TD70_Seina

SANTRAUKA. Straipsnyje nagrinėjamas stačiokiškos liaudiškosios leksikos ir frazeologizmų kupiūravimas ir eufemizavimas XIX–XX a. Kristijono Donelaičio kūrinių leidyboje. Dažniausiai buvo iškerpami arba keičiami organizmo šalinimo procesus nurodantys žodžiai ir iš jų sudaryti frazeologizmai. Straipsnyje išnagrinėti visi K. Donelaičio vulgarizmų eufemizavimo atvejai, aiškinantis, kaip jie keitė poetinio kūrinio stilių, semantiką ir metrą.

Pasitelkus Pierre’o Bourdieu kalbos sociologijos teorinę prieigą straipsnyje analizuojamos K. Donelaičio kūrinių rengėjų lingvistinės nuostatos sociokultūriniame konkretaus meto kontekste. Keliama prielaida, kad rengėjų sprendimą šalinti K. Donelaičio kūrinių vulgarizmus galėjo lemti ir siekis užtikrinti poetui centrinę poziciją nacionalinės literatūros kanone. Nors šiame straipsnyje analizuojamas tik K. Donelaičio vulgarizmų cenzūros atvejis, jis atspindi bendrai XIX–XX a. lietuvių kultūroje vykusią stačiokiškos liaudies leksikos ribojimų dinamiką.

RAKTAŽODŽIAI: Kristijonas Donelaitis, vulgarizmas, cenzūra, lingvistinis habitus, kanonas.

The Limits of the Vernacular: Censorship of Vulgarisms in the Publishing Process of Kristijonas Donelaitis’ Works

ABSTRACT. The article analyzes expurgation and euphemization of rough vernacular lexis and phraseologisms in the process of publishing Kristijonas Donelaitis’ works in the 19^th–20^thcenturies. Most frequently, words indicating the processes of physiological excretion, and phraseologisms formed using them were cut out or changed. All cases of euphemization of K. Donelaitis’ vulgarisms are discussed in the article, explaining how they changed the style, semantics and meter of the poetic work.

Using Pierre Bourdieu’s theoretical approach to the sociology of language, the article examines the linguistic attitudes of the editors of K. Donelaitis’ works in the sociocultural context of the time. It is assumed that the editors’ decision to remove vulgarisms from K. Donelaitis’ works could also have been influenced by their desire to ensure the poet a central position in the canon of national literature. Although this article focuses on censorship of K. Donelaitis’ vulgarisms, it reflects the general dynamics of restrictions imposed on vernacular lexis that took place in the Lithuanian culture in the 19^th–20^th centuries.

KEYWORDS: Kristijonas Donelaitis, vulgarism, censorship, linguistic habitus, canon.

Copyright © Viktorija Šeina, 2025. Published by the Institute of Lithuanian Literature and Folklore Press. This is an Open Access article distributed under the terms of the Creative Commons Attribution License, which permits unrestricted use, distribution, and reproduction in any medium, provided the original author and source are credited.

Kristijono Donelaičio (1714–1780) kūrybos recepcijoje nuo pat pirmosios Metų publikacijos (1818, parengė Liudvikas Rėza) esminiu šio kūrinio vertės bei svarbos tautinei kultūrai kriterijumi įvardytas liaudiškumas – autentiška lietuvininkų būrų kalbos, pasaulėvokos ir gyvenimo būdo raiška. Kita vertus, poeto sąmoningai pasirinkto žemojo stiliaus šiurkštumas daliai jo kūrinių redaktorių rodėsi problemiškas. Liaudiškai tiesmuki Metų ir pasakėčių posakiai ar paskiri žodžiai atrodė nederami grožinės literatūros kūriniui, juolab užimančiam centrinę poziciją nacionaliniame kanone.

Modernioji padorumo kaip socialinės normos samprata susiformavo XVI a. Europoje (Elias 2000). Kas laikytina nepadoria kalba, skirtingu metu, skirtingose visuomenėse ir net skirtingose tos pačios visuomenės grupėse įvairuoja. Viešojoje kultūroje padorumo ribas visais laikais brėžė visuomenės elitas. K. Donelaičio kūrybos leidyba kaip tik ir atskleidžia derybas dėl viešojo diskurso ribų: ar XVIII a. lietuvininkų kasdienė kalba turi teisę autentiškai reikštis spausdintu žodžiu, ar ją privalu filtruoti pagal konkretaus meto doroviškai priimtinos viešosios kalbos normą?

Apie K. Donelaičio vulgarizmų kupiūravimą ir eufemizavimą ligi šiol rašyta bendrame jo raštų redagavimo tyrimų kontekste. Daugiausia dėmesio šiai temai skirta tekstologų Daivos Krištopaitienės ir Miko Vaicekausko parengtuose Metų ir pasakėčių redagavimo istorijos tyrimuose. D. Krištopaitienė detaliai suregistravo visas poeto raštų leidimuose atliktas kupiūras (2007: 32–35) ir pateikė glaustą vulgarizmų eufemizavimo santrauką (2004: 260). M. Vaicekauskas aptarė ne tik kritinių, reprezentacinių, bet ir Mykolo Biržiškos parengtų vadinamųjų mokyklinių K. Donelaičio raštų redagavimą (sovietiniai mokiniams skirti šio poeto kūrybos leidimai į tyrėjo akiratį nepateko; Vaicekauskas 2020). Šiame straipsnyje pirmąkart nagrinėjami visi XIX–XX a. K. Donelaičio raštuose atlikti „nederamos“ leksikos ir frazeologijos redagavimo atvejai ne paskiros leksemos, bet visos ją supančios poetinės frazės ribose. Tik šiuo būdu įmanoma atskleisti, kaip teksto rengėjų intervencijos keitė ne tik K. Donelaičio poetinės kalbos stilių, bet vietomis ir semantiką.

K. Donelaičio vulgarizmų kupiūravimą ir eufemizavimą jau esu glaustai aptarusi analizuodama pirmosios Lietuvos Respublikos vadovėlių ir chrestomatijų rengimo principus (Šeina 2016: 168–170; Šeina, Kučinskienė 2024: 111–112). Šiame straipsnyje išplėčiau analizę tiek į XIX a., tiek į sovietmetį, lygindama įvairių redaktorių taikytas vulgarizmų cenzūros strategijas platesniame sociokultūriniame kontekste.

Pritardama M. Vaicekausko išvadai, kad K. Donelaičio kūrinių redagavimo strategijas lėmė sociokultūrinis kontekstas, leidinio tipas ir tikslai, šiame straipsnyje Metų ir pasakėčių kalbos „švelninimo“ istoriją nagrinėju viešosios kalbos normų ir liaudiškosios kultūros ribų aspektu. Keliu mokslinę hipotezę, kad K. Donelaičio kūrinių redagavimo principus, be kitų veiksnių (tokių kaip leidinio pobūdis ir tikslinė auditorija), lėmė ir konkretaus rengėjo (ar leidėjo) lingvistinės nuostatos. Ligi šiol jos buvo plačiau analizuotos aptariant tik pirmąjį, L. Rėzos parengtą, Metų leidimą (Jovaišas 1969: 119–127). Kaip matysime, XX a. poeto kūrybos redaktoriai tik iš dalies sekė L. Rėzos taisymais – jie išplėtė „nederamų“ žodžių sąrašą, tad ir jų redakcinių sprendimų motyvus verta apsvarstyti išsamiau.

Šios publikacijos tikslas – detaliai rekonstruoti vulgarizmų cenzūrą XIX–XX a. poeto kūrybos leidyboje, nagrinėti jos priežastis bei pasekmes sociokultūriniame kontekste. Tyrime pasitelkti K. Donelaičio raštų bei Metų leidimai nuo 1818 m. (neįtraukti leidiniai, kuriuose pateikiamos tik pavienės poeto kūrinių ištraukos) bei vulgarizmų cenzūros aplinkybes atskleidžiantys šaltiniai: poeto kūrybos leidimų pratarmės, recenzijos, su leidyba susiję archyviniai dokumentai, panašūs vulgarizmų cenzūros atvejai XIX–XX a. Lietuvos leidyboje.

Skaitytojų patogumui K. Donelaičio kūrinių citatos straipsnyje pateikiamos šiuolaikine rašyba iš D. Krištopaitienės ir M. Vaicekausko parengto poeto Raštų (t. 1, 2) leidimo (Donelaitis 2015, 2019). L. Rėzos ir Georgo Nesselmanno Metų vertimų citatos taip pat pateikiamos dabartine vokiečių kalbos ortografija.

TEORINĖ PRIEIGA IR TERMINIJA

Šiame tyrime cenzūros sąvoką vartoju ne institucionalizuotos visuomenės kontrolės, bet Pierre’o Bourdieu kalbos sociologijoje šiam terminui suteikta reikšme: tai struktūrinė bet kurio lingvistinio lauko ypatybė – lauko veikėjų internalizuota kalbinio elgesio norma, reguliuojanti visų lauko diskursų pobūdį. Kuo autoritetingesnis yra kalbos vartotojas, tuo labiau jo diskursą reguliuoja kalbinio lauko normos (Bourdieu 1991: 138)¹.

Aiškinantis K. Donelaičio kūrinių rengėjų lingvistines nuostatas, pravartu pasitelkti P. Bourdieu sociologijoje plačiai vartojamą habitus sąvoką. Ji reiškia dispozicijų visumą, lemiančią konkretaus (šiuo atveju – lingvistinio) lauko veikėjų polinkį veikti arba reaguoti tam tikru būdu. Svarbu turėti omenyje, kad dispozicijas P. Bourdieu laiko socialinės aplinkos suformuotomis nuostatomis, kurios pasireiškia tariamai įprastomis praktikomis bei sampratomis, nors jų nereguliuoja jokios nustatytos taisyklės (ten pat: 12). Tad lingvistinis habitus – tai įsavintos kalbinės nuostatos, savotiškas kalbos jausmas, padedantis susivokti, koks kalbinis elgesys tam tikrame socialiniame kontekste laikomas deramu arba, atvirkščiai, nederamu.

Kilmė ir švietimo sistema, pasak P. Bourdieu, daro didžiausią įtaką lingvistinio habitus formavimui(si) (ten pat: 62). Tyrėjas daug dėmesio skyrė kalbos norminimui ir mokyklos vaidmeniui šiame procese. Lingvistikos autoritetų sukurtą normatyvinę bendrinės kalbos sistemą efektyviai skleidžia mokytojai, kuriems priskirtas vaidmuo diegti ją mokiniams kaip vienintelę teisėtą konkrečios bendruomenės kalbą (ten pat: 45). Pavyzdinis kalbos kodifikacijos ir normalizacijos rezultatas yra žodynas. Jame lingvistai ne tik sukaupia esamus kalbos resursus, bet ir užbrėžia socialiai priimtino kalbinio elgesio ribas, tam tikrus žodžius paženklindami specifinėmis santrumpomis vulg[arizmas], fam[iliarus] ir pan. (ten pat: 48). Kaip rodo lietuvių leksikografijos istorija, dalis tokių „užribio“ žodžių ilgą laiką apskritai nepakliūdavo į žodynus, ir taip susiformavo įspūdis, kad šie žodžiai bendrinėje lietuvių kalboje neegzistuoja (Melnikienė 2006: 110).

Lingvistinis habitus veikia ir literatūrinės (ar poetinės) kalbos ribų sampratą. Tik šiuo atveju mokinių nuostatos ugdomos ne gramatikomis ar žodynais, o specialiai vadovėliams bei chrestomatijoms parinktais (kai kuriais atvejais adaptuotais) literatūros kūriniais ar jų ištraukomis. Šie kūriniai mokinių automatiškai priimami kaip kanoniniai, o jų kalbinė raiška – kaip pavyzdinė (Guillory 1993: ix, 56). Švietimo sistemos įtaka literatūrinės kalbos sampratos formavimui(si) ypač aktuali nagrinėjant K. Donelaičio vulgarizmų cenzūrą, mat tradiciškai lietuvių skaitytojai su šio klasiko kūriniais susipažįsta būtent mokykloje.

Be kalbos sociologijos, šiam tyrimui svarbi ir deskriptyvinių kanono tyrimų teorinė prieiga. Iš P. Bourdieu darbų ji perėmė kultūros lauką reguliuojančios normatyvinės elito galios idėją: pasitelkdamas įvairias kultūrines praktikas, visuomenės elitas formuoja literatūros kanoną pagal savo estetines, etines, pasaulėžiūrines nuostatas ir užtikrina kanono sklaidą bei perdavimą ateities kartoms (efektyviausiai tai įgyvendina švietimo sistema). Vis dėlto dėl įvairių priežasčių kanone gali atsidurti kūriniai, neatitinkantys kurio nors iš kanono atrankos kriterijų (tarkim, poetinės kalbos padorumo ribų sampratos). Tuomet vadinamieji kanono tarpininkai (leidėjai, redaktoriai, kritikai, literatūrologai, vadovėlių autoriai ir kt.) imasi homogenizacinių praktikų, turinčių paslėpti šio kūrinio kitoniškumą kanono visumos kontekste (ten pat: 57–63). Turint omenyje, kad dauguma „nepriimtiną“ K. Donelaičio kūrinių leksiką šalinusių redaktorių savo autorinėmis publikacijomis tvirtino jam iškiliausio lietuvių klasiko vardą ([Rėza] 2014: 123–135; Biržiška 1918b; Kuzmickis 1932: 113–180; Ambrazevičius 1941), pagrįstai galima įtarti, kad jų pačių (ar leidėjų) internalizuotos kalbos normos neatitinkančią poeto kūrinių raišką redaktoriai „padailino“ siekdami sklandesnės K. Donelaičio kanonizacijos.

Ligšiolinėje donelaitistikoje iš poeto raštų šalinta šiurkšti liaudiška leksika dažniausiai buvo įvardijama obscenikos terminu ([Ambrazevičius] 1940a: 184; Krištopaitienė 2004: 260, 263; Vaicekauskas 2020: 41). Šis lotynų kilmės žodis paprastai verčiamas kaip nešvankybė, nepadorumas. Literatūrinės obscenikos tyrimuose dažniausiai aptariami ištvirkavimą aprašantys (Giovannio Boccaccio, François Villono, François Rabelais, Molière’o ir kitų rašytojų) kūriniai (DeJean 2002; Fray, Labère 2021). O štai K. Donelaičio kūryboje nerasime nė menkiausios nešvankios užuominos. Obscenikos terminą poeto kūrybai taikę donelaitistai omenyje turėjo ne moralės normas pažeidžiančius seksualinio pobūdžio aprašymus, bet šiandienos kultūroje stačiokiška laikomą liaudiškąją leksiką ar frazeologiją. Šiuo tikslu parankiau vartoti vulgarizmo sąvoką. Pastaroji tiek savo leksikologine reikšme (šiurkštus, nemalonus žodis ar posakis), tiek kilme (viena iš lotynų kalbos žodžio vulgaris reikšmių – „liaudies, paprastų žmonių“) tiksliau apibūdina redaktorių taisytą K. Donelaičio kalbą.

Leksikologė Evalda Jakaitienė vulgarizmus sieja su kultūriniais konkrečios visuomenės tabu – įsivaizduojamomis padorumo ribomis. Daugelyje visuomenių tokiais tabu laikomi tam tikrų kūno organų, fiziologinių procesų pavadinimai (Jakaitienė 2010: 162). Būtent organizmo šalinimo procesus nurodantys žodžiai (męža, dergia), skatologinė leksika (šūdas bei šio žodžio vediniai) ir keiksmai (kekšė) buvo dažniausiai kupiūruojami ar eufemizuojami XIX–XX a. K. Donelaičio kūrinių leidyboje. Konkrečius redagavimo atvejus, eufemizavimo variantus nagrinėju dėstomojoje straipsnio dalyje. Čia trumpai aptarsiu K. Donelaičio motyvus savo lietuviškai parašytus veikalus kurti žemuoju stiliumi, kasdiene šnekamąja būrų kalba.

Dalis K. Donelaičio kūriniuose pavartotų vulgarizmų poeto gyvenamuoju metu veikiausiai nė neturėjo stilistiškai neutralių sinonimų: žodžiai męža ir šūdas minimi XVIII–XIX a. Prūsijos leksikografų parengtuose žodynuose (LDDLL: 88, 154; WLS 2 1883: 253, 440), o štai organizmo šalinimo procesų reikšme šlapinti(s) žodynuose pirmąkart pasirodo tik XIX a. pabaigoje (LLLRŽ: 247), išmatos – tarpukariu (BS LRŽ 1933: 295). Be to, skatologinės leksikos K. Donelaitis savo kūriniuose nė karto nėra pavartojęs žmogaus ekskrementų reikšme. Dažniausiai žodį šūdas jis vartojo kaip gyvulių mėšlo sinonimą (ši reikšmė žodynuose buvo priskiriama iki pat XX a. antros pusės, žr. WLS 4 1963: 549), kartais – perkeltine purvo ar nešvaros reikšme, taip pat frazeologizmuose į šūdą pavirto, šūdą pasakė.

Nepaisant to, akivaizdu, kad šiurkšti liaudiška K. Donelaičio kūrinių leksika nulemta ne tik ribotų ano meto lingvistinių resursų ar istoriškai specifinių semantinių ypatumų: žemąjį stilių poetas sąmoningai rinkosi kaip tinkamiausią raiškos priemonę būrų gyvenimo epui kurti. Sprendimas lietuvininkų kaimą vaizduoti ne iš pašalinio perspektyvos, bet iš vidaus – prabylant tarsi pačių būrų lūpomis – lėmė Metų išskirtinumą XVIII a. literatūros kontekste. Antikinės ir senosios lietuvių literatūros specialistas Marcelinas Ročka žemąjį K. Donelaičio stilių siejo su poeto studijų metais (XVIII a. 3-iajame dešimtmetyje) didelį autoritetą vokiečiakalbėse šalyse įgijusio Johanno Christopho Gottschedo poetikos poveikiu². Šis įtakingiausias Apšvietos epochos vokiečių literatūrologas ne tik skelbė švietimą bei didaktiką meno prioritetu (o juk visa lietuviškoji K. Donelaičio poezija yra didaktinė), bet ir teigė, kad didaktiniams kūriniams labiausiai tinkąs žemasis, arba natūralusis, stilius, t. y. kasdienė kalba ir posakiai. Kaip pavyzdį J. Ch. Gottschedas nurodė Fedro pasakėčias (Ročka 1990: 70–71).

Turėdamas progą iš arti stebėti būrų gyvenimą, K. Donelaitis gerai išmanė kalbinį jų elgesį, supratingai ir palyginti atlaidžiai jį vertino. Antai ankstyvajame epiniame fragmente „Pričkaus pasaka apie lietuvišką svodbą“ pasakotojas supažindina skaitytojus su vestuvių užstalei būdingu liaudiško bendravimo bruožu – vienas kito pravardžiavimu ir nešvankiais juokais:

Galime numanyti, kad šiame epizode (kaip ir „Rudenio gėrybių“ 185–187 eilutėse³) K. Donelaitis nurodo į tradiciniam lietuvių folklorui būdingus šmaikščius ir triukšmingus vestuvių dalyvių apdainavimus. Juose piršlys, svočia, svotai, jaunasis, jaunoji, kiti vestuvininkai pajuokiami, barami ar net plūstami dėl išvaizdos, laikysenos, gyvenimo būdo, moralės, kilmės, darbo, turto. Kai kurie apdainavimai, pasak Leonardo Saukos, pasižymėjo „nežabotu vulgarumu ir besaikiu, prasilenkiančiu su pastarųjų amžių estetinėmis normomis hiperbolizavimu“ (1968: 108)⁴. Kad K Donelaitis ir pats gerai įvaldė liaudišką apsižodžiavimų stilių, rodo pasakėčių dialogai, pavyzdžiui: „Smirde, netikėli, tu sterva, tu gi bjaurėsti“ (Pš 14), „Duok, – tarė, – kekšė, duok tuojaus pažyčytą skolą“ (ŠD 21). Neatmestina tikimybė, kad K. Donelaitis savo lietuviškojoje kūryboje taip laisvai naudojosi žemojo stiliaus žodynu, nes nė neketino jos publikuoti – poemą ir pasakėčias rašė iš kūrybinio poreikio, ketindamas perskaityti nebent artimiausiems bičiuliams.

K. DONELAIČIO VULGARIZMŲ CENZŪROS PRADŽIA

K. Donelaičio poetinės kalbos tikroviškumas tapo kliuviniu pirmajam jo kūrinių rengėjui L. Rėzai (1818). Nors pastarasis nepaliko jokio komentaro apie daugybines poemos kupiūras lėmusius motyvus, akivaizdžiai matyti, kad rengėjas tendencingai šalino perdėm natūralistines (jo supratimu) Metų scenas.

L. Rėzos taikytoms Metų redagavimo strategijoms daugiausia dėmesio ligi šiol skyrė A. Jovaišas, D. Krištopaitienė, Liucija Citavičiūtė (Jovaišas 1969: 119–127; Krištopaitienė 2014; Citavičiūtė 2014). Rengėjo motyvus jie siejo su jo estetinėmis nuostatomis ir siekiu įrodyti lietuvių kultūros vertę. 1818 m. L. Rėzos pirmąkart išleista K. Donelaičio poema, 1824 m. pasakėčios, o 1825 m. pirmasis lietuviškų liaudies dainų rinkinys tyrėjų pagrįstai laikomi tikslinga lietuvininkų kultūros propagavimo programa.

Pirmasis Metų leidimas dedikuotas lietuvių kultūra besidomintiems vokiečių skaitytojams (Citavičiūtė 2014: 38). Oponuodamas germanizacijos šalininkų teiginiams apie lietuvininkų barbarybę, poemos pratarmėje L. Rėza tikino, kad kaip lietuvių liaudies dainos įrodančios „gerą tautos skonį ir jausmų švelnumą“, taip ir K. Donelaitis savo kūrinyje perteikiantis „šit[ą] tautos subtilum[ą]. Jo stilius visada išlieka taurus; net dažnai piešdamas ryškius natūralistinius vaizdus ar kalbėdamas žemus dalykus jis geba pasakyti padoriai ir subtiliai“ ([Rėza] 2014: 135).

Rašytinės poezijos L. Rėza, kaip ir Johannas Gottfriedas Herderis, neskyrė nuo liaudies dainų, o folklorą laikė tautos „širdies atspindžiu“, tautinės dvasios bei moralės išraiška (Jonynas 1989: 101–105). Pirmajam lietuvių liaudies dainų rinkiniui Dainos oder Litthauische Volkslieder sudaryti L. Rėza panaudojo ne visus jam talkinusių užrašytojų atsiųstus folklorinius tekstus – atsirinko daugiausia vestuvinių nuotakos dainų (ten pat: 22, 89–90; Citavičiūtė 2018: 33). Būtent jų pagrindu formulavo išvadą, kad svarbiausios lietuvių dainų ypatybės esančios naivumas, nuoširdumas, dorovingumas, o „[s]avito žavesio ir grakštumo lietuvių Dainoms suteikia ir pati kalba bei jos išraiška, joks nepadorus vaizdas, jokia gašli užuomina nežeidžia gero skonio. Čia akivaizdžiai pastebimas tautai įgimtas grožio supratimas, neatskiriamas nuo dorovingumo“ ([Rėza] 2018: 99)⁵.

Preromantizmo filosofijos idėjas perėmusio L. Rėzos idealizuotas „kilnaus laukinio“ lietuvininko būro vaizdinys nekoreliavo su K. Donelaičio poemos nenaudėlių personažais. Šį disonansą Metų rengėjas bandė paslėpti kupiūruodamas drastiškiausias poemos scenas – 468 eilutes, t. y. beveik 16 procentų viso poemos teksto (Jovaišas 1969: 120), o publikuotoje dalyje užsilikusius pavienius vulgarizmus ar šiaip šiurkštesnius posakius eufemizuodamas vertime į vokiečių kalbą. Daugiausia kupiūruotos „Rudenio gėrybės“ – poemos dalis, kurioje mažiau dėmesio skiriama būrų darbui ir daugiau laisvalaikiui vaizduoti, o kartu nederamam personažų elgesiui išjuokti, išbarti bei pamokyti (ten pat: 121–122). L. Rėza daugiausia karpė natūralistines būrų girtuoklystės, tinginystės, barnių, muštynių, vagiliavimo scenas.

Daugybines pirmojo Metų leidimo kupiūras iš dalies galėjo lemti ir sociokultūrinė L. Rėzos aplinka. Nors gimė kuršininko šeimoje, jis anksti liko našlaičiu ir nuo paauglystės gyveno Karaliaučiuje. L. Rėza nepažino kaimo buities taip gerai, kaip tarp būrų gyvenęs K. Donelaitis. G. Nesselmannas priekaištavo, kad pirmojo Metų leidimo rengėjas ne visada tinkamai supratęs ir liaudišką poemos leksiką (2002: 51). Jau vaikystėje atitrūkęs nuo šnekamosios lietuvių kalbos, L. Rėza sėmėsi jos žinių iš publikuotų šaltinių – giesmynų, gramatikų ir žodynų (Jovaišas 1969: 139).

Kultūrinė distancija, kabinetinį didmiesčio intelektualą skyrusi nuo lietuvininkų kaimo, veikiausiai lėmė ir kritiškesnį nei K. Donelaičio požiūrį į liaudišką mąstymo būdą bei kalbinį elgesį. Antai L. Rėza iškupiūravo Pričkaus ir Bužo samprotavimus apie prigimtinę žmonių lygybę (Pl 312–324, Rg 446–448), perteiktus būro mentalitetui ir tiesmukai jo šnekai adekvačia ponų ir būrų fiziologinių poreikių paralele:

Klasikinėje graikų literatūroje, kurią K. Donelaitis puikiai išmanė, organizmo šalinimo tema nelaikyta tabu. Antai Hesijodo didaktinio epo Darbai ir dienos (VIII a. pr. Kr. pab. – VII a. pr. Kr. pr.) 729–759 eilutėse išsamiai aprašoma, kaip ir kur padoriam graikui privalu (ar draudžiama) šlapintis bei tuštintis (Hesiodas 2019)⁶. O preromantizmo estetika sekusiam L. Rėzai tiesmukas fiziologinių žmogaus poreikių įvardijimas turėjo atrodyti vulgarus. Nederėjo jis ir su Karaliaučiaus profesoriaus idealizuotu subtilios ir taurios lietuvininkų tautinės kultūros vaizdiniu.

Skirtingai nei literatas L. Rėza, K. Donelaičio kūrinius leidybai rengę kalbininkai – Augustas Schleicheris (Donaleitis 1865), G. Nesselmannas (Donalitius 1869), Jurgis Šlapelis ([1914]) – nesiėmė „dailinti“ poeto tekstų pagal savojo meto lingvistinį habitus. K. Donelaičio kūrybos vertę jie matavo profesiniu lingvisto matu – laikė ją turtingu lietuvininkų kalbos pažinimo šaltiniu. Priekaištaudami L. Rėzai, kam šis gausiai iškupiūravęs Metus, A. Schleicheris ir G. Nesselmannas iškirptas vietas apibūdino kaip „daugiausia kaip tik grynai lietuvišk[as]“ (Schleicheris 2002: 44) ir „labai charakteringas“ (Nesselmannas 2002: 51).

Vokiečių kalbininkų taikytas originalui ištikimas K. Donelaičio kūrybos rengimo principas donelaitistikoje pagrįstai siejamas su tiksline auditorija – tai moksliniai, ne populiarūs leidimai (Vaicekauskas 2020: 39). Vis dėlto pirmųjų Lietuvoje K. Donelaičio raštų, parengtų J. Šlapelio, tiražas (1500 egz.) gerokai viršijo kuklų anuometės Lietuvos mokslo bendruomenės dydį (Šlapelis [1914]). Tad tikėtina, jog rengėjas buvo numatęs platesnę – ne tik mokslinę – savo leidinio auditoriją ir vis dėlto laikėsi tokio pat ištikimybės originalui principo kaip ir vokiečių kolegos.

Kitokią XVIII a. poeto kūrinių redagavimo strategiją taikė 1897 m. JAV pasirodžiusių Kristijono Donelaiczio Rasztų rengėjai. Nors Aleksandras Burba ir Antanas Milukas naudojosi A. Schleicherio Metų leidimu (Krištopaitienė 2007: 19), plačiajai auditorijai skirtuose raštuose jiedu grįžo prie L. Rėzos pradėtos vulgarizmų cenzūros. Tiesa, kupiūrų jų leidime žymiai mažiau – 23 eilutės (ten pat: 34). Tarp jų eilutė, kurioje nešvankias dainas traukiantys būrai lyginami su kiaulėmis (Rg 186), jau cituoti (L. Rėzos išbraukti) epizodai apie vienodus būrų ir ponų vaikų fiziologinius poreikius (Pl 312–324, Rg 446–448) bei kita situaciškai panaši scena („Ar kaip pirmąsyk ji jam pasturgalį šluostė / Ir prastai suvystijus į pašalį kišo?“, Pl 384–385), taip pat žiemos panorama, kurioje rudens purvą K. Donelaitis aprašė skatologine leksika⁷:

Būtent požiūriu į skatologinę leksiką A. Burba ir A. Milukas yra radikalesni K. Donelaičio vulgarizmų šalintojai už patį L. Rėzą. Minėti rengėjai ne tik iškirpo cituotą „Žiemos rūpesčių“ trieilį – jie kriptografiniu metodu redagavo žodžio šūdas pavartojimus Metuose (sz..as)⁸, nors tos pačios šaknies darinių (šūdinėti, šūdvabalis, šūdleterės) netaisė (Krištopaitienė 2004: 260). Manytina, kad dėl vulgarizmų cenzūros savo parengtuose K. Donelaičio raštuose A. Burba ir A. Milukas nepublikavo ir „Pasakos apie šūdvabalį“ (nors kitas penkias pasakėčias pateikė). O „Pričkaus pasakoje apie lietuvišką svodbą“ jiedu pirmieji K. Donelaičio raštų leidyboje panaudojo vulgarizmų eufemizaciją:

Kadangi L. Rėza adresavo Metus vokiečių auditorijai (kurios tik maža dalis galėjo laisvai skaityti lietuviškai), jis stengėsi išvengti skatologinės leksikos vokiškame tekste (bet ne lietuviškame originale). Versdami žodį šūdas, tiek L. Rėza, tiek G. Nesselmannas rinkosi pagal frazės reikšmę tinkamą (paprastai) stilistiškai neutralų atitikmenį (mėšlas, trąšos, purvas ir pan.).

Užtat A. Burba ir A. Milukas savo leidinį adresavo lietuvių auditorijai, todėl šalino visa, kas galėjo žeisti ano meto išsilavinusių lietuvių skaitytojų skonį. Svarbus veiksnys galėjo būti ir tai, kad abu rengėjai buvo katalikų kunigai, literatai (A. Burba kūrė eiles, didaktinius apsakymus, A. Milukas reiškėsi kaip kritikas, publicistas, vertėjas). Kad XIX a. pasitaikydavo skaitytojų (ypač kunigų) kritikos dėl moralinių normų nepaisymo lietuviškuose leidiniuose, liudija du tautosakos rinkinių leidybos atvejai. Vita Ivanauskaitė-Šeibutienė analizavo Antano Baranausko kritiką (1881) dėl nešvankių talalinių publikavimo brolių Antano ir Jono Juškų Lietuviškose dainose (3 t., 1880–1882): „Tokias šiukšles geriaus būtų arba suvisu išmesti, arba nors su tikraisiais perlais draugėn nemaišyti, bet skyrium padėti, kad svetimosios giminės lietuvinykų purvinais nelaikytų“ (Ivanauskaitė-Šeibutienė 2019: 213–214; Baranauskas 1970: 153).

Folkloristai Kazys Grigas ir Martynas Vingrys savo darbuose aptarė kunigų pasipiktinimą dėl Simono Daukanto elementoriuje (Abecieļa lîjtuwiû-kalnienû ir źiamajtiû kałbos; [Daukantas] 1842) pateiktų obsceniškų paremijų, tokių kaip „Źilis gałwo wels oudego“, t. y. žilė galvon – velnias uodegon (Vingrys 2023: 180; [Daukantas] 1842: 51). Motiejaus Valančiaus teigimu (1901), „truputį neskromni kurie-ne-kurie priežodžiai, knygelėje patilpę, tik nesutraukė dvasiškijos užginimo ant viso veikalėlio. Išgelbėjo jį pardavėjai, ištrindami piktinančius žodžius“ (Vingrys 2023: 179; Iš vyskupo M. Valančiaus... 1901: 95). Kadangi visuose keturiuose išlikusiuose S. Daukanto elementoriaus egzemplioriuose buvo vienodai išcenzūruotos „nepadoriosios“ patarlės (cituotu atveju išskustas žodis oudego), M. Vingrys daro išvadą, kad taip buvo pašalinti nepageidaujami žodžiai visame elementoriaus tiraže (1500 egz.; Vingrys 2023: 179).

Abu čia paminėti tautosakos leidiniai sulaukė ne institucionalizuotos cenzūros, bet susirūpinusių skaitytojų kritikos dėl moralinių normų nepaisymo. Taigi šiuo atveju, kaip ir dėl K. Donelaičio vulgarizmų šalinimo, kalbame ne apie teisės aktų numatytų viešosios tvarkos normų laužymą, bet apie internalizuoto lingvistinio habitus pažeidimą. Rusijos mokslų akademijos publikuotas pilnas A. Schleicherio parengtų K. Donelaičio raštų leidimas oficialiosios cenzūros netaisytas, o štai spaudos laisvės sąlygomis JAV pasirodęs atitinkamas leidinys pačių rengėjų buvo kupiūruotas, eufemizuotas, skatologinė leksika kriptografiškai redaguota paliekant tik pirmąją ir paskutinę žodžio raides. Nepaisant (o gal kaip tik dėl) to, K. Donelaičio raštai sulaukė kito JAV lietuvių kunigo ir literato Jono Žiliaus-Jonylos (tikr. Žilinskas) pastabos, kad esą parašyti „paprasto, per żmones vartojamo kalbo, neiszskiriant ir nekurių iszsitarimų ar atskirų żodżių gana neszsvankių“ ([Žilinskas] 1897). Juk daugtaškiu „paslėpti“ nepageidaujami žodžiai tik dar labiau krinta į akis!

Kada lietuvių kalbos žodis šūdas imtas laikyti nešvankiu? Minėtajame Daukanto elementoriuje pateikta nemažai priežodžių su skatologine leksika: „Isz to szudo nebus grudo“, „Isz szudo waszką nesunksi“, „Kame daug szunû, czè daug ĩr sząnszudiû“, „Szĩkęs nepaszĩkęs“, „szuds szĩkiejĩ moko“, „Szudû wajna“, „Kame szud’s tén ĩr grud’s“, „Sókas it szud’s ekétie“ ir kt. ([Daukantas] 1842: 50–56). Bet šios paremijos moralės normų sergėtojams nekliuvo – cenzūruotos tik turinčiosios numanomą seksualinę reikšmę. Ar tai reiškia, kad liaudiškas išmatų pavadinimas XIX a. viduryje išsilavinusių skaitytojų dar nešokiravo, o amžiaus pabaigoje jau laikytas nešvankiu? Žodynuose žymėjimas vulg[arizmas] prie žodžio šūdas radosi tik tarpukariu, t. y. tuo metu, kai žodynuose jau buvo pateikiamas ir stilistiškai neutralus jo pakaitalas (išmatos; BS LRŽ: 965).

K. DONELAIČIO VULGARIZMŲ CENZŪRA PIRMOJOJE LIETUVOS RESPUBLIKOJE

Sanitarinis sąjūdis (įskaitant kanalizacijos ir tualetų įrengimą) visoje Europoje prasidėjo tik XIX a. pirmoje pusėje, o lietuvių valstiečių aplinkoje, pasak Bronės Stundžienės, „tualeto higienos dalykai dar XX a. pradžioje nebuvo koks nors labai intymus, asmeninis reikalas“. Turint omenyje minimalias sanitarines sąlygas, „su ‘mažais ir dideliais reikalais’ susijusi ‘negraži’ leksika kaimo žmonių ausiai buvo įprastas dalykas“ (Stundžienė 2020: 197). Tai patvirtina ir liaudiškų frazeologizmų su žodžiu šūdas gausa: Frazeologijos žodyne tokių sustabarėjusių posakių rasime per penkias dešimtis (FŽ: 722–723). Skatologinės leksikos apstu ir lietuvių talalinėse, patarlėse, mįslėse bei anekdotuose (Vingrys 2023; Kensminienė 2001).

Liaudies kalbai būdingas organizmo šalinimo procesus tiesmukai įvardijantis K. Donelaičio kūrinių žodynas labiausiai šokiravo nuo kaimo kultūriškai nutolusius skaitytojus. Atviriausiai šiurkščią K. Donelaičio poetinę kalbą 1906 m. supeikė Maironis:

Maironio tėvai buvo pasiturintys valstiečiai, gyveno išnuomotame dvare ir bendravo su apylinkių dvarininkais. Būsimajam poetui ruošiantis stoti į gimnaziją, šeimoje nuspręsta bendrauti tik lenkų kalba, ja Maironis vėliau susirašinėjo su seserimis. Nors poetas mėgo lyrines lietuvių liaudies dainas, kasdienės liaudies kultūros artimai nepažinojo. Maironio lingvistinis habitus buvo išugdytas dvaro ir kunigų seminarijos aplinkoje, o poetinę klausą formavo klasikinė literatūra, visų pirma lenkų romantizmo mokykla. Tad suprantama, kad tiesmuka liaudiška K. Donelaičio kūrinių kalba jam atrodė nepateisinamas meninis sprendimas.

Tokių pat estetinių nuostatų laikėsi ir pirmuosius mokyklai skirtus K. Donelaičio raštus (1918) parengęs M. Biržiška. Leidinio pratarmėje jis teigė, esą „[b]ūrų kalba dažnai esti per daug stačiokiška; tas kalbos ypatybes išlaikęs, dainius, berods, atitiko tikrumą, bet skaitytojo ausį jis ne kartą jomis žeidžia [...], šitokios vietos mūsų leidinyje yra apleistos arba sušvelnintos“ (1918a: 74). M. Biržiškos sprendimas pašalinti visus XVIII a. poeto kūrinių vulgarizmus donelaitistikoje pagrįstai aiškinamas jo parengto leidinio pobūdžiu, pedagoginiais motyvais. Verta atkreipti dėmesį, kad ankstesniuose skaitiniuose, mokiniams pateikusiuose pavienes K. Donelaičio kūrinių ištraukas, vulgarizmai šalinti nenuosekliai. Tiek 1908 m. Skaitymo knygoje mažiems ir dideliems keletą poeto kūrinių ištraukų publikavęs Juozas Gabrys-Paršaitis, tiek 1912 m. Litauisches Lesebuch („Lietuvių skaitinių“) antroje dalyje Metų fragmentus pateikęs Tilžės gimnazijos mokytojas Aleksandras Kuršaitis (Alexander Theodor Kurschat) vienus vulgarizmus kupiūravo, kitus paliko⁹; nė vienas šių autorių nepasitelkė eufemizacijos. Tad XX a. pradžioje dar nebuvo susiformavę doroviniai K. Donelaičio kūrybos adaptavimo mokiniams principai. Juos nustatė būtent M. Biržiškos parengtas pirmasis K. Donelaičio rinktinių raštų leidimas. Kaip matysime, jis padarė didelį poveikį tolesnei (ne tik mokyklinei) poeto kūrybos edicijai.

Lietuvos Respublikos švietimo ministerija teįsteigta 1918 m. pabaigoje, iki tol (o ir vėliau) lietuviškų mokyklinių vadovėlių leidyba rūpinosi Lietuvių mokslo draugija. Būtent ji išleido ir M. Biržiškos parengtus Duonelaičio raštus bei jų priedą (Duonelaičio gyvenimas ir raštai, abu leidiniai pasirodė 1918 m.). Nuo 1908 m. draugijos valdyboje dirbęs M. Biržiška 1917 m. išrinktas ir Lietuvių mokslo draugijos Vadovėlių leidžiamosios komisijos nariu (Lietuvių mokslo draugijos... 1918-10-02–04: 34v). Komisijos posėdžio, kuriame pritarta K. Donelaičio mokyklinių raštų leidybai, protokole jokių pastabų ar rekomendacijų dėl tekstų atrankos ar redagavimo nėra užfiksuota (Lietuvių mokslo draugijos... 1918-01-29)¹⁰. Turint omenyje svarią M. Biržiškos poziciją Lietuvių mokslo draugijoje, autoritetą literatūros moksle, pedagoginę bei vadovėlių rengimo patirtį¹¹, menkai tikėtina, kad sprendimą šalinti visus K. Donelaičio kūrinių vulgarizmus jis būtų priėmęs ne savo noru, o kieno kito patariamas.

Nors Metų bei pasakėčių vulgarizmų cenzūrą M. Biržiška teisino tuo, kad stačiokiška poeto kūrinių kalba žeidžianti „skaitytojo ausį“, šis argumentas vargiai galiojo didžiąją lietuvių visuomenės dalį anuomet sudariusiems kaimiečiams. Veikiau jis liudija sociokultūrinę paties rengėjo patirtį. Kaip ir Maironiui, M. Biržiškai liaudiška lietuvių kalbinė aplinka nebuvo sava. Būsimasis literatūrologas užaugo lenkakalbėje bajorų šeimoje, lietuviškai pramoko tik baigdamas Šiaulių gimnaziją ir studijuodamas Maskvoje. Taigi jo kalbinis habitus, kaip ir literatūrinės kalbos normų samprata, buvo veikiamas šeimoje įsavintos aukštosios lenkų kultūros (tėvas leido sūnums naudotis savo turtinga biblioteka), taip pat Maskvos universitete lankytų filologijos paskaitų.

Naudodamasis J. Šlapelio parengtu pilnu K. Donelaičio raštų leidimu (Šlapelis [1914]) M. Biržiška mokiniams Metus pateikė ne ištisai, o ištraukomis, iš šešių pasakėčių paliko tik penkias (kaip ir A. Burba su A. Miluku, jis sabotavo „Pasaką apie šūdvabalį“) – tai sudarė galimybę išvengti didžiosios dalies K. Donelaičio kūriniuose pasitaikančių vulgarizmų. Parinktose Metų ištraukose užsilikusius pavienius vulgarizmus rengėjas kupiūravo (nežymėdamas kupiūrų vietos) arba eufemizavo. Pastaroji praktika, kaip matysime, XX a. taikyta vis dažniau. A. Burba su A. Miluku įvedė vos vieną K. Donelaičio vulgarizmų eufemizmą (Pp 16). M. Biržiška eufemizaciją panaudojo triskart:

Galėtume numanyti, kad eufemizaciją redaktoriai rinkdavosi kaip mažesnį blogį už kupiūravimą: užuot išbraukę eilutę ar visą poetinę frazę, konkretų vulgarizmą pakeisdavo artimos reikšmės žodžiu. Antai cituotoje pasakėčios „Šuo Didgalvis“ eilutėje (ŠD 21) žodis kekšė pavartotas ne tiesiogine paleistuvės reikšme, bet kaip neapibrėžtos reikšmės keiksmažodis. M. Biržiška pakeitė jį švelnesniu atitikmeniu (pagal bendrinės kalbos normą pakeisdamas ir linksnį). Šelmė – sukčiautoja, apgavikė, nenaudėlė – atitinka pasakėčioje vaizduojamą situaciją: teisėjas liūtas šiuo žodžiu iškeikia tariamai skolą grąžinti vengiančią avelę.

Vis dėlto eufemizacija ne tik pažeidžia autorinės leksikos autentiškumą, bet gali suardyti ir eiliuoto kūrinio metrą. Antai garsiojoje Metų žiemos panoramoje skatologinę leksiką keisdamas į purvus (Žr 30, 32)¹², M. Biržiška suardė K. Donelaičio hegzametrą, mat šūdas yra pirmosios, purvas – ketvirtosios kirčiuotės daiktavardis.

Nors „pataisyti“, „patobulinti“ ar kitaip adaptuoti (ypač verstinius) literatūros kūrinius tarpukariu nelaikyta nuodėme¹³, ne visi M. Biržiškos amžininkai pritarė jo taikytai K. Donelaičio vulgarizmų cenzūrai. 1924 m. Kazys Binkis negailestingai išjuokė literatūrologo pastangas nuglaistyti būriškai rupią Metų ir pasakėčių kalbą:

Liaudiškoje kalbinėje aplinkoje užaugęs lietuvių avangardinės poezijos pradininkas buvo daug mažiau varžomas aukštosios kultūros suformuotų lingvistinių normų nei Maironis ar M. Biržiška. K. Donelaičio kalbos šiurkštumas jam rodėsi ne taisytinas trūkumas, bet saugotina vertybė. Cituotame straipsnyje K. Binkis gynė visų autentiškai liaudiška kalba parašytų literatūros kūrinių (be K. Donelaičio, taip pat minimi Antanas Strazdas ir M. Valančius) teisę būti publikuojamiems originalia kalbine raiška, pastarąją priešindamas vėlesnės kartos (numanoma, Maironio ir jo sekėjų) nuskurdintam poetiniam žodynui su nuobodžiai atsikartojančiais „visų gražiausi[ais] visų švelniausi[ais]“ romantiniais įvaizdžiais (ten pat: 63).

Keturvėjininkai programiškai atmetė Vakarų aukštosios kultūros estetines normas ir propagavo grįžimą prie tautinės folklorinės tradicijos bei jai artimos senosios lietuvių literatūros (T. 1924: 65). Neatsitiktinai pirmąjį Keturių vėjų numerį (1924) puošia primityvių liaudies dievdirbių skulptūrėlių nuotraukos, čia pat publikuojamos liaudies mįslės (parinktos nefiltruojant nešvankių užuominų ar vulgarizmų¹⁴) kaip sektinas kūrybinių kalbos išgalių pavyzdys.

Priešingai nei Maironis, teigęs, esą ne iš paprastų kaimiečių poetui dera mokytis estetinės pajautos, keturvėjininkai skelbė peržengiantys visą Maironio kartos literatūrinį įdirbį ir grįžtantys mokytis iš liaudies kūrybos (ten pat). Žinoma, šioje skambioje retorikoje būta sąmoningo siekio provokuoti, vis dėlto keturvėjininkų skelbtos idėjos nebuvo tik avangardinio meno reklama – jos turėjo platesnį sociokultūrinį pagrindą.

Pirmosios Lietuvos Respublikos elitas puoselėjo valstiečių tautos kolektyvinį savivaizdį, aukštino gimtąją kalbą ir tautinę dvasią išsaugojusį valstiečių luomą. O lenkakalbę bajorų kultūrą kaip svetimą atmetusiai moderniajai Lietuvai neišvengiamai teko susikurti savą, lietuvišką, aukštąją kultūrą. Pastaroji turėjo išsaugoti tautinį (liaudišką) pagrindą, bet kartu atitikti aukštosios Vakarų kultūros standartus. Natūralu, kad šiame procese neapsieita be įtampų. Manyčiau, kad būtent iš jų kilo poreikis cenzūruoti K. Donelaičio vulgarizmus. Tiek pirmosiose lietuvių literatūros istorijos apybraižose, tiek mokyklinėse priemonėse poeto kūrybai buvo numatyta centrinė pozicija nacionaliniame kanone (Šeina, Kučinskienė 2024: 104–113). „‘Metaiʼ yra tai kilniausias lietuvių ir vienas žymiausių visuotinosios literatūros kurinių“, – rašė M. Biržiška (1918a: 74; išskirta autoriaus). Tautinio klasiko kūryba turėjo tapti sektinu pavyzdžiu ateities kartoms. Manytina, kad šiuo tikslu M. Biržiška „padailino“ jo poetinę kalbą mokyklai skirtuose rinktiniuose raštuose.

Niekam, be Keturių vėjų, nesuabejojus M. Biržiškos pasirinkta redagavimo strategija, K. Donelaičio mokyklinių raštų leidimas buvo pakartotas dar du kartus (²1921, ³1927). Leidinys buvo plačiai naudojamas Lietuvos gimnazijose. Sprendžiant pagal pedagoginėje spaudoje 1941 m. pasirodžiusią informaciją, tarpukario Lietuvos mokytojai apskritai nežinojo apie J. Šlapelio parengtą pilną poeto raštų leidimą ir naudojosi tik M. Biržiškos sudarytais rinktiniais raštais (Pakalnė 1941)¹⁵. Tai leidžia spėti, kad ir būsimus gimnazijų mokytojus rengusiame Lietuvos universitete (nuo 1930 m. – Vytauto Didžiojo) skaitytame Lietuvių literatūros istorijos (iki 1864 m.) kurse M. Biržiška K. Donelaičio kūrybą galėjo dėstyti iš savo paties parengto, o ne pilno klasiko raštų leidimo. Peršasi išvada, kad nepriklausomybės kartai tebuvo prieinamas selektyviai suformuotas ir eufemizuotas K. Donelaičio kūrybos variantas.

VULGARIZMŲ CENZŪRA PIRMAJAME REPREZENTACINIAME METŲ LEIDIME

Būtent M. Biržiškos parengtų rinktinių raštų įtaka J. Ambrazevičius motyvavo ir savo sprendimą tęsti klasiko kūrinių vulgarizmų cenzūrą reprezentaciniame Metų leidime (¹1940a, ²1941): „Keletas žodžių, šiais laikais įgaunančių obsceniškos prasmės, yra pakeisti tais, prie kurių įprasta iš M. Biržiškos leidimo“ ([Ambrazevičius] 1940a: 185; išskirta mano – V. Š.). Tikėtina, kad tiek mokydamasis Marijampolės gimnazijoje (baigė 1922 m.), tiek pats mokytojaudamas Kauno „Aušros“ mergaičių gimnazijoje J. Ambrazevičius naudojosi M. Biržiškos parengtais K. Donelaičio raštais. Vis dėlto, Švietimo ministerijai nusprendus išleisti reprezentacinį Metų leidimą ir pavedus tai atlikti J. Ambrazevičiui, jis labai atsakingai ėmėsi šio darbo – poemos tekstą rengė pagal rankraščius, lygindamas juos su G. Nesselmanno publikuotu pilnu moksliniu K. Donelaičio raštų leidimu.

J. Ambrazevičiaus sprendimą laikytis tarpukario Lietuvoje įsigalėjusios K. Donelaičio vulgarizmų cenzūros tekstologas Aleksandras Žirgulys siejo ne tik su mokykloje įsigalėjusiu klasiko kūrinių „taurinimo“ įpročiu, bet ir su Vinco Krėvės sudaryto Patarlių ir priežodžių (t. 1, 1934) rinkinio sukeltu skandalu (Žirgulys 1989: 23). Reaguodamas į šiame leidinyje paskelbtas obsceniškas paremijas, tuometis oficiozas Lietuvos aidas publikavo vyriausiojo redaktoriaus ir tautininkų kultūros politikos ideologo Vytauto Alanto (tikr. Jakševičius) straipsnį „Ar tai mokslas?“ (Alantas 1935)¹⁶. Jame liaudiškų genitalijų pavadinimų turinčias rinkinio paremijas kritikas išvadino pornografija, kurią draudžia Lietuvos įstatymai. Tą pačią dieną, kai pasirodė šis straipsnis, Kauno miesto ir apskrities karo komendantas konfiskavo Tautosakos komisijos išleistą paremijų rinkinį, motyvuodamas tuo, kad jame esama per 300 „įžeidžiančių viešąją dorovę“ patarlių ir priežodžių (Nutarimas... 1981).

Komendanto sprendimas buvo grindžiamas cenzūrą Lietuvos Respublikoje reglamentavusiais dokumentais: Krašto apsaugos ministerijos Vyriausiojo štabo karo cenzoriaus taisyklėse (1927) numatytas „patriotizmo, tikybos ar tikybinių jausmų, doros ir etikos principų pažeidimas“ (Spaudai cenzūruoti... 1927-11-18: 80r); Valstybės saugumo departamento draudžiamų Lietuvoje platinti spaudinių sąrašo (1934) penktajame punkte buvo nurodyti „pornografiniai ir įžeidžiantieji tikybinius ir dorinius jausmus“ leidiniai (Petreikis 2013: 337). Tiesa, nė viename šių dokumentų nebuvo tiksliau apibrėžta, kas laikoma dorą įžeidžiančiais leidiniais.

Patarlių ir priežodžių sukeltas ažiotažas parodė, kad politinis elitas noriai puoselėjo XIX a. sukurtą išimtinai taurios ir subtilios lietuvių tautinės kultūros mitą. V. Alanto teigimu, V. Krėvės surinktos obsceniškos paremijos neperteikia lietuvių liaudies charakterio, yra nesuderinamos su kaimiečių padorumo jausmu ir veikiausiai yra „svetima, atsineštinė įtaka“ (Alantas 1935). Tautinės kultūros paveldą tautininkai buvo linkę cenzūruoti – „skirti [...] pelus nuo grūdų“, kaip rašė V. Alantas. Skaitytojams esą tegalima pateikti specialiai atrinktą vertingiausią liaudies kultūros paveldo dalį (ten pat)¹⁷.

Pornografiniais V. Alanto vadintų liaudiškų genitalijų pavadinimų K. Donelaičio kūriniuose nėra, tad institucinės cenzūros sankcijų poeto leidiniai vargiai būtų sulaukę. Kita vertus, miestuose susitelkęs lietuvių kultūrinis elitas kritiškai vertino ir kitokio pobūdžio liaudiškai stačiokišką žodyną. 1937 m. lietuvių liaudies anekdotų rinktinę parengęs folkloristas Jonas Balys šio leidinio pratarmėje teigė atsidūręs keblioje padėtyje dėl vulgarizmų: „Išmesi juos – duosi netikrą vaizdą, paliksi – susilauksi audros iš įvairių dažnai abejotino nuoširdumo moralistų“ (B[alys] 1937: 5). Kritiškai vertindamas miesčionių „dviveidę moralę“, J. Balys argumentavo, kad liaudis „daiktus vadina tikrais jų vardais ir nesupranta, jog bus labai didelis laimėjimas, jei vietoj kaimiško ‘šūdo’ pavartosi miesčionišką ‘mėšlą’“ (ten pat: 6). Įdomu, kad ties šia pratarmės vieta asmeniniame anekdotų rinktinės egzemplioriuje M. Biržiška pieštuku paraštėje pažymėjo: „chamjo!“¹⁸ (rus. хамьё – „grubus, netašytas, įžūlus žmogus“). O toliau pratarmėje J. Baliui aiškinantis, kad jis pasirinkęs vidurio kelią – „nenorėdamas piktinti moralybės sargų“, bet vengdamas falsifikuoti liaudies sąmojį nepublikavo „kiaurai obscioniškų ir vulgariškų pasakojimų“, tačiau atrinktuose anekdotuose vietomis paliko „atviresnius pasakymus“ (ten pat: 6), – M. Biržiška paraštėje priekaištavo: „galėjo apleisti!“ (t. y. kupiūruoti).

Tikėtina, kad reprezentacinį Metų leidimą parengti J. Ambrazevičiui užsakiusi tautininkų Švietimo ministerija galėjo išsakyti lūkestį dėl vulgarizmų cenzūros. Juolab kad tai buvo išskirtinis leidybinis projektas: niekada anksčiau jokio kito autoriaus leidybai nebuvo skirta tiek valstybės dėmesio ir resursų. Didelio formato, puikios poligrafinės kokybės leidinys su gausiomis iliustracijomis turėjo reprezentuoti centrinio literatūros kanono kūrinio statusą. Šiam galiojo aukščiausi meninės kokybės, taigi ir poetinės kalbos standartai.

Papildomu argumentu, kodėl leidinyje nuspręsta tęsti K. Donelaičio vulgarizmų cenzūrą, galėjo tapti ir tai, kad M. Biržiškos parengtų mokyklinių poeto raštų tiražas anuomet jau buvo išsibaigęs (Pakalnė 1941). Švietimo ministerija naujuoju leidiniu ketino patenkinti tiek plačiosios visuomenės, tiek mokyklinį klasiko veikalų poreikį. J. Ambrazevičiaus teigimu, jam pavestas parengti veikalas „turėjo būti lengvai paskaitomas jaunimui ir masės žmogui per mokyklas ir bibliotekas“ (1940a: 182).

1940 m. Metų leidime tėra viena kupiūra – tradiciškai (kaip L. Rėzos, A. Burbos, A. Miluko ir M. Biržiškos leidimuose) iškirpta „Pavasario linksmybių“ scena:

Viena vertus, tai rodo, kad obsceniškumo skalėje veiksmažodis męža laikytas nepriimtiniausiu, mat kiek toliau tekste minimos pridergtos buksvos (t. y. kelnės) nekupiūruotos. (Veikiausiai todėl, kad pats žodis pridergtos jau yra eufemizmas.) Kitur Metų tekste J. Ambrazevičius nuosekliai švelnino visą išsilavinusių skaitytojų skonį galėjusią žeisti leksiką, bet cituotame dvieilyje esančiam vulgarizmui, matyt, nerado tinkamo pakaitalo, todėl nusprendė šias eilutes iškirpti. Kitaip jis pasielgė „Vasaros darbuose“ – identišką žodžių junginį ne kupiūravo, bet eufemizavo:

Tokiu būdu jauną piemens amžių turėjęs nurodyti posakis (dar šlapinasi naktimis) virto gerokai obsceniškesne eilute – piemuo tuštinasi į patalą. (Tiesa, pagal Lietuvių kalbos žodyną veiksmažodis teršti gali reikšti ir tepti, purvinti, bet šia reikšme jis nevartojamas prielinksninėje konstrukcijoje į patalą.)

J. Ambrazevičius pirmasis iš Metus (ištisai, ne ištraukomis) pateikusių rengėjų eliminavo visus ligi vieno žodžio šūdas pavartojimus. Tiesa, jis rėmėsi M. Biržiškos pavyzdžiu, bet šis daugumos K. Donelaičio skatologinės leksikos išvengė tikslingai atsirinkdamas poemos ištraukas. Mokykliniais raštais J. Ambrazevičius sekė tik eufemizuodamas žodį šūdas frazeologizme apie suaugusiems žmonėms nebesvarbius tapusius žaislus:

Kitais atvejais rengėjas ieškojo tinkamesnio eufemizmo nei pasirinktas M. Biržiškos (Žr 30, 32) arba turėjo pats sugalvoti, kuo pakeisti K. Donelaičio vulgarizmus. Antai vestuvių epizode skatologinę leksiką J. Ambrazevičius eufemizavo tuo pačiu įvardžiu niekas:

Gali būti, kad Metų rengėjas čia sekė A. Burbos ir A. Miluko pavyzdžiu, mat šie analogiškai elgėsi švelnindami identišką frazę „Pričkaus pasakoje apie lietuvišką svodbą“. Vis dėlto toks redakcinis pasirinkimas iškreipia poemos mintį: „niekus kalbėti“ reiškia tuščiai taukšti, tuo tarpu K. Donelaičio pavartotas frazeologizmas, sprendžiant iš konteksto, reiškė nešvankų, nepadorų kalbėjimą, blevyzgas. Būtent taip į vokiečių kalbą jį išvertė G. Nesselmannas¹⁹ (L. Rėza šią sceną kupiūravo).

Kai Metuose šūdas vartojamas mėšlo reikšme, J. Ambrazevičius jį taip ir eufemizavo:

Net žiemos peizažo epizode, kur skatologinę leksiką K. Donelaitis vartojo purvo reikšme, J. Ambrazevičius šūdus nuosekliai keitė į mėšlus:

Tikėtina, kad J. Ambrazevičius čia nepasekė M. Biržiškos pavyzdžiu (pastarasis šiame epizode šūdus keitė į purvus), siekdamas nepakenkti hegzametrui. Vis dėlto, vietoj pirmosios kirčiuotės daiktavardžio šūdas pasirinkus trečiosios kirčiuotės daiktavardį mėšlas, išvengti metro pažeidimo nepavyko, mat sutampa tik pirmosios ir trečiosios kirčiuotės daugiskaitos galininko kirčio vieta, bet įnagininko ne (su mėšlaĩs rudenio barės). Šį hegzametro pažeidimą J. Ambrazevičius galėjo nesunkiai išspręsti daugiskaitą pakeisdamas vienaskaita (su mėšlu rudenio barės), bet gali būti, kad literatūrologas buvo išmokęs šį daiktavardį kirčiuoti ne pagal trečiąją, bet pagal pirmąją kirčiuotę, tad manėsi hegzametro nepažeidęs.

Reprezentacinio Metų leidimo (1940) rengėjas eufemizavo ne tik visus žodžio šūdas pavartojimus, bet ir jo vedinius: šūdvabalis, šūdinėti. Vienintelės nepakeistos išliko šūdleterės, minimos „Vasaros darbų“ mėšlavežio epizode (Vd 155). Tai germanizmas, reiškiantis specialiai mėšlui vežti skirtą gardinį vežimą ([Ambrazevičius] 1940b: 191). Veikiausiai šūdleterių pavadinimas Metų leidimuose nebuvo keičiamas dėl neįprasto skambesio – Didžiosios Lietuvos skaitytojai šio padargo pavadinimą ne išsyk susiedavo su skatologine leksika. O ir pakeisti šį žodį nesuardant hegzametro nebuvo kuo.

Liūdnesnė dalia ištiko K. Donelaičio pamėgtą šūdvabalį (šiuolaikinės entomologijos terminais – mėšlavabalį, lot. geotrupes stercorarius)²⁰. Šis vabzdys K. Donelaičio poemoje minimas ne kartą, jam poetas skyrė ir pasakėčią. Šūdvabalį iš Metų J. Ambrazevičius perkrikštijo juodvabaliu. Manytina, pastaruoju pavadinimu „mėšlinis vabalas“ (rus. навозный жук, vok. Mistkäfer) vadintas kai kuriose lietuvių tarmėse, nes pateko į kelis tarpukario bei sovietmečio žodynus (LRKŽ: 318; JB RLŽ 1933: 143; WLS 1 1932: 415; LKŽ 4 1957: 412). Vis dėlto šūdvabalio pavadinimas XVIII–XX a. žodynuose gerokai dažnesnis, o štai mėšlavabalis juose atsirado tik XX a. viduryje (DLKŽ 1954: 459).

Preciziškai „valydamas“ vulgarizmus iš poemos J. Ambrazevičius vietomis suardė poetinės frazės sąskambį, mat K. Donelaitis mėgo toje pačioje eilutėje minėti ir šūdvabalį, ir šūdą:

Eufemizavo J. Ambrazevičius ir K. Donelaičio vartotą veiksmažodį šūdinėti:

Kaip nurodo Lietuvių kalbos žodynas, šūdinėti reiškia „slankioti be reikalo“ (LKŽ-e: šūdinėti) – ne veltui „Pavasario linksmybėse“ šis veiksmažodis taikomas Slunkiui (Pl 458). J. Ambrazevičius jį pakeitė eufemizmu mėšlinėti (veikiausiai pagal analogiją, kaip ir kitur, tekste šūdą keisdamas mėšlu). Pastarojo veiksmažodžio viena iš reikšmių atitinka pakeistą vulgarizmą – „vaikštinėti, slampinėti“ (LKŽ-e: mėšlinėti).

Vis dėlto reprezentacinio Metų leidimo rengėjas nebuvo nuoseklus ir kitoje identiškos reikšmės poemos eilutėje (Vd 130) rinkosi kitokią eufemizavimo strategiją. Selmas „Vasaros darbų“ monologe peikia būrus, besivelniuojančius kaip ponai. Pastarųjų elgesį prilygina gyvuliui: nesimeldžia, juokiasi iš tikėjimo, be to, kaip ir kiaulės, nieko naudingo nedirba. Taigi frazėje „Kiaulėms ant garbės vis kiauliškai šūdinėja“ pastarasis veiksmažodis reiškia tą patį kaip ir „Pavasario linksmybėse“ – slankioja be darbo. Galbūt norėdamas dar labiau sušvelninti šią frazę, J. Ambrazevičius nesitenkino eufemizmu mėšlinėja (kurį rinkosi identiškos reikšmės frazėje „Pavasario linksmybėse“) ir pavartojo veiksmažodį niekinėja. Lietuvių kalbos žodyne nurodytos tik dvi jo reikšmės: „siausti, daryti kvailystes“; „vogti menkniekius, smulkmenas“. Nė viena iš jų „Vasaros darbų“ kontekste netinka, tad šiuo atveju J. Ambrazevičius iškreipė Metų originalo reikšmę.

Be skatologinės leksikos J. Ambrazevičiui užkliuvo ir pautai, nors Metuose jie vartojami tik paukščių kiaušinių reikšme:

Mažai tikėtina, kad tarpukario skaitytojai būtų nesupratę tarmiško kiaušinių pavadinimo (juk ir patiekalas pautienė dar ilgai taip vadintas tarmėse), vis dėlto šnekamojoje kalboje pautai buvo įgiję obscenišką reikšmę²¹. Vengdamas galimos asociacijos su lytiniais organais, M. Biržiška poemos eilutes su šiuo žodžiu mokykliniuose K. Donelaičio raštuose iškupiūravo. J. Ambrazevičius pasirinko pautus keisti į kiaušus. Vargu ar tokia eufemizacija pasiteisino, turint omenyje, kad XX a. 2–3 dešimtmečių populiariuosiuose medicinos veikaluose liauką, gaminančią vyriškąsias sėklines ląsteles ir hormoną, vis dažniau imta vadinti kiaušiais (Zemlevičiūtė 2021: 24–27).

VULGARIZMŲ CENZŪRA SOVIETMEČIO LEIDIMUOSE

Nors dėl vaidmens Laikinojoje vyriausybėje (1941) J. Ambrazevičius sovietmečiu buvo visuotinai nutylimas, reprezentaciniame Metų leidime jo taikyta vulgarizmų cenzūra buvo perimta ir plačiajam skaitytojų ratui skirtuose stalinmečio K. Donelaičio raštų leidimuose: Metų ir pasakėčių (1945, redaktorius Zigmas Kuzmickis, atsakingasis redaktorius Valys Drazdauskas) bei Raštų (1950, atsakingasis redaktorius Aleksandras Žirgulys). Sovietinę cenzūrą visų pirma esame pratę sieti su institucionalizuota ideologine visuomenės kontrole, bet šiuo istoriniu laikotarpiu taikyti ir doroviniai viešojo diskurso ribojimai. Ironiška, kad darbo liaudį išaukštinusioje pokario sovietinėje kultūroje liaudiška K. Donelaičio kūrinių kalba buvo cenzūruojama net griežčiau nei anuomet buržuazine vadintoje Lietuvoje (1918–1940).

Kostas Korsakas 1945 m. Donelaičio raštų leidimo pratarmėje aukštino klasiką, kuris

Bet literatūrologas „pamiršo“ paminėti, kad jo pristatytame leidinyje (daugiausia dėl dorovinės cenzūros) buvo iškupiūruotos 49 Metų eilutės (Krištopaitienė 2007: 34). Netiesiogiai apie tai šio leidinio recenzijoje užsiminė literatūrologas Antanas Vengris, išsakęs poreikį ateityje turėti ir „pilni, netaisyti-nedailinti Donelaičio raštai“ (1945: 182).

Analogiškai sutrumpinto, „pataisyto-padailinto“ 1950 m. K. Donelaičio raštų leidimo recenzijoje Vincas Mykolaitis-Putinas teksto kupiūras aiškino pedagoginiais sumetimais: esą plačiajam skaitytojų ratui skirta knyga galės būti sėkmingai naudojama ir mokyklose (Mykolaitis 1951: 115). Tokio poreikio iš tikrųjų būta, mat sovietų Lietuvoje senajai literatūrai skirta mokyklinė chrestomatija pasirodė tik 1952 metais. Vis dėlto net ir teisinant vulgarizmų cenzūrą pedagoginiais motyvais būtina pažymėti, kad kupiūrų gausa stalinmečio leidimai toli lenkė tuos pačius sumetimus pateikusio J. Ambrazevičiaus Metų leidimą. Antai nesyk šiame straipsnyje minėtą „Pavasario linksmybių“ sceną apie ponų ir būrų vaikus 1945 ir 1950 m. raštų rengėjai kupiūravo ne tik iškirpdami dvieilį su veiksmažodžiu męža (kaip J. Ambrazevičius), bet ir šalino kur kas didesnę teksto atkarpą (Pl 312–324), kurioje minimos pridergtos buksvos. Pastarąjį eufemizmą stalinmečio redaktoriai šalino ir „Rudenio gėrybėse“ (Rg 446–448). Taigi jie grįžo prie XIX a. K. Donelaičio raštų rengėjų L. Rėzos ir A. Burbos su A. Miluku taikytų dorovinės cenzūros principų – braukė visas su organizmo šalinimo procesais susijusias scenas.

Pokariu buvo iškirpta ir L. Rėzos kupiūruota „Vasaros darbų“ scena apie išpuikusį piemenį, kuris nors ir jauno amžiaus (dar į patalą šlapinasi), bet jau reikalauja atlygio. J. Ambrazevičius šiame epizode eufemizavo tik obsceniškąjį męža (Vd 392), o štai stalinmečio redaktoriai pašalino visą piemens sceną (Vd 389–395)²². Vulgariojo marksizmo viešpatavimo laikais jos veikiausiai atsisakyta dėl kompleksinių priežasčių: poemos epizodas, kuriame baramas atlygio reikalaujantis piemuo, galėjo būti išcenzūruotas ne tik dėl dorovinių, bet ir dėl ideologinių motyvų. Viežlybojo Krizo nusiskundimai išpuikusiais samdiniais nederėjo su marksizmo-leninizmo mokymu, pagal kurį samdiniai buvę pažangiausia kaimo socialinė klasė, o jų šeimininkai – išnaudotojai²³.

Skatologinę K. Donelaičio kūrinių leksiką stalinmečio redaktoriai eufemizavo tiksliai pagal J. Ambrazevičiaus parengtą leidimą. Tik vienu atveju A. Žirgulys (Donelaitis 1950) nukrypo nuo reprezentacinio Metų leidimo: „Vasaros darbų“ eilutėje apie be darbo slankiojančius ponus („Kiaulėms ant garbės vis kiauliškai šūdinėja“, Vd 130) pakoregavo J. Ambrazevičiaus nevykusiai parinktą eufemizmą niekinėja į pagal prasmę tinkamesnį veiksmažodį mėšlinėja. (1945 m. leidime Vd 478–482 eilutės iškupiūruotos.)

J. Ambrazevičiaus pavyzdžiu pokario redaktoriai šūdvabalį nuosekliai keitė juodvabaliu ne tik Metuose, bet ir šio vabalo vardu pavadintoje pasakėčioje. Dėl „negražaus“ pavadinimo į mokyklinę K. Donelaičio kūrybos rinktinę tarpukariu nepakliuvusi „Pasakėčia apie šūdvabalį“²⁴ pirmąsyk nuo J. Šlapelio leidimo (1914) Lietuvoje pasirodė „padailinta“ antrašte – „Pasaka apie juodvabalį“. Kaip ir Metuose, pasakėčioje šūdvabalį K. Donelaitis tiesiogiai sieja su jo gyvenamąja aplinka (šūdu). Būtent iš šios charakteristikos kyla neigiamas personažo vertinimas: bjaurų gyvenimo būdą pasirinkęs vabzdys lyginamas su apsileidusiais būrais. Tik pasakėčioje omenyje turimas ne tiesioginis, o moralinis apsileidimas – polinkis į vagystes ir klastą.

Be „negražaus“ vabalo pavadinimo, pokario redaktoriai pasakėčios tekste nuosekliai keitė šūdą į mėšlą (keturiskart), bet keiksmažodį sterva (iš brus., rus. „begėdis, bjaurybė“), kuriuo vabzdžiai bara šūdvabalį (Pš 14), paliko nekeistą. 1945 ir 1950 m. K. Donelaičio raštų rengėjai iš tarpukario leidimų perėmė ir kitų K. Donelaičio vulgarizmų eufemizaciją: pautus keitė į kiaušius (Pl 342–343, Pl 536), kekšę – į šelmę (ŠD 21).

1945 ir 1950 m. K. Donelaičio raštų leidimų rengėjai vargiai galėjo savarankiškai spręsti vulgarizmų šalinimo klausimą. Veikiausiai tai buvo kolegialus Valstybinės grožinės literatūros leidyklos ir ano meto literatūros mokslo autoritetų sprendimas: 1945 m. leidimui pratarmę parašęs K. Korsakas buvo vienas įtakingiausių literatūrologų, o 1950 m. leidimo antraštinio lapo kitoje pusėje pažymėta, kad leidinys paruoštas konsultuojant K. Korsako anuomet vadovautam Lietuvių literatūros institutui (Donelaitis 1950: [2]). Be to, visi stalinmečio K. Donelaičio raštų rengėjai buvo M. Biržiškos arba J. Ambrazevičiaus mokiniai²⁵, mokėsi iš M. Biržiškos parengtų mokyklinių K. Donelaičio raštų, o tai neabejotinai darė įtaką jų redakciniams sprendimams. Kita vertus, nors A. Žirgulys 1950 m. K. Donelaičio raštų leidime kone identiškai pakartojo 1945 m. leidimo kupiūras ir eufemizmus, politinei atmosferai šylant 1956 m. jis iš naujo persvarstė klasiko veikalų rengimo principus.

A. Žirgulio parengtas reprezentacinis Metų leidimas (Donelaitis 1956) tapo lūžiu K. Donelaičio vulgarizmų cenzūros istorijoje. Tai pirmoji pilna (t. y. be kupiūrų) poemos teksto publikacija Lietuvoje nuo 1914 m. (J. Šlapelio) leidimo. Viena vertus, K. Donelaičio vulgarizmų legitimaciją plačiajam skaitytojų ratui skirtame leidinyje galėjo lemti anuometis poeto įsitvirtinimas nacionalinio kanono centre²⁶: nacionalinio klasiko kanoninė pozicija nebegali būti kvestionuojama, net jei peržengia leistinas poetinės kalbos ribas. Antra vertus, šias ribas plėtė ir laisvėjanti politinė atmosfera.

Vis dėlto šiuo atveju, kaip ir kitais čia aptartais K. Donelaičio kūrinių redagavimo atvejais, svarbus ir asmenybės faktorius. Turimi šaltiniai leidžia teigti, kad atsisakyti keturis dešimtmečius trukusios Metų vulgarizmų cenzūros buvo sąmoningas paties redaktoriaus, ne leidyklos sprendimas. Lietuvos literatūros ir meno archyve esančiame A. Žirgulio fonde saugomi dokumentai rodo, kad rengdamas 1956 m. leidimą A. Žirgulys rinko medžiagą, turėjusią padėti pagrįsti sprendimą nebecenzūruoti K. Donelaičio vulgarizmų. Redaktorius ne tik parengė visų 1941, 1945, 1950 m. poemos leidimuose atliktų kupiūrų ir eufemizacijos atvejų sąrašą (Žirgulys [s. a.]b), bet ir obsceniškų priežodžių bei mįslių sąrašą iš Jokūbo Brodovskio surinktų smulkiosios tautosakos pavyzdžių (Žirgulys [s. a.]a)²⁷. Mašinraščio apačioje A. Žirgulio ranka įrašyta – „Gauta iš J. Lebedžio“. Kaip tik 1956 m. Valstybinė grožinės literatūros leidykla publikavo Jurgio Lebedžio parengtą leidinį Smulkioji lietuvių tautosaka XVII–XVIII amžiuje. Jo redaktorius taip pat buvo A. Žirgulys. Taigi jis anuomet paraleliai dirbo prie abiejų leidinių – Donelaičio Metų ir tautosakos rinkinio.

Matydamas, kad J. Lebedys neketina atsisakyti XVII–XVIII a. Prūsijoje surinktų obsceniškų tautosakos tekstų, A. Žirgulys veikiausiai ryžosi pasinaudoti šiuo precedentu, sugrąžindamas originalią K. Donelaičio leksiką į 1956 m. Metų leidimą. Vis dėlto tarp šiųdviejų leidinių būta skirtumo: J. Lebedys rengė mokslinį (paraleliai dokumentinį ir kritinį) teksto leidimą, o A. Žirgulys ruošė reprezentacinį (populiarųjį). Tad šiandien galime tik įsivaizduoti, kiek užsispyrimo jam anuomet prireikė siekiant įveikti K. Donelaičio vulgarizmų cenzūros inerciją, juolab turint omenyje, kad mokslinis (dokumentinis ir kritinis) Metų leidimas pasirodė tik po poros dešimtmečių – 1977 m. (parengė Leonas Gineitis ir Kazys Ulvydas).

Nors po 1956 m. reprezentacinio Metų leidimo Lietuvos skaitytojams pagaliau radosi galimybė susipažinti su visu poemos tekstu, mokykliniuose leidiniuose – senosios literatūros chrestomatijose ir mokiniams skirtose K. Donelaičio kūrinių rinktinėse – vulgarizmų cenzūra tęsėsi visą sovietų okupacijos laikotarpį. Daug sykių šiame straipsnyje minėtą sceną apie būrų ir ponų vaikus (Pl 312–324), taip pat epizodą apie į patalus besišlapinantį piemenį (Vd 389–395) sovietinių mokyklinių chrestomatijų ir K. Donelaičio kūrybos rinktinių rengėjai kupiūravo iki pat XX a. 7-ojo dešimtmečio pabaigos (LC VIII 1952: 186; LC VIII 1954: 129; KD 1956: 16; KD 1959: 16; KD 1960: 16). Ir po 1968 m. mokyklinėse chrestomatijose neatsisakyta cenzūros, tik šias scenas imta kupiūruoti mažesne (dvieilio) apimtimi (Pl 312–313, Vd 391–392), t. y. šalintas vulgarizmas męža, bet toleruotas eufemizmas pridergtas (LL IX 1968: 45, 63; LL IX 1976: 50, 68; LLC IX 1982: 54, 71)²⁸. Abi kupiūros chrestomatijose išliko iki pat 1991 m., kai pasirodė literatūrologės Audronės Žentelytės parengtas X klasės skaitinių pirmasis leidimas (LLS X 1991).

Iki pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo mokykliniuose leidiniuose buvo tęsiama ir M. Biržiškos bei J. Ambrazevičiaus taikyta K. Donelaičio vulgarizmų eufemizacija: į šūdą pavirto → į nieką pavirto (Pl 353), šūdvabalis (ir kitos šio žodžio formos) → juodvabalis²⁹ (Pl 457; Vd 479; Rg 622–623; Pš 5, 10, 35, 38, 51, 54), šūdinėdams → mėšlinėdams (Pl 458), šūdinėja → niekinėja³⁰ arba mėšlinėja³¹ (Vd 130), šūdas (ir kitos šio žodžio formos) → mėšlas (Vd 268, 283–284, 479; Rg 623; Žr 30, 32; Pš 1, 10, 33, 37), šūdą pasakė → nieką pasakė (Rg 118).

Vienintelis iš J. Ambrazevičiaus taisytų vulgarizmų, kurį vėlyvuoju sovietmečiu (nuo 1968 m.) įsidrąsinta mokykliniuose leidiniuose palikti originalų, buvo žodis pautai (Pl 342–343, 536). Veikiausiai todėl, kad tuo laiku kiaušai šnekamojoje kalboje tapo ne mažiau obsceniški už pautus. Vėlyvojo sovietmečio chrestomatijose nebetaisytas ir pasakėčioje „Šuo Didgalvis“ minimas keiksmažodis kekšė³² (ŠD 21).

IŠVADOS

K. Donelaitis savo lietuviškoje kūryboje pasitelkė kasdienės būrų kalbos registrą su jam būdingu žodynu ir frazeologija. Žemasis literatūrinis stilius buvo sąmoningas poeto pasirinkimas. Jis leido perteikti XVIII a. Prūsijos lietuvių baudžiauninkų mentalitetą, gyvenimo ir bendravimo būdą, istorinę-socialinę atmosferą. Šis vadinamasis liaudiškumas nuo pat pirmosios Metų publikacijos buvo laikomas vienu esminių poeto kūrybos privalumų. Vis dėlto daliai XIX–XX a. K. Donelaičio skaitytojų, jo raštų rengėjų ir vertintojų liaudiškos kalbos tikroviškumas rodėsi perteklinis, pažeidžiantis estetines normas, todėl reikalaujantis redaktoriaus įsikišimo. Didžiausiu tabu klasiko kūrybos redaktoriai laikė liaudiškus organizmo šalinimo procesų įvardijimus (męža, šūdas ir visus šio žodžio vedinius bei frazeologizmus).

K. Donelaičio vulgarizmus kupiūravę ir (ar) eufemizavę redaktoriai kliovėsi ne rašytinėmis institucionalizuotos cenzūros taisyklėmis, bet lingvistiniu habitus, viešosios kalbos ribų samprata. Papildomu stimulu cenzūruoti klasiko vulgarizmus tapo intensyvi K. Donelaičio kanonizacija XIX–XX a. lituanistikoje. Skirtingai nei poeto kūrinius leidybai rengę lingvistai (A. Schleicheris, G. Nesselmannas, J. Šlapelis), K. Donelaičio poemą ir pasakėčias traktavę visų pirma kaip vertingą liaudies kalbos pažinimo šaltinį, tą patį darbą atlikę literatai (L. Rėza, A. Burba, A. Milukas, M. Biržiška, J. Ambrazevičius) poetinę Metų ir pasakėčių kalbą svėrė estetinės vertės matu, todėl stengėsi iš jos išvalyti visa, kas, jų manymu, tą vertę galėjo sumenkinti. Vulgarizmų cenzūrą skatino ir lietuvių inteligentų ilgai kultivuotas romantinis išskirtinai taurios, subtilios ir dorovingos lietuvių tautos bei jos kultūros mitas.

K. Donelaičio vulgarizmų cenzūros raida rodo, kad pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu buvo suformuotos griežtos literatūrinės kalbos dorovinės ribos. XIX a. – XX a. pradžioje dar pasitaikė necenzūruotų K. Donelaičio raštų leidimų, bet iš visų Lietuvos Respublikoje, taip pat sovietų bei nacių okupuotoje Lietuvoje iki chruščiovinio atlydžio (1956) publikuotų K. Donelaičio kūrybos leidimų buvo visiškai išvalyta skatologinė leksika ir kiti vulgarizmai. Mokyklinėse literatūros priemonėse K. Donelaičio vulgarizmų cenzūra tęsėsi ilgiausiai – iki pat nepriklausomybės atkūrimo. Taigi septynis dešimtmečius jaunoji lietuvių karta mokykloje skaitė, nagrinėjo, mintinai mokėsi „padailintus“ grožinės lietuvių literatūros pradininko kūrinius.

Tai neabejotinai paveikė lietuvių visuomenės supratimą tiek apie K. Donelaičio kūrybą, tiek apie leistinas literatūrinės kalbos ribas. Sovietmečio rašytojų interiorizuotą sociokultūrinį tabu 1984 m. pirmąkart viešai įvardijo Saulius Tomas Kondrotas:

Į S. T. Kondroto kritiką netruko atsiliepti kalbininkai ir redaktoriai. Leksikologės Izabelės Steponavičiūtės reakcija rodo, kad XX a. 9-ojo dešimtmečio viduryje grožinei literatūrai vis dar keltas uždavinys mokyti skaitytoją pavyzdinės („gražios“) bendrinės kalbos:

Šiandien galime tik spėlioti, ar nefiltruojama originali K. Donelaičio kūrinių leksika būtų galėjusi paskatinti didesnį lietuvių rašytojų atvirumą kasdienei, liaudiškai kalbai grožinėje literatūroje.

Nors šiame straipsnyje analizuotas tik K. Donelaičio vulgarizmų cenzūravimo atvejis, jis liudija bendrą stačiokiškos liaudies leksikos ribojimo dinamiką viešojoje lietuvių kultūroje – nuo XIX a. pabaigos augusią kontrolę, išsilaisvinimą iš jos atkūrus nepriklausomybę 1990 metais. Tik XXI a. etnologai atsigręžė į lietuvių folkloristikos užribyje ilgai buvusias paliktas obsceniškas liaudiškas paremijas, dainuškas ir mįsles (Vengrytė-Janavičienė 2023; Stundžienė 2020; Vingrys 2023), vertimo specialistai ėmėsi nagrinėti dorovinę savicenzūrą (po)sovietinio laikotarpio pasaulio literatūros vertimuose į lietuvių kalbą (Černiuvienė, Jakutytė 2019; Černiuvienė 2024), o lingvistai – kvestionuoti puritonišką lietuvių leksikografiją (Melnikienė 2006).

Atskirai verta paminėti Neringos Markevičienės disertacinį tyrimą apie Balio Sruogos Dievų miško redagavimą (disertacija 2012 m., monografija 2014 m.). Iš šio romano pokario redaktoriai pašalino (lietuviškais eufemizmais pakeitė) lagerio atmosferą, prižiūrėtojų mąstyseną ir elgesį perteikti turėjusius lenkiškus ir vokiškus keiksmažodžius (kurwamac, sterva, vyperdalivaj, Sheisse, blöde Sauhund; Markevičienė 2014: 251–257). Įdomu, kad vienas iš B. Sruogos kūrinį sudarkiusių redaktorių buvo V. Drazdauskas – tas pats, kuris cenzūravo ir 1945 m. K. Donelaičio raštų vulgarizmus. Skirtingai nei grožinės literatūros pradininko kūriniai, po 1990 m. galutinai „atgavę“ savo pirminę originalią leksiką visuose leidimuose (įskaitant mokyklinius), Dievų miškas net atkūrus nepriklausomybę kol kas tiek akademiniuose B. Sruogos raštuose (1997), tiek jais besiremiančiose mokyklinėse priemonėse funkcionuoja tik redaktorių eufemizuotu pavidalu³⁴. Šis atvejis rodo, kad dorovinė cenzūra, skirtingai nei politinė, dažniau neatpažįstama ir nepripažįstama prievartine, nepateisinama intervencija į autorinį tekstą.

SANTRUMPOS

ŠALTINIAI

Biržiška Mykolas 1916. Lietuvių dainos: vidurinėms mokykloms vadovėlis, Vilnius: Lietuvių mokslo draugija.

Biržiška Mykolas 1917. Lietuvos geografija: vidurinėms mokykloms vadovėlis, d. 1: Prigimtis, Vilnius: Lietuvių mokslo draugija.

Biržiška Mykolas 1918a. Duonelaičio gyvenimas ir raštai su kalbos paaiškinimais: priedėlis prie Duonelaičio raštų ištraukų mokyklos reikalui, Vilnius: Lietuvių mokslo draugija.

Biržiška Mykolas (par.) 1918b. Duonelaičio raštai, mokykloms parinko ir paaiškino M[ykolas] Biržiška, Vilnius: Lietuvių mokslo draugijos leidinys.

Biržiška Mykolas (par.) 1927. Iš Adomo Mickevičiaus raštų, antras paveiksluotas leidimas, vertimus mokykloms parinko ir patvarkė M[ykolas] Biržiška, Kaunas: Vairas.

BS LRŽ 1933 – B[enjaminas] Sereiskis, Lietuviškai-rusiškas žodynas = Литовско-русский словарь, Kaunas: Med. D-ro A. Lapino ir Grigorijaus Volfo leidinys.

Burba Aleksandras, Milukas Antanas (par.) 1897. Kristijono Donelaiczio Rasztai, Shenandoah: Iszleista kasztais kunįgų A. Burbos ir A. M. Miluko.

[Daukantas Simonas] 1842. Abecieļa lîjtuwiû-kalnienû ir źiamajtiû kałbos, Petropilie: Isspausta pas K. Kraju.

DLKŽ 1954 – Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, atsakingasis redaktorius Jonas Kruopas, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla.

Donaleitis Christian 1865. Litauische Dichtungen, erste Volständige Ausgabe mit Glossar von August Schleicher, St. Petersburg: Commissionäre der Kaiserlichen Akademie der Wissenschaften, St. Petersburg: Eggers u. Comp., Riga: N. Kymmel, Leipzig: Leopold Voss.

Donalitius Christian 1869. Littauische Dichtungen, nach den Königsberger Handschriften mit metrischer Uebersetzung, kritischen Anmerkungen und genauem Glossar herausgegeben von G. H. F. Nesselmann, Königsberg: Verlag von Hübner & Matz.

Donelaitis Kristijonas 1950. Raštai, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla.

Donelaitis Kristijonas 1956. Metai, iliustravo V[ytautas] Jurkūnas, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla.

Donelaitis Kristijonas 2015. Raštai 1: Metai: dokumentinis ir kritinis leidimas, sudarė Mikas Vaicekauskas, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas.

Donelaitis Kristijonas 2019. Raštai 2: Poetiniai tekstai: Metų eilutės ir žodžių junginiai, Metų fragmentas, Pričkaus pasaka apie lietuvišką svodbą, pasakėčios, eilėraščiai, kiti eiliavimai: dokumentiniai ir kritiniai leidimai, vertimai, sudarė Mikas Vaicekauskas, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas.

FŽ – Frazeologijos žodynas, rengė Irena Ermanytė, Ona Kažukauskaitė, Gertrūda Naktinienė, Jonas Paulauskas, Zita Šimėnaitė, Angelė Vilutytė, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2001.

Hesiodas 2019. Darbai ir dienos: poema, iš sen. graikų k. vertė, įvadą ir komentarus parašė Arnoldas Kazimierėnas, Vilnius: Naujasis Židinys-Aidai.

JB RLŽ 1933 – J[onas] Baronas. Rusų lietuvių žodynas = Русско-литовскiй словарь, Kaunas: Sakalas.

KD 1956 – K. Donelaitis (Serija „Mokinio biblioteka“), Kaunas: Valstybinė pedagoginės literatūros leidykla.

KD 1959 – K. Donelaitis (Serija „Mokinio biblioteka“), antrasis papildytas leidimas, Kaunas: Valstybinė pedagoginės literatūros leidykla.

KD 1960 – K. Donelaitis (Serija „Mokinio biblioteka“), trečiasis leidimas, Kaunas: Valstybinė pedagoginės literatūros leidykla.

Krėvė-Mickevičius Vincas (par.) 1934. Patarlės ir priežodžiai 1, Kaunas: Hum[anitarinių] mokslų fak[ulteto] Tautosakos kom[isijos] leidinys.

Kuzmickis Zigmantas 1932. Lietuvių literatūra 2: Senoviniai raštai, bažnytinė literatūra ir Duonelaičio kūryba: vadovėlis aukštesniosioms mokykloms, Kaunas: Sakalas.

LC VIII 1952 – Literatūros chrestomatija VIII klasei, sudarė J[ulius] Būtėnas, S[alomėja] Maceikienė, L. Mičiulytė, Kaunas: Valstybinė pedagoginės literatūros leidykla.

LC VIII 1954 – Literatūros chrestomatija VIII klasei, sudarė J[ulius] Būtėnas, S[alomėja] Maceikienė, L. Mičiulytė, antrasis leidimas, Kaunas: Valstybinė pedagoginės literatūros leidykla.

LDDLL – Littauisch=Deutsches und Deutsch=Littauisches Lexicon, Worinnen ein hinlänglicher Vorrath an Wörtern und Redensarten, welche sowol in der H. Schrift, als in allerley Handlungen und Verkehr der menschlichen Gesellschaften vorkommen, befindlich ist: Nebst einer Historischen Betrachtung der Littauischen Sprache; Wie auch einer gründlichen und erweiterten Grammatick, mit möglichster Sorgfalt, vieljährigem Fleiß, und Beyhülfe der erfahrensten Kenner dieser Sprache gesammlet von Philipp Ruhig, Pfarrern und Seniore zu Walterkehmen, Insterburgischen Hauptamtes, Königsberg: druckts und verlegts I. H. Hartung, 1747.

Lietuvių mokslo draugijos... 1918-01-29. Lietuvių mokslo draugijos Vadovėliams leisti komisijos posėdžio protokolas nr. 2, Vilnius, 1918 m. sausio 29 d., Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos rankraščių skyrius, f. 29–97, l. 1v–2v.

Lietuvių mokslo draugijos... 1918-10-02–04. Lietuvių mokslo draugijos XII visuotinio susirinkimo protokolas, Vilnius, 1918 m. spalio 2–4 d., Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto rankraštynas, f. 22–4, l. 34r–43v.

LKŽ 4 – Lietuvių kalbos žodynas 4: I–J, redakcinė kolegija: Z[uzana] Jonikaitė, J[onas] Kabelka, J[onas] Kruopas, K[azys] Ulvydas (atsak. redaktorius), B[ronė] Vosylytė, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1957.

LL 1912 – Litauisches Lesebuch von Prof. Alexander Kurschat 2, Tilsit: Buchdruckerei J. Reylaender & Sohn.

LL IX 1968 – Lietuvių literatūra IX klasei (serija „Mokinio biblioteka“), sudarė D[oma] Galnaitytė, Kaunas: Šviesa.

LL IX 1976 – Lietuvių literatūra IX klasei (serija „Mokinio biblioteka“), sudarė Doma Galnaitytė, antrasis pataisytas leidimas, Kaunas: Šviesa.

LLC IX 1982 – Lietuvių literatūros chrestomatija IX klasei, trečiasis pataisytas leidimas, sudarė Doma Galnaitytė, trečiasis pataisytas leidimas, Kaunas: Šviesa.

LLLRŽ – Lietuviszkai-latviszkai-lenkiszkai-rusiszkas žodynas kun. M. Miežinio = Leišu-latviešu-půłu-krievu vārdnica nů Miežińa = Litewsko-łotewsko-polsko-rossyski słownik Ks. Miežinisa = Литовско-Латышско-Русскiй словарь М. Межиниса, Tilžēje: Spausdinta kasztais M. Noveskio, 1894.

LLS X 1991 – Lietuvių literatūros skaitiniai X klasei: Nuo raštijos pradžios iki XIX a. vidurio, sudarė A[udronė] Žentelytė, Kaunas: Šviesa.

LRKŽ – Lietuvių ir rusų kalbų žodynas, sudarė D-ras J[urgis] Šlapelis = Литовско-русский словарь, составил Юргис Шлапелис, Vilniuje: M. Šlapelienės knygyno leidinys, 1921.

Nutarimas... 1981. „Nutarimas Nr. 12“, in: Literatūra ir kalba 17: Vincas Krėvė-Mickevičius, Vilnius: Vaga, p. 267.

Rėza Liudvikas (par.) 1818. Das Jahr in vier Gesängen: ein ländliches Epos aus dem Litthauischen des Christian Donaleitis, genannt Donalitius, in gleichem Versmaaß ins Deutsche übertragen von D. L. J. Rhesa, Prof. d. Theol., Königsberg: gedruckt in der Königl. Hartungschen Hofbuchdrukkerei.

Rėza Liudvikas (sud.) 1825. Dainos, oder Litthauische Volkslieder, gesammelt, übersetzt und mit gegenüberstehendem Urtext herausgegeben von L. J. Rhesa, Dr. d. Theol. und Phil. ordentl. Professor d. Theol. und Dir. des Litthauischen Seminars auf d. Universität zu Königsberg; nebst einer Abhandlung über die litthauischen Volksgedichte, Königsberg: Druck und Verlag der Hartungschen Hofbuchdrukkerei.

SKMD – Skaitymo knyga mažiems ir dideliems: Išrinktiejie raštai mųsų raštininkų su jų biografijomis ir paveikslais, sutaisė J[uozas] Gabrys, Tilžė: Spaudė E. Jagomastas, 1908.

Spaudai cenzūruoti... – Spaudai cenzūruoti laikinos taisyklės, nuorašas, [Kaunas], 1927 m. lapkričio 18 d., Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 394, ap. 5, b. 288, l. 80r–80v.

Sruoga Balys 1997. Raštai 4: Proza: Kas bus, kas nebus, bet žemaitis nepražus; Sankarta; Dievų miškas; Ankstyvoji proza, fragmentai, parengė Algis Samulionis, redagavo Donata Linčiuvienė, Vilnius: Alma littera.

Šlapelis Jurgis (par.) [1914]. Kristijono Duonelaičio raštai, pagal Rėzos, Šleicherio ir Neselmano sutaisė J[urgis] Šlapelis, penktas išleidimas, Vilnius: M. Piaseckaitės-Šlapelienės knygyno išleidimas.

WLS 1 1932 – Wörterbuch der litauischen Schriftsprache: Litauisch=Deutsch 1: A–K, bearbaitet von Dr. Max Niedermann, Dr. Alfred Senn, Dr. Franz Brender = Lietuvių rašomosios kalbos žodynas: Lietuviškai vokiška dalis 1: A–K, sudarė M. Niedermann’as, A. Senn’as, F. Brender’is, Heidelberg: Carl Winters Universitätsbuchhandlung.

WLS 2 1883 – Wörterbuch der Littauischen Sprache von Friedrich Kurschat 2: Littauisch-Deutsches Wörterbuch, Halle: Verlag der Buchhandlung Waisenhauses.

WLS 4 1963 – Wörterbuch der litauischen Schriftsprache: Litauisch=Deutsch 4: Sl–T, bearbaitet von. Dr. Alfred Senn, Dr. Anton Salys = Lietuvių rašomosios kalbos žodynas: Lietuviškai vokiška dalis 4: Sl–T, sudarė A. Senn’as, A. Salys, Heidelberg: Carl Winters Universitätsverlag.

Žirgulys Aleksandras [s. a.]a. Brodovskio etc. obsceniškos vietos, [s. n.], [s. a.], Lietuvių literatūros ir meno archyvas, f. 188, ap. 1, b. 20, l. 11–12.

Žirgulys Aleksandras [s. a.]b. K. Donelaičio „Metų“ trivialios vietos, [s. n.], [s. a.], Lietuvių literatūros ir meno archyvas, f. 188, ap. 1, b. 20, l. 7–10.

Žmonių žodžio gaminiai... 1924. „Žmonių žodžio gaminiai“, Keturi vėjai 1, 1924, p. 40.

LITERATŪRA

Alantas Vyt[autas] 1935. „Ar tai mokslas?“, Lietuvos aidas, sausio 9, p. 4.

[Ambrazevičius Juozas] 1940a. „Metų leidimai“, in: Kristijonas Donelaitis, Metai, spaudai paruošė J[uozas] Ambrazevičius, iliustravo medžio raižiniais V[ytautas] K. Jonynas, Kaunas: Švietimo ministerijos Knygų leidimo komisijos leidinys, p. 179–185.

[Ambrazevičius Juozas] 1940b. „Žodynėlis“, in: Kristijonas Donelaitis, Metai, spaudai paruošė J[uozas] Ambrazevičius, iliustravo medžio raižiniais V[ytautas] K. Jonynas, Kaunas: Švietimo ministerijos Knygų leidimo komisijos leidinys, p. 186–192.

Ambrazevičius J[uozas] 1941. „Būrų kultūros poetas“, in: Kristijonas Donelaitis, Metai, spaudai paruošė J. Ambrazevičius, [Kaunas: s. n.], p. 186–197.

B[alys] J[onas] 1937. „Pratartis“, in: Lietuvių sąmojus: liaudies anekdotai, spaudai paruošė Jonas Balys, Kaunas: Sakalas, p. 3–7.

Baranauskas Antanas 1970. Raštai 2, parengė Regina Mikšytė, Vilnius: Vaga.

Binkis Kazys 1924. „Laiškas apie gegnes, spalius, vėjus, poeziją, poetus ir kitokius daiktus“, Keturi vėjai 1, p. 62–63.

Bourdieu Pierre 1991. Language and Symbolic Power, edited by John B. Thompson, translated by Gino Raymond and Mattew Adamson, Cambridge: Polity Press.

Buddensiegas Hermannas 2002. „Kristijono Donelaičio gyvenimas ir veikalas laiko fone“ (1966), in: Iš vokiškųjų raštų apie Kristijoną Donelaitį, parengė Leonas Gineitis, (Senoji Lietuvos literatūra 13), Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, p. 178–216.

Citavičiūtė Liucija 2014. „Martynas Liudvikas Rėza – pirmasis Kristijono Donelaičio kūrybos publikuotojas“, in: Martynas Liudvikas Rėza, Raštai 4: Kristijono Donelaičio kūrybos publikavimas, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, p. 19–51.

Citavičiūtė Liucija 2018. „Prūsijos lietuvių dainų rinkimo, tyrimo ir publikavimo pradžia“, in: Martynas Liudvikas Rėza, Raštai 5: Prūsijos lietuvių dainos, sudarė Liucija Citavičiūtė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, p. 17–52.

Černiuvienė Liucija 2024. „Moralinė cenzūra sovietmečiu: Ponios Bovari metafora“, in: Vertimas ir cenzūra sovietinės ideologijos sąlygomis. Lietuva 1940–1990, sudarė Nijolė Maskaliūnienė, Ingrida Tatolytė, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, p. 389–409.

Černiuvienė Liucija, Jakutytė Rūta 2019. „Lietuviškasis Michelis Houellebecq’as: vertimo paradoksai“, Literatūra 61 (4), p. 122–137.

DeJean Joan E. 2002. The Reinvention of Obscenity: Sex, Lies, and Tabloids in Early Modern France, Chicago: The University of Chicago Press.

Dilytė Dalia 2005. Kristijonas Donelaitis ir Antika, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla.

Dilytė Dalia 2014. Kristijono Donelaičio pasakėčios: monografija, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas.

Elias Norbert 2000. The Civilizing Process, Sociogenetic and Psychogenetic Investigations, translated by Edmund Jephcott, Malden: Blackwell.

Fray Peter, Labère Nelly (ed.) 2021. The Politics of Obscenity in the Age of the Gutenberg Revolution: Obscene Means in Early Modern French and European Print Culture and Literature, New York: Routledge.

Gineitis Leonas 1954. Kristijono Donelaičio „Metai“, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla.

Gottsched Johann Christoph 1730. Verſuch einer Critiſchen Dichtkunſt vor die Deutſchen; Darinnen erſtlich die allgemeinen Regeln der Poeſie, hernach alle beſondere Gattungen der Gedichte, abgehandelt und mit Exempeln erlaͤutert werden: Uberall aber gezeiget wird Daß das innere Weſen der Poeſie in einer Nachahmung der Natur beſtehe, Leipzig: Verlegts Bernhard Chriſtoph Breitkopf.

Guillory John 1993. Cultural Capital: The Problem of Literary Canon Formation, Chicago: The University of Chicago Press.

Iš vyskupo M. Valančiaus... 1901. „Iš vyskupo M. Valančiaus kronikos“, Žinyčia 3, 1901, p. 94–96.

Ivanauskaitė-Šeibutienė Vita 2019. „Didžiosios dainų knygos: lietuvių dainynų mokslinės edicijos pradmenys brolių Juškų folkloro publikacijose“, Tautosakos darbai 57, p. 200–223.

Jakaitienė Evalda 2010. Leksikologija: studijų knyga, antras pakartotinis leidimas, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla.

[Jakštas Adomas] A. J. 1914. „Kristijono Duonelaičio Raštai“, Draugija 22 (86), p. 187.

Jonynas Ambraziejus 1962. „Pratarmė“, in: Lietuvių tautosaka 1: Dainos, redaktorius Ambraziejus Jonynas, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, p. 5–34.

Kensminienė Aelita 2001. „Kūniškumas lietuvių mįslėse – liaudies juoko kultūros įnašas“, Tautosakos darbai 14 (21), p. 182–196.

Keršytė Nijolė 2024. „Cenzūra kaip ideologijos gynybinis pamušalas“, in: Vertimas ir cenzūra sovietinės ideologijos sąlygomis: Lietuva 1940–1990, sudarė Nijolė Maskaliūnienė ir Ingrida Tatolytė, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, p. 37–106.

Kondrotas Saulius Tomas 1984. „Dėl literatūros kalbos“, Literatūra ir menas, gruodžio 8 d., p. 4.

Korsakas Kostas 1945. „Donelaitis ir jo ‘Metai’“, in: Kristijonas Donelaitis, Metai. Pasakėčios, Kaunas: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, p. 5–14.

Krištopaitienė Daiva 2004. „Kristijono Donelaičio raštų leksika ir jos redagavimas“, Senoji Lietuvos literatūra 18, p. 252–264.

Krištopaitienė Daiva 2007. Kristijono Donelaičio raštų leidimai: tekstologinės problemos, (Lietuvių tekstologijos studijos 1), Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas.

Krištopaitienė Daiva 2014. „Pirmasis Metų leidimas: redakcinės pastabos“, in: Martynas Liudvikas Rėza, Raštai 4: Kristijono Donelaičio kūrybos publikavimas, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, p. 53–59.

Lebedys J[urgis] 1956. „Pirmieji smulkiosios lietuvių tautosakos rinkiniai“, in: Smulkioji lietuvių tautosaka XVII–XVIII a.: Priežodžiai, patarlės, mįslės, paruošė Jurgis Lebedys, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, p. 5–40.

Lešinskas A[ntanas], Pileckis S[imonas] 1967. Vadovas Lietuvos vabzdžiams pažinti, Vilnius: Mintis.

[Maironis] 1906. Lietuvos istorija su kunigaikščių paveikslais ir žemlapiu, parašė Maironis (S. M-lis), trečią kartą atspausta ir partaisyta, Petropilis: išleista Lietuvių laikraščio pinigais.

Markevičienė Neringa 2014. Balio Sruogos kūrinio Dievų miškas rašymo ir redagavimo istorija: monografija, (Lietuvių tekstologijos studijos 3), Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas.

Melnikienė Danguolė 2006. „Žodyno antraštynas ir nenorminė leksika“, Kalbotyra 56 (3), p. 108–113.

Mykolaitis V[incas] 1951. „Naujas Kristijono Donelaičio raštų leidimas“, Pergalė 2, p. 115–118.

Nesselmannas G[eorgas] 2002. „[K. Donelaičio raštai tekstologiniu požiūriu]“ (1869), [vertė Leonas Gineitis], in: Iš vokiškųjų raštų apie Kristijoną Donelaitį, parengė Leonas Gineitis, (Senoji Lietuvos literatūra 13), Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, p. 50–58.

Pakalnė Kostas 1941. „Kristijonas Donelaitis. Metai“ [recenzija], Mokykla ir gyvenimas 5, p. 238.

Petreikis Tomas 2013. „Spaudos gyvenimo stebėsena ir kontrolė Antano Smetonos autoritarinio režimo metais“, Knygotyra 61, p. 325–344.

Pileckis Simonas 1976. Lietuvos vabalai, antrasis pataisytas leidimas, Vilnius: Mokslas.

Putinaitė Nerija 2016. „Kristijono Donelaičio 250-ųjų metinių minėjimas 1964 m.: Veiklūs inteligentai, nematomas Sniečkus ir suklastotas Donelaitis“, in: Kristijono Donelaičio reikšmės: straipsnių rinkinys, sudarė Mikas Vaicekauskas, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas.

[Rėza Liudvikas] 2014. „Pratarmė“, [vertė Liucija Citavičiūtė], in: Martynas Liudvikas Rėza, Raštai 4: Kristijono Donelaičio kūrybos publikavimas, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, p. 123–135.

[Rėza Liudvikas] 2018. „Straipsnis ‘Apie lietuvių liaudies poeziją’“ [1818], in: Martynas Liudvikas Rėza, Raštai 5: Prūsijos lietuvių dainos, sudarė Liucija Citavičiūtė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, p. 97–106.

Ročka Marcelinas 1990. „Dėl K. Donelaičio literatūrinių studijų“ (1965), in: Kristijonas Donelaitis literatūros moksle ir kritikoje, Vilnius: Vaga, p. 62–74.

Safronovas Vasilijus 2013. „Tarp konflikto ir suartėjimo: Donelaičio simbolio aktualizavimas XIX a. pabaigoje – XX a. pabaigoje Prūsijos Lietuvoje ir Klaipėdos krašte“, Acta Historica Universitatis Klaipedensis 26, p. 148–165.

Sauka Leonardas 1968. „Lietuvių vestuvinės dainos“, in: Literatūra ir kalba IX: Dainuojamosios tautosakos klausimai, Vilnius: Vaga, p. 7–296.

Schleicheris A[ugustas] 2002. „[Apie K. Donelaičio raštus]“ (1865), [vertė Leonas Gineitis], in: Iš vokiškųjų raštų apie Kristijoną Donelaitį, parengė Leonas Gineitis, (Senoji Lietuvos literatūra 13), Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, p. 43–45.

Steponavičiūtė Bitė 1985. „Kalbos problemų sūpuoklėse“, Literatūra ir menas, vasario 16 d., p. 4.

Stundžienė Bronė 2020. „Lietuvių talalinė: šiapus ir anapus leidžiamo juoko ribų“, Tautosakos darbai 59, p. 177–208.

Šeina Viktorija 2016. „Tarpukario Donelaitis“, in: Kristijono Donelaičio reikšmės: straipsnių rinkinys, sudarė Mikas Vaicekauskas, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, p. 159–176.

Šeina Viktorija 2021. Savas svetimas dainius: Adamas Mickiewiczius lietuvių literatūros kanone 1883–1940: monografija, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas.

Šeina Viktorija, Kučinskienė Aistė 2024. Mokyklinis lietuvių literatūros kanonas: Šimtmečio raidos rekonstrukcija: monografija, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas.

Vaicekauskas Mikas 2020. „Redaguoti Donelaitį: Kristijono Donelaičio Metų redagavimas ir jo sociokultūrinis kontekstas“, Naujasis Židinys-Aidai 4, p. 38–45.

Vengris Ant[anas] 1945. „Donelaičio „Metai ir pasakėčios“, Pergalė 6, p. 179–182.

Vengrytė-Janavičienė Edmunda 2023. „Tenesidyvija, kas su šia medžiaga turės reikalo“, Tautosakos darbai 18 (25), p. 134–139.

Vingrys Martynas 2023. „Obsceniškosios lietuvių paremijos: užrašymo ir skelbimo ypatumai“, Tautosakos darbai 65, p. 174–192.

Zemlevičiūtė Palmira 2021. Žmogaus lytinių organų pavadinimai XIX amžiaus pabaigos – XX amžiaus pradžios populiarinamuosiuose medicinos raštuose: mokslo studija, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas.

[Žilinskas Jonas] J....s 1897. „Kristijono Donelaiczio rasztai“, Vienybe Lietuvninku 20, p. 241.

1 Lietuvių auditorijai P. Bourdieu kalbos sociologiją ir konkrečiai cenzūros traktuotę pristatė Nijolė Keršytė (2024: 93–106).

2 Omenyje turimas J. Ch. Gottschedo veikalas „Kritinės vokiečių poetikos apmatai“ (Versuch einer Critischen Dichtkunst vor die Deutschen; Gottsched 1730).

3 Poterių, kaip krikščionims reik, skaityt užsimiršo / Ir kaip kiaulės almono (tikt gėda sakyti) / Kiauliškas dainas dainuot ir žviegt užsimanė.

4 Apie vestuvininkų apdainavimus taip pat žr.: Jonynas 1962: 28; Ivanauskaitė-Šeibutienė 2019: 218.

5 Rėzos sukurtas idealizuotas lietuvių liaudies dainų, o kartu ir visos tautos vaizdinys pasklido po XIX a. intelektualų raštus. Antai Adamas Mickiewiczius rėmėsi L. Rėzos teiginiais, kai 1843 m. dėstydamas Prancūzijos kolegijoje Paryžiuje teigė, esą lietuvių kalboje „net nežinoma laisvų arba bjaurių pasakymų“ (Jonynas 1989: 120).

6 Būtent šį kūrinį Louis Passargė, Franzas Tetzneris, Maironis, Mykolas Biržiška, Zigmas Kuzmickis ir daugelis vėlesnių K. Donelaičio kūrybos tyrėjų nurodė vienu iš galimų Metų įkvėpimo šaltinių. Plačiau apie tai žr. Dilytė 2005: 117–146.

7 Dar viena eilutė šiame leidime veikiausiai praleista dėl neapsižiūrėjimo („O mažu jie dar man čia būtų mušę per ausį“, Rg 291).

8 Penkiais iš šešių žodžio šūdas paminėjimo atvejų šiame leidime jie užrašyti kriptografiniu būdu (praleistos dvi šaknies raidės). Tik vieną kartą (Pl 353), veikiausiai neapsižiūrėjus, publikuotas visas žodis.

9 J. Gabrys-Paršaitis pasakėčioje „Šuo Didgalvis“ paliko žodį kekšė, bet kupiūravo Metų žiemos panoramą su skatologine leksika (Žr 30–32). A. Kuršaitis iškirpo vos vieną eilutę („Ir viens valgydams pas stalą šūdą pasakė“, Rg 118), kitose ištraukose skatologinę leksiką paliko (Pl 353, Žr 30, 32) (SKMD: 30–49; LL 1912: 141–166).

10 Posėdyje dalyvavo Vadovėlių leidžiamosios komisijos nariai M. Biržiška, Petras Klimas, Augustinas Janulaitis (sekretorius), Antanas Smetona (pirmininkas).

11 M. Biržiška reguliariai skaitydavo literatūros istorijos pranešimus Lietuvių mokslo draugijos susirinkimuose, jų pagrindu publikavo ne vieną straipsnį. Nuo 1915 m. jis vadovavo Vilniaus lietuvių (vėliau – Vytauto Didžiojo) gimnazijai. Iki 1918 m. Lietuvių mokslo draugija jau buvo išleidusi du M. Biržiškos parengtus vadovėlius – Lietuvių dainos (1916) ir Lietuvos geografija (d. 1, 1917).

12 Galbūt šį eufemizmą M. Biržiška parinko sekdamas vokiškaisiais poemos vertimais: L. Rėza šioje frazėje šūdus perteikė kaip „purviną rudens būdą“ (vok. den Herbst und sein schmutziges Wesen) bei „purvą“ (vok. den herbstlichen Schlamm; Rėza 1818: 105); labai panašiai elgėsi ir G. Nesselmannas (vok. das schmutzige Wesen des Herbstes, den herbstlichen Schmutz; Donalitius 1869: 83).

13 Ryškiausias pavyzdys – to paties M. Biržiškos parengta A. Mickiewicziaus kūrinių vertimų rinktinė Iš Adomo Mickevičiaus raštų (²1927), kuriame politiniais sumetimais iškupiūruoti arba pakeisti visi Lenkijos ar lenkų etnonimo paminėjimai. Plačiau žr. Šeina 2021: 152–157.

14 „Kai aš jauna buvau – stačia daviau, kai pasenau – pasitursinau“ (alaus statinė), „Dešimts liokų teliokų traukė tinklą ant pirdokų“ (kelnės; Žmonių žodžio gaminiai... 1924).

15 Tai, kad J. Šlapelio leidimas nepaplito Lietuvoje, galėjo būti susiję ir su didele kaina – ji buvo pabrėžiama ir leidinio anotacijose ([Jakštas] 1914; B. 1914: 143).

16 Plačiau apie šį cenzūros atvejį žr. Vingrys 2023: 180–183.

17 Ne visi pritarė V. Alanto kritikai ir Kauno karo komendanto sprendimui. Dalis tautosakininkų stojo ginti V. Krėvės rinkinio ir obsceniškosios liaudies kūrybos (žr. Vingrys 2023: 181).

18 Egzempliorius saugomas Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekoje, šifras 415182 (inv. nr. 76929).

19 Selbst schon Einer beim Essen am Tisch Unflätiges sagte (Donalitius 1869: 39).

20 „Lietuvoje randamos penkios mėšlavabalių rūšys. Tai stambūs, tamsiai mėlini ar juodi vabalai, aptinkami po šviežių išmatų krūvelėmis, po kuriomis jie rausia gilius urvelius. Mėšlo urveliuose vystosi lervos“ (Pileckis 1976: 94).

21 Dar 1883 m. Frydricho Kuršaičio (Friedrich Kurschat) žodyne nurodyta, kad kiaušinių reikšme pautai nebevartojami ir reiškia sėklides (WLS 2 1883: 300).

22 L. Rėza buvo iškirpęs dar didesnę teksto dalį, apimančią išplėtotą svarstymą apie darbininkų išpuikimą ir tinginystę (Vd 389–433), A. Burbos ir A. Miluko leidimo (1897) „Vasaros darbuose“ minimas vulgarizmas męža (neapsižiūrėjus?) išliko, nors „Pavasario linksmybėse“ buvo iškupiūruotas.

23 Vulgariojo marksizmo Metų interpretaciją sukūręs Leonas Gineitis apvertė K. Donelaičio etinių verčių struktūrą: viežlybąjį Krizą pavertė samdinių išnaudotoju, o nenaudėlį Dočį – pažangiu personažu, esą jau suprantančiu visuomenines savo sunkios padėties priežastis (Gineitis 1954: 107, 110–111, 113, 138). Kompleksinės motyvacijos kupiūra laikytina ir 1945, 1950 m. K. Donelaičio raštų leidimuose iškirpta „Rudenio gėrybių“ scena apie beraščius būrus Paikių ir jo pusbrolį, kurie skundžiasi mokytojais, kam šie mušą mokytis tinginčius jų vaikus, ir pažada atžalų į mokyklą iš viso nebesiųsią („Peklai ant garbės juos užaugyt pažadėjo“). Viena vertus, kupiūrą (Rg 832–838) galėjo lemti vulgarizmas „per subinę drožia“, bet labiau tikėtina, kad pokario redaktoriai (kaip galbūt ir L. Rėza) norėjo nuslėpti šioje scenoje kritikuojamą būrų obskurantizmą.

24 Dalios Dilytės teigimu, K. Donelaičio pasakėčios pavadinimas turi gilias tradicijas Antikos ir Viduramžių literatūroje: Ezopas, Romulas, Odonas iš Ceritonos sukūrė pasakėčias „Apie mėšlavabalį“. Tačiau Prūsijos lietuvininkų poeto pasakėčios siužetas yra originalus, neturi ankstesnio pavyzdžio (Dilytė 2014: 53–54).

25 V. Drazdauskas 1928 m. baigė Kauno „Aušros“ gimnaziją, kuriai anuomet vadovavo ir joje lietuvių kalbos bei literatūros mokė M. Biržiška. Z. Kuzmickis 1926 m. baigė lituanistiką Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakultete, kur lietuvių literatūros istoriją taip pat dėstė M. Biržiška. Laisvo klausytojo teisėmis tame pačiame fakultete 1931–1940 m. studijavo ir K. Korsakas. A. Žirgulys 1937 m. įgijo lituanisto diplomą Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakultete, kur lietuvių literatūros istoriją dėstė J. Ambrazevičius.

26 Plačiau apie K. Donelaičio kanonizaciją sovietmečiu žr.: Putinaitė 2016; Safronovas 2013; Šeina, Kučinskienė 2024: 303–322.

27 Jokūbas Brodovskis savo vokiečių–lietuvių ir lietuvių–vokiečių kalbų žodyne pateikė didžiausią ligi tol leksikografų surinktą smulkiosios lietuvių tautosakos korpusą. J. Lebedys jį vadino vienu pirmųjų folkloristų, pabrėžė, kad šis užrašinėjo visą išgirstą smulkiąją tautosaką, neatsirinkdamas „geros“, neatmesdamas „blogos“ (1956: 23).

28 Ankstesnėje bendroje publikacijoje su Aiste Kučinskiene įsivėlė klaida: teigta, kad nuo 1968 m. Metai IX klasės chrestomatijoje buvo pateikiami be kupiūrų (Šeina, Kučinskienė 2024: 307).

29 XX a. antroje pusėje nusistovėjus lietuvių entomologijos terminijai, juodvabaliais imta vadinti kita vabalų gentis (lot. tenebrionidae), tad šiuo laikotarpiu K. Donelaičio šūdvabalio eufemizacija mokykliniuose leidiniuose griovė Metų ir šio vabalo vardu pavadintos pasakėčios logiką, mat nė vienas iš tenebrionidae genties vabalų po mėšlą nesirausia. Žr. Lešinskas, Pileckis 1967: 141; Pileckis 1976: 126–130.

30 Šį eufemizavimo variantą iš J. Ambrazevičiaus perėmė 1945 m. Donelaičio raštų leidimo rengėjai V. Drazdauskas ir Z. Kuzmickis, o iš jų – IX klasės literatūros chrestomatijos sudarytojai Julius Būtėnas, Salomėja Maceikienė, L. Mičiulytė (¹1952, ²1954).

31 Tokį eufemizmą šioje eilutėje pirmasis panaudojo A. Žirgulys 1950 m. K. Donelaičio raštų leidime, o iš jo perėmė neįvardyti serijos „Mokinio biblioteka“ K. Donelaičio raštų rengėjai (¹1956, ²1959, ³1960) bei IX klasės lietuvių literatūros chrestomatijos sudarytoja Doma Galnaitytė (¹1968, ²1976, ³1982).

32 1945 ir 1950 m. K. Donelaičio leidimuose buvo sekama M. Biržiškos eufemizacija (kekšė → šelme). 6-ojo dešimtmečio mokykliniuose skaitiniuose pasakėčia „Šuo Didgalvis“ mokiniams apskritai neteikta.

33 Už šią nuorodą esu dėkinga kalbininkei Eglei Jankauskaitei.

34 Šiuo metu N. Markevičienė rengia naują Dievų miško leidimą, kuriame bus atkurtas autorinis Dievų miško teksto variantas. Knyga turėtų pasirodyti 2026 metais.

Ypačiai ant česnių, kad Krizas Krizą mylėdams
Iš nežinių labai nešvankų kvapą padaro
Ir bešūtydams pas stalą šūdą pasako.	Ir beszutydams pas stalą niekus pasako.
(Pp 14–16)

O vei! kaip kiek išminties užaugdami gavom,
Ir darbeliai su vargeliais jau prasidėjo;
Štai tuo žirgai su lėlėms į šūdą pavirto.	Štai, tuo žirgai su lėlėms į nieką pavirto.
(Pl 351–353)

Nei pikčiurna kokia su šūdais rudenio barės	Nei pikčiurna kokia su purvais rudenio barės,
Ir su šalčiais jo šlapius nudegino darbus,
Ik ji jau po tam, rudens iškopusi šūdus,	Ik ji jau potam, rudens iškopusi purvus,
Ant visų baisių klampynių kelią padarė
(Žr 30–33)

Duok, – tarė, – kekšė, duok tuojaus pažyčytą skolą,	Duok, tarė, šelme, duok tuojau pažyčytą skolą,
(ŠD 21)

Kartais vaikpalaikis buksvas vos moka nešioti
Ir daugsyk nesigėdėdams (meldžiu, nepadyvyk)
Kaip bjaurėstis koks kasnakts į patalą męža	Kaip bjaurėstis koks, kasnakts į patalą teršia
(Vd 390–392)

Kad keli jau būriškas šūtkas prasimanė
Ir viens valgydams pas stalą šūdą pasakė.	Ir viens valgydams pas stalą nieką pasakė.
(Rg 117–118)

Ar nežinai, kad būrs nor grečną grūdą sulaukti,
Tai pirm to jisai tur grečną šūdą pakrėsti?	Tai pirm to jisai tur grečną mėšlą pakrėsti?
(Vd 267–268)

Ak! kur dingtų ponai, kad jie būro netektų
Ir kad biedžius toks su šūdais jiems nepadėtų.	Ir kad bėdžius toks su mėšlu jiems nepadėtų
Taigi nebokite, klapai! kad, išmėždami šūdus,	Taigi nebokite, klapai! kad išmėždami mėšlus,
Kartais dėl visokių kvapų turite čiaudyt
(Vd 282–285)

Liaudiškumo ribos: vulgarizmų cenzūra Kristijono Donelaičio kūrinių leidyboje