TD70_Kolevinskiene

Copyright © Žydronė Kolevinskienė, 2025. Published by the Institute of Lithuanian Literature and Folklore Press. This is an Open Access article distributed under the terms of the Creative Commons Attribution License, which permits unrestricted use, distribution, and reproduction in any medium, provided the original author and source are credited.

Janinos Degutytės laiškynas, sudarė Giedrė Šmitienė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2025. – 3 knygos: kn. 1: Nemeilės šešėly: susirašinėjimas su motina Janina Degutiene, 303 p., ISBN 978-609-425-408-6; kn. 2: Tveriantis ryšys: susirašinėjimas su Bronislava Jacevičiūte-Jėčiūte, 384 p., ISBN 978-609-425-410-9; kn. 3: Draugystė laiškais: susirašinėjimas su Lena Rapaliene, 273 p., ISBN 978-609-425-409-3

2025 m. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas išleido daugelio labai lauktą leidinį – poetės Janinos Degutytės laiškų tritomį: I knyga – Nemeilės šešėly. Janinos Degutytės laiškynas: susirašinėjimas su motina Janina Degutiene, II knyga – Tveriantis ryšys. Janinos Degutytės laiškynas: susirašinėjimas su Bronislava Jacevičiūte-Jėčiūte, III knyga – Draugystė laiškais. Janinos Degutytės laiškynas: susirašinėjimas su Lena Rapaliene. Visas tris knygas sudarė Giedrė Šmitienė, jų mokslinė redaktorė buvo Jurga Jonutytė.

Kad tritomis yra ilgamečių tyrimų rezultatas, patvirtina dar iki jo pasirodymo publikuotas ne vienas G. Šmitienės ir J. Jonutytės mokslinis straipsnis J. Degutytės laiškų (ir laiškų apskritai) tematika, paskelbti keli pokalbiai kultūrinėje žiniasklaidoje, akademiniuose leidiniuose¹. Viename pokalbyje leidinių sudarytoja G. Šmitienė paminėjo, kad „laiškai išlaiko autentiškus gyvenimo fragmentus. Net jei skaitytojams iš šalies jie gali būti neaiškūs, jie turi galią užvesti tyrimą ant tako. Patys rodo, kaip galėtų susisieti su gyvenimu, kuriam priklausė. O gyvenimas (bent man) nebūna nuobodus“ ([Būgienė] 2025: 115).

XX a. viduryje atgimęs susidomėjimas egodokumentikos žanrais (tradicine (auto)biografija, grožine autobiografija, autobiografinio pobūdžio romanais, eilėraščiais, esė, laiškais, atsiminimais, užrašų knygelėmis) skatina permąstyti žinomų kūrėjų gyvenimus, naujai atveria jų darbus. Egodokumentiniai tekstai padeda rašančiajam identifikuoti santykį su savimi, savuoju laiku, labiau atverti, kas buvo užkoduota kūryboje. Žinoma, kiekvienas egodokumentikos žanras turi savo specifiką. Vienas seniausių egodokumentinio paveldo tipų – epistolika. Ne vienas laiškų tyrėjas yra pabrėžęs, kad epistolinis bendravimas išpopuliarėjo prireikus aktyvesnio socialinio mobilumo, o laiškai padėjo dalyvauti fiziškai nepasiekiamuose įvykiuose. Greitesniems laiškų mainams Lietuvoje palankios sąlygos susiklostė XIX a. pabaigoje, kai pašto korespondenciją pradėta siųsti geležinkeliais (Kučinskienė 2020: 22). Tad nors pirminė laiško funkcija – ir ilgai pagrindinė – buvo komunikacinė, laiškas skaitomas ne tik kaip konkretus tekstas, fiksuojantis informaciją, bet ir kaip pokalbio nuotrupa. Todėl jį galima laikyti „gyvenimo žanru“, „gyvenimo pasakojimu“, „gyvenimo kūriniu“ – net ne viso gyvenimo, o fragmento, akimirkos. Laiškui būdingas dialogiškumas lemia jo semantiką, atvirumą kitai sąmonei ir galimybę pagrįsti savąjį „Aš“, t. y. kuria individualią tapatybę. Laišką galime matyti ir analizuoti kaip komunikacinę mediją, kaip saviraiškos ir savikūros terpę, kaip kultūros formą. Kita vertus, laiškas svarbus ir tuo, kad leidžia palaikyti ryšį su nesančiuoju šalia. Juozo Tumo-Vaižganto laiškų tyrėja Aistė Kučinskienė pastebi, kad norint, jog laiškas kaip trumpas naratyvas būtų suvokiamas bei informatyvus skaitančiajam, tarsi pašaliniam epistoliniame dialoge, „reikalinga išsami užtekstinė informacija, dėl to laiškų tyrime dažnai pristatomos ir užtekstinės detalės, kiti tekstai, padedantys įsivaizduoti ir rekonstruoti laiškų rašymo biografinę, socialinę ir kultūrinę aplinką“ (ten pat: 22–23).

J. Degutytės laiškų tritomis iš gana didelio pastaruoju metu išleistų laiškų knygų kiekio pirmiausia išsiskiria pasirinkta perspektyva – ne tekstologine, o antropologine, kontekstine. Aiškiai išryškinus prieigą, tikslinama ir laiško kaip egodokumentikos žanro apibrėžtis:

Taigi šiuo leidiniu siūloma ne įprastesnė fundamentinė mokslo šaltinio publikacija, o būtent antropologinis tyrimas. Tai liudija taikoma etnografinė metodika, kai laiškyno sudarytoja susitinka ir kalbasi su laiškus rašiusiais ar laiškuose minimais asmenimis (pavyzdžiui, Bronislava Jacevičiūte-Jėčiūte, Danute Venclovaite, Lilijana Žukauskiene, Angele Švediene ir kt.), lanko su poete susijusias vietas. J. Degutytės laiškų kontekstą tankina ir kita pateikiama medžiaga: ištraukos iš spaudos, dokumentų, kitų laiškų, eilėraščių citatos, eilėraščių autografai, laiškų faksimilės, nuotraukos, paveikslai – visa, kas susiję su poete. Todėl skaitytojams šios knygos atsiveria kaip daugiabalsis pasakojimas.

Tris laiškyno tomus skaičiau ne tik kaip akademinį leidinį, bet ir kaip grožinį trijų dalių kūrinį, istorinį laiko ir žmogaus liudijimą. Čia pat kilo klausimas: kaip ribota recenzijos apimtis leis bent glaustai aptarti ir įvertinti tokius plačius kontekstus, įvykius, jausmų ir emocijų istoriją, gyvenimo ir kūrybos sąsajas, amžininkų pasakojimus, sudarytojos komentarus, sujungiančius visas tris knygas? Tad čia greičiausiai pateikiamos tik skaitymo gairės, pamąstymai perskaičius J. Degutytės laiškų tritomį.

Visos trys laiškų knygos parengtos tuo pačiu principu: laiškai pateikiami chronologiškai ir grupuojami į skyrius pagal rašymo laiką bei vietą. Kiekvieną knygą pradeda įvadinis straipsnis, o kiekvieno skyriaus pradžioje pateikiamos įvadinės sudarytojos pastabos, knygų pabaigoje – santrumpų, šaltinių ir literatūros sąrašas, asmenvardžių rodyklės, J. Degutytės ir B. Jacevičiūtės-Jėčiūtės kūrinių rodyklės, santrauka anglų kalba. Aptariant tekstų rengimo ir pateikimo principus, išskirtina sudarytojos G. Šmitienės pastaba apie paaiškinimus greta laiškų:

„Tikriausiai dar neteko skaityti taip puikiai sudaryto egodokumentikos rinkinio!“ – Šiaurės Atėnuose ištaria Virginija Kulvinskaitė (2025), trumpai pristatydama pirmąją laiškyno knygą. Pirmoji knyga Nemeilės šešėly skirta poetės susirašinėjimui su motina Janina Degutiene. Šios knygos struktūrą sudaro G. Šmitienės ir J. Jonutytės metodologinis įvadinis straipsnis „Janinos Degutytės laiškai. Antropologinė prieiga“, G. Šmitienės straipsnis „Jau dvi savaitės nuo laiško praėjo, tai rašau, kad nesirūpintum“, Violetos Švaikovskajos straipsnis „Apie Janinos Degutienės laiškų kalbos ypatybes“, susirašinėjimui svarbių J. Degutytės ir J. Degutienės (Bedarfaitės) gyvenimo įvykių chronologija, 1965–1983 m. laiškai.

Pirmoji laiškyno knyga grąžina prie 1996 m. Viktorijos Daujotytės parengtos nedidelio formato, bet gilios, skaudžią patirtį atskleidžiančios, jau po poetės mirties išleistos knygelės Klausimai. Atsakymai (kartu su Nebaigta autobiografija; Degutytė, Daujotytė 1996). Tai bene pirmas lietuviškas tekstas, kuriame veriasi žiaurusis motinystės aspektas, kai motina rodoma nebe kaip šventoji, o kaip nelaimingas, degraduojantis žmogus. Atsakymai liudija tarsi išvirkščiąją motinos meilės pusę – nemeilę, kai ne duodama, o imama ir ne globojama, rūpinamasi, o skriaudžiama. Publikuojami J. Degutytės laiškai rodo išskirtinį rūpestį motina. Tas rūpestis realizuojamas perkamais ir siunčiamais, perduodamais vaistais, arbatomis, maistu, dalijamasi maisto gaminimo receptais. Pasirenkama komunikacijos strategija, užtikrinanti motinos ir dukros ryšį. Leidinio sudarytoja G. Šmitienė rašo:

Nuo vaikystės buvusi silpnos sveikatos, sirgusi nepagydoma širdies liga, nuo trisdešimties metų neįgali, negalinti dirbti, J. Degutytė rūpinasi ne tiek savimi, kiek pirmiausia motina. Pagrindinė jųdviejų susirašinėjimo tematika – ligos ir kasdieniai buitiniai rūpesčiai. Šiuose laiškuose savitai išryškėja įdomus globos ir gynimo aspektas: ne motina globoja ir gina vaiką, o dukra motiną. Erichas Frommas yra rašęs apie tarpasmeninį santykį ir meilę tarp vaiko ir motinos, kai vienam reikia pagalbos, o kitas ją suteikia. J. Degutytės santykis su motina atspindi įprasto motinos ir vaiko santykio inversiją: J. Degutienei reikalinga pagalba, parama, globa, ir būtent dukra ją suteikia. Tai daro visą gyvenimą – iki pat motinos mirties. Motina bejėgiškesnė, silpnesnė už savo sergančią dukrą. Motinai rašytuose J. Degutytės laiškuose akivaizdžios visos jos dėtos pastangos kiek įmanoma išlaikyti ryšį. Šiame motinos nemeilės kontekste prisiminiau dailininkės Akvilės Zavišaitės, iš Lietuvos emigravusios į Australiją ir 28-erių metų mirusios nuo AIDS, skaudų laišką motinai:

J. Degutytės laiškuose nerasime jokio kaltinimo motinai, net menkiausio. Rūpestį geriančia motina ji priima kaip neišvengiamą būtinybę.

Šis laiškynas leidžia pažinti susirašinėjusiųjų gyventą laiką. Pavyzdžiui, liudijama apie kelių šeimų gyvenimą trijų kambarių bute, kelialapius į Palangą ar Druskininkų sanatoriją, Lietuvos TSR nusipelniusio meno veikėjo vardo suteikimą J. Degutytei, muzikos žanrų paplitimą XX a. septintajame dešimtmetyje ir kitką. Laiko ženklai ryškūs ne tik laiškuose, bet ir spaudos komentaruose, asmeniniuose knygos sudarytojos pokalbiuose su poetę pažinojusiais žmonėmis. Pavyzdžiui, J. Degutytės 1976 m. liepos 18 d. laišką, rašytą motinai iš Mazgeliškių (vienos iš svarbesnių erdvių visose trijose knygose), raginant ją nors šiek tiek pasivaikščioti, išeiti į lauką, papildo toks komentaras: „Kaip prisimena Žukauskienė, Degutienė niekur neidavo – nei į turgų, nei į parduotuvę; ją apipirkdavo kartu gyvenusi sesuo: ‘Ji turėjo baimę. Nueidavo į parduotuvę tik atsinešti gėrimo, nes nieks jai neneš. Ji vaikščiodavo ir vaikščiodavo savo kambary pirmyn atgal, buvo primušusi ant padų nuospaudas taip vaikščiodama’“ (I, p. 124).

Tarp laiškų pateikiami eilėraščiai, atspindintys kūrybos redagavimo procesą, B. Jacevičiūtės-Jėčiūtės tapybos darbai ir eskizai, etnografiniai pasakojimai, amžininkų atsiminimai, kita medžiaga, liudijanti tarptekstinį dialogą ir pristatanti J. Degutytės aplinkos žmones: aktorę Ireną Leonavičiūtę, daugelį metų skaičiusią jos poeziją; kompozitorių Vladą Švedą, sukūrusį kamerinę operą „Gėlių pasaka“ (įkvėptą J. Degutytės pasakos „Nepamiršk manęs“); Beatričę Grincevičiūtę ir Laimoną Noreiką, nuolat lankydavusius poetę; motinos seseris Oną ir Zofiją, pusseserę Nijolę Čekanavičiūtę; su J. Degutyte susidraugavusį jos kurso draugės Danutės Venclovaitės tėvą Adomą Venclovą; B. Jacevičiūtės-Jėčiūtės dėdę Alfonsą Jėčių ir daugelį kitų. Knygoje subtiliai rodomi sutrūkę J. Degutytės ryšiai su tėvo gimine. Gal dėl šios priežasties poetė visą gyvenimą glaudėsi prie draugių tėčių ar dėdžių, taip nesąmoningai ieškodama nuo vaikystės nepatirtos tėvo meilės ir globos.

Pirmosios laiškyno knygos pasakojimą baigia J. Degutytės motinos mirtis. Skelbiami keli laidotuvių meto eilėraščiai – jie, kaip mini knygos sudarytoja,

Knygą baigia Nebaigtos autobiografijos ištrauka – šį pasirinkimą G. Šmitienė argumentuoja taip:

Motinos nemeilę kompensuoja tveriantis ryšys ir draugystė su dailininke B. Jacevičiūte-Jėčiūte ir gydytoja Lena Rapaliene. Ir B. Jacevičiūtė-Jėčiūtė, ir L. Rapalienė susitinka su J. Degutyte, kai ši jau žinoma kaip poetė. Būtent šių moterų laiškams skirtos kitos dvi tritomio dalys. Minima, kad J. Degutytė su B. Jacevičiūte-Jėčiūte susipažino 1958 m. pabaigoje:

Antrosios knygos struktūra panaši į pirmosios: pradedama sudarytojos straipsniu „Artimas santykis: jo sudėtis ir tvermė“, pateikiama susirašinėjimui svarbių įvykių chronologija, skelbiami laiškai nuo 1958 iki 1989 metų. Svarbu, kad ir su B. Jacevičiūte-Jėčiūte, ir su L. Rapaliene tritomio rengėja buvo susitikusi asmeniškai, tad laiškus papildo autentiškas svarbiausių su J. Degutyte susirašinėjusių moterų pasakojimas.

Įlytintos kalbos tyrėja Deborah Tannen brėžia skirtį tarp vyrų ir moterų kalbos bet kuriame pašnekesyje (o laiškas, kaip jau minėta, taip pat yra pašnekesys):

Pabrėžiama, kad vyrų kalbą dažnai grindžia siekis įtvirtinti savo autoritetą, savo poziciją, netgi savotiškai dominuoti, o moterims pirmiausia būdinga solidarumo su adresatu paieška. Toks solidarumas dažnai pasiekiamas dalijantis vargais, rūpesčiais (tokiais kaip pasikeitusi šeiminė padėtis, vaikų auginimas, „virtuvės bėdos“, ekonominiai sunkumai ir pan.). Todėl moterų šnekas D. Tannen vadina „rūpesčių pokalbiais“ (angl. troubles talk). J. Degutytės laiškyne pristatomos kasdienės buities fone išnyra kūrybinės atvertys: „Po ilgo laiko pabandžiau tepti. Dabar galiu pasakyti ką ji, ta šviesiaplaukė jauna audėja dūmoja. Kai pradėjau, galvojau tik ‹apie› portretą, o dabar kur tai kitur nukrypo“ (II, p. 52). B. Jacevičiūtės-Jėčiūtės ir J. Degutytės susirašinėjimas išskirtinis, nes čia dalijamasi ne tik (ir ne tiek) buities detalėmis, o kūrybiniais impulsais, emocijomis. Tai patvirtina laiškų kreipiniai: Bronuli, Janinuli, Gusuti, Žioge, Sėliuk. Dažnai pasirašoma: Tavo vėpliukas, Gintarėlis.

Pirmuosiuose knygos puslapiuose minima Tayda Devėnaitė – tragiško likimo lituanistė iš kurso, žinomo kaip „Marcinkevičiaus–Baltakio–Maldonio“ kursas, „Vagos“ leidyklos redaktorė ir vertėja, B. Jacevičiūtės-Jėčiūtės draugė. 1961 m. ji nusižudė. Daugelis artimesnių pažįstamų teigia, jog moteris veikiausiai neištvėrė saugumo verbavimo (buvo verčiama teikti žinias saugumui apie redaguojamų kūrinių autorius, su kuriais bendravo). Lidija Meškaitytė, Rūta Hakaitė, Ona Šimaitė, gydytojas kardiologas Ilja Stupelis, prancūzų kalbos dėstytoja Eleonora Karvelytė, redaktorė Danutė Kadžiulytė – tik keletas žmonių, kurių gyvenimo pasakojimai įsiterpia tarp antrosios knygos laiškų.

V. Daujotytė J. Degutytę yra apibūdinusi taip – „duktė Salomėjai, sesuo Liūnei Sutemai“ (2001: 458). Laiškyne labai ryški ši tveriančio moterų pasaulio jungtis – Salomėja Nėris ir B. Jacevičiūtė-Jėčiūtė, J. Degutytė.

Įdomu, kad rūpesčio paradigma sujungia visų trijų knygų laiškus. B. Jacevičiūtė-Jėčiūtė ne tik kaip artima draugė, bet ir kaip motina rūpinasi J. Degutyte – ar pavalgiusi, ar nešalta, domisi naujo buto J. Degutytei skyrimo reikalais.

Skaitytojams gana netikėta suvokti, kad J. Degutytė priklausė iš esmės tam pačiam nomenklatūriniam rašytojų sluoksniui kaip Justinas Marcinkevičius, Alfonsas Maldonis, Eduardas Mieželaitis ir kiti. Laiškai ir intarpai, komentarai išryškina to meto socialinių ryšių vaizdą, niuansuočiau atskleidžia oficialiųjų valdžios struktūrų dalyvavimą kasdieniame rašytojų gyvenime – privačiame ir viešame. Antrąją knygą baigia paskutiniai J. Degutytės laiškai iš Vilniaus respublikinės klinikinės ligoninės, o po jų pateikiamas paskutinis poetės prašymas Lietuvos TSR rašytojų sąjungos valdybai (kad B. Jacevičiūtė-Jėčiūtė persikraustytų į jos butą), paskutiniai eilėraščiai.

Trečiosios tritomio knygos struktūrą grindžia 1960–1989 m. rašyti laiškai ir sveikinimai. Čia, kitaip nei kitose dviejose knygose, skelbiami visi išlikę J. Degutytės laiškai gydytojai L. Rapalienei ir jos šeimai. Poetė ir gydytoja susipažino apie 1960-uosius – nuo to laiko prasideda jų susirašinėjimas. Abi moterys iš pradžių gyveno tame pačiame name Antakalnyje, Smėlio gatvėje, tad dažniausiai siųsdavo laiškus kuriai nors išvykus. Anot G. Šmitienės, L. Rapalienė buvo gydytoja, pasiruošusi padėti kiekvienai ir kiekvienam, kuris serga, – o J. Degutytė sirgo. Tad vėlgi pirmiausia atpažįstama ir priimama seserystė su globa, rūpesčiu ir atjauta. L. Rapalienės laiškuose ryškiausias tas paprastas kasdienis rašymas ir jo temos: bulvių kasimas, rudeninių obuolių rinkimas, pažymų rašymas, gydytojų rekomendacijos, medicininiai patarimai, receptai, vaistų pavadinimai. Į epistolinį moterų pokalbį įtraukiamas vyras Juozas Rapalis (jis pats laiškų nerašė) – puikus technikos meistras, įvairiausių buitinių prietaisų remontuotojas. Tame pačiame name jos gyveno iki 1973 m., vėliau poetė persikraustė į vadinamąjį Rašytojų namą Antakalnio pradžioje. Tačiau kūrybine prasme Smėlio gatvės etapas buvo intensyviausias: čia J. Degutytė parašė penkias poezijos knygas, septynias eilėraščių knygas vaikams, daug vertė, kūrė pjeses teatrams.

Knygoje minimos ir kitos gydytojos, su kuriomis L. Rapalienė konsultuodavosi dėl J. Degutytės ligos: imunologė Virginija Marinskienė (Marcinauskaitė), nefrologė Gražina Žvinklienė (Belkinaitė). Į poetės ir gydytojos susirašinėjimą įsilieja ir 1982 m. Mazgeliškių melioracijos, ir 1986 m. Černobylio atominės jėgainės avarijos atgarsiai. Laiškyno intarpuose išnyra tapytojos Juzefos Čeičytės, kunigo Ričardo Mikutavičiaus, rašytojos Aldonos Liobytės, profesorės V. Daujotytės paratekstai.

Visos trys laiškyno knygos aiškiai rodo, kad J. Degutytė priklauso savo kartai ir savo laikui. Tai „30-ųjų kartos“ poetė. Ši karta ilgai buvo matoma be moterų – tik Algimantas Baltakis, A. Maldonis, J. Marcinkevičius. Trys J. Degutytės laiškyno knygos kalba apie ją iš moterų perspektyvos: paprasti laiškai, kasdienybės detalės, pašnekesiai apie maisto atsargų ruošimą žiemai, daržus ir mokesčius, ligas ir vaistus, kvapus ir skonius. Susirašinėjimas liudija savotišką moterų bendriją, tarsi tais J. Degutytės mezgimo siūlais suvyniotą, susuktą, suregztą. Lyg tinklą.

Būtina paminėti knygos dailininko Roko Gelažiaus darbą: grafiškai ir spalviškai išskiriami autentiški laiškai ir intarpai (pokalbiai, pasakojimai, eilėraščiai, nuotraukos, paveikslai). Išskirtinės fotografo Artūro Morozovo nuotraukos, ne tik papuošusios dviejų knygų viršelius (J. Degutytės senelių namas Kaune, poetės namas Smėlio gatvėje Vilniuje), bet ir papildžiusios knygų turinį vietų, kurios buvo svarbios poetei J. Degutytei, vaizdais.

Akademinius laiškų leidimus mėgstantys skaitytojai gali pasigesti griežtesnės ir aiškesnės struktūros ar pamanyti, kad tradicinį laiškų skaitymą trukdo greta pateikiami komentarai, intarpai, siūlomos interpretacijos gairės. Bet man tai yra šio leidinio išskirtinumas – situacinis laiškų pristatymas, detalių svarba, įdomus tarptekstinis dialogas, gausios medžiagos suvaldymas. Recenzijos pabaigoje lieka tik pritariamai sušukti: „Tokio laiškų leidimo dar nebuvo!“ Trijų J. Degutytės laiškyno knygų sudarytoja G. Šmitienė atliko milžinišką darbą, sėkmingai pritaikė antropologinę metodologinę prieigą, įtraukė gyvenimo pasakojimus, kontekstus, sujungė literatūrą ir dailę, eilėraščius ir fotografijas, laiškus ir fotografijas, laiškus ir paveikslus. Parodė, kaip iš nemeilės išeinama į tveriantį ryšį ir artimą draugystę. Tarsi koliažas atsivėrė plati J. Degutytės asmeninio gyvenimo bei kūrybos ir laiko iki Nepriklausomybės atkūrimo panorama.

LITERATŪRA

[Būgienė Lina] 2025. „Janinos Degutytės laiškų leidinį pasitinkant“: pokalbis su knygos sudarytoja Giedre Šmitiene ir moksline redaktore Jurga Jonutyte, Tautosakos darbai 69, p. 111–129.

Degutytė Janina, Daujotytė Viktorija 1996: Atsakymai. Klausimai, Vilnius: Regnum fondas.

Kučinskienė Aistė 2020. Kultūrišku keliu. Juozo Tumo-Vaižganto laiškai, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas.

Kulvinskaitė Virginija 2025. „Motinos, dukros ir monstrės“, Šiaurės Atėnai, rugsėjo 19 d. (https://www.satenai.lt/2025/09/19/motinos-dukros-ir-monstres/).

Tannen Deborah 1998. „Talk in the Intimate relationship His and Hers“, in: Language and Gender: A Reader, edited by Jennifer Coates, Oxford, England; Malden, U.S.A.: Blackwell, p. 435–446.

1 Daugiau žr.: Giedrė Šmitienė, „Paprasti laiškai: kontekstinio tyrimo metodika“, Tautosakos darbai 55, 2018, p. 134–154; Giedrė Šmitienė, „Tarprūšinė patirtis sergant. Antropologinė prieiga prie kelių Janinos Degutytės tekstų“, Tautosakos darbai 64, 2022, p. 57–75; Jurga Jonutytė, „Laiškas kaip antropologinio tyrimo medžiaga“, Tautosakos darbai 66, 2023, p. 29–47 ir kt.

Iš nemeilės į tveriantį ryšį: Janinos Degutytės laiškynas

LITERATŪRA