Tautosakos darbai 70, 2025, p. 83–105
ISSN 1392-2831 | eISSN 2783-6827
DOI: https://doi.org/10.51554/TD.25.70.04

Atstumtosios ir varžovės: vienišos motinos stereotipai medijose ir gyvenimo pasakojimuose

Rūta Latinytė
Vilniaus universitetas
https://ror.org/03nadee84
r.latinyte@gmail.com
https://orcid.org/0000-0002-9933-8874

SANTRAUKA. Straipsnyje nagrinėjama vienišų motinų asmeninė patirtis ir visuomenės nuomonės bei medijų aplinka, tiek atspindinti mamų kasdienybę, tiek daranti jai įtaką. Apie vienišas mamas, kaip pažeidžiamą visuomenės grupę, medijose ir artimoje aplinkoje neretai kalbama stereotipiškai, vadovaujantis išankstinėmis nuostatomis. Tiesa, iki šiol daugumą temų, susijusių su motinyste, tėvyste, šeimos struktūra, paprastai atskirai tiria sociologija, šeimos politika, teisė ir psichologija, tačiau etnologijos ir kultūrinės antropologijos disciplinos galėtų padėti atidžiau pažvelgti į buvimą vieniša mama bei, atlikus detalesnę analizę, parodyti, jog socialiniai, psichologiniai, teisiniai ir komunikaciniai aspektai glaudžiai siejasi tarpusavyje, o kiekvienoje individualioje situacijoje yra patiriami naujai. Atlikdama tyrimą analizavau žiniasklaidos turinį ir rinkau asmeninius vienišų mamų gyvenimo pasakojimus, klausdama apie kasdienę patirtį bei aplinkos poveikį. Gilindamasi iš semiotinės ir fenomenologinės antropologijos perspektyvos, straipsnyje analizuoju devynių interviu ištraukas ir savo pačios patirtį. Analizės tikslas – atskleidžiant, kaip ši patirtis išreiškiama ir ką ji sako apie asmenybę, visuomenę ir kultūrą, geriau suprasti buvimo vieniša mama reiškinį.

RAKTAŽODŽIAI: vieniša mama, motinystė, stereotipai, kasdienių praktikų tyrimas, fenomenologinė antropologija, medijų turinio tyrimas.

Outcasts and Rivals: Stereotypes of Single Mothers in the Media and Life Stories

ABSTRACT. The article examines the personal experiences of single mothers and the surrounding public opinion and media environment, which both reflects and influences the world mothers live in. Single mothers, as a vulnerable group in society, are associated with stereotypes and prejudices in the media and in comments from relatives. It is true that until now most topics related to motherhood, fatherhood, and family structure are usually studied separately in the fields of sociology, family policy, law and psychology, but the disciplines of ethnology and cultural anthropology could provide a deeper look into being a single mother and offer a more complex analysis, showing how social, psychological, legal and communication aspects are closely interconnected and experienced in individual situations. For the research, I analyzed media content and collected personal life stories of single mothers in the form of interviews about their daily experiences and how their environment affects them. Here, I analyze excerpts from nine such interviews and my own articulated experience, delving deeper into it from the perspective of semiotic and phenomenological anthropology. The aim of the analysis is to reveal how these experiences are expressed and what personal, social and cultural aspects they may reveal, thus seeking to better understand the phenomenon of being a single mother.

KEYWORDS: single mother, motherhood, stereotypes, research on everyday practices, phenomenological anthropology, media content analysis.

Received: 05/09/2025. Accepted: 10/12/2025

Copyright © Rūta Latinytė, 2025. Published by the Institute of Lithuanian Literature and Folklore Press. This is an Open Access article distributed under the terms of the Creative Commons Attribution License, which permits unrestricted use, distribution, and reproduction in any medium, provided the original author and source are credited.

ĮVADAS

Šis straipsnis parengtas atliekant podoktorantūros stažuotę „Vienišų motinų medijų aplinka ir patirties naratyvai fenomenologinės antropologijos požiūriu“¹. Tyrimas apėmė du etapus: pirmasis buvo Lietuvos didžiuosiuose naujienų portaluose publikuotų tekstų, mininčių vienišas mamas, analizė, atskirai sutelkiant dėmesį į antraštes; antrasis – medžiagos rinkimas atliekant pusiau struktūruotus interviu. Straipsnyje remiamasi devynių vienišų mamų (30–40 metų), priklausančių vidurinei klasei, dirbančių, turinčių aukštąjį išsilavinimą ir gaunančių vidutines pajamas, gyvenančių didžiuosiuose miestuose (Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje), pasakojimais. Tyrimo tikslas – suprasti, kaip išsakoma vienišų motinų patirtis ir kaip asmeniniai, socialiniai bei kultūriniai faktoriai veikia jų šeimų gerovę.

Straipsnyje aprašau vieną iš aspektų, kurį stengiausi apčiuopti ir analizuoti tiek žiniasklaidos publikacijose, tiek moterų pasakojimuose. Norėjau išryškinti stereotipus ir išankstines nuostatas, tuo pat metu ir kuriamas, ir perteikiamas medijų. Todėl vienas iš klausimų kalbinamoms moterims buvo susijęs su tuo, ar jos yra patyrusios (ir kaip), atpažinusios tokias stereotipines nuostatas savo gyvenime, kaip tai nutiko ir kaip jos pačios jautėsi, reagavo, kaip viską atsimena.

Metodologiniu požiūriu tiriant naujienų portalų publikacijas taikyta kokybinė turinio analizė, o moterų pasakojimams analizuoti pasitelkiau Algirdo Juliaus Greimo semiotikos, taip pat fenomenologinės antropologijos ir kasdienybės tyrimų instrumentarijų. Laikydamiesi fenomenologinio metodo, pirmiausia turime aprašyti, kaip analizuojamas reiškinys pasirodo, t. y. kaip patirtis atkuriama pasakojime, ir jį eksplikuoti būtent pasirodymo šviesoje (Večerskis 2009: 48). Teksto atidųjį skaitymą iš dalies grindžiu greimiškosios semiotikos mokyklos diskurso analizės teorija (Giroud, Panier 1991). Tyrime susitelkiama į visą patirtį, apimančią ne tik tekstą, bet ir jo radimosi aplinką, įskaitant klausytojus bei skaitytojus. Šį požiūrį, į tyrimų sritį įtraukiantį jautrias kasdienes praktikas, naudoja Michelis de Certeau, Luce Giard, Pierre’as Mayolis (de Certeau 1990; de Certeau, Giard, Mayol 1998: 149–155), fenomenologiniuose tyrimuose – Elizabeth Behnke (2010a, 2010b) ir kiti autoriai, Lietuvoje – Giedrė Šmitienė (2000, 2014, 2017, 2018), Jurga Jonutytė (2011, 2017, 2025; Jonutytė, Šmitienė 2021) ir kiti.

Pirmoje straipsnio dalyje aptariama stereotipo sąvoka, aiškinamasi, kaip stereotipai atpažįstami žiniasklaidos antraštėse. Iš medijų turinio išskirtas stereotipų kategorijas iliustruoju antraščių pavyzdžiais. Didžiausia teksto dalis skirta moterų pasakojimų ištraukoms ir analitiniams atidžiojo skaitymo komentarams. Pabaigoje pateikiamos išvados, rodančios, kaip stipriai medijose ir visuomenėje vyraujantis vienišų mamų portretas prasilenkia su pačių mamų artikuliuojama tapatybe, o stereotipiniai jų gyvenimo vaizdiniai yra patiriami kaip skaudūs įvykiai, iššūkiai ir kliūtys.

STEREOTIPŲ ANATOMIJA

Tyrimo akiratyje atsiduria vieno suaugusiojo šeima, taip vadinama todėl, kad ją išlaiko vienas suaugęs asmuo – dažniausiai mama, rečiau tėtis, bet gali išlaikyti ir pamotės, patėviai, broliai ir (arba) seserys, seneliai ir kiti giminaičiai. Vieno suaugusiojo šeima tampa: 1) išsiskyrę tėvai po iširusios santuokos ar kohabitacijos; 2) nesusituokę ir kartu negyvenę tėvai (bet abu galintys dalyvauti vaiko gyvenime); 3) vienišos mamos nesant nustatytos vaiko tėvystės, kai tėvas nėra įrašytas vaiko gimimo liudijime (nors gali būti žinomas ar numanomas); 4) vienišos mamos, kai vaikas sąmoningai ir planuotai yra pradėtas spermos donorystės ir dirbtinio apvaisinimo būdu; 5) našliai ir našlės; 6) vienas iš senelių su anūkais; 7) vyresnio brolio ar sesers išlaikoma šeima, 8) vieno įtėvio (ar pamotės) arba globėjo šeima; 9) tolimesnio giminaičio ar kiti vieno šeimą išlaikančio suaugusiojo variantai. Dar vienas pastaraisiais metais populiariosiose medijose išplitęs, tačiau mokslinėje literatūroje plačiau dar neaprašytas reiškinys yra „ištekėjusi vieniša mama“ (angl. married single mom) – moteris, susituokusi ar turinti sugyventinį arba sugyventinę, tačiau besijaučianti gyvenanti vieniša. Dalis pateikėjų šį jausmą patyrė artėjant skyryboms, jausdamos vienatvę ir vienos rūpindamosi namų ūkiu bei vaikų priežiūra, partneriams lygiavertiškai neprisidedant.

Šiame tekste gilinamasi tik į vieną šeimos tipą – aiškinamasi, kokia vienišos mamos šeimos samprata paplitusi viešojoje erdvėje. Vienišų tėčių, senelių ir kitų artimųjų, auginančių vaikus, šeimų patirtis, neabejotinai tokia pat svarbi, lieka būsimiems tyrimams.

Kad žiniasklaidoje paplitusios antraštės ir kontekstai ne tik liudija, bet ir formuoja visuomenės požiūrį į tam tikras žmonių grupes, atskleidė Simonos Aginskaitės ir Džinos Donauskaitės atliktas žmonių su negalia įvaizdžio žiniasklaidoje tyrimas (2017). Anot autorių, žiniasklaida, rėmindama įvykius, faktus, reiškinius, priskiria jiems reikšmę, pagal kurią struktūruojama pagrindinė skelbiamos žinios idėja. Rėminimas priklauso nuo įvairių dalykų: akcentų, publikacijos formos, net naujienų sklaidos kanalo. Rėminimą kuria ir naudojami vaizdai, tiksliau – subjektyvus jų turinio nusakymas, kategorizavimas. Tyrėjos nustatė, kad, pavyzdžiui, neįgaliesiems daugiau nei 70 proc. atvejų net nesuteikiama balso – už juos kalba kas nors kitas; be to, pozityviausiai aprašomi regėjimo negalią turintys žmonės, neretai dėl sportinių pasiekimų, o labiausiai stigmatizuojami ir negatyviame kontekste vaizduojami žmonės, turintys psichosocialinę negalią. Todėl kalbėdami apie visuomenės požiūrį, prasilenkiantį su tam tikros visuomenės grupės narių patirtimi ir savivoka, matome veikiant stereotipus.

Stereotipą, jo atsiradimą ir poveikį žmogaus gyvenimui vienas pirmųjų išsamiai aprašė psichologijos profesorius Davidas J. Schneideris. Tai visuomenėje ar bendruomenėje paplitęs ir nusistovėjęs supaprastintas įsitikinimas ar nuostata, susijusi su tam tikru žmonių tipu ar grupe. Stereotipai reiškia visiems konkrečios grupės nariams taikomus apibendrinimus, dažnai grįstus ribota arba netikslia informacija, neatsižvelgiant į individualius skirtumus. Jie gali turėti tiek teigiamą, tiek neigiamą konotaciją, tačiau paprastai skatina šališkumą, įtvirtina išankstines nuostatas (Schneider 2004: 16–17).

Stereotipų poveikį fenomenologiniu požiūriu nagrinėjusi Lauren Freeman atskleidė, kad marginalizuotų grupių narių asmeninė patirtis liudija, kaip subjektyviai išgyventa socialinė diskriminacija yra įkūnijama ir daro žalą savasties jausmui. Tai, kas dažniausiai laikoma laikinais ar kontekstualiais stereotipų padariniais, iš tiesų veikia platesniu mastu ir skaudina labiau, nei manoma, nes žala tampa asmens tapatybės dalimi ir fonu, per kurį asmuo patiria pasaulį (Freeman 2017: 639), o baimė būti sutapatintam su stereotipu trukdo imtis veiklos, sulaukti sėkmės (ten pat: 638).

Pirmoje tyrimo dalyje – medijų turinio analizėje – apžvelgiu, kaip žiniasklaidoje pristatomos vienišos mamos. Remdamasi rinkos tyrimų, duomenų ir konsultacijų įmonės „Kantar“ atliktu interneto auditorijos tyrimu, pasirinkau penkis pagal pasiekiamumą populiariausius naujienų portalus (su viena išimtimi – praleidau ketvirtoje vietoje atsidūrusias „Verslo žinias“, nes tai specializuota interneto svetainė, šeimos ir gyvenimo temoms joje nėra skiriama dėmesio): „15min“, „Delfi“, „Lrytas“, „LRT“ ir „TV3“ [1]. Dar vienu svarbiu turinio atrankos kriterijumi tapo publikacijų pavadinimai. Pensilvanijos valstijos universiteto tyrėjų komanda nustatė, kad žmonės daugiausia dėmesio kreipia į antraštes, netgi dalijasi informacija neperskaitę viso teksto: net 75 proc. turinio, skleidžiamo socialinėse medijose, žmonės neskaitė prieš pasidalydami (Sundar et al. 2025). Todėl, kad ir kaip situacija pateikiama naujienų portalo tekste, dėmesį labiausiai patraukia ir didžiausią įtaką skaitytojams daro būtent pavadinimas.

Penkiuose naujienų portaluose lietuvių kalba ieškojau tekstų pagal raktažodį „vieniša mama“. Tokio kriterijaus paieškos rezultatai: „15min“ – 642 vnt. tekstų, „Delfi“ – 533 vnt., „Lrytas“ – 52 vnt., „LRT“ – 772 vnt., „TV3“ – 570 vnt. Į tyrimo akiratį pakliuvo turinys, publikuotas 2015–2025 metais. Svarbu atkreipti dėmesį, kad į šiuos tekstus įeina tiek autoriniai žurnalistų straipsniai, tiek pranešimai spaudai, tiek verstinė užsienio žiniasklaidos medžiaga, – visa tai kuria bendrą informacinį foną.

Toliau pateikiu pagal kategorijas suskirstytą turinį ir aptariu, kokius stereotipus pavyko identifikuoti penkių skaitomiausių Lietuvoje naujienų portalų pastarųjų dešimties metų antraštėse, mininčiose vienišas mamas. Išskirtas jų sąrašas nėra baigtinis ir galėtų būti išplėstas padidinus turinio imtį, tačiau pasirinkau apsiriboti naujienų portalais, pasiekiančiais didžiausią skaitytojų auditoriją ir todėl darančiais didžiausią įtaką nuomonei. Dėl dažnai persiklojančių stereotipų galima diskutuoti, tačiau keliu sau tikslą suprasti, su kuo siejama vieniša motinystė. Kiekvieną kategoriją iliustruoju tokių antraščių pavyzdžiais.

Stereotipai, susiję su asmenybe, formuoja nuostatą, esą vienišos motinos turi asmeninių trūkumų, yra neatsakingos, neišsilavinusios, pernelyg vyriškos, emociškai traumuotos ir „sugadintos“ nesusiklosčius santykiams, egoistiškos, neteisingų pasirinkimų aukos, „pačios kaltos“. Nors tam tikrose situacijose mamos šeiminė padėtis gali būti nereikšminga, užuominų apie ją vis tiek pasitaiko arba gali būti pateikiama. Pavyzdžiui, publikacijos apie socialinės rizikos aplinką, sukėlusią pavojų vaiko sveikatai, antraštė „Septynių mėnesių mergytę iš girtaujančios mamos teko atimti apgaulės būdu“ [2] tiesiogiai neaktualizuoja vienišų motinų temos, tačiau tokį kontekstą primeta iliustracijai panaudotos nuotraukos pavadinimas – „Vieniša mama“. Kita antraštė tyčia pabrėžia neigiamą požiūrį į vienišas motinas: „‘Super mamytės’ jos nekenčia: vieniša mama pasmerkta dėl to, kad puikiai atrodo“ [3].

Karjeros stereotipai apima prielaidas, esą vienišos motinos negali sėkmingai suderinti darbo ir šeimos, atsakingai dirbti ir sėkmingai siekti karjeros, nuolat būna pavargusios. Pavyzdžiui, gyvenimo būdo laidos „Kasdienybės herojai“ anonsas klausė: „Visuomenėje – generalinė direktorė, namuose – vieniša mama: kodėl Kristina Meidė paliko verslo pasaulį?“ [4]. Laidoje pristatyta viešnia – buvusi prekybos tinklo „Maxima“ generalinė direktorė ir „Raudonojo kryžiaus“ vadovė, o jos istorija pateikiama kaip išskirtinis pasiekimas, tarsi geri karjeros rezultatai vienišai mamai būtų neįtikėtini ar neįmanomi. Kitoje antraštėje, labai panašioje, pasitelkiama Pelenės pasaka: „Šiuolaikinės Pelenės istorija: vieniša mama tuo metu gyvenusi tik iš pašalpos, šiandien – pavydėtinos karjeros kūrėja“ [5]. Dar kitose antraštėse profesinis kelias gali būti vaizduojamas kaip itin nevykęs – tai iliustruoja antraštė, pabrėžianti mamos konfliktą su Užimtumo tarnyba ir jos kaip bedarbės statusą: „Vieniša motina po Užimtumo tarnybos skambučio pratrūko: verkiau balsu“ [6].

Ekonominiai stereotipai grįsti prielaidomis apie sudėtingą finansinę mamų padėtį, priklausomybę nuo gaunamų alimentų ir socialinės paramos, skurdą ir finansinį neatsakingumą. Vienoje publikacijoje mama pasakoja negalinti dirbti, nes negaunanti vietos valstybiniame darželyje; antraštė: „Vieniša mama nebežino, ko imtis: būti ‘socialine erke’ labiau apsimoka“ [7]. Kita publikacija, parengta pagal pranešimą spaudai, tarsi siekia įspėti visuomenę apie finansinius sukčius, bet pasitelkia istoriją apie lengvatikę uždirbti norėjusią mamą: „Lengvu darbu susiviliojusi vieniša mama pakliuvo į spąstus: suprato tik prisistačius policijos pareigūnams“ [8].

Stereotipai, susiję su neigiamu poveikiu visuomenei, vienišoms mamoms dažnai priskiria amoralumą, visuomenės normų nepaisymą, naštos permetimą visuomenei – ne tik dėl finansinių priežasčių, bet ir dėl to, kad jos esą primeta kitiems savo sprendimus, griauna tradicines šeimas, gilina socialines problemas. Pavyzdžiui, viena publikacija pavadinta: „Vieniša mama metė darbą ir tapo filmų suaugusiems žvaigžde: atskleidė, kas paskatino ryžtis šiam žingsniui“ [9]. Tik įdėmiau skaitant paaiškėja, kad pasakojama apie amerikietę, kurios vaikai jau suaugę, tad antraštė, bandanti patraukti dėmesį, dar ir klaidina. Kita antraštė tarsi kalba apie nelaimingą atsitikimą, tačiau moteriai joje priskiriamas dviprasmiškas vaidmuo, tarsi džiaugsmas dėl kaimyno namo gaisro: „Vieniša mama su mažyle liko be namų: stovėjo ir žiūrėjo, kaip ugnis ryja ir kaimynų namą“ [10].

Stereotipai, susiję su naujais romantiniais santykiais, suponuoja, kad tokie santykiai bet kuriuo atveju yra komplikuoti, pasmerkti nesėkmei arba morališkai nepriimtini. Galima įžvelgti net ironiją. Vienas iš tokių pavyzdžių: „Vieniša mama ieško normalaus vyro: Gerda papasakojo apie patirtis pažinčių svetainėse“ [11]. Publikacija, prieinama tik mokamos prenumeratos skaitytojams, turėtų papasakoti, kaip vienišai mamai sekasi „derinti motinystę, darbą ir sveikos 40-metės moters kūniškus poreikius“. Apie kitokį tikslą, artimų santykių ar draugystės paiešką, viešai prieinamoje teksto dalyje net neužsimenama. Dar vienas pavyzdys – antraštė, suformuluota kaip konfliktas tarp moters ir „vyrų“: „Vieniša mama Monika Dirsytė apie šiuolaikinius pasimatymus: pilna susireikšminusių savimylų vyrų“ [12].

Stereotipais, susijusiais su prastais tėvystės įgūdžiais, kvestionuojamas vienišų motinų gebėjimas pilnavertiškai auginti vaikus, primetamas požiūris, esą tokie vaikai pasmerkti nesėkmei, jiems lemta blogai elgtis, kartoti tėvų klaidas; taip pat leidžiama suprasti, kad vieniša mama bus blogas pavyzdys dukroms, o sūnums trūks vyro modelio šeimoje, ir panašiai. Pavyzdžiui, antraštė skelbia: „Vieniša mama dalijasi, kaip vėl sutaria su paaugliu sūnumi: prieš tai vaikinas pabėgo savaitei“ [13]. Ši publikacija nesugalvota naujienų portalo žurnalistų – ją kaip pranešimą spaudai išplatino Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba, kviesdama šeimas naudotis nemokama multidimensine šeimos terapija. Informacija skirta visoms šeimoms, tad lieka neaišku, kodėl pranešime nutarta kaip pavyzdį pristatyti vienišos mamos auginamo paauglio Igno istoriją ir ją dar pabrėžti pavadinimu. Kito straipsnio antraštėje tarsi sutelkiamas dėmesys į kaimynų skundą, tačiau suplakamos dvi problemos – kaimynų nepasitenkinimas ir vienišos mamos baimė dėl vaikų: „Grasinančio laiško iš kaimynų sulaukusi vieniša mama išsigando: ar dabar iš manęs atims vaikus?“ [14]. Paskutiniame pavyzdyje veikia net keli stereotipai – sunkumai dėl darbo, neturtas ir prielaida, kad mama visus rūpesčius sprendžia dėmesio vaikui sąskaita: „Vieniša mama prašo dar ilgesnių mokslo metų: kodėl reikia rinktis tarp darbo, pašalpos ir vaiko“ [15].

KĄ PASAKOJA MAMOS?

Vien konstatuoti medijose vyraujančius stereotipus nepakanka, todėl atlikdama tyrimą siekiau išsiaiškinti, ar tokios klišės formuoja (ir kaip formuoja) individualią vienišų mamų patirtį – kaip paplitęs požiūris virsta patirtimi. Su pateikėjomis kalbėjomės apie daugelį skirtingų vienišos motinystės aspektų; čia pateiksiu nuasmenintas devynių moterų pasakojimų apie jų pačių patirtą ir pastebėtą stereotipizavimą ištraukas.

Atrinkdama ištraukas sąmoningai neįtraukiau epizodų, kur moterys pasakoja apie konfliktus su buvusiais partneriais, nes jie labiau atspindi jau išsiskyrusių porų santykių dinamiką. Pagrindinį dėmesį skyriau pateikėjų patirčiai, atsirandančiai susidūrus su šeimos, bendruomenės ir visuomenės – giminių, draugų, kaimynų, darbdavių, praeivių, nepažįstamųjų – požiūriu. Pasakojimus sugrupavau pagal šešias išskirtas stereotipų grupes.

Stereotipai, susiję su asmenybe: kaltinimas

Kaip dalyvaujanti tyrėja, privalau praskleisti platesnį pasakojimo kontekstą: skaudžius žodžius, kuriuos pateikėja nusakė kaip „jie visi kalba“, ji pirmiausia išgirdo iš savo motinos. Įvardis „jie“ čia liudija motinos nutolimą, susvetimėjimą, tam tikrą pasakotojos susidūrimą su kolektyvine nuomone. Moteris kalba ne vien apie savo santykį su motina – tai dviejų kartų požiūrio sankirta. Ši patirtis primena, kad socialinės nuostatos veikia net artimiausius santykius – šiuo atveju motinos, priklausančios vyresnei kartai, santykį su dukra, tapusia mama.

Stereotipus ir nuostatas pateikėja vadina kaltinimais – taip atsiranda nusižengimo, kaltumo konotacijų. Išvardyti kaltinimai atsakomybę už numanomo „kito“ (vyro, artimųjų) veiksmus perkelia pateikėjai. Kaltės primetimas dar nebūtinai reiškia, kad ji ir prisiimama, tačiau neabejotinai reiškia kaltę, kurią tenka tverti. Pati pateikėja siekia kritiškai reflektuoti motinos – vyresnės kartos atstovės – žodžius, minimus „baisius dalykus“, aiškina juos motinos turima traumine patirtimi: „Kaip baisiai turėjo [atrodyti] gyvenimas.“ Suvokus, kad mamos žodžiai kyla iš skaudžios patirties, galima juos atskirti nuo kalbančio asmens, įsijausti į mamos patirtį, pasistengti suprasti ir nepriimti žodžių asmeniškai. Šitaip atsiranda galimybė išsivaduoti nuo iš kartos į kartą perduodamos kaltės, svetimumo pojūčio ir skausmo. Nuo vyresnės kartos neatsilieka ir jaunos moterys, hiperidealizuojančios motinystę ir tokiu būdu tarsi užkertančios kelią nusiskundimams, pasidalijimui sunkumais. Be to, pripažindamas kito patiriamą pagalbos stoką tampi įpareigotas prisidėti, o tai nėra patogu.

Kas nutiktų, jei šiuos kaltinimus moteris priimtų ir internalizuotų? Pasak Heidelbergo universiteto profesoriaus Thomaso Fuchso, fenomenologijoje jaučiama kaltė suprantama kaip savęs vertinimo emocija, kylanti sąmoningai suvokus, kad padarei ką nors bloga arba nesugebėjai atlikti pareigos, – tada mąstant apie save, savo santykius su pasauliu bei kitais žmonėmis pasijunta susvetimėjimas. Kitaip nei gėda, susijusi su būsena „aš blogas“, kaltė siejasi su nuostata „poelgis blogas“ ir reiškia spontaniško, nesąmoningo ryšio su pasauliu nutrūkimą, verčiantį žmogų susitelkti į save, ryšį tarp savimonės ir savęs formavimo (Fuchs 2002: 223, 239). Tokį susvetimėjimo efektą T. Fuchsas sieja net su kūno dismorfiniu sutrikimu ar melancholine depresija.

Kaltės perkėlimą liudija ir kitos pateikėjos pasakojimas:

Pašnekovė sugretina skaitytą istoriją apie žinomos moters patirtį ir komentarus jos adresu su savo pačios asmenine patirtimi („patyrusi tą smurtą prieš save“). Pavyzdys, spontaniškai pasitelktas iš medijose aptariamų naujienų, leidžia nuosavą patirtį sugretinti su daug platesne – kolektyvine. Šiame pasakojime kaltė atsiskleidžia per du patiriamo pasaulio matmenis: „kas tai yra“ ir „kaip buvo“. Kolektyvinis kaltinantis subjektas nežino „kaip buvo“, situaciją vertina priešingai. Įdomu, kad nebando paneigti pačių įvykių, – jie tiesiog persakomi, savotiškai paaiškinant „pati kalta“. Tai liudija esant du nesusikalbančius pasaulius ar bent dvi skirtingas pasaulio versijas.

Kitas pasakojimas jau susijęs ne su kalte, bet su asmeninėmis savybėmis:

Apibūdinimas „stipri“ šios pateikėjos akyse veikia kaip antikomplimentas. Semiotiniu požiūriu, čia balansuojama tarp naratyvinių modalumų „galėti“ ir „privalėti“. Tai, ką beasmenis „daugelis“ nurodo kaip galėjimą, kurį ne visi turi, pateikiama kaip tam tikra privilegija, nors pačiai moteriai tai veikiau „privalėjimas“, susijęs ne su didesne galia, bet su kasdienybės sąlygomis – ne tik vienišos mamos, bet ir ankstesnės neišsiskyrusios šeimos gyvenime. Modalumas „privalėti“ – ne galios, o veikiau bejėgystės matas, nuo tos bejėgystės nėra kaip išsisukti. Palyginimas su praeitimi liudija savotišką neviltį: seniau tokių pačių pastangų niekas neįvertindavo, nevadindavo supergalia. „Galėjimas“ nuo „privalėjimo“ skiriasi dar ir tuo, kad galinčiajam nereikia pagalbos, užuojautos ar paramos – tai tarsi kompetencija, deranti su kylančiais iššūkiais.

S. Aginskaitės ir D. Donauskaitės atliktas žmonių su negalia kaip stigmatizuojamos grupės tyrimas parodė, kad „neįgaliųjų pasiekimai heroizuojami, nes, nepaisant esą baisaus likimo, žmogus sugebėjo kažko pasiekti“ (2017: 81). Heroizavimas iš tiesų ir vienišų motinų atveju laikytinas diskriminacine nuostata. Esą išskirtinė tokios mamos stiprybė išgyventi kasdienybę – tai to paties radikalizavimo (nuvertinimo ir išaukštinimo) judesys.

Grįžtant prie aptariamo pasakojimo, dar verta atkreipti dėmesį į palyginimą su praeitimi. Pateikėja pabrėžia, kad pati viena rūpinosi dauguma šeimos poreikių ir iki skyrybų – taip medijose apibūdinamas straipsnio pradžioje mano minėtas „ištekėjusios vienišos mamos“ fenomenas, kurį dalis pateikėjų minėjo kaip artėjančių skyrybų nuojautą ar net priežastį. Štai dar vienos pateikėjos pasakojimas:

Šie žodžiai atskleidžia dvi stokos situacijas – lūkesčius ir tikrovę. Matome, kad lūkesčius taip pat veikė tam tikri visuomenės stereotipai: be vyro esą bus sunku (bet jo pritrūko tik dėl to, kad „neišneša šiukšlių“), moteris esą nesugebės susitvarkyti su finansais (bet viskas susiklostė priešingai). Tam tikro gebėjimo neturėjimas („išlaidūnė“) taip pat gali veikti kaip išankstinė nuostata, ilgai kartojamas kaltinimas („viską darau ne taip“).

Galima apibendrinti, kad stereotipai, susiję su asmenybe, steigia išankstines nuostatas ir kaltę, o ją dažnai priskiria vienišai mamai. Internalizuoti visuomenės kaltinimai virsta dvejonėmis, verčia ieškoti pasiteisinimų ir mažina savivertę.

Karjeros stereotipai: darbo santykiai ir statusas

Prieš pateikdama kitos pateikėjos pasakojimą, noriu pasidalinti savo pačios patirtimi, paskatinusia imtis tyrimo. Prieš mažiau nei dešimt metų darbe nugirdau kolegių pokalbį koridoriuje apie kandidatę į laisvas pareigas: „Atrodo, tikrai gera specialistė, ir patyrusi, ir labai faina. Nu bet vieniša mama ir dar su trimis mažais vaikais. Kaip ji dirbs? Tie vaikai sirgs, ji amžinai bus ant biuletenio, o mums labai reikia intensyviai dirbančios rinkodaristės.“ Prisimenu savo fizinį potyrį, išmušusį šaltą prakaitą: juk ir aš buvau dirbanti vieniša mama, ir mano vaikai dažnai sirgdavo, nors visaip bandžiau tai slėpti. Tąkart atrodė, kad ne tik nepriėmė naujosios kandidatės, bet ir mane pačią atleido, tarsi ir man tame kabinete nebūtų vietos, jei nemokėčiau gerai maskuotis. Skirtį tarp „buvimo“ ir „atrodymo“ matome ir pateikėjos pasakojime:

Pašnekovės triukas liudija sąmoningą santykį su stereotipais – juos moteris priima kaip neišvengiamas žaidimo taisykles, kuriomis galima manipuliuoti. Tai keičia „aš“ santykį su pasauliu, net ne vienoje situacijoje: romantinėje – „kad nelįstų“, pavojaus – „dėl saugumo“, profesinėje – siekiant objektyvaus įvertinimo, socialinėje – atrodo „solidžiau“. Čia svarbu suprasti, kad žiedas ne tik suteikia kitą socialinį vaidmenį, bet tiesiogiai siejasi su fiziniu saugumu – jis rodo, kad už moters, tikėtina, stovi sutuoktinis, todėl tai gali užkirsti kelią priekabiavimui. Viešas, tikslingai suvaidintas šeiminis statusas labai aiškiai atsiskiria nuo asmeninio gyvenimo. Pateikėja atmeta stereotipais primetamą nuvertinimą ir, kritiškai žvelgdama į santuokos simbolių tradiciją, žiedą naudoja siekdama sulaukti visuomenės elgesio, kurio jaučiasi verta. Jai žiedas nėra apsimetinėjimo ženklas. Apie šį aspektą iki tyrimo nebuvau susimąsčiusi, bet antrinu pašnekovei, kad ir pati esu sulaukusi ne vieno nepažįstamųjų komentaro ne dėl žiedo, bet dėl mergautinės pavardės: „Kai ištekėsi ir turėsi vaikų, tada ir diskutuok.“

Tad, lygiai kaip ir ankstesniame poskyryje, matyti, kad su darbo aplinka susiję stereotipai koreguoja ir iškreipia pripažinimo, įvertinimo siekį.

Ekonominiai stereotipai: parama ir orumas

Šis pasakojimas brėžia skirtį tarp to, ką vieniša mama laiko „parama“, o ko ne. Tai vertybinė skirtis, susijusi su orumu. Išmoką vaikui išlaikyti, apie kurią kalba pašnekovė, valstybė skiria, jei tėvas nemoka priteistų alimentų ir jų nepavyksta išsireikalauti teisiniu keliu. Valstybė pasakojime įgyja suasmeninto kolektyvinio veikiančiojo vaidmenį ir yra vadinama „jūs“, o santykis su ja apibūdinamas kaip „blogiau už bet kokį pikčiausia lemiantį tėvą“. Noriu atkreipti dėmesį, kad intensyviai nupasakotos pastangos primena neseniai aptartą teminę liniją „pati kalta“.

Žvelgiant iš greiminės semiotikos perspektyvos, sunkiai įgyvendinami reikalavimai primena tarsi neįveikiamas užduotis ir taip parodo jų absurdiškumą. Naratyviniame lygmenyje tai būtų tarsi virtinė kvalifikacinių išbandymų, suteikiančių subjektui galėjimą veikti (atitikti kriterijus) ir galėti pasiekti lemiamąjį išbandymą, po kurio galima susijungti su geidžiamu vertės objektu, – pateikti paraišką paramai gauti. Dar lieka ir šlovinamasis išbandymas, semiotikoje vadinamas sankcija, – tai būtų nuolatinis sąlygų atitikimas, nes paramos vėliau galima ir netekti. Jeigu subjektas nesirenka šios programos ir ima siekti kito vertės objekto – orumo, savivertės, – paramos tenka atsisakyti. Būtina sąlyga, kad subjektas – paramos prašytojas – sulauktų pripažinimo, yra „skurdo riba“, pasak pateikėjos, net nesuderinama su pilnaverte motinyste, kai užtikrinami būtinieji vaiko poreikiai.

Kad paramos teikimas ir priėmimas yra susijęs su galios pasiskirstymu, išsamiai aprašyta Kornelijos Čepytės magistro darbe (2019), kuriame analizuojamas paramos maistu reiškinys. Autorė atskleidžia, kad paramos maistu dalijimas užmezga ryšį tarp nevyriausybinės organizacijos darbuotojų ir gavėjų, primenantį dovanojimo santykį. O dovana, pagal klasikinę Marcelio Mausso teoriją, visada įsuka davimo, gavimo ir atsilyginimo procesą. Negrąžinama dovana – tokia tampa gautoji parama – skolininkui užmeta moralinę naštą. Analogiškai išeina, kad moteris, prašydama valstybės institucijų kompensuoti tėvo nesumokėtus alimentus, pati tampa „skolinga“ ilgą įrodinėjimo kelią, grįstą nepasitikėjimu.

Čia galima prisiminti labai svarbų paramos sistemų ir jas įgyvendinančių institucijų galios santykį su paramos gavėjais, kurie visų pirma priklauso pažeidžiamai visuomenės grupei, – pats paramos skyrimo ir teikimo modelis gali žmones daryti dar pažeidžiamesnius. Matome, kad stereotipinės nuostatos įsitvirtina net biurokratinėje dokumentų pateikimo tvarkoje – per perteklines procedūras, moteriai kylančią būtinybę įrodinėti, ieškoti dingusio vyro, nors tai turėtų atlikti būtent institucijos.

Stereotipai, susiję su neigiama įtaka visuomenei: socialinės normos

Kitos pateikėjos pasakojimas susijęs su jos socialinio rato pokyčiu. Panašaus turinio epizodų buvo ir kitų pašnekovių pasakojimuose.

Pasakojimo teminė linija eina nuo samprotavimų apie socialinį ratą prie fiziologijos. Perspektyva pamažu siaurėja nuo subendrintų „moterų“ iki „vyrų ir moterų mūsų šeimoj“, galiausiai lieka „aš“. Tekste susipina įvairios plotmės: stereotipai, viešoji nuomonė, artimiausia aplinka – tėvai, giminės, šeima, galiausiai tapatybė, kai priešiniesi iš išorės primestoms nuostatoms, bet ir negali visai nuo jų atsiriboti. Net kūno sudėjimo apibūdinimas, paryškintas epitetais, priešinasi jaučiamam spaudimui, nužeminimui, nuvertinimui, ištrynimui iš visuomenės. Moteris tikrąja to žodžio prasme jaučiasi aukšta, turinti stipresnį balsą. Įdomu, kad žmogaus ūgis išties turi socialinę reikšmę: antai žvelgdami iš evoliucinės psichologijos perspektyvos tyrėjai prognozuoja, kad aukštesni asmenys dažniau laikomi lyderiais, jie vertinami kaip dominuojantys, sveiki ir protingi (Blaker et al. 2013: 1). Tačiau pašnekovės žodžiuose išryškėja ne privalumai, o atvirkštinė šių bruožų projekcija – įrodymas, neva moteris esanti „kalė“, todėl „neapsikentė vargšas vyras“.

Moteris tarsi įkūnija kitų išgyvenamą grėsmę ir baimę, tarsi pati tampa kūnišku šios visuomenės baimės pavidalu. Čia skirtis tarp buvimo ir atrodymo veikia ne kaip retorinė strategija, bet kaip reprezentavimo funkcija – „gyvas liudijimas“. Tarsi pats buvimas tampa reikšmės talpykla, antriniu signifikantu, nurodančiu į nepageidaujamą reikšmę.

Norma Cole yra paskelbusi fenomenologinį tyrimą, liudijantį, kad žmogų, kuris labai stengiasi siekti savo tikslų, kiti gali laikyti grėsme. Pasak jos, žmonės, įpratę prie nuolatinio socialinio lyginimo(si), siekiančiuosius geriausių rezultatų gali laikyti keliančiais pavojų. Noras pakenkti asmeniui, laikomam grėsmingu, gali daryti tiesioginę žalą, kelti socialinę įtampą, turėti kitų pasekmių (Cole 2016: 1). Pateikėjos pasakojime atpažįstame jos išgyvenamą atstūmimą, sumenkinimą, kitaip tariant – tikslingą diskriminaciją.

Reaktyviosios psichologijos atstovai atsigręžia į fenomenologiją aiškindami, kad emocijos – tai reakcija į vertės suvokimą arba tariamą vertės suvokimą (Díaz, Tappolet 2025: 3). Rodrigo Diazas ir Christine Tappolet grėsmės pojūtį gretina su baime ir parodo, kad numanomo pavojaus suvokimą lemia ne pati baimė, o ankstesnė neemocinė būsena. Čia noriu grįžti prie man pačiai didelį įspūdį palikusios lingvisto Émileʼio Benvenisteʼo minties apie ryšius tarp mainų, vertės ir reikšmės, aptinkamus indoeuropiečių žodynuose:

Negana to, „kam nors suteikiama vertė matuojama pagal tai, kiek jis gali suteikti to, dėl ko yra laikomas vertingu“ (Benveniste 2018). Šiuo požiūriu pašnekovės žodžiuose išryškėjantis lyginimas steigia vertės matmenį, o sėkmės ir vertės pripažinimas patvirtina įsisąmonintą vertę. Kitaip tariant, santykis su vieniša mama, šiuo atveju pateikėja, jos aplinkai kelia emocijas, ir jų intensyvumas numato į palyginimą įsiterpiant didelę vertę (pasitikinti savimi, sėkminga, aukšto ūgio); ją suvokus kyla pavojaus baimė.

Galima konstatuoti, kad kalboje funkcionuoja ir „pagarbiai baimei“ priešinga samprata – „paniekinanti baimė“. Tik nuo ko priklausys, kuriems įspūdį (emociją) keliantiems fenomenams bus suteikta pagarbos, o kuriems – paniekos sema? Pasakojimo ištrauka sufleruoja, kad viskas priklauso nuo to, kas ir su kuo lyginama pagal „mainų vertės“ skalę. Jeigu lyginant užgaunama vertintojo ar vertintojos savivertė („nesijaučia saugios dėl savo santykių“, „išryškina tavo nesėkmes“), lyginimo objektui gali būti suteikta neigiama vertė. Pokalbininkė nemini žodžio „pavydas“, tačiau žvelgiant fenomenologiškai, pasak Mirrel Patty, po pavydo emociniu intensyvumu slypi subtilus ardantis procesas, palaipsniui išjudinantis santykių pagrindą (2025: 2).

Šis poskyris liudija, kad visuomenėje paplitę stereotipai, susiję su morale, padalija socialinį ratą, atriboja dalį buvusių draugų, keičia asmeninius santykius ir jų emocinį krūvį – nuo pagarbos iki paniekos ar pavydo.

Stereotipai, susiję su romantiniais santykiais: pažeidžiamumas

Fragmente išryškėja kelios teminės linijos. Pirma – dvigubos tapatybės steigimas: „moteris su vaiku“, „turiu vaiką“ (kartojama kelis kartus). Šią tapatybę įvardija pati pateikėja, o klausytoja ją priima. Kita teminė linija – atvirumas („atvirai sakydavau“, „tiesiai šviesiai“, „savo nuomonę“), po jos – atstūmimas („niekas neims“), vėliau – nesaugumas, pasakojime vis intensyvėjantis nuo „man baisu“, „neadekvačių pilna“, „psichopatų“, „narcizų“, „pakrikusių žmonių“ iki savęs kaip potencialaus „grobio“ suvokimo. Sulig pavojaus intensyvėjimu stiprėja ir pažeidžiamumo tema, pereinanti nuo savo silpnumo pripažinimo („labai pažeidžiama“) prie didžiausio atsargumo („labai labai saugausi“). Naratyviniu lygmeniu tai atrodytų kaip dvi priešingos programos: viena – iš subjekto-veikėjo (moters), kita – iš antisubjekto (pavojingo vyro) perspektyvos. Subjekto-veikėjo vertės objektas – tinkamas vyras („ne visi vyrai man gali būti geri“), susietas su priėmimo, saugumo vertybine sistema. Antisubjekto siekiamas vertės objektas – pažeidžiama moteris, „grobis“, ketinant ja „manipuliuoti, paveikti“. Vadovaudamiesi greimiškąja naratyvo analize, atpažįstame poleminę struktūrą, kurioje antisubjekto „transformacijų perspektyva yra atvirkščia subjekto-veikėjo perspektyvai“ (Giroud, Panier 1991: 127). Kad herojus netaptų antisubjekto siekiamu objektu, būtina sąlyga – kompetencija („veiksmo buvimo“ galimybė), be kurios neįmanoma atliktis – neįmanoma pradėti romantinės draugystės.

Iš fenomenologinės perspektyvos žvelgiant, svarbi veikiančiojo ir veikiamojo „aš“ skirtis. Amerikiečių filosofas fenomenologas Shaunas Gallagheris, tyrinėjantis įkūnytą pažinimą (angl. embodied cognition), pažymi, kad asmens veiksnumas (angl. agency) reiškia subjektyvią pirmojo asmens patirtį, kai žmogus yra savo veiksmų šaltinis ir valdytojas (Gallagher 2020: 334). Iškeldama šią temą, pateikėja polemizuoja su dviem požiūriais: vienas – „kokia aš esu, tokius ir pritraukiu“, kitas – sąmoningo pasirinkimo kompetencija, kurią ji keliskart pabrėžia („puikiai tai suvokdama“, „daug literatūros skaičiau“, „mokausi atpažinti“). Pateikėja pristato savo veikimo būdą ir stengiasi paneigti net kelis stereotipus: pasmerktumą likti vienišai („niekas neims“), nuostatą, kad dėl blogų partnerių kalta ji pati („pritraukiu“), ir nuostatą, kad disfunkciniai santykiai neišvengiami. Tad pasakojimas atskleidžia, kaip išankstinis visuomenės bei pavienių jos narių vertinimas susipina su pastangomis šiam vertinimui priešintis, kartu imantis atsakomybės apmąstyti naujus santykius.

Kitoje pokalbio ištraukoje nesunkiai atpažįstame stereotipinį požiūrį, kad išsiskyrusi moteris negali sąmoningai ir atsakingai kurti romantinių santykių:

Pasakojime minimos kelios išankstinės nuostatos, prieštaraujančios viena kitai. Nepritariama skyryboms („geriau koks nors negu jokio“), bet čia pat naujus santykius mėginanti kurti vieniša mama kaltinama amoralumu („su bet kuo, bet kaip, bet kada“). Kitas paradoksas – kai moteriai priskiriamas priešiškumas vyrams („pyksti ant visų vyrų“), tačiau ji vis dėlto nekviečiama į draugių susitikimus, kur dalyvauja pastarųjų sutuoktiniai ar partneriai. Skirtis tarp „aš“ ir „jie“ atskleidžia nesusikalbėjimą: komunikacija tampa neįmanoma dėl skirtingo požiūrio į tai, kuris santykis aktualesnis aptariamų įvykių kontekste. „Jų“ požiūriu, svarbesnis moters ir vyro santykis, dėl to ir smerkiamos skyrybos, o pasakojančiosios sąmonėje svarbesnis „aš“ santykis su pačia savimi („kaip tu jautiesi“, „savivertės klausimai“), nerūpintis kitiems.

Kitą pasakojimo fragmentą pateikiu be platesnio komentaro – kaip liudijimą, kad aptartos išankstinės nuostatos ir stereotipai patirtyje gali virsti ne tik skaudžiais žodžiais, bet ir seksualinio priekabiavimo atveju:

Stereotipai, susiję su prastais motinystės įgūdžiais: „turit problemų“

Toliau pateikiama ilgo pokalbio, trukusio beveik tris valandas, dalis. Pasidalyti istorija pateikėją paskatino skausminga patirtis ikimokyklinio ugdymo įstaigoje.

Jautrus pasakojimas liudija institucinio smurto atvejį: smurtine galia naudojasi darbuotoja, kurios pareiga turėtų būti padėti vaikams ir jų šeimoms. Svarbu atkreipti dėmesį į platesnį kontekstą: pateikėja buvo ugdymo įstaigos tėvų komiteto narė, užstojo kitus tėvus įsiplieskus konfliktui su auklėtoja. Pokalbio situacija jai paliko įspūdį, kad analogiškas spaudimas nebūtų taikomas moteriai, turinčiai partnerį, galintį ją apginti, liudyti ar užstoti. Pasakojime socialinė darbuotoja taip ir pradeda pokalbį – nuo klausimų apie vyro nebuvimą.

Pagal Johaną Galtungą, pateikusį institucinio smurto apibrėžimą, tai būtų atvejis, kai spaudimo priemonės naudojamos kaip internalizuota represinė struktūra, todėl asmeninis smurtas tampa ne tik institucinių normų, bet ir asmens internalizuotų normų išraiška (1969: 180). Kitaip tariant, siekdama asmeninių tikslų – parodyti galią, socialinė darbuotoja pasitelkė tiek turimas institucines priemones, tiek savo mintyse įsišaknijusius stereotipus (apie vienišas, asocialiomis, alkoholikėmis laikomas motinas, neturinčias partnerių).

Pažvelkime į naratyvinę pasakojimo struktūrą:

1. Nauja auklėtoja ir pasikeitusios taisyklės: „Norėjo, kad visi gultųsi į lovas“;

2. Vaiko pasipriešinimas: „Ji užsiplieskė, pradėjo verkt“;

3. Vaiko apklausa: „Atsivedė pas save į kabinetą“;

4. Mamos apklausimas: „Auginate ją viena“, „jūs išsiskyrę“, „tėtis sukūręs šeimą“, „jūs vieniša“;

5. Kaltinimai mamai: „Dažnai vartojate alkoholį“;

6. Mamos gynyba: „Darbo kalendorius“, „esu matoma“, „kiekvieną rytą atvedu dukrytę“;

7. Mamos galios demonstravimas: „vardint savo pasiekimus ir poziciją“;

8. Darbuotojos atsitraukimas: „Tai nereikia“;

9. Smurto stigma: „Buvo baisu“, „beprotiškai gėda“.

Pasakojimo įvykių kulminacija tampa moters siekis apsiginti; naratyvinės struktūros atžvilgiu, tai atitinka atliktį, arba lemiamąjį išbandymą. Ši kova vyksta komunikacijos plotmėje, kurią A. J. Greimas apibrėžia tiesosakos terminu – kaip kalbos ir tiesos sąveiką žodiniame diskurse. Pagal tiesosakos apibrėžimą, „tiesos klausimas, perkeltas į sakytojo ir sakymo adresato instanciją, siejamas su darymo, kad atrodytų tikra, strategija, kai vieno partnerio įtikinėjimo veiksmui (darymui, kad būtų tikima) turi atitikti kito partnerio interpretacinis veiksmas (tikėjimas teisingumu)“ [16]. Tokiam įtikinėjimo veiksmui pateikėja pasitelkia socialinį statusą. Ir, nepasiteisinus gynybai argumentais („žiūri į mane, šypsosi ir aš matau, kad [jai] tas pats, ką aš pasakysiu“), tikslą pasiekti padeda galios demonstravimas (pareigos, darbovietės, pasiekimai). Loginiai argumentai (gr. logos) ar apeliacija į empatiją (gr. pathos) buvo bevaisiai, padėjo tik autoriteto svoris (gr. ethos; Garver 1994: 53).

Dar svarbu atkreipti dėmesį į pasakojimo kūniškumą. Konfliktas prasideda nesutarus dėl labai kūniško poreikio – miego, itin jautraus poreikio, susijusio su saugumu ir pasitikėjimu. Pašnekovės nupasakota reakcija į socialinės darbuotojos klausimus įtvirtina kūno nestabilumo temą: „mane išmušė“, „išmušė grindis iš po kojų“, „[nebebuvo] už ko užsikabint“, „pasijutau tiek blogai“, „man kojos drebėjo“, „išvažiavau drebėdama“. Tokį tarsi susirgusio kūno pojūtį pokalbininkė ne tiesiogine, bet perkeltine prasme viliasi „išgydyti“ – būti išteisinta ligoninėje.

Nepatogaus savojo kūno pojūtis kyla, kai žmogui primetamas kitoks „aš“ – šiuo atveju svetima, atgrasi alkoholikės vienišos motinos tapatybė. Pašnekovė taip ir įvardija: „Man gėda, kad man taip nutiko.“ Tačiau gėdos jausmas kyla ne dėl realaus poelgio, o dėl tokio poelgio regimybės kito žmogaus akyse. Fenomenologinėje filosofijoje „intersubjektyvumo plotmė atsiveria per įvairialypes kitybės patirtis“ (Večerskis 2009: 13), todėl ir kūno svetimumo, dismorfijos, būsena nutolinama kaip „kitas“. Šis „kitas“ tarsi ištinka kaip nepažinus, nepasiekiamas ir nepaveikiamas – esantis už komunikacijos ribų. Vis dėlto „kito“ žiūros taškas daro poveikį: kūniškai žeidžia suvokiantįjį „aš“, sujaukia tapatybės suvokimą, verčia pasakotoją jaustis gėdingą, svetimą, įkalintą savame, tik itin blogai besijaučiančiame kūne.

Šis liudijimas rodo, kaip žeidžia visuomenėje ir bendruomenėje cirkuliuojantys, kartais net vien numanomi stereotipai – jie veikia kaip traumuojanti, smurtinė patirtis kūniškoje plotmėje, o juk būtent kūnu žmogus patiria pasaulį. Joks refleksyvus veiksmas, kritinis vertinimas, loginis atsiribojimas nepadeda to išvengti.

APIBENDRINIMAS

Minėtasis D. J. Schneideris ir kiti stereotipus analizuojantys teoretikai nurodo vieną bendrą jų bruožą: stereotipai gajūs, nes jie reikalingi visuomenei, atlieka joje tam tikras funkcijas. Stereotipizuojantis mąstymas leidžia brėžti skirtį tarp „aš“ ir „kitas“, neskatina keisti įsisenėjusių nuostatų, dar blogiau – eliminuoja visuomenės bendrai ir jos narių atskirai kaltę, kad daroma ne viskas, kas įmanoma, siekiant palengvinti vienišų mamų dalią.

Stereotipai, susiję su vienišų mamų asmenybės bruožais ir tariamu neatsakingumu, kaltę ir atsakomybę dėl patiriamų sunkumų perkelia nuo visuomenės ar sistemos pačioms motinoms. Stereotipai, esą jos profesiškai nesėkmingos, trukdo sąžiningai konkuruoti dėl darbo vietų. Finansiniai ir ekonominiai stereotipai leidžia nesirūpinti papildoma parama mamoms. Stereotipai, esą vienišos mamos daro visuomenei moralinę žalą, padeda pagrįsti ir išlaikyti tradiciniais vadinamų šeimos modelių ar vertybių status quo. Stereotipinis mąstymas atmeta vienišas mamas kaip netinkamas romantines partneres, bet tuo pat metu eliminuoja jas iš draugų ratų kaip konkurencinę grėsmę. Stereotipai, esą jos neturi tinkamų motinystės gebėjimų, gali numušti norą stengtis būti kuo geresne mama, o kartais jie net tampa galios, bauginimo, susidorojimo priemone.

Matome, kad stereotipizavimas veikia dvejopai. Viena vertus, stereotipai dažnai nesusimąstant artikuliuojami ir paleidžiami į viešumą, ypač siekiant sudominti, šokiruoti skaitytojus, gauti daugiau paspaudimų interneto svetainėse. Kita vertus, tie patys stereotipai tampa asmeninių santykių, pokalbių dalimi ir stipriai traumuoja žmones – ypač vienišas mamas bei jų vaikus.

Mano surinkti pasakojimai atskleidė, kaip medijose tiražuojami stereotipai veikia kalbintų moterų gyvenimą. Stereotipai, susiję su vienišų mamų asmenybės bruožais ir tariamu neatsakingumu, formuoja išankstines nuostatas, primeta kaltę, priskiria ją moteriai. Finansiniai ir ekonominiai stereotipai stigmatizuoja paramos poreikį ir gavimą, apsunkina galimybę paprašyti pagalbos ir net pateikti dokumentus. Stereotipai, susiję su tariama moraline žala visuomenei, mažina socialinį draugų ir artimųjų ratą, keičia asmeninius santykius. Su profesine ir darbo aplinka susiję stereotipai koreguoja, iškreipia pripažinimo, įvertinimo procesą, apsunkina galimybę įsidarbinti ar gauti deramą atlygį. Stereotipai, susiję su romantiniais santykiais, ne tik komplikuoja naujų partnerių paieškas, bet ir didina seksualinio ar fizinio smurto riziką. Stereotipai, susiję su motinystės gebėjimais, skaudžiai veikia ne tik moteris, bet ir vaikus – jie taip pat tampa išankstinių negatyvių nuostatų, net institucinių galios žaidimų taikiniu.

Čia verta paminėti, kad visuomenės požiūrį iškreipia net skelbiami tyrimai apie vaikų, kuriuos augina vieniši tėvai (dažniausiai mamos), patiriamus sunkumus. Visų pirma, tokie vaikai vadinami augančiais „su mama“ – taip visi rizikos veiksniai susiejami tik su motina. Be to, ignoruojama, kodėl vaikas gyvena vieno suaugusiojo šeimoje, kaip ir faktas, kad tam tikrais atvejais taip gyventi palankiau pačiam vaikui. Apie tai rašo Kersis Chavda ir Vinyas Nisarga, ragindami net moksliniuose tyrimuose išryškinti teigiamus aspektus ir apsauginius veiksnius (2023).

Svarbu atkreipti dėmesį, kad stereotipai tarpusavyje sąveikauja, vienas kitą palaiko: jei moteris laikoma bloga mama, negebančia auklėti, ji dažnai bus vertinama ir kaip prasta partnerė ar darbuotoja. Jei manoma, kad ji kenkia visuomenei, nes paneigia branduolinės šeimos kaip vienintelės teisingos idėją, jos atsakomybei be pagrindo primetama ir finansinė našta, įvairios kitos problemos. Jei pabrėžiami asmenybės ar moraliniai trūkumai, ieškoma jų įrodymų visose gyvenimo srityse – romantinių santykių, vaikų auginimo, darbe ir bendruomenėje.

Siekiant keisti įsišaknijusias išankstines nuostatas ir stereotipus, verta skatinti sąmoningumą ir atsakomybę – visų pirma žurnalistų, medijų turinio kūrėjų ir net tyrėjų, kritiškai įvertinti, kaip skelbiamas turinys gali veikti viešąją nuomonę. Visuomenei dar teks nueiti ilgą kelią link lyčių lygybės, nediskriminacijos ir žmogaus teisių bei pagarbos principu grįsto požiūrio į švietimą, socialinę apsaugą bei šeimos politiką. Šiame kelyje svarbiausia elgtis atidžiai ir nuolat klausti savęs, ar mano poelgis, paskelbta žinia, pokalbis prisidėjo prie to, kad vienišų mamų gyvenimas taptų lengvesnis.

INTERNETO ŠALTINIAI

[1] „KANTARMetrix interneto auditorijos tyrimo rezultatai 2025 m.“, Kantar, 2025 m. vasario 12 d. (https://www.kantar.lt/lt/news/kantarmetrix-interneto-auditorijos-tyrimo-rezultatai-2025-m-/).

[2] Inga Saukienė. „Septynių mėnesių mergytę iš girtaujančios mamos teko atimti apgaulės būdu“, 15min, 2016 m. spalio 15 d. (https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/septyniu-menesiu-mergyte-is-girtaujancios-mamos-teko-paiimti-apgaules-budu-56-696221).

[3] Naujienų portalas tv3.lt. „‘Super mamytėsʼ jos nekenčia: vieniša mama pasmerkta dėl to, kad puikiai atrodo“, TV3, 2021 m. vasario 28 d. (https://www.tv3.lt/naujiena/zmones/super-mamytes-jos-nekencia-vienisa-mama-pasmerkta-del-to-kad-puikiai-atrodo-n1083305).

[4] Rūta Lapė. „Visuomenėje – generalinė direktorė, namuose – vieniša mama: kodėl Kristina Meidė paliko verslo pasaulį?“, Delfi, 2022 m. balandžio 13 d. (https://www.delfi.lt/veidai/kasdienybes-herojai/visuomeneje-generaline-direktore-namuose-vienisa-mama-kodel-kristina-meide-paliko-verslo-pasauli-89951549).

[5] Laura Bulvydė. „Šiuolaikinės Pelenės istorija: vieniša mama tuo metu gyvenusi tik iš pašalpos, šiandien – pavydėtinos karjeros kūrėja“, Lrytas, 2023 m. rugsėjo 24 d. (https://www.lrytas.lt/stilius/atvirai/2023/09/24/news/siuolaikines-pelenes-istorija-vienisa-mama-tuo-metu-gyvenusi-tik-is-pasalpos-siandien-pavydetinos-karjeros-kureja-28443603).

[6] Jogintė Užusienytė-Četkauskienė. „Vieniša motina po Užimtumo tarnybos skambučio pratrūko: verkiau balsu“, Delfi, 2025 m. vasario 22 d. (https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/vienisa-motina-po-uzimtumo-tarnybos-skambucio-pratruko-verkiau-balsu-120087705).

[7] Lrytas.lt, „Vieniša mama nebežino, ko imtis: būti „socialine erke“ labiau apsimoka“, Lrytas, 2017 m. balandžio 26 d. (https://www.lrytas.lt/lietuvosdiena/aktualijos/2017/04/26/news/vienisa-mama-nebezino-ko-imtis-buti-socialine-erke-labiau-apsimoka-946740).

[8] Lrytas. „Lengvu darbu susiviliojusi vieniša mama pakliuvo į spąstus: suprato tik prisistačius policijos pareigūnams“, Lrytas, 2024 m. kovo 26 d. (https://www.lrytas.lt/verslas/mano-pinigai/2024/03/26/news/lengvu-darbu-susiviliojusi-vienisa-mama-pakliuvo-i-spastus-suprato-tik-prisistacius-policijos-pareigunams-31066556).

[9] Naujienų portalas tv3.lt. „Vieniša mama metė darbą ir tapo filmų suaugusiems žvaigžde: atskleidė, kas paskatino ryžtis šiam žingsniui“, TV3, 2022 m. lapkričio 6 d. (https://www.tv3.lt/naujiena/zmones/vienisa-mama-mete-darba-ir-tapo-filmu-suaugusiems-zvaigzde-atskleide-kas-paskatino-ryztis-siam-zingsniui-n1199172).

[10] Gintarė Kairytė. „Vieniša mama su mažyle liko be namų: stovėjo ir žiūrėjo, kaip ugnis ryja ir kaimynų namą“, Lrytas, 2024 m. balandžio 5 d. (https://www.lrytas.lt/gyvenimo-budas/likimai/2019/04/05/news/vienisa-mama-su-mazyle-liko-be-namu-stovejo-ir-ziurejo-kaip-ugnis-ryja-ir-kaimynu-nama-9861326).

[11] Raimonda Mikalčiūtė-Urbonė. „Vieniša mama ieško normalaus vyro: Gerda papasakojo apie patirtis pažinčių svetainėse“, 15min, 2024 m. birželio 1 d. (https://www.15min.lt/gyvenimas/naujiena/pokalbiai/vienisa-mama-apie-nusivylima-tinder-netiketumus-suaugusiems-skirtose-pazinciu-svetainese-ir-draugiska-seksa-1040-2249960).

[12] Delfi. „Vieniša mama Monika Dirsytė apie šiuolaikinius pasimatymus: pilna susireikšminusių savimylų vyrų“, Delfi, 2025 m. vasario 10 d. (https://www.delfi.lt/veidai/kasdienybes-herojai/vienisa-mama-monika-dirsyte-apie-siuolaikinius-pasimatymus-pilna-susireiksminusiu-savimylu-vyru-120084828).

[13] Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba. „Vieniša mama dalijasi, kaip vėl sutaria su paaugliu sūnumi: prieš tai vaikinas pabėgo savaitei“, Lrytas, 2023 m. balandžio 25 d. (https://lrytas.lt/tevams/vaikai/2023/04/25/news/vienisa-mama-dalijasi-kaip-vel-sutaria-su-paaugliu-sunumi-pries-tai-vaikinas-pabego-savaitei-26838163).

[14] Toma Miknevičienė. „Grasinančio laiško iš kaimynų sulaukusi vieniša mama išsigando: ar dabar iš manęs atims vaikus?“, Delfi, 2021 m. gruodžio 15 d. (https://www.delfi.lt/seima/istorijos/grasinancio-laisko-is-kaimynu-sulaukusi-vienisa-mama-issigando-ar-dabar-is-manes-atims-vaikus-88958883).

[15] Kristina Pocytė-Medutė. „Vieniša mama prašo dar ilgesnių mokslo metų: kodėl reikia rinktis tarp darbo, pašalpos ir vaiko“, Delfi, 2018 m. birželio 26 d. (https://www.delfi.lt/projektai/studijos2018/vienisa-mama-praso-dar-ilgesniu-mokslo-metu-kodel-reikia-rinktis-tarp-darbo-pasalpos-ir-vaiko-78353971).

[16] Kęstutis Nastopka. „Tiesosaka“, in: Avantekstas. Lietuviškų literatūros mokslo terminų žodynas (http://www.avantekstas.flf.vu.lt/lt/tiesosaka).

LITERATŪRA

Aginskaitė Simona, Donauskaitė Džina 2017. „Tarp skurdo ir sporto pasiekimų: neįgalių žmonių įvaizdis Lietuvos žiniasklaidoje“, Socialinis darbas. Patirtis ir metodai 20 (2), p. 75–97.

Behnke Elizabeth 2010a. “The Socially Shaped Body and the Critique of Corporeal Experience”, in: Sartre on the Body, edited by Katherine J. Morris, Dordrecht: Springer, p. 231–255.

Behnke Elizabeth 2010b. “Phenomenologist at Work”, Santalka 18, p. 6–16.

Benveniste Émile 1997. “Gift and Exchange in the Indo-European Vocabulary”, transl. Mary Elisabeth Meek, in: The Logic of the Gift: Toward an Ethic of Generosity, edited by Alan D. Schrift, New York–London: Routledge, p. 33–44.

Benveniste Émile 2018. “Gift and Exchange”, Brewminate (https://brewminate.com/giving-and-taking-in-indo-european-society/).

Blaker Nancy, Rompa Irene, Dessing Inge H., Vriend Anne F., Herschberg Channah, Van Vugt Mark 2013. “The Height Leadership Advantage in Men and Women: Testing Evolutionary Psychology Predictions About the Perceptions of Tall Leaders”, Group Processes & Intergroup Relations 16 (1), p. 1–11.

Certeau Michel de 1990. L’invention du quotidien 1: Arts de faire, Paris: Gallimard.

Certeau Michel de, Giard Luce, Mayol Pierre 1998. The Practice of Everyday Life, Mineapolis: University of Minnesota Press.

Chavda Kersi, Nisarga Vinyas 2023. “Single Parenting: Impact on Child’s Development”, Journal of Indian Association for Child and Adolescent Mental Health 19 (1), p. 14–20.

Cole Norma 2016. “Clinical Implications of a Phenomenological Study: Being Regarded as a Threat while Attempting to Do One’s Best”, Indo-Pacific Journal of Phenomenology 16 (1), p. 1–14.

Čepytė Kornelija 2019. “Food Parcels are the Gift From Our Organization: Food and Social Relationships in a Lithuanian NGO”: magistro darbas, Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas (https://www.vdu.lt/cris/entities/etd/e81863f9-6aac-410f-8c2f-348687996c11).

Díaz Rodrigo, Tappolet Christine 2025. “Reasons for Fear: Against the Reactive Theory of Emotion”, in: The Philosophy of Fear: Historical and Interdisciplinary Approaches, edited by Amy Harbin, New York: Bloomsbury Academic, p. 1–19 (https://www.researchgate.net/publication/382488710_Reasons_for_Fear_Against_the_Reactive_Theory_of_Emotion).

Freeman Lauren 2017. “Embodied Harm: A Phenomenological Engagement with Stereotype Threat”, Human Studies 40 (4), p. 637–662.

Fuchs Thomas 2002. “The Phenomenology of Shame, Guilt and the Body in Body Dysmorphic Disorder and Depression”, Journal of Phenomenological Psychology 33, p. 223–243.

Gallagher Shaun 2020. “Phenomenology of Agency and the Cognitive Sciences”, in: The Routledge Handbook of the Phenomenology of Agency, edited by C. Erhard & T. Keiling, London: Routledge, p. 334–348 (https://hdl.handle.net/10779/uow.27779103.v1).

Galtung Johan 1969. “Violence, Peace, and Peace Research”, Journal of Peace Research 6 (3), p. 167–191.

Garver Eugene 1994. Aristotle’s Rhetoric: An Art of Character, Chicago: University of Chicago Press.

Giroud Jean-Claude, Panier Louis 1991. „Semiotika. Diskurso analizės teorija“, iš prancūzų k. vertė D. Vaitkevičiūtė ir S. Žukas, Baltos lankos 1, p. 119–162.

Jonutytė Jurga 2011. Tradicijos sąvokos kaita, Vilnius: Vilniaus universitetas.

Jonutytė Jurga 2017. „Tapatumas be stokos: trijų atminties vaizdinių apmąstymas“, Tautosakos darbai 53, p. 31–46.

Jonutytė Jurga 2025. Sniego spalva per balta. Norma ir galia sakytiniuose gyvenimo pasakojimuose, Vilnius: Hubris.

Jonutytė Jurga, Šmitienė Giedrė 2021. Gyvatės kojos. Negalios samprata gyvenimo pasakojimuose, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas.

Patty Mirell 2025. “The Silent Erosion A Phenomenological Inquiry into Jealousy and Relational Disintegration”, SSRN (https://ssrn.com/abstract=5252155).

Schneider David J. 2004. The Psychology of Stereotyping, New York: Guilford Press.

Sundar S. Shyam, Snyder Eugene Cho, Liao Mengqi, Yin Junjun, Wang Jinping, Chi Guangqing 2025. “Sharing without clicking on news in social media”, Nature Human Behaviour 9, p. 156–168.

Šmitienė Giedrė 2000. „Palankumo laikysena“, Tautosakos darbai 12 (19), p. 179–188.

Šmitienė Giedrė 2014. „Neakivaizdinis pokalbis su Maurice’u Merleau-Ponty. Tradicinės kultūros tyrimas juslinio suvokimo plotmėje“, Tautosakos darbai 47, p. 15–42.

Šmitienė Giedrė 2017. „‘Man visa lengvaʼ: etnologinis sąmonės tyrimas“, Tautosakos darbai 53, p. 62–93.

Šmitienė Giedrė 2018. „Paprasti laiškai: kontekstinio tyrimo metodika“, Tautosakos darbai 55, p. 134–154.

Večerskis Donatas 2009. Intersubjektyvumo ir kūniškumo plotmių sankirta. Fenomenologinė perspektyva: daktaro disertacija, Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas (https://hdl.handle.net/20.500.12259/122355).