLVBE vertinimo kriterijai 2013: 5). Linkstama apibendrinti, kad normų neatitinkančių variantų randasi ne tik veikiant gimtajai tarmei, dėl žargoninės tarties, turint mažą standartinės kalbos vartojimo patirtį (plg. Kronika 1994: 35; Tumėnas, Petraitienė 2002; Tamulionienė 2015), bet ir dėl netiksliai suformuluotų taisyklių ir nepakankamų moksleivių įgūdžių jas taikyti (Salienė 2005). Laikomasi nuostatos, kad mokyklinis raštingumas yra veikiamas ir visuomenės kalbinių nuostatų, informacinių technologijų įtakos, menko skaitymo lygio, netinkamos švietimo politikos, silpnai funkcionuojančio norminės kalbos etalono (Miliūnaitė 2014).

Viešojoje erdvėje taip pat gausu teiginių, kad mokyklinis raštingumas prastėja: jis laikomas „vis aštrėjančia problema“ (Samuolienė 2018: 13), vadinamas „kritusiu“ (Mikulėnienė 2003: 10), „vis labiau prastėjan[čiu], kai ne tik daroma daug rašybos ar skyrybos klaidų, bet ir nepajėgiama raštu išdėstyti minčių aiškia, logiška kalba“ (Lapinskienė 2010: 136), mokykla apibūdinama kaip klaidų „gamybos kalvė“ (Samuolienė 2018: 13), teigiama, kad „daugelis vaikų, baigę keturias klases, neturi pradžiaraščio įgūdžių“ (Banaitis 1998: 25) ir kt.

Pagrindiniai šiame straipsnyje aprašomo tyrimo tikslai – aptarti bendruosius pradinukų rašybos polinkius, taip pat ištirti, kaip dažnai pradinukų rašybą veikia sakytinė kalba, išsiaiškinti, ar pradiniais mokymo(si) rašyti etapais (1–2 kl.) sakytinės kalbos įtaka stipresnė nei vėlesniais (3–4 kl.). Tyrime, kuriame lyginama pradinukų rašyba sovietmečiu ir nepriklausomybės metais, taip pat tikrinamas viešojoje erdvėje gajus teiginys, kad moksleivių raštingumas menksta. Viešojoje erdvėje prastėjančio raštingumo įrodymu dažniausiai laikant didėjantį neatitikties rašybos normoms atvejų, vadinamų klaidomis, skaičių, ir šiame straipsnyje pradinukų rašybos vertinimo matu sąlygiškai bus laikomas taip suprantamų klaidų skaičius: bus nustatyta, kada – sovietmečiu ar nepriklausomybės metais – rašybos normų neatitinkančių žodžių yra daugiau. Tyrimo išvados bus daromos atlikus kiekybinę pradinukų rašybos analizę. Tyrimu siekiama paaiškinti rašybos įgijimo procesą (kaip ir kodėl rašo pradinukai), paskatinti diskusijas apie raštingumo sampratą ir jo vertinimą pradinėje mokykloje.

2. Tyrimo metodas ir medžiaga

Medžiaga kiekybinei pradinukų rašybos analizei rinkta iš lietuvių kalbos rašto darbų bazės „Rašinėliai“, kurią sudaro autentiški lietuvių kalbos pamokose ar namie moksleivių rengti įvairių žanrų rašto darbai: diktantai, rašiniai, interpretacijos, atpasakojimai, atminimai, gramatikos užduotys, literatūros užrašai, mokymasis rašyti raides ir pan. „Rašinėlių“ bazė skirta daugiaaspekčiams raštingumo raidos tyrimams. Seniausi ją sudarantys rašiniai datuojami 1923 m., naujausi – 2021 m.

Kiekybinei pradinukų rašybos analizei parengtas specialus 1950–2021 m. rašto darbų (toliau paprastumo dėlei jie sąlygiškai vadinami tiesiog rašiniais) korpusas, kurį sudaro visi į šį laikotarpį patenkantys „Rašinėlių“ bazėje esantys pradinukų rašiniai5. Iš jų išrinkti ir „Excel“ programoje išsaugoti visi tiek mokytojų ir pačių pradinukų taisyti, tiek jų netaisyti žodžiai, kurių rašyba pagal rašymo metais galiojusias normas neatitinka rašybos standarto. Štai XX a. aštuntą dešimtmetį (1975 m.) ketvirtokė mergaitė diktante parašo papjaus. Bemaž po dešimtmečio (1984 m.) ketvirtokas berniukas, atlikdamas gramatikos užduotis, parašo biaurus ‘bjaurus’. Abu žodžiai jų užrašymo laikotarpiu mokytojų traktuojami kaip klaidingi: pirmasis mokytojo pataisomas išbraukiant <j> ir rašant papiaus, antrasis pataisomas įterpiant <j>, taigi nurodoma rašyti bjaurus. Tokiam priešingam panašios garsinės struktūros žodžių vertinimui įtakos turėjo 1977 m. išleistas Lietuvių kalbos komisijos nutarimas Nr. 1 (LKK 1991), kuriuo pakeista iki tol buvusi rašybos norma ir nurodyta „[p]o priebalsių b, p rašyti j trijų žodžių bjaurus, pjauti, spjauti šaknyse ir iš jų sudarytuose žodžiuose“ (ten pat: 5). Taigi nors vaikų gebėjimas raštu atvaizduoti tarimą nepasikeitė, pakeitus rašybos normą, pakito atskaitos taškas rašančio asmens raštingumui įvertinti, ir tai, kas buvo rašybos norma, pradėta vertinti kaip rašybos klaida. Į tiriamąją imtį įtraukti abu šie žodžiai – papjaus ir biaurus, nes pagal rašymo metais galiojusias normas abiejų jų rašyba neatitinka standarto.

Tiriamąją medžiagą taip pat sudaro tokie žodžiai kaip ąsuotis ‘ąsotis’, baravikas ‘baravykas’, bėks ‘bėgs’, jakta ‘jachta’, jojia ‘joja’, kniga ‘knyga’, nanelije ‘namelyje’, oubuoliu ‘obuolių’, pasimti ‘pasiimti’, riūupinasi ‘rūpinasi’, skaityniai ‘skaitiniai’, spyndlis ‘spindulys’, varda ‘vardą’ ir kt. Visi jie sukoduoti: nurodytas kiekvienam autoriui „Rašinėlių“ bazėje automatiškai priskirtas kodas, metai, kuriais darbas rašytas, autoriaus klasė, lytis, apskritis, kaip autorius užrašė žodį, to paties žodžio perraša normine rašyba, komentaras, ar šio žodžio rašyba gali būti veikiama sakytinės kalbos. Jei tame pačiame žodyje būta keleto neatitikties normoms atvejų, toks žodis į normų neatitinkančių žodžių sąrašą trauktas keliskart.

Kadangi keliamas tikslas ištirti, kaip dažnai pradinukai rašo pagal sakytinę kalbą, tiriamąją imtį sudarantys normų neatitinkantys žodžiai išskirti tik į dvi grupes: (1) žodžius, kurių rašyba normų neatitinka dėl sakytinės kalbos (taip pat ir tarminės), (2) žodžius, kurių rašyba normų neatitinka dėl kitų priežasčių (rašymo pagal analogiją, nereguliarių taisyklių, neįsisavintos formalios rašymo tvarkos, korektūros ir pan.). Šiame straipsnyje antrajai grupei priskiriami rašybos variantai į smulkesnes kategorijas neskirstomi, detaliau neanalizuojami (tai – kito tyrimo objektas), tik kur ne kur pasitelkiami varijuojančiai pradinukų rašybai 3.1. poskyryje iliustruoti.

Pavyzdžių, kaip koduota tiriamoji medžiaga, pateikiama 1 lentelėje.

1 lentelė. Normų neatitinkančių žodžių kodavimas

Kiekybinei analizei buvo aktualus ir visas (tiek normų neatitinkančių, tiek norminės rašybos) žodžių skaičius. Jis skaičiuotas kiekvieno autoriaus vidutinį žodžių skaičių eilutėje dauginant iš eilučių skaičiaus to autoriaus rašto darbe. Jei darbe rasta ne iki galo užpildytų eilučių, vidutinis jų žodžių skaičius skaičiuotas atskirai ir vėlgi daugintas iš tokių ne iki galo užpildytų eilučių skaičiaus to autoriaus rašto darbe. Tokia apytikrė žodžių skaičiavimo metodika pasirinkta neturint techninių galimybių automatiškai suskaičiuoti visų pradinukų žodžių, o skaičiuoti rankiniu būdu tyrimo korpusas buvo per didelis („Rašinėlių“ bazę sudaro skanuoti ir .pdf formatu išsaugoti failai, todėl žodžius galima skaičiuoti tik rankiniu būdu). Tiriamosios medžiagos apimtis nurodoma 2 lentelėje.

2 lentelė. Tiriamosios medžiagos apimtis

Sovietiniam laikotarpiui sąlygiškai priskirti 1950–1989 m., nepriklausomybės (arba kitaip – dabartiniam) – 1990–2021 m. pradinukų parašyti žodžiai. Kaip matyti iš 2 lentelės, tiriamosios medžiagos pasiskirstymas nėra itin tolygus. Nevienodu rašinių skaičiumi „Rašinėlių“ bazėje reprezentuojama ir kiekvieno autoriaus rašyba – bazėje esama nuo vieno iki keliasdešimties vieno autoriaus rašinių. Taigi norint suvienodinti šiuos ir kitus tiriamosios medžiagos netolygumus, tyrime operuojama normalizuotais duomenimis, t. y. normų neatitinkančių žodžių vidurkiu šimtui žodžių, o vidurkių reikšmės paprastai pateikiamos kvartilių skirtumo būdu (1,5 IQR) nustačius ir atmetus itin išsiskiriančias reikšmes6. Be to, atliekant kiekybinę pradinukų rašybos analizę, reikšmių vidurkiams palyginti ir statistiniams skirtumams įvertinti taikyti neparametriniai kiekybiniai metodai, konkrečiai – Manno-Whitney U testas. Analizės rezultatai aptariami tolesniame straipsnio skyriuje.

3. Kiekybinė analizė

Analizuojant pradinukų rašybą, pirmiausia aprašyti bendrieji jų rašybos polinkiai (žr. poskyrį 3.1.), vėliau kiekybiškai tikrinta, kiek pradinukų rašyba yra veikiama sakytinės kalbos (žr. poskyrį 3.2.), o galiausiai skaičiuota, kuriuo iš laikotarpių – sovietmečiu ar nepriklausomybės metais – pradinukų rašyba geriau atitinka normas (žr. poskyrį 3.3.).

3.1. Bendrieji pradinukų rašybos polinkiai

Atlikus tyrimą nustatyta, kad pradinėje mokykloje rašyba itin variantiška. Pasitaiko atvejų, kai tame pačiame tekste tas pats vaikas tam pačiam žodžiui ar jo formai užrašyti parenka skirtingas grafines reprezentacijas, pvz., krydžiačių ‘kryžiuočių’, bet kryžiuočiai (1984 m., 4 kl., vyr., Vilniaus apskr., 0232)7; žiama, žema ‘žiema’ (2013 m., 2 kl., mot., Vilniaus apskr., 0188). Tai veikiausiai rodo, kad vaikai dar neturi atmintyje išsaugoto vieno ortografinio žodžio vaizdinio, todėl kaskart savitai transkribuoja sakytinę kalbą. Vis dėlto pradinukų rašiniuose dažniau pastebimas priešingas reiškinys – kai tiems patiems žodžiams ar jų formoms užrašyti pasitelkiama nors normų ir neatitinkanti, tačiau vis tokia pati grafinė raiška, pvz., paukštčiu x2 ‘paukščių’ (2014 m., 2 kl., mot., Vilniaus apskr., 0188); paukčiu x2 ‘paukščių’ (2014 m., 4 kl., vyr., Marijampolės apskr., 0112); ramunėlia ‘ramunėlę’, upialio ‘upelio’, žolialia x2 ‘žolelę’ (1968 m., 1 kl., vyr., Kauno apskr., 0180); spoksodavomia ‘spoksodavome’, sustodavomia ‘sustodavome’ (1980 m., 4 kl., mot., Kauno apskr., 0500); uoaga ‘uoga’, uoadas ‘uodas’ (1997 m., 1 kl., mot., Tauragės apskr., 0706). Tai reikštų, kad nors pradiniais mokymo(si) rašyti etapais rašyba ir variantiška, ji nėra chaotiška – remiantis analogijos principu, panašiai tariamiems garsams ar jų junginiams stengiamasi parinkti nuosekliai tokią pat formą ir taip vienodinti rašybą. Toks reiškinys kartais vadinamas (žr., pvz., Hazard et al. 2012) vidiniu vaiko rašybos (arba empiriniu) nuoseklumu, kuris skiriasi nuo rašybos susitarimais grindžiamo (arba teorinio) nuoseklumo.

Su kiekvienais mokymosi mokykloje metais pradinukų rašybos variantiškumas mažėja: daugiausia normų neatitinkančių žodžių fiksuojama pirmokų, mažiausia – ketvirtokų rašiniuose (žr. 3 lentelę).

3 lentelė. Normų neatitinkančių žodžių vidurkis šimtui žodžių skirtingose pradinės mokyklos klasėse

Palyginus jaunesniųjų (1–2 kl.) ir vyresniųjų (3–4 kl.) pradinukų rašybą statistiniais metodais, nustatyta, kad normų neatitinkančių žodžių vidurkis jaunesniųjų pradinukų rašiniuose lygus 1,94, vyresniųjų jis mažesnis – 1,36/100 žodžių (žr. 4 lentelę). Šis pradinukų rašybos skirtumas ne atsitiktinis, o statistiškai reikšmingas. Vadinasi, kuo pradinukai vyresni, tuo mažiau vidinio ir daugiau rašybos susitarimais grindžiamo nuoseklumo.

4 lentelė. Ar jaunesniųjų ir vyresniųjų pradinukų rašyba statistiškai reikšmingai skiriasi?

Kad vyresniesiems pradinukams būdingas didesnis rašybos susitarimais grindžiamas teorinis nuoseklumas nei jaunesniesiems, rodo ir tų pačių vaikų rašybos palyginimas skirtingose pradinės mokyklos klasėse: septynių iš dešimties tokių pradinukų rašyba mažiau varijuoja jiems mokantis 3–4, o ne 1–2 klasėse.

Toks tyrimo rezultatas reiškia, kad mokyklinis raštingumas tiek lietuvių kalbotyroje, tiek mokykloje, tiek ir viešojoje erdvėje dažniausiai vertinamas pagal normų neatitinkančių rašybos atvejų, vadinamų klaidomis, skaičių, nėra statiškas ir keičiasi. Juolab kad jis mėginamas mažinti ir griežtomis mokytojų taisymo praktikomis: nesisteminga empirinė pradinukų rašinių taisymų analizė rodo, kad nuo pat 1 klasės mokytojai rašiniuose kontroliuoja visų žodžių rašybą ir varijuoti jai neleidžia – jei tik mokytojas imasi taisyti vaiko parašytą diktantą, rašinį, atpasakojimą, gramatikos ar kitą rašymo užduotį, taisomi visi aptinkami normų neatitinkantys žodžiai. Kiek statistiškai reikšmingą kiekybinį vyresniųjų pradinukų rašybos pokytį lemia mokytojų taisymai, o kiek – vaikams augant gerėjantys jų kognityviniai gebėjimai, duomenų neturima8. Anglų kaip antrosios kalbos mokymo praktikų analizė rodo, kad taisymų įtaka gebėjimui rašyti nevienareikšmė (žr. Truscott 2007 aptariamus tyrimus): vieni tyrėjai taisymus laiko mažai veiksmingais ilguoju laikotarpiu ar net pedagogiškai žalingais, kiti – akcentuoja teigiamą jų poveikį rašybos tikslumui9, tiesa, labai mažą.

Įdomu, kad rašymą kaip sudėtingą kognityvinę veiklą analizuojantys tyrėjai (žr., pvz., Flower, Hayes 1981) gebėjimus (per)rašyti be klaidų laiko žemesniaisiais (Pietras, Łockiewicz 2020: 211 tokius gebėjimus vadina techniniais). Aukštesniaisiais kvalifikuojami gebėjimai generuoti idėjas, planuoti, kurti, komponuoti ir redaguoti tekstą. Nesisteminga mokytojų taisymų analizė rodo, kad pradinukų rašiniuose mokytojai dažniau žymi ir taiso neatitikimus rašybos normoms, tačiau bemaž nepateikia rašytinių rekomendacijų, kaip kurti tekstą. Vadinasi, pradinėje mokykloje taisymais ugdomi išimtinai žemesnieji gebėjimai. Aukštesniesiems gebėjimams ugdyti veikiausiai naudojamos kitokios mokymo(si) rašyti strategijos. Taip pat gali būti, kad aukštesnieji gebėjimai labiau ugdomi ne pradinėje mokykloje.

Jaunesniųjų ir vyresniųjų pradinukų rašyba skiriasi ne tik normų neatitinkančių žodžių vidurkiu – skiriasi ir vyraujantys neatitikties normoms tipai. Štai jaunesnieji pradinukai dažniau nei vyresnieji rašydami kartoja tą pačią žodžio grafemą ar visą skiemenį, pvz., aausytės ‘ausytės’ (2002 m., 1 kl., mot., Alytaus apskr., 0404); berniukaas ‘berniukas’ (2019 m., 1 kl., vyr., Vilniaus apskr., 0934); gaano ‘gano’ (2003 m., 1 kl., mot., Utenos apskr., 0187); ąžuoliuliukas ‘ąžuoliukas’ (2001 m., 2 kl., mot., Vilniaus apskr., 0551); diktantantas ‘diktantas’ (2005 m., 2 kl., mot., Vilniaus apskr., 0761); senelislis ‘senelis’ (2002 m., 1 kl., mot., Utenos apskr., 0187). Jie taip pat dažniau praleidžia balsines ar priebalsines grafemas, o kartais – ir ištisus skiemenis, pvz., aga ‘auga’ (1983 m., 2 kl., mot., Klaipėdos apskr., 0116); šerui ‘šernui’ (2002 m., 1 kl., mot., Utenos apskr., 0186); švrų ‘švarų’ (2019 m., 1 kl., vyr., Vilniaus apskr., 0735); žiurknas ‘žiurkėnas’ (2002 m., 1 kl., vyr., Kauno apskr., 0623); šokija ‘šokinėja’ (1995 m., 2 kl., mot., Kauno apskr., 0569); tėlis ‘tėvelis’ (2019 m., 1 kl., vyr., Vilniaus apskr., 0934). Dauguma tokių atvejų randama triskiemeniuose ar iš daugiau skiemenų sudarytuose žodžiuose.

Šio tyrimo duomenimis, jaunesnieji pradinukai beveik penkis kartus dažniau nei vyresnieji linkę vietomis sukeisti grafemas ir rašyti, pvz., curkų ‘cukrų’ (2012 m., 1 kl., mot., Vilniaus apskr., 0188); gradi ‘gardi’ (2004 m., 2 kl., vyr., Alytaus apskr., 0429); spruda ‘spurda’ (2005 m., 1 kl., vyr., Vilniaus apskr., 0930). Jie taip pat dažniau nei vyresnieji žodžio pradžioje vietoj mažosios parašo didžiąją grafemą, o vietoj didžiosios – mažąją, taip pat savitai žymi žodžių ribas, pvz., Aš ‘aš’ (2003 m., 2 kl., vyr., Kauno apskr., 0623); kibaldžiuka ‘Kibaldžiuką’ (1976 m., 2 kl., vyr., Panevėžio apskr., 0782); nijolė ‘Nijolė’ (1984 m., 1 kl., mot., Vilniaus apskr., 0907); iš plečia ‘išplečia’ (2002 m., 2 kl., vyr., Alytaus apskr., 0429), išvalėja ‘išvalė ją’ (2004 m., 2 kl., vyr., Marijampolės apskr., 0087); prisi valgė ‘prisivalgė’ (2019 m., 2 kl., vyr., Vilniaus apskr., 0934). Daugiau jų rašiniuose fiksuojama ir atvejų, kai supainiojami panašios artikuliacijos priebalsiai ir juos žyminčios grafemos <s>, <š>, <z>, <ž>, pvz., garvezys ‘garvežys’ (1989 m., 2 kl., vyr., Utenos apskr., 0693); isejo ‘išėjo’ (2013 m., 2 kl., mot., Vilniaus apskr., 0188); šiema ‘žiema’ (1986 m., 2 kl., mot., Klaipėdos apskr., 0431); šušaukė ‘sušaukė’ (2004 m., 1 kl., vyr., Marijampolės apskr., 0087) ir kt. Taip pat 1–2 kl. fonemos dažniau užrašomos panašaus, tačiau kito fizinio pavidalo grafemomis, nei visuotinai sutarta, pvz., dadar ‘dabar’ (1999 m., 1 kl., vyr., Vilniaus apskr., 0552); gudutoja ‘gydytoja’ (2006 m., 2 kl., vyr., Panevėžio apskr., 0620); pratinas ‘pratimas’ (1986 m., 2 kl., mot., Kauno apskr., 0578); skula ‘skuba’ (1989 m., 2 kl., vyr., Utenos apskr., 0693). Jaunesniųjų pradinukų rašiniuose taip pat dažniau randama ir kitokių, nei rašybos normos reikalauja, priebalsio minkštumo žymėjimo atvejų, pvz., griebemės ‘griebiamės’ (1968 m., 1 kl., vyr., Kauno apskr., 0180); pažvialkitia ‘pažvelkite’ (1984 m., 2 kl., mot., Kauno apskr., 0256); šendien ‘šiandien’ (1977 m., 1 kl., vyr., Kauno apskr., 0776).

Kitaip tariant, jaunesniesiems pradinukams sunkiau nei vyresniesiems užrašyti žodžius tinkama grafemų seka, visuotinai sutarto fizinio pavidalo grafemomis, nepraleidžiant juose reikiamų ir neįterpiant papildomų grafemų ar jų junginių, skaidyti sakytinės kalbos srautą ar rašomą tekstą į tokius prasminius vienetus kaip žodžiai, raštu atvaizduoti tokius sakytinėje kalboje nerelevantiškus požymius kaip didžioji ar mažoji grafema, rašybos susitarimais nustatytu būdu žymėti priebalsio minkštumą ir pan.

Vyresniųjų pradinukų rašiniuose dažniau nei jaunesniųjų neatitikties normos atvejų randasi rašant priebalsių samplaikas: jose norminės skardžiuosius priebalsius žyminčios grafemos kartais užrašomos dusliaisiais atitikmenimis, o dusliuosius priebalsius žyminčios grafemos – skardžiaisiais, pvz., žinksniai ‘žingsniai’, runktynės ‘rungtynės’, kaškokia ‘kažkokia’ (1969 m., 3 kl., vyr., Kauno apskr., 0180); skrusdėlyno ‘skruzdėlyno’ (2001 m., 3 kl., mot., Šiaulių apskr., 0350); liuogsi ‘liuoksi’ (1979 m., 3 kl., vyr., Kauno apskr., 0749); nekebsi ‘nekepsi’ (1990 m., 3 kl., mot., Utenos apskr., 0692).

Nesama nė vieno neatitikties normoms tipo, kuris būtų būdingas išskirtinai jaunesniesiems ar vyresniesiems pradinukams, – tik vieni tipai dažnesni jaunesniųjų, kiti – vyresniųjų pradinukų rašiniuose. Šis faktas galėtų būti interpretuojamas kaip įrodymas, kad visiems būdingi tie patys rašybos raidos etapai, tačiau rašybos įgijimo greitis gali skirtis. Be to, esama moksleivių, kurie normomis vadinamus rašybos susitarimus internalizuoja greitai, todėl jau 1 klasėje jų rašyba mažai variantiška, tačiau esama ir tokių, kurių rašyba stipriau varijuoja net ir paskutinėje pradinės mokyklos klasėje10 (žr. 5 lentelėje pateikiamus pavyzdžius).

5 lentelė. Pirmoko ir ketvirtoko rašybos palyginimas

Vyraujantys jaunesniųjų ir vyresniųjų pradinukų neatitikties normoms tipai gali būti aiškinami ne tik rašybos raidos ir įgijimo greičiu, bet ir rašybos mokymo skirtingose pradinės mokyklos klasėse skirtumais. 2009 ir 2016 m. lietuvių kaip gimtosios kalbos ugdymo programose pradinei mokyklai (PUBP 2009, 2016) nurodoma pirmokus ir antrokus daugiausia mokyti rašyti paprastesnius žodžius, kurių rašyba „nesiskiria nuo taisyklingo tarimo“ ir kuriuose nesama priebalsių supanašėjimo (PUBP 2016: 33; PUBP 2009: 94/104). Teigiama (PUBP 2009: 87/97), kad taip mokoma fonetinės rašybos pagrindų. Trečiokus ir ketvirtokus rekomenduojama mokyti jau taisyklėmis grindžiamõs sudėtingesnės morfologinio pagrindo rašybos (ten pat: 100/110): žodžių su priešdėliais ir priesagomis rašybos, priebalsių asimiliacijos atvejų, sudurtinių žodžių be jungiamųjų balsių ar su jais ir kt. (PUBP 2016: 59). Kitaip tariant, 1–2 klasėse turėtų vyrauti užduotys, kurioms atlikti paprastai pakaktų kliautis subleksine, arba rašymo pagal sakytinę kalbą, strategija, kai sakytinės kalbos fonemos bandomos nuosekliai konvertuoti rašytinės kalbos grafemomis. Tuo metu 3–4 klasėse mokytojai turėtų skirti užduotis, kurias atliekant dažniau reikėtų pasitelkti ir leksinę strategiją, kai reikia iš atminties ištraukti anksčiau joje išsaugotas grafines žodžių reprezentacijas arba žinoti rašybos susitarimus ir pagal juos atkurti normas atitinkantį grafinį žodžių pavidalą. Taigi vyresniųjų pradinukų rašiniuose skardžiųjų ir dusliųjų priebalsių rašyba priebalsių samplaikose dažniau normų neatitinka todėl, kad jiems dažniau nei jaunesniesiems ir skiriamos rašybos priebalsių sandūrose turinčios išmokyti užduotys, o normų, kaip rašyti priebalsių samplaikas, jie veikiausiai dar nėra internalizavę. Jaunesnieji pradinukai šio tipo žodžių paprastai dar nemokomi rašyti, todėl jie jų rašiniuose reti, atsitiktiniai.

Kitame straipsnio skyriuje bus aptariama, kokia sakytinės kalbos įtaka pradinukų rašybai: kaip dažnai pagal ją rašoma ir kieno – jaunesniųjų ar vyresniųjų pradinukų – rašyba yra labiau jos veikiama.

3.2. Sakytinės kalbos įtaka pradinukų rašybai

Šio tyrimo duomenimis, pradinėje mokykloje iš dešimties žodžių, kurių rašyba neatitinka normų, pagal sakytinę kalbą11 vidutiniškai rašomi šeši septyni. Taigi rašymas pagal sakytinę kalbą yra pagrindinė priežastis, kodėl pradinukų rašyba varijuoja.

Itin dažnai neatitikties normoms atvejų randasi nekirčiuotuose skiemenyse vietoj norminių ilguosius balsius žyminčių grafemų parašant trumpuosius balsius žyminčias grafemas, pvz., atsitupe ‘atsitūpė’, knyga ‘knygą’, popiete ‘popietę’, sala ‘salą’, viena ‘vieną’ (1960 m., 2 kl., mot., Kauno apskr., 0652); burys ‘būrys’, dirva ‘dirvą’, lenktyniu ‘lenktynių’, nepavarge ‘nepavargę’, siubavo ‘siūbavo’, skanus ‘skanūs’ (1966 m., 2 kl., mot., Vilniaus apskr., 0083); gimtaji ‘gimtąjį’, koše ‘košę’, linojo ‘lynojo’, milimos ‘mylimos’ (1969 m., 3 kl., vyr., Kauno apskr., 0180); Arvidėli ‘Arvydėlį’, broliuka ‘broliuką’, duona ‘duoną’, katyte ‘katytę’, klase ‘klasę’, Narūna ‘Narūną’, prisitrenkusi ‘prisitrenkusį’, spigliuota ‘spygliuotą’, žeme ‘žemę’ (1969 m., 1 kl., vyr., Vilniaus apskr., 0914) ir kt. Trumpiau tarti nekirčiuotus skiemenis (arba kitaip – juos trumpinti) – sakytinės kalbos universalija (plg. Pakerys 1982: 111–113), todėl nenuostabu, kad ji akivaizdžiai regima ir pradinukų rašiniuose. Be to, panašu, kad stipresnę sakytinės kalbos įtaką patiria nekirčiuoti žodžio galo balsiai – būtent jie, o ne kamieno balsiai dažniau užrašomi trumpuosius balsius žyminčiomis grafemomis.

Palyginti dažnai pradinukų rašiniuose fiksuojamas ir priešingas reiškinys – kirčiuotuose skiemenyse vietoj norminių trumpuosius balsius žyminčių grafemų rašomos grafemos, žyminčios ilguosius balsius, pvz., lelyja ‘lelija’ (1974 m., 4 kl., vyr., Kauno apskr., 0468); juodų ‘juodu’ (1976 m., 1 kl., vyr., Panevėžio apskr., 0782); geležynių ‘geležinių’ (1987 m., 3 kl., mot., Vilniaus apskr., 0907); atskrydo ‘atskrido’, nusivyjo ‘nusivijo’, nuskrydo ‘nuskrido’, pasybaigė ‘pasibaigė’ (1990 m., 3 kl., mot., Utenos apskr., 0685); mūse ‘muse’, mūšė ‘mušė’ (2013 m., 2 kl., mot., Vilniaus apskr., 0188) ir kt. Tokia rašyba taip pat aiškintina sakytinės kalbos įtaka. Vienais atvejais (pvz., fiksuojami Utenos ar Vilniaus pradinukų rašiniuose12) taip užrašyti žodžiai gali rodyti vaikus ilgiau tariant kirčiuotus balsius, taigi ilguosius balsius žyminčiomis grafemomis juos ir užrašant. O štai randami rašiniuose vaikų, kurie mokyklas lanko regionuose, neišsiskiriančiuose ilgiau tariamais balsiais kamiene (pvz., Kaune) ar žodžio gale (pvz., Panevėžyje)13, tokios rašybos atvejai galėtų būti interpretuojami kitaip: kirčiuotus skiemenis linkstama tarti stipriau ar intensyviau nei nekirčiuotus, todėl jiems užrašyti veikiausiai ir parenkamos kitokios (aptariamu atveju – ilguosius balsius žyminčios) grafemos nei nekirčiuotiems.

Pasitaiko, kad dėl sakytinės kalbos pradinukai pirmuosius kirčiuotų mišriųjų dvigarsių dėmenis užrašo ilguosius balsius žyminčiomis grafemomis, pvz., gynti ‘ginti’, grūmtis ‘grumtis’, spynta ‘spinta’, šyldyti ‘šildyti’, vylnys ‘vilnys’ (1968 m., 1, 3 kl., vyr., Kauno apskr., 0180); būlvė ‘bulvė’, žyrklės ‘žirklės’ (1983 m., 1–2 kl., mot., Klaipėdos apskr., 0116); kūrmis ‘kurmis’ (1986 m., 2 kl., mot., Klaipėdos apskr., 0431); įndus ‘indus’, laimyngai ‘laimingai’ (1987 m., 4 kl., mot., Kauno apskr., 0723) ir kt.

Dėl sakytinės kalbos įtakos pradinukai priebalsių samplaikose vietoj norminių skardžiuosius priebalsius žyminčių grafemų parašo grafemas, kurios žymi dusliuosius priebalsius (pvz., apsevatorijoi ‘observatorijoj’ (2011 m., 4 kl., vyr., Vilniaus apskr., 0353); darpšti ‘darbšti’ (2011 m., 1 kl., mot., Utenos apskr., 0616); grįšti ‘grįžti’ (2011 m., 4 kl., vyr., Vilniaus apskr., 0353) ir kt.), o vietoj norminių dusliuosius priebalsius žyminčių grafemų – grafemas, kurios žymi skardžiuosius priebalsius (pvz., adgal ‘atgal’ (1990 m., 3 kl., mot., Utenos apskr., 0692); fudbola ‘futbolą’, spauzdinama ‘spausdinama’ (2016 m., 4 kl., vyr., Utenos apskr., 0686) ir kt.). Kitų dėl sakytinės kalbos varijuojančių rašybos variantų randama rečiau.

Mokytojų taisymo praktikų analizė atskleidžia, kad pradinėje mokykloje rašytinei kalbai varijuoti dėl sakytinės kalbos įtakos neleidžiama. Sakytine kalba besiremiantis rašymas nėra traktuojamas kaip natūralus mokymo(si) rašyti etapas – jis nuo pat 1 klasės vertinamas kaip ydingas ir taisymais kontroliuojama, kad nuo rašymo laikotarpiu galiojančių normų nebūtų nukrypstama. Vadinasi, rašyba suvokiama kaip gera tik tuomet, kai ji invariantiška, net jei šio variantiškumo priežastis – sakytinė kalba. Ar mokytojai atpažįsta, kurie normų neatitinkantys žodžiai rašomi pagal sakytinę kalbą, neaišku – rašiniuose taisomi visi normų neatitinkantys žodžiai, nediferencijuojant, pagal sakytinę kalbą jie rašomi ar ne. Kodėl taisoma, paprastai nenurodoma. Jei komentaras taisant kartais ir parašomas, jame nurodoma rašybos taisyklė.

Šio tyrimo duomenimis, esama septintadalio (arba 14 proc.) pradinukų, kurių rašyba nevarijuoja dėl sakytinės kalbos, – visų kitų ji patiria silpnesnį ar stipresnį sakytinės kalbos poveikį:

• didžiosios dalies (arba daugiau nei 61 proc.) pradinukų rašiniuose pagal sakytinę kalbą rašomų žodžių vidurkis svyruoja nuo 0,01 iki 2/100 žodžių;

• daugiau nei šeštadalio (arba beveik 16 proc.) šis rodiklis patenka į 2–3,99/100 žodžių intervalą;

• itin retai sakytinės kalbos įtaka pradinukų rašybai didesnė – bemaž dešimtadalio moksleivių rašiniuose iš šimto 4 ar daugiau žodžių rašomi pagal sakytinę kalbą (žr. 6 lentelę).

6 lentelė. Normų neatitinkančių žodžių, rašomų pagal sakytinę kalbą, skaičiaus šimtui žodžių pasiskirstymas

Nustatyta, kad vieno iš penkių pradinukų rašybos variantiškumo priežastis yra tik sakytinė kalba. Vieno iš penkių pradinukų rašiniuose pastebėta stipresnė kitų priežasčių nei sakytinė kalba įtaka. Itin mažos dalies (6 proc.) pradinukų rašyba varijuoja tik dėl kitų priežasčių nei sakytinė kalba. Taip pat nustatyta, kad jei pradinuko rašyba dėl sakytinės kalbos mažai variantiška ar apskritai nevarijuoja, rečiau ji varijuos arba išvis nevarijuos ir dėl kitų priežasčių – beveik pusės pradinukų, kurių rašyba dėl sakytinės kalbos nevarijuoja, nevarijuoja ji ir dėl kitų priežasčių, o absoliučios daugumos pradinukų, kurių rašiniuose vidutiniškai 0,01–2/100 žodžių parašoma dėl sakytinės kalbos įtakos, bemaž tokios pačios dalies žodžių rašyba yra veikiama ir kitų priežasčių nei sakytinė kalba.

Šio tyrimo duomenimis, jaunesniųjų pradinukų rašyba patiria didesnę sakytinės kalbos įtaką nei vyresniųjų ir fonetiškai labiau varijuoja: 1–2 klasėse normų neatitinkančių žodžių, rašomų pagal sakytinę kalbą, vidurkis – 1,32/100 žodžių, 3–4 klasėse šis rodiklis mažesnis – 0,96, ir šis rašybos skirtumas statistiškai reikšmingas (žr. 7 lentelę).

7 lentelė. Kieno – jaunesniųjų ar vyresniųjų pradinukų – rašyba labiau veikiama sakytinės kalbos?

Jaunesniųjų pradinukų rašiniuose dažniau nei vyresniųjų pasitaiko atvejų, kai sakytinė kalba perteikiama itin savitai ją transkribuojant, pvz., oaboulių ‘obuolių’, reyk ‘reik’ (1984 m., 2 kl., mot., Kauno apskr., 0256); avyetynas ‘avietynas’ (1986 m., 2 kl., mot., Klaipėdos apskr., 0431); žaliueje ‘žaliuoja’ (1989 m., 1 kl., mot., Vilniaus apskr., 0182). Tai lemia didesnę jų rašybos variantų įvairovę ir reiškia, kad pradiniais mokymo(si) rašyti etapais rašyba dėl sakytinės kalbos varijuoja greičiausiai dar nežinant ar neinternalizavus normų, todėl kuriant savitą rašybos sistemą. Savitos rašybos sistemos kūrimą pirmiausia rodo nors normų ir neatitinkantys, bet keliskart pasikartojantys saviti ortografiniai kodai tiems patiems garsams ar jų garsų junginiams užrašyti, pvz., apelsinaį ‘apelsinai’, svogunaį ‘svogūnai’ (2005 m., 1 kl., vyr., Vilniaus apskr., 0930); duoana ‘duona’, duada ‘duoda’, soduoase ‘soduose’, puoadynės ‘puodynės’ (2012 m., 1 kl., mot., Vilniaus apskr., 0188)15.

Mažesnė sakytinės kalbos įtaka vyresniesiems pradinukams išryškėja ir lyginant tų pačių vaikų rašybą skirtingose pradinės mokyklos klasėse: septynių iš dešimties pradinukų rašyba dėl sakytinės kalbos įtakos 3–4 kl. varijavo mažiau nei tiems patiems vaikams mokantis 1–2 kl. Vadinasi, raštingumas, net jei jis suprantamas kaip rašymas be klaidų ir vertinamas pagal atitiktį normoms, nėra statistiškas ir keičiasi – sakytinės kalbos įtaka rašybai ilgainiui silpnėja.

Anglų kalbos rašybos tyrėjai yra pastebėję (Snell, Andrews 2017), kad nesama tiesioginio ryšio tarp vaikų tarmės ir atitikties rašybos normoms: rašydami vaikai palyginti retai naudojasi tarmės gramatika ar jos žodynu, o normų neatitinkančios rašybos žodžių randasi ne tiek dėl tarmės ir standarto, kiek apskritai dėl sakytinės ir rašytinės kalbos skirtumų (ten pat: 11–12), kai variantišką sakytinę kalbą mėginama užrašyti invariantiška rašytine kalba16. Kitaip tariant, tarmės įtaka rašytinei kalbai gali būti menka.

Norint išsiaiškinti, ar ir lietuvių pradinukai rašydami veikiau atvaizduoja bendrąsias sakytinės kalbos, o ne ryškias su konkrečia geografine vietove paprastai siejamas ypatybes, palyginta šešių Lietuvos miestų17 – Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Panevėžio, Marijampolės ir Utenos – pradinukų rašyba. Tikrinta keletas prielaidų:

• jei mūsų rašytinė kalba suformuota pietinių vakarų aukštaičių kauniškių (liaudiškai – suvalkiečių) tarmės pagrindu, ar suvalkietiškai kalbančios (taigi standartui artimõs) Marijampolės pradinukų rašyba dėl sakytinės kalbos varijuos mažiau nei kitų miestų?

• jei tarmių vertinimuose akcentuojama, kad suvalkiečiai „iš visų dabartinių lietuvių kalbos patarmių kone visose žodžio pozicijose <...> geriausiai skiria ilguosius ir trumpuosius balsius“ (LKTCh 2004: 39), ar Marijampolės pradinukų rašiniuose vadinamasis nekirčiuotų ilgųjų balsių trumpinimas bus fiksuojamas rečiau nei kituose miestuose?

• jei Vilniaus gyventojų kalbai būdingas vadinamasis kirčiuotų trumpųjų ir pirmaisiais mišriųjų dvigarsių dėmenimis einančių balsių ilginimas (Grumadienė 1983; Grinaveckienė, Vitkauskas 1997; Čičirkaitė 2019), ar ši sakytinės kalbos ypatybė bus pastebima ir vilniečių pradinukų rašiniuose? Ar statistiškai reikšmingai dažniau šis ilginimo reiškinys bus randamas ir Šiaulių, Utenos bei Panevėžio (LKTCh 2004: 62, 125, 177–178) pradinukų rašiniuose, juolab kad dialektologai jų šnektoms taip pat linkę priskirti šią kalbos ypatybę?

Nors Marijampolės gyventojų tartis visuotinai ir laikoma artima standartui, atlikus statistinius skaičiavimus nustatyta, kad Marijampolės pradinukų rašyba dėl sakytinės kalbos įtakos nevarijuoja statistiškai reikšmingai mažiau nei kituose tirtuose miestuose (žr. 8 lentelę).

8 lentelė. Ar Marijampolės pradinukų rašyba dėl sakytinės kalbos įtakos varijuoja mažiau nei kituose Lietuvos miestuose?

Labiausiai Marijampolės ir kitų miestų pradinukų rašybą artina tas pats vyraujantis neatitikties normoms tipas – vadinamasis nekirčiuotų ilgųjų balsių trumpinimas, kai nekirčiuoti ilgieji balsiai užrašomi ne norminėmis ilguosius balsius žyminčiomis, o dėl sakytinės kalbos įtakos pasitelkiamomis trumpuosius balsius žyminčiomis grafemomis, pvz., gražus ‘gražūs’, miška ‘mišką’, mokitoja ‘mokytoja’, pamiške ‘pamiškę’. Nekirčiuotus ilguosius balsius trumpinančių žodžių santykinis dažnumas tirtuose miestuose apskritai itin didelis ir svyruoja nuo 24 iki 42 proc. (žr. 9 lentelę). Nors tyrėjai trumpinimo reiškinį laiko būdingu panevėžiškiams, vilniškiams, uteniškiams ir šiauliškiams (plg. 2 LKTCh 2004 2 lentelėje pateikiamus duomenis), panašu, kad sakytinės kalbos universaliją trumpiau tarti nekirčiuotus skiemenis rašydami atvaizduoja taip pat ir Marijampolės bei Kauno pradinukai.

9 lentelė. Žodžių, kuriuose trumpinami nekirčiuoti ilgieji balsiai, santykinis dažnumas skirtinguose Lietuvos miestuose

Sostinės kalbai būdingas vadinamasis kirčiuotų balsių ir mišriųjų dvigarsių ilginimas (kai tariama, pvz., jaunį ‘jauni’, juodų ‘juodu’, nūtrijos ‘nutrijos’, vylnys ‘vilnys’, Vylnius ‘Vilnius’) vilniečių pradinukų rašiniuose retas ir jų rašybos nuo kitų miestų taip pat statistiškai reikšmingai neskiria. Jis apima tik mažiau nei 3 proc. visų normų neatitinkančių pagal sakytinę kalbą rašomų žodžių (žr. 10 lentelę). Vadinasi, Vilniaus pradinukai šios sostinės gyventojų kalbai ypatybės į rašytinę kalbą dažnai neperkelia. Gali būti, kad jie jos nepastebi, todėl rašytinėje kalboje grafiškai ir neatvaizduoja.

10 lentelė. Žodžių, kuriuose ilginami kirčiuoti balsiai ir mišriųjų dvigarsių dėmenys, santykinis dažnumas skirtinguose Lietuvos miestuose

Utenos, Kauno ir Šiaulių pradinukų rašiniuose užfiksuotas kirčiuotus balsius ir mišriuosius dvigarsius ilginančių žodžių santykinis dažnumas šių miestų pradinukų rašybos ne tik nuo Vilniaus, bet ir kitų tirtų miestų taip pat statistiškai reikšmingai neskiria.

Tokie tyrimo rezultatai leistų atsargiai teigti, kad rašytinėje kalboje pradinukai linkę dažniau atvaizduoti bendrąsias sakytinės kalbos (pvz., runktynėms ‘rungtynes’, užmikti ‘užmigti’ (1979 m., 2 kl., mot., Šiauliai, 0446)), o ne ryškias su konkrečia geografine vietove paprastai siejamas ypatybes19. Tiksliau – pastarųjų jų rašytinėje kalboje esama (pvz., panevėžiečiai pradinukai nekirčiuotą kamieno <uo> retsykiais užrašo trumpąjį balsį žyminčia grafema <u>, <ė> – kaip <i>, pvz., ąžulynas ‘ąžuolynas’, tivelis ‘tėvelis’ (2006 m., 2 kl., vyr., Panevėžys, 0620)), tačiau ne tiek, kad galėtų atskleisti statistiškai reikšmingus kiekybinius skirtingų miestų pradinukų rašybos ypatumus. Šiame tyrime pastebėtą palyginti mažą tarmės įtaką rašytinei kalbai būtų pravartu patikrinti didesnės apimties tyrimu – šiuo metu „Rašinėlių“ duomenų bazėje sukauptų pradinukų rašinių skaičius per mažas gilesnei raštingumo analizei šiuo aspektu.

Kitame straipsnio skyriuje bus palyginta, ar skiriasi pradinukų rašyba dviem laikotarpiais – sovietmečiu ir nepriklausomybės metais.

3.3. Pradinukų rašybos sovietiniu ir dabartiniu laikotarpiais palyginimas

Palyginus pradinukų rašybą dviem tiriamaisiais laikotarpiais, nustatyta, kad nors sovietmečiu normų neatitinkančių žodžių vidurkis šimtui žodžių buvo mažesnis nei dabartiniu laikotarpiu (plg. 1,39 ir 1,98), šis rodiklis sovietmečio ir dabartinio laikotarpio pradinukų rašybos statistiškai reikšmingai neskiria (žr. 11 lentelę). Taigi pradinukų rašybos duomenys nepatvirtina viešojoje erdvėje dažnų teiginių, kad moksleivių raštingumas prastėja, – rašybos atitiktis normoms reikšmingai nepakito.

11 lentelė. Kuriuo laikotarpiu – sovietiniu ar dabartiniu – pradinukų rašyba geriau atitinka normas?

Šiais dviem laikotarpiais nepakito ir sakytinės kalbos įtaka pradinukų rašybai: normų neatitinkančių pagal sakytinę kalbą rašomų žodžių vidurkis sovietmečiu ir dabar taip pat statistiškai reikšmingai nesiskiria (žr. 12 lentelę).

12 lentelė. Kuriuo laikotarpiu – sovietiniu ar dabartiniu – sakytinės kalbos įtaka pradinukų rašybai didesnė?

Tokie rezultatai leidžia daryti keletą tolesniais tyrimais tikrintinų prielaidų: pirma, dabartinio laikotarpio pradinukų sakytinė kalba nuo sovietmečio nepakito tiek daug, kad būtų reikšmingai paveikusi rašytinę jų kalbą; antra, net jei sakytinė kalba ir pakito, reikšmingos įtakos rašytinei kalbai ji neturėjo, nes, kaip jau minėta, rašytinėje kalboje linkstama atvaizduoti tik kai kuriuos sakytinės kalbos požymius, veikiausiai susijusius su bendraisiais sakytinės kalbos atvaizdavimo raštu dėsniais. Statistiškai reikšmingas kiekybinis rašybos skirtumas šiais dviem laikotarpiais galėjo būti neužfiksuotas ir todėl, kad nuo sovietmečio bemaž nepakito ir rašybos normos bei rašybos mokymo strategijos.

Kad ir kokia būtų priežastis, kodėl sovietmečio ir dabartinio laikotarpio pradinukų rašyba reikšmingai nesiskiria, aišku viena – viešojoje erdvėje dažnų teiginių, kad moksleivių raštingumas menksta, šio tyrimo duomenys neparemia.

4. Apibendrinimas ir išvados

Atlikus kiekybinę pradinukų rašybos analizę, nustatyta, kad pradinukų rašyba itin variantiška, tačiau nėra chaotiška. Net ir tuomet, kai rašyba neatitinka normų ir varijuoja, pradinukai, veikiausiai remdamiesi vidiniu rašybos nuoseklumu, mėgina ją vienodinti tuos pačius garsus ar jų junginius užrašydami tais pačiais ortografiniais kodais. Vyresniųjų pradinukų rašiniuose rašybos susitarimais grindžiamo teorinio nuoseklumo statistiškai reikšmingai daugiau nei jaunesniųjų. Taigi statistiškai reikšmingai geresnė ir vyresniųjų pradinukų rašybos atitiktis normoms. Tikėtina, kad tokį rašybos skirtumą lemia ir geresni vyresniųjų vaikų kognityviniai gebėjimai (plg. Bourke, Adams 2003).

Nesama nė vieno neatitikties normoms tipo, kuris būtų būdingas išskirtinai jaunesniesiems ar vyresniesiems pradinukams, – skiriasi tik jų santykinis dažnumas. Tyrimo rezultatas, kad jaunesniųjų pradinukų rašiniuose dažniau fiksuojami tokie neatitikties normoms tipai, kurie gerokai retesni vyresniųjų pradinukų rašiniuose (pvz., grafemos (kartais – ir skiemens) praleidimas ar pakartojimas, grafemų sukeitimas vietomis, savitas žodžių ribų žymėjimas, didžiųjų ir mažųjų raidžių rašybos nenuoseklumas, fonemų rašymas panašaus, tačiau ne tokio pavidalo grafemomis ir pan.), gali būti interpretuojamas kaip įrodymas, kad raštingumas kinta, o ilgiau rašyti besimokantys vyresni vaikai pamažu internalizuoja normomis vadinamus susitarimus, kaip rašyti. Be to, negalima atmesti ir tikimybės, kad vyresniųjų pradinukų rašybos variantiškumas galiausiai paveikiamas mokytojų naudojamų rašybos mokymo strategijų nuolat žymėti ir taisyti normų neatitinkančių žodžių rašybą bei skatinti reprodukuoti tik standartinės rašytinės kalbos formas. Tyrimas patvirtino prielaidą, kad sakytinė kalba yra pagrindinė priežastis, kodėl mūsų pradinukų rašyba varijuoja. Nustatyta, kad stipresnė jos įtaka patiriama 1–2 klasėse.

Mokytojai taisymais kontroliuoja, kad pradinukų rašyba nevarijuotų ne tik apskritai, bet ir dėl sakytinės kalbos, tačiau, šio tyrimo duomenimis, tik septindalio pradinukų rašyba nėra veikiama sakytinės kalbos. Be to, panašu, kad pradinukai į rašytinę kalbą neperkelia ryškių su konkrečia geografine vietove siejamų savo kalbos ypatybių – joje dažniau atvaizduojami bendrieji sakytinės kalbos dėsniai. Tiesa, norint drąsiau formuluoti išvadas apie menką tarmės įtaką rašytinei kalbai, būtų pravartu atlikti didesnės apimties rašybos tyrimą, kuriame būtų palyginta, kaip tuos pačius žodžius rašo skirtingų miestų pradinukai. Šįkart į tyrimą buvo įtraukti visi normų neatitinkantys pagal sakytinę kalbą rašomi žodžiai, tačiau tiriamoji imtis vis tiek buvo per maža detaliai lyginamajai skirtingų miestų pradinukų rašybos analizei.

Nustatyta, kad vieno iš penkių pradinukų rašybos variantiškumo priežastis yra tik sakytinė kalba, taip pat vieno iš penkių pradinukų rašiniuose pastebėta stipresnė kitų priežasčių, o ne sakytinės kalbos įtaka. Nežymios dalies pradinukų rašyba yra veikiama tik kitų priežasčių nei sakytinė kalba.

Šio tyrimo duomenys nepatvirtino viešojoje erdvėje dažnų teiginių, kad moksleivių raštingumas menksta. Jei raštingumą suprantame tik kaip atitiktį rašybos normoms, jis laike nepakito: normų neatitinkančių žodžių vidurkis sovietmečio ir dabartinio laikotarpio pradinukų rašybos statistiškai reikšmingai neskiria. Taip pat nustatyta, kad dabartiniai pradinukai pagal sakytinę kalbą nerašo reikšmingai dažniau nei sovietmečiu.

Šaltiniai

DLKŽe 2021 – Dabartinės lietuvių kalbos žodyno elektroninis variantas. Vyr. red. St. Keinys. 8-as patais. ir papild. leid. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Prieiga internetu doi.org/10.35321/dlkz. 

Rašinėliai – Lietuvių kalbos rašto darbų bazė „Rašinėliai“. Parengė Lietuvių kalbos instituto Sociolingvistikos centras. Prieiga internetu http://rasineliai.sociolingvistika.lt/.

Literatūra

Aliūkaitė, D., V. Meiliūnaitė. 2022. Autorinis tarminis grafolektas ir jo percepcijos galimybės. Bendrinė kalba 95, 48–75.

Aliūkaitė, D., D. Mikulėnienė. Geolingvistika: ideologija, teorija ir metodai. Pagrindinės sąvokos. XXI a. pradžios lietuvių tarmės: geolingvistinis ir sociolingvistinis tyrimas (žemėlapiai su komentarais). D. Mikulėnienė, V. Meiliūnaitė (sud.). Vilnius: Briedis. 29–47.

Augutis, P. 1987. Kaip formuojame rašybos įgūdžius gramatikos pamokose. Tarybinė mokykla 11, 18–19.

Awramiuk, E., G. Krasowicz-Kupis. 2014. Reading and spelling acquisition in Polish: Educational and linguistic determinants. L1-Educational Studies in Language and Literature 14, 1–24.

Banaitis, V. 1998. Beraštei tautai – pradžiaraštį. Gimtoji kalba 9, 25–26.

Berninger, V. W., R. D. Abbott, J. Jones, B. J. Wolf, L. Gould, M. Anderson-Youngstrom, Sh. Shimada, K. Apel. 2006. Early Development of Language by Hand: Composing, Reading, Listening, and Speaking Connections; Three Letter-Writing Modes; and Fast Mapping in Spelling. Developmental Neuropsychology 29 (1), 61–92.

Bourke, L., A. M. Adams. 2003. The relationship between working memory and early writing assessed at the word, sentence and text level. Educational and Child Psychology 20, 19–36.

Bruck, M., F. Genesee, M. Caravolas. 1997. A cross-linguistic study of early literacy acquisition. Foundations of reading acquisition and dyslexia: Implications for Early Intervention. B. A. Blachman (ed.).  New York, London: Routledge. 145–162.

Caravolas, M., A. Lervåg, P. Mousikou, C. Efrim, M. Litavský, E. Onochie-Quintanilla, N. Salas, M. Schöffelová, S. Defior, M. Mikulajová, G. Seidlová-Málková, Ch. Hulme. 2012. Common Patterns of Prediction of Literacy Development in Different Alphabetic Orthographies. Psychological Science 23 (6), 678–686.

Čičirkaitė, R. 2017. Tarties standartas žiniasklaidoje: koks jis ir kaip pakito? Lietuvių kalbos idealai: kaip keitėsi geriausios kalbos idėja. L. Vaicekauskienė (sud.). Vilnius: Naujasis Židinys-Aidai, 259–276. 

Čičirkaitė, R. 2019. Vilniaus kalbos fonetinių ypatybių socialinės reikšmės: stigmatizuojamas ilginimas ir santykis su žiniasklaidos kalba. Daktaro disertacija. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. 

Delattre, M., P. Bonin, Ch. Barry. 2006. Written Spelling to Dictation: Sound-To-Spelling Regularity Affects Both Writing Latencies and Durations. Journal of Experimental Psychology: Learning, Memory, and Cognition 32 (6), 1330–1340.

Ellis, R., Y. Sheen, M. Murakami, H. Takashima. 2008. The effects of focused and unfocused written corrective feedback in an English as a foreign language context. System 36 (3).

Flower, L., J. R. Hayes. 1981. A Cognitive Process Theory of Writing. College Composition and Communication 32 (4), 365–387.

Garšva, K. 2018. Tradicinės ir naujos šiaurės panevėžiškių tarmės ypatybės. Kalbos istorijos ir dialektologijos problemos 5. R. Bakšienė, N. Morozova (sud.). Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 189–208.

Gavrilina, M. A. 2022. Orthographic literacy of Russian-speaking schoolchildren in Latvia. Russian Language Studies 20 (1), 101–114.

Gedutienė, R. 2020. Research of Reading and Writing in Lithuania: Past, Present and Future. Reading-Writing Connections. Literacy Studies 19. R. A. Alves et al (eds.). Springer, Cham. 223–234.

Grinaveckienė, E., V. Vitkauskas. 1997. Lietuvių tarmių tekstai 2: Vilniaus miesto senųjų gyventojų šnekta. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla.

Grinaveckis, V. 1962. Gimtosios mokinio tarmės panaudojimas literatūrinės kalbos tarties ir rašmo mokymui. Kaunas: Valstybinė pedagoginės literatūros leidykla.

Grumadienė, L. 1983. Социолингвистическое исследование литовской речи коренных вильнюсцев. Lietuvių kalbotyros klausimai 23, 62–101.

Hazard, M. C., B. De Cara, L. Chanquoy. 2012. Effects of Orthographic Consistency on Children’s Spelling Development. Learning to Write Effectively: Current Trends in European Research. M. Torrance et al (eds.). Bingley, Yorks: Emerald. 8–13.

Kadžytė-Kuzavinienė, L. 1997. Rašyba mokykloje. Kaunas: Šviesa.

Kalesnikienė, D., A. Saylik. 2010. Lietuvių kalba pradinėje mokykloje: rašymo gebėjimų ugdymas. Žmogus kalbos erdvėje 6, 580–585.

Kim, Y. S., St. Al Otaiba, J. Wanzek. 2015. Kindergarten predictors of third grade writing. Learning and Individual Differences 37, 27–37.

Kronika 1994 – Kronika. R. Urnėžiūtė (reng.). Gimtoji kalba 8–9, 31–42.

Lapinskienė, L. 2010. Kai kurie tarties ir rašybos mokymo klausimai bendrojo lavinimo mokyklose Žmogus ir žodis 12 (1), 135–140.

LKK 1991 – Lietuvių kalbos komisijos nutarimai (1977–1990). 2-asis ir papildytas leidimas. Vilnius: Mokslas.

LKLVBE vertinimo kriterijai 2013 – Lietuvių kalbos ir literatūros valstybinio brandos egzamino užduoties vertinimo kriterijai. Prieiga internetu https://www.nsa.smm.lt/wp-content/uploads/2021/03/3938_instrukcija_LT_VBE_2013-11-15r.pdf (žiūrėta 2023-07-15).

LKTCh 2004 – Lietuvių kalbos tarmių chrestomatija. Sud. R. Bacevičiūtė, A. Ivanauskienė, A. Leskauskaitė, E. Trumpa. Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla.

Marinelli, Ch. V., C. Romani, C. Burani, P. Zoccolotti. 2015. Spelling Acquisition in English and Italian: A Cross-Linguistic Study. Frontiers in Psychology 6.

McMartin-Miller, C. 2014. How much feedback is enough?: Instructor practices and student attitudes toward error treatment in second language writing. Assessing Writing 19. Prieiga internetu https://doi.org/10.1016/j.asw.2013.11.003 (žiūrėta 2023-08-09).

Mikulėnienė, D. 2003. Lietuvių kalba kalbininkų akimis prieš 70 metų ir dabar. Gimtoji kalba 12, 7–12.

Miliūnaitė, R. 2014. Mokytojai apie informacinių technologijų poveikį mokinių raštingumui. Bendrinė kalba 87, 1–16.

Miliūnaitė, R. 2015. Dėl bendrinės kalbos normų sampratos mokykloje. Bendrinė kalba 88, 1–29.

Nevinskaitė, L., G. Tamaševičius. 2017. Ar preskriptyvizmas veikia? Taisomi žodžiai Lietuvos radijo ir TV eteryje 1960–2010. Taikomoji kalbotyra 13. Prieiga internetu doi: 10.15388/TK.2019.19172.

Pakerys, A. 1982. Lietuvių bendrinės kalbos prozodija. Vilnius: Mokslas.

Pietras, I., M. Łockiewicz. 2020. The Development of Reading and Spelling in Polish: A Semi-transparent Orthography. Reading-Writing Connections: Towards Integrative Literacy Science, 203–222.

Plentaitė, V. 1999. „Mokomasis lietuvių kalbos rašybos žodynėlis I–IV kl.“ – priemonė mokinių raštingumui kelti. Švietimo reforma ir mokytojų rengimas. Ugdymo kaita ir šiuolaikinės pedagoginės technologijos. VI tarptautinė mokslinė konferencija. Mokslo darbai. II dalis. Vilnius, 94–98. 

PUBP 2009 – Pradinio ugdymo bendroji programa (1-as priedas). Pradinio ir pagrindinio ugdymo bendrosios programos. Vilnius: Švietimo aprūpinimo centras.

PUBP 2016 – Lietuvių kalbos pradinio ugdymo bendroji programa. Vilnius: Švietimo aprūpinimo centras.

Rašyba 2022 – Lietuvių kalbos rašyba. Taisyklės, komentarai, patarimai. Parengė R. Vladarskienė, P. Zemlevičiūtė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas.

Salienė, V. 2005. Dvyliktos klasės mokinių lietuvių kalbos žinių ir gebėjimų analizė. Pedagogika 76, 100–105.

Samuolienė, R. 2018. Kodėl prastėja raštingumas? Kaip jį pagerinti? Gimtoji kalba 10, 13–15.

Shalhoub-Awwad, Y., R. Cohen-Mimran. 2023. On the role of morphology in early spelling in Hebrew and Arabic. Morphology. Prieiga internetu https://doi.org/10.1007/s11525-023-09408-5.

Snell, J., R. Andrews. 2017. To what extent does a regional dialect and accent impact on the development of reading and writing skills? Cambridge Journal of Education 47 (3), 297–313.

Sprenger-Charolles, L., L. S. Siegel, Ph. Bonnet. 1998. Reading and Spelling Acquisition in French: The Role of Phonological Mediation and Orthographic Factors. Journal of Experimental Child Psychology 68 (2), 134–165.

Šinkūnas, M. 2018. Senųjų raštų rašybos keitimas paieškos sistemai. Vilnius University Open Series 1, 389–407. Prieiga internetu doi: 10.15388/Proceedings.2018.16.

Tamošiūnaitė, A. 2013. Raštingumo link: keli sociolingvistiniai XX a. pradžios lietuvių išeivių portretai. Oikos: lietuvių migracijos ir diasporos studijos 2 (16), 59–74.

Tamulionienė, A. 2015. Būdingiausios rašybos klaidos mokinių rašiniuose ir tinklaraščiuose. Bendrinė kalba 88, 1–24.

Truscott, J. 2007. The effect of error correction on learners’ ability to write accurately. Journal of Second Language Writing 16 (4): 255–272.

Tumėnas, S., A. Petraitienė. 2002. Tarminės medžiagos panaudojimas taisant II klasės moksleivių rašybos klaidas žodžių šaknyse ir priesagose. Pradinis ugdymas 3. A. Gumuliauskienė, I. Ramaneckienė (sud.). Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla. 42–47.

Unčiurys, J. 2001. Sutrikusios kalbos pirmaklasių rašymo ypatybės. Pedagogika 55, 119–122.

Uusen, A., M. Müürsepp. 2010. Orthographic skills and teaching orthography in light of the renewed Estonian language syllabus. Problems of Education in the 21st Century 21, 170–184.

Vasiliauskas, S. 2013. Ar mokytojai patenkinti savo mokinių raštingumu? Gimtasis žodis 1, 27–31.

Vilageliu, O. S., S. Kandel, M. A. Aznar. 2012. Early Development of Handwriting Motor Skills. Learning to Write Effectively: Current Trends in European Research. M. Torrance et al (eds.). Bingley, Yorks: Emerald. 7–9.

Viise, N. M., H. C. Richards, M. Pandis. 2011. Orthographic Depth and Spelling Acquisition in Estonian and English: A Comparison of Two Diverse Alphabetic Languages. Scandinavian Journal of Educational Research 55 (4), 425–453.

Įteikta 2023 m. rugsėjį
Priimta 2023 m. gruodį