Teisė ISSN 1392-1274 eISSN 2424-6050

2021, Vol. 119, pp. 8–30 DOI: https://doi.org/10.15388/Teise.2021.119.1

Teisės viešpatavimas kaip Europos žmogaus teisių konvencijos kelrodis – Strasbūro Teismas ir teisėjų nepriklausomumas

Robert Spano
Europos Žmogaus Teisių Teismo pirmininkas
Teisėjas, išrinktas nuo Islandijos
Islandijos universiteto teisės profesorius ir buvęs Teisės fakulteto dekanas

Pagal Europos žmogaus teisių konvenciją (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją) teisės viešpatavimas yra konstitucinės svarbos principas, dešimtmečius kreipęs Strasbūro Teismo jurisprudencijos raidą. Straipsnyje* aptariami šio principo, kaip „Europos viešosios tvarkos“ pamatinio sando, ideologinė šerdis ir jos trys normatyviniai matmenys, kaip jie įtvirtinti Teismo jurisprudencijoje. Autorius toliau aptaria svarbiausią teisės viešpatavimo struktūrinį principą – teisėjų nepriklausomumą.
Pagrindiniai žodžiai: Europos Žmogaus Teisių Teismas, teisės viešpatavimas, teisėjų nepriklausomumas, Europos viešoji tvarka.

The Rule of Law as the Lodestar of the European Convention on Human Rights: The Strasbourg Court and the Independence of the Judiciary

The rule of law is a principle of constitutional importance under the European Convention on Human Rights. For decades, it has guided the work of the Strasbourg Court. The article discusses the principle’s ideological core as a fundamental component of “European public order” and its three normative dimensions, as they find their expression in the case-law of the Court. The author then discusses in detail the rule of law’s most important structural principle under the Convention, the independence of the judiciary.
Keywords: European Court of Human Rights, rule of law, judicial independence, European public order.

_______

* Straipsnio angliškas variantas The Rule of Law as the Lodestar of the European Convention on Human Rights – The Strasbourg Court and the Independence of the Judiciary paskelbtas žurnale European Law Journal, 2021, vol. 27, issue 1. Lietuviškas variantas publikuojamas maloniai sutikus šio žurnalo redakcijai. Dėkoju savo stažuotojai teisininkei p. Ingunn Elísabet Markúsdóttir už jos puikią pagalbą atliekant šiam straipsniui reikalingą tyrimą. Kiekviena straipsnyje išsakyta nuomonė yra autoriaus.

Received: 16/02/2021. Accepted: 17/03/2021
Copyright © 2021 Robert Spano. Published by Vilnius University Press
This is an Open Access article distributed under the terms of the Creative Commons Attribution License, which permits unrestricted use, distribution, and reproduction in any medium, provided the original author and source are credited.

1. Įžanga

Europos Tarybos teisinėje erdvėje teisės viešpatavimas¹ yra žmogaus teisių apsaugos sistemos konstitucinis principas. Per visą Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) istoriją teisės viešpatavimas buvo kelrodis, kreipiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – Teismas, Strasbūro Teismas) jurisprudencijos raidą. Pastaraisiais metais teisės viešpatavimo normatyvinis poveikis Teismo jurisprudencijai didėjo, ypač bylose, kuriose buvo sprendžiama dėl teisėjų nepriklausomumo ir nešališkumo. Tačiau teisėjų nepriklausomumas tėra viena iš ryškių apraiškų bendros, šiuo metu Teismo jurisprudenciją persmelkiančios tendencijos žengti stipresnio teisės viešpatavimo įtvirtinimo link. Strasbūro Teismas atlieka ir toliau atliks svarbią funkciją suteikti Konvencijoje įtvirtintam teisės viešpatavimo principui konkrečią ir veiksmingą išraišką.

Mano svarstymų pradžios taškas – tam tikri konceptualūs elementai, sudarantys pačią iš 1984 m. Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos preambulės kildinamo ir Konvencijos sistemoje įtvirtinto teisės viešpatavimo šerdį. Bus nagrinėjama ir teisės viešpatavimo ir Teismo įvardytos Europos viešosios tvarkos sąvokos sąsaja. Toliau bus analizuojamas teisės viešpatavimo normatyvinis statusas Konvencijos sistemoje, dėmesį sutelkiant į vieną iš Teismo principinių teiginių – teiginį, kad teisės viešpatavimas yra „įkūnytas visuose Konvencijos straipsniuose“². Galiausiai, bus nuodugniai analizuojama, kaip pastarojo laikotarpio Strasbūro Teismo jurisprudencijoje teisės viešpatavimas yra taikomas kaip pamatinis teisėjų nepriklausomumo veiksnys. Šiame paskutiniajame skyriuje pasidalinsiu pamąstymais apie „simbiozinį ryšį“ tarp Konvencijos teisės, kokia ji yra šiuo metu, ir reikšmingos Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT, Liuksemburgo Teismas) jurisprudencijos.

2. Konceptualioji teisės viešpatavimo šerdis – „Pamatinė Europos viešosios tvarkos dedamoji“

Teisės viešpatavimo principas iš pirmo žvilgsnio atrodo paprastas, bet, pabandžius atskleisti jo konceptualiąją sritį, dalykai tampa gerokai sudėtingi³. Išties, daug akademinio rašalo išlieta bandant paaiškinti jo sudedamąsias dalis ir jurisprudencinę prigimtį⁴. Kad ir kaip būtų, riboženkliniame 1975  m. sprendime Golder prieš Jungtinę Karalystę Strasbūro Teismas išaiškino, kad Konvencijoje įtvirtintas teisės viešpatavimas yra „viena iš Europos Tarybos valstybių narių bendro dvasinio paveldo savybių“⁵. „Visa Konvencija semiasi įkvėpimo“ būtent iš teisės viešpatavimo⁶. „Konvencija yra grindžiama“ šiuo principu, kartu ir „savavališkos galios atmetimu“⁷.

Teisės viešpatavimo principas nėra niekur paminėtas nei Konvencijos, nei jos protokolų straipsniuose. Tačiau jis aiškiai įtvirtintas Konvencijos preambulėje šiais žodžiais:

„kaip Europos valstybių, turinčių bendras pažiūras ir bendrų politinių idealų, laisvių bei teisės viršenybės⁸ paveldą, vyriausybės, pasirengusios žengti pirmą žingsnį, kad bendromis pastangomis užtikrintų tam tikras Visuotinėje deklaracijoje paskelbtas teises ...“.

Taigi jau Konvencijos preambulėje daroma tiesioginė nuoroda į Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją, Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos paskelbtą 1948 m. gruodžio 10 d.⁹ Nekyla abejonių, kad Konvencijos rengėjus įkvėpė tai, kaip teisės viešpatavimas paminėtas pačios Visuotinės deklaracijos preambulėje:

„kadangi būtina, kad žmogaus teises saugotų teisės viešpatavimas ¹⁰, idant žmogus nebūtų priverstas, nerasdamas jokios kitos išeities, sukilti prieš tironiją ir priespaudą ...“.

Svarbu pripažinti tiesioginę sąsają tarp Visuotinės deklaracijos priesakų, kad žmogaus teises turi saugoti teisės viešpatavimas, ir jos paskirties užkirsti kelią poreikiui žmogui sukilti prieš tironišką ir engėjišką valdžią. Konvencijos sistemai būdinga ta pati teisės viešpatavimo samprata¹¹. Kiekvienos valdžios struktūros valdymas nenukrypstant nuo teisės viešpatavimo – pamatinė prielaida atitinkamai Europos Tarybos valstybei narei sugebėti laikytis pagal Konvenciją prisiimtų įsipareigojimų. Teisės viešpatavimo nepaisanti vyriausybė negali pagrįstai tikėtis, kad politinė bendruomenė ją rems ir ja pasitikės. Iš Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos tiesiogiai išplaukia, kad tironija yra teisės viešpatavimo priešprieša; tokia visuomenė, kurioje turintieji valdžią yra atsisakę teisės viešpatavimo, išoriškai reiškiasi žmonių engimu.

Bet ką iš tikrųjų reiškia teisės viešpatavimas? Kodėl jis toks svarbus žmogaus teisių apsaugai? Maža to, kodėl teisės viešpatavimas turi tokią pirmaeilę reikšmę pažangiai demokratinės visuomenės plėtrai ir, eikime dar toliau, kodėl jis yra stabilaus ir taikaus bendro gyvenimo kertinis akmuo, pamatų pamatas?

Tai keblūs klausimai. Vis dėlto drįstu tvirtinti, kad teisės viešpatavimą, kuris sudaro pačią Konvencijos apsaugos šerdį, pagrindžianti pamatinė moralinė idėja yra pagarba asmens autonomijai ir valdžios savivalės pašalinimas¹². Kad asmuo iš tikrųjų galėtų naudotis minties savarankiškumo laisve ir ją puoselėti, kad jis ar ji galėtų tvarkyti savo gyvenimą kaip pats ar pati nori, kad galėtų siekti laimės, sėkmės ir vidinės rimties – visų šių pamatinių žmogaus būties sandų, konceptualiai svarbu, kad visuomenė, kurios narys tas asmuo yra, būtų ne vien nominaliai, bet iš tikrųjų valdoma teisės. Šios svarbos neįmanoma pervertinti. Teisė turi būti suprantama, stabili, ją turi būti įmanoma numatyti, joje turi būti įtvirtinti tokie ginčų sprendimo mechanizmai, kad jie būtų sprendžiami nepriklausomai ir nešališkai. Maža to, teisė turi būti taikoma ne vien eiliniams žmonėms, bet ir – tai dar svarbiau – tiems, kurie tuo metu laiko valdžios vadžias. Joks žmogus – nei imperatorius, nei karalius, nei ministras pirmininkas, nei prezidentas – niekas nėra aukščiau teisės.

Teismas yra išaiškinęs, kad teisės viešpatavimas, Konvencijos suprantamas kaip reikalavimas vyriausybės valdžiai būti valdomai ne žmonių įnorių ir užgaidų, o teisės¹³, reikalauja, jog įstatymai būtų aiškūs, taigi jie neturi būti per daug migloti ir neturi sudaryti prielaidų piktnaudžiauti jais¹⁴, taip pat kad įstatymai, ypač baudžiamieji, nebūtų taikomi retroaktyviai¹⁵, idant nebūtų paneigti visuomenės narių autonominiai pasirinkimai, kuriuos jie padarė remdamiesi esamomis taisyklėmis. Teisė turi būti santykinai stabili ir teikti teisinį tikrumą¹⁶. Teisės viešpatavimas neleidžia vyriausybės organams suteikti nežabotų galių¹⁷. Aiškinti ir taikyti įstatymus turi nepriklausomi ir nešališki teismai¹⁸, kuriems priėmus galutinius ir įpareigojančius sprendimus tie sprendimai neturi būti kvestionuojami – šis teisės viešpatavimo sandas taip pat išplaukia iš teisinio tikrumo principo¹⁹. Be abejo, tai taikytina ir paties Strasbūro Teismo priimtiems sprendimams. Valstybės narės savo sąmoningu suvereniu apsisprendimu yra įsipareigojusios vykdyti Teismo sprendimus, kaip to reikalaujama pagal Konvencijos 46 straipsnio 1 dalį, – įsiteisėjusių sprendimų vykdymas yra dar viena itin svarbi teisės viešpatavimo apraiška. Teismas yra pabrėžęs „savo sprendimų saistančią galią, kurią jie turi pagal 46 straipsnio 1 dalį, taip pat tai, kaip svarbu yra juos veiksmingai vykdyti – gera valia ir taip, kad vykdymas derėtų su tų sprendimų „išvadomis ir dvasia““²⁰.

Šie konceptualūs teisės viešpatavimo sandai atskleidžia, kodėl autoritarinės valstybės ir diktatorių karalijos šį pamatinį principą vertina kaip tikrą prakeiksmą. Taip yra dėl to, kad tokios valstybės iš tikrųjų yra valdomos remiantis ne iš anksto išleistais įstatymais, bet vien galingųjų valia. Nuoga, nežabota, įpareigojančių taisyklių nesuvaržyta galia pagal apibrėžimą yra į piktnaudžiavimą linkusi savivalė, todėl ji nesuderinama nei su proporcingumu, nei su protingumu. Išties, jeigu valdžią turinčiųjų valia atsiejama nuo teisės viešpatavimo principo, ji nebepaklūsta jokiai kontrolei ir daro tik viena – įtvirtina jų savanaudiškumą ir palaiko jiems pavaldžias jėgos struktūras²¹.

Dėl Europos politiniame kraštovaizdyje įvykusių pokyčių svarbu pabrėžti ir tai, kad teisės viešpatavimas kaip teisės principas nėra būdingas vien Vakarų liberaliosioms demokratijoms. Yra kaip tik priešingai: ši norma, kartu ir pamatinis idealas, nėra apribota sienomis. Teisės viešpatavimas peržengia tradicijų ir kultūrų ribas. Jis yra esminė kiekvienos išties demokratinės, teisiškai saistančiomis normomis reguliuojamos žmonių bendro gyvenimo sistemos savybė²². Teisės viešpatavimas „[jungia] šiaip jau viena nuo kitos besiskiriančias kultūras ir šitaip padeda būtiną struktūrinį pagrindą ir individų, ir visuomenių tarpusavio pakantumui bei įgalina kultūrinius ir ekonominius mainus visame pasaulyje“²³. Šiame kontekste priminsiu, kad Jungtinių Tautų Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, kurios preambulėje esama tiesioginės nuorodos į teisės viešpatavimą ir iš kurios kildintina Konvencija, pati yra globalus aktas, gairė visoms 192 valstybėms Jungtinių Tautų narėms²⁴.

Galų gale, kaip yra išaiškinęs Strasbūro Teismas, teisės viešpatavimas yra dukart paminėtas „Europos Tarybos – organizacijos, kurios narė yra kiekviena valstybė Konvencijos šalis, – statute: pirmąkart jis paminėtas preambulėje, kurioje jį pasirašiusios vyriausybės patvirtina savo ištikimybę šiam principui, o antrąkart – 3 straipsnyje, pagal kurį „kiekviena Europos Tarybos narė privalo vadovautis teisės viešpatavimo principu““²⁵. Vadindamas teisės viešpatavimą viena iš Europos viešosios tvarkos „pamatinių dedamųjų“ Strasbūro Teismas remiasi būtent šia pamatine mintimi²⁶.

Šitaip Teismas įvardija, ką jis mano esant pačia pamatinių Konvencijos vertybių sistemos šerdimi²⁷: Konvencijos pamatų pamatą sudarančios vertybės pagal jos 19 ir 32 straipsnius įpareigoja patį Teismą įkvėpti gyvybę joje įtvirtintoms teisėms ir laisvėms, kurias jis aiškina bei kurias įtvirtinančias nuostatas taiko. Kaip yra pažymėjęs Teismas, „pamatiniam teisės viešpatavimo principui pirmenybė turi būti teikiama [net] įvedus nepaprastąją padėtį“²⁸. Tad Europos Tarybos valstybės narės, suvereniai apsisprendusios tapti Konvencijos sistemoje įsišaknijusios vientisos „Europos viešosios tvarkos“ dalimi, negali tikėtis, kad bus teisėtas jų mėginimas kitaip apibrėžti teisės viešpatavimo sampratą arba Konvencijoje įtvirtintų teisių ir vertybių pamatinius sandus.

3. Teisės viešpatavimo normatyvinis statusas – trijų matmenų principas, „įkūnytas visuose Konvencijos straipsniuose“

Strasbūro Teismas nuolat pareiškia, kad teisės viešpatavimo principas „įkūnytas visuose Konvencijos straipsniuose“²⁹. Tai doktrininis pradžios taškas, kurio prigimties ir srities analizė yra svarbi aiškinantis šio Konvencijos principo normatyvinį statusą.

Visų pirma, pareikšdamas, kad aptariamasis principas yra „įkūnytas“ visuose Konvencijos straipsniuose, Teismas aiškiai primena, kad Konvencijos veiksmingumas, naudingumas, pats jos atsiradimas yra grindžiami pagarba teisės viešpatavimui. Teisės viešpatavimas yra įaustas sistemos audinyje, šis principas tiesiogiai paminėtas Konvencijos preambulėje (kaip rašyta 2 skyriuje supra). Jį sudaro rinkinys Konvencijoje įtvirtintų teisės taisyklių ir standartų, padedančių struktūrinį pagrindą įstatymams, kurie rodytų deramą pagarbą žmonių protingai autonomijai ir neleistų valdžios naudoti savavališkai.

Toliau. Teismo konstatavimas, kad teisės viešpatavimas yra „įkūnytas“ visuose Konvencijos straipsniuose, reiškia, kad šis principas yra metodologinė pradžios pozicija Teismui nagrinėjant kiekvieną pagal Konvenciją paduotą pagrįstą skundą ir drauge metmenys jam aiškinant Konvencijoje įtvirtintas teises ir laisves bei taikant jas įtvirtinančias nuostatas³⁰. Todėl, spręsdamas, kurį iš galimų atitinkamos Konvencijos nuostatos aiškinimo variantų pasirinkti, Teismas nuolat siekia atskleisti tą jos sampratą, kuri geriausiai atitinka teisės viešpatavimo idėją, o kiekvienąkart, kai prireikia ieškoti nagrinėjimo dalyku esančios asmens teisės ir su ja besivaržančio viešojo intereso pusiausvyros, priimti tokį sprendimą, kuris geriausiai išsaugo teisės viešpatavimo esmę, kur teisės viešpatavimas suprantamas kaip Europos viešosios tvarkos pamatinį sandą įdvasinantis idealas.

Štai čia priartėju prie antrosios mano norimos išsakyti minties – apie trejopą Konvencijoje įtvirtinto teisės viešpatavimo principo normatyvinę galią. Tam tikromis aplinkybėmis teisės viešpatavimas reiškiasi pirmiausia tokiu būdu, kurį čia vadinsiu organiniu matmeniu, – kaip teisės principas, kuris yra visa aprėpiantis ir palaiko Konvencijos sistemos kaip visumos atskirų sudedamųjų dalių darnų ryšį ir tarpusavio priklausomybę. Šį dalyką teks paaiškinti toliau. Kitomis aplinkybėmis teisės viešpatavimas yra taisyklė, turinti gana aiškiai apibrėžtą turinį, kurį sudaro tam tikras teisės viešpatavimo sampratos funkcinis elementas, todėl šį matmenį vadinsiu funkciniu. Ir pagaliau teisės viešpatavimas gali iškilti prieš mus savo mišriuoju matmeniu, savo normatyvinę galią demonstruodamas vienu metu ir kaip teisės principas, ir kaip apibrėžto turinio taisyklė. Tai ypač pasakytina apie Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisėjų nepriklausomumą³¹.

Teisės viešpatavimas kaip teisės principas savo organiniu matmeniu veikia kaip „optimizavimo reikalavimas“³²: jis neleidžia valstybėms narėms savavališkai suvaržyti Konvencijoje įtvirtintų teisių ir laisvių arba jas suvaržyti paneigiant pačią atitinkamos teisės esmę. Kai teisės viešpatavimas gerbiamas, šis matmuo užtikrina, kad vyriausybės valdžia bus naudojama protingai ir nuosaikiai³³, taigi ir tai, kad tarp susikertančių vertybių – o juk jų susikirtimas visada būdingas įtampai tarp asmens teisių ir viešojo intereso – bus išlaikoma pakankama pusiausvyra. Teisės viešpatavimas savo organiniu matmeniu tą užtikrina ir materialiuoju, ir procesiniu aspektu. Jis nustato griežtus materialiuosius reikalavimus Konvencijoje įtvirtintų teisių suvaržymą pagrindžiančio nacionalinio teisinio reguliavimo turiniui, kokybei ir taikymui laike. Procesiniu aspektu teisės viešpatavimas reikalauja, kad teisės turinį galiausiai nustatytų ne esantieji valdžioje, bet nepriklausomi ir nešališki teisėjai. Trumpai tariant, teisės viešpatavimas kaip teisės principas padeda organinį struktūrinį pagrindą vertybėms, kurios (kaip parodyta 2 skyriuje supra) kartu sudaro Konvencijos sukurtos „Europos viešosios tvarkos“ pamatinį sandą.

Baigiant aiškintis Konvencijoje įtvirtinto teisės viešpatavimo normatyvinį statusą verta pasvarstyti, ar šį Teismo taikomą principą³⁴ reikėtų laikyti formalia sąvoka³⁵ (teisės viešpatavimo  siaurasis varian­tas), ar jis iš esmės natūraliai apima žmogaus teisių apsaugą (teisės viešpatavimo platusis variantas).

Iškart įdomu pastebėti, kaip Strasbūro Teismas savo sprendimuose mini teisės viešpatavimą. Antai laisviems rinkimams skirto Pirmojo protokolo 3 straipsnio kontekste Teismas yra pažymėjęs, kad teisės viešpatavimas yra vienas iš „veiksmingos ir prasmingos demokratijos pagrindų“³⁶. Asmens teisę skelbti savo religiją įtvirtinančio 9 straipsnio kontekste Teismas yra pasirėmęs „pasaulietiškumo principu“ kaip „harmoningai derančiu su teisės viešpatavimu ir pagarba žmogaus teisėms bei demokratijai“³⁷. Dar jis yra nurodęs esant tiesioginę sąsają tarp teisės viešpatavimo, demokratijos ir 10 straipsnyje įtvirtintos saviraiškos laisvės – tą jis padarė pareikšdamas, kad „esamai tvarkai iššūkį metančioms politinėms idėjoms, kurių įgyvendinimas propaguojamas taikiomis priemonėmis, teisės viešpatavimu grindžiamoje demokratinėje visuomenėje turi būti užtikrinta tinkama galimybė būti išsakytoms“³⁸. Be to, Teismas yra išaiškinęs, kad tokiais aktais kaip „represinis persekiojimas ir piktnaudžiavimas baudžiamąja teise“ yra „nepaisoma teisės viešpatavimo“³⁹.

Pacituotieji Strasbūro Teismo pareiškimai, anaiptol neišsemiantys jų įvairovės, rodo, kad Konvencijos sistemoje teisės viešpatavimas nėra suprantamas kaip grynai formali sąvoka, kurios sritis apribota vien jos siauruoju, arba vadinamuoju „be-teisių“ požiūriu grindžiamu variantu, kurį palaiko kai kurie mokslininkai, kaip antai Josephas Razas⁴⁰. Veikiau jau Konvencijoje įsišaknijęs teisės viešpatavimo principas rezonuoja (gana tiesiogiai) su a.a. Lordo Binghamo iškalbingai išsakytomis teorinėmis nuostatomis – turiningesniu požiūriu, kur teisės viešpatavimas apima pozityvią pareigą pačiai teisei „užtikrinti deramą apsaugą pamatinėms žmogaus teisėms“ bei „reikalavimą valstybėms laikytis savo įsipareigojimų ir pagal tarptautinę teisę, ir pagal nacionalinius įstatymus“⁴¹.

4. Teisės viešpatavimas ir teisėjų nepriklausomumas

4.1. Teisėjų nepriklausomumo samprata ir valdžių padalijimas

Kaip rašyta 3 skyriuje supra, Konvencijoje įtvirtinto teisės viešpatavimo normatyvinė galia reiškiasi trimis matmenimis. Tam tikromis aplinkybėmis jis reiškiasi kaip teisės principas (organinis matmuo), o kitomis – kaip griežtą turinį turinčių taisyklių sankaupa (funkcinis matmuo). Kalbant apie pastarąjį matmenį, lengva pastebėti, kad Konvencijoje esama tam tikrų nuostatų, įtvirtinančių teises, savaime išreiškiančias teisės viešpatavimą kaip apibrėžto turinio normą, kaip antai 5 straipsnio 1 dalies reikalavimas, kad iš asmens laisvė gali būti atimta tik esant teisiniam pagrindui, arba 7 straipsnis, įtvirtinantis principą nullum crimen, nulla poena sine lege⁴². Dar kitomis aplinkybėmis teisės viešpatavimas reiškiasi savo mišriuoju matmeniu, kai jis savo normatyvine galia veikia vienu metu ir kaip teisės principas, ir kaip gana aiškiai apibrėžto turinio taisyklė. Toliau kaip tik ir bus aptariamas ryškiausias šio matmens pavyzdys – teisėjų nepriklausomumas, kuris yra svarbiausias Konvencijoje įtvirtinto teisės viešpatavimo struktūrinis principas.

Prieš pereinant prie įvairių teisėjų nepriklausomumui skirtos Strasbūro jurisprudencijos siužetinių linijų aptarimo būtina pasakyti keletą žodžių apie pačią šią sąvoką⁴³, kuri reiškiasi dviejuose skirtinguose, nors susijusiuose, konstruktuose: pirmasis yra teisėjų nepriklausomumas de jure, o antrasis – jų nepriklausomumas de facto⁴⁴.

Pirmiausia turiu priminti Didžiosios Kolegijos sprendimuose suformuluotą Strasbūro Teismo principinę pradžios poziciją – kad „vykdomosios ir teisminės valdžių padalijimo principas Teismo jurisprudencijoje tampa vis svarbesnis“. Tai pasakytina ir apie „teisėjų nepriklausomumo užtikrinimo svarbą“⁴⁵. Taigi Teismas išskyrė „giją, jungiančią 6 straipsnio 1 dalies institucinius reikalavimus, – jais siekiama užtikrinti tokius pamatinius principus kaip teisės viešpatavimas ir valdžių padalijimas“⁴⁶. „Kiekvienas šių reikalavimų grindžiamas poreikiu išlaikyti visuomenės pasitikėjimą teisėjais ir užtikrinti jų nepriklausomumą nuo kitų valdžių“⁴⁷.

Atsispyręs nuo šio pagrindo, savo pastarojo meto kalbose, pasakytose ne nagrinėjamų bylų kontekste, esu pabrėžęs, kad „be nepriklausomų teismų, kurie būtų pamatines teises ginančios ir saugančios demokratinės struktūros dalis“, teisės viešpatavimo principas tėra „tuščias indas. Be nepriklausomų teisėjų Konvencijos sistema negali veikti“⁴⁸. Teismas pripažįsta ir visada pripažins tą lemiamą reikšmę, kurią turi Europos teisėjų bendruomenės nepriklausomumo užtikrinimas, kadangi būtent jie yra Konvencijos sistemą palaikanti atrama.

Teisėjų nepriklausomumas turi dvi dedamąsias – de jure ir de facto. Kalbant apie nepriklausomumą de jure, daugelyje svarbių Didžiosios Kolegijos bylų Teismas yra konstatavęs, kad jau pats įstatymas turi numatyti aiškias ir numatomas teisėjų veiklos ir jų statuso garantijas, tarp jų susijusias su teisėjų skyrimu, įgaliojimų trukmės saugumu bei atleidimu iš pareigų, paaukštinimu, neatleidžiamumu, jų imunitetu bei drausme⁴⁹.

Šiuo atžvilgiu ypač svarbi Teismo jurisprudencija, skirta teisėjų atleidimui, suformuluota kolegijos sprendime Oleksandr Volkov prieš Ukrainą⁵⁰ ir Didžiosios Kolegijos sprendimuose Baka prieš Vengriją bei Denisov prieš Ukrainą ⁵¹. Kartu paimti šie sprendimai duoda ženklą, kad teisėjų atleidimą Teismas kruopščiai nagrinės per teisėjų neatleidžiamumo principo prizmę, nesvarbu, ar tą atleidimą jis vertintų pagal 6, 8 ar 10 straipsnį. Pirma, Teismas yra tyręs tokių organų kaip teisėjų tarybos vaidmenį teisėjų atleidimo ar drausminiame procese⁵². Tokiais atvejais teisėjas pagal Konvencijos 6 straipsnį iš principo turi turėti galimybę kreiptis į teismą⁵³. Antra, teisėjo atleidimas gali reikšti, kad buvo įsiterpta į jo teisę į privatų gyvenimą, įtvirtintą Konvencijos 8 straipsnyje⁵⁴. Be to, Teismas yra konstatavęs, kad kai teisėjas atleidžiamas dėl tokios veiklos, kuri yra jo saviraiška, susijusi su jo profesinėmis funkcijomis, jo atleidimas patenka į 10 straipsnio taikymo sritį, taigi būtina pateikti labai įtikinamus motyvus, rodančius buvus primygtinį visuomeninį būtinumą jį atleisti net ir atsižvelgus į valdžių padalijimo principą bei teisėjų nepriklausomumą⁵⁵. Apskritai imant, teisėjų atleidimo ir drausminių priemonių taikymo jiems problematikai skirta Strasbūro Teismo jurisprudencija atskleidžia pačią esmę to, kaip yra taikomas teisės viešpatavimo principas, suponuojantis reikalavimą, kad teisėjai būtų nepriklausomi de jure.

Tačiau šis formalus nepriklausomumas de jure, kuris yra teisėjų statuso ir veiklos reguliavimo įstatymais struktūrinis pagrindas, savaime nei laiduoja teisėjų nepriklausomumą, nei jį pakankamai užtikrina. Ko reikia dar, ir turbūt dar labiau, tai jų nepriklausomumo de facto. Kaip byloje Agrokomplex prieš Ukrainą yra išaiškinęs Teismas, konkrečiai tai reiškia, kad Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta valstybės pareiga užtikrinti, jog bylą išnagrinėtų „nepriklausomas ir nešališkas teismas, apima ir „suponuoja vykdomosios valdžios, įstatymų leidėjo ir bet kurios kitos, bet kokio lygmens valstybės institucijos pareigą gerbti teismų sprendimus ir jiems paklusti, net jeigu su jais nesutinka. Taigi valstybės pagarba teismų autoritetui yra būtina prielaida visuomenės pasitikėjimui teismais ir, žvelgiant plačiau, teisės viešpatavimui užtikrinti. Tačiau tam nepakanka vien teisėjų nepriklausomumo ir nešališkumo konstitucinių garantijų. Jos turi tapti veiksminga kasdienės administracinės laikysenos ir praktikos dalimi“⁵⁶.

Reikalavimas užtikrinti teisėjų nepriklausomumą de facto buvo išplėtotas svarbiuose sprendimuose Kinský prieš Čekijos Respubliką⁵⁷ ir (visai neseniai) Rinau prieš Lietuvą⁵⁸. Šiose bylose vieši politikų pareiškimai ir priemonės, kurių vykdomoji valdžia ėmėsi kontroliuodama vykstančius teismo procesus, buvo įvertintos kaip padariusios poveikį nacionaliniuose teismuose jau vykstančiuose procesuose priimtų sprendimų teisingumui. Maža to, Rinau byloje Teismas konstatavo, kad šalies institucijų, įskaitant politikus, vaiko teisių apsaugos pareigūnus bei prokurorus, veikimu buvo kuriama neigiama aplinka pareiškėjo teisiniams ieškiniams – šia jų veikla buvo bandoma tiesiogiai įsikišti į minėtus procesus, o tai nepriimtina sistemoje, grindžiamoje teisės viešpatavimu⁵⁹ .

Šiais sprendimais Teismas parodė, kad Konvencija nėra akla – ji pastebi tai, kad įstatymuose įtvirtintas formalus teisėjų nepriklausomumas gali tebūti fasadas. Tad Konvencijos požiūriu nepriklausomumo de jure nepakanka, nes jis pats vienas, nors ir labai svarbus, neišsemia teisės viešpatavimo reikalavimų, kuriuos įkūnija tikrasis teisėjų nepriklausomumas. Teismui pateiktų įrodymų, kad teisėjai vykdydami savo funkcijas patyrė spaudimą ar nederamą įtaką, gali pakakti nustatyti, jog toje byloje teisėjų nepriklausomumo de facto principo nebuvo paisoma, tačiau remiantis šiais duomenimis net gali būti nuspręsta, kad esama ir sisteminės problemos. Neatmestina, kad, kai pareiškėjai skundžiasi Konvencijos 5 straipsnio 4 dalies arba 6 straipsnio pažeidimu, remiantis tokiais įrodymais šių nuostatų pažeidimas ir bus nustatytas, nors tokiems atvejams Teismas yra nustatęs aukštą slenkstį⁶⁰. Be to, kai į Teismą kreipiamasi su skundais pagal kitus straipsnius, kaip antai pagal 8 straipsnį minėtoje byloje Rinau prieš Lietuvą, tokie įrodymai gali turėti reikšmės nacionaliniams teismams pripažįstamos nuožiūros laisvės mastui. Maža to, įrodymai, kad teisėjai, vykdydami savo funkcijas, patiria spaudimą arba kad turintieji valdžią bando daryti poveikį jų veiklai, gali būti svarbus, net lemiamas veiksnys, kai Teismui tenka nagrinėti kaltinimus, pareikštus pagal Konvencijos 18 straipsnį, dėl priemonių, kurių buvo imtasi apriboti joje įtvirtintas teises⁶¹.

4.2. Teisėjų nepriklausomumas bylose, pagal Konvencijos 5 straipsnį iškeltose įkalintų teisėjų

Vis stipresnis teisės viešpatavimo principo normatyvinis poveikis itin pastebimas pastarojo laikotarpio teisėjų nepriklausomumui skirtuose Teismo sprendimuose, priimtuose bylose dėl teisėjų įkalinimo Turkijoje po to, kai 2016 m. toje šalyje buvo pamėginta įvykdyti valstybės perversmą. Kreipimaisi buvo nagrinėjami pagal Konvencijos 5 straipsnį.

Teismas, šiuose sprendimuose nustatęs Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies pažeidimus, pabrėžė, kad „teisėjų vaidmuo visuomenėje yra ypatingas, nes jiems – teisingumo, pamatinės teisinės valstybės vertybės – garantams, būtinas visuomenės pasitikėjimas, idant jie galėtų sėkmingai atlikti savo pareigas“. „[Ten, kur] nacionalinė teisė teisėjams garantuoja teisminę apsaugą nepriklausomam jų funkcijų vykdymui, šių nuostatų būtina deramai laikytis. Turėdamas galvoje demokratinėje visuomenėje teisėjams tenkančią itin reikšmingą vietą tarp valstybės organų, taip pat vis didesnę svarbą, teikiamą valdžių padalijimui ir būtinumui užtikrinti teisėjų nepriklausomumą, [Teismas yra konstatavęs kad jis,] iš Konvencijos perspektyvos tirdamas, kaip buvo įgyvendinamas nurodymas sulaikyti teisėją, turi pats būti ypač dėmesingas teisėjų apsaugai“⁶².

Šiuose sprendimuose randamos svarbiausios Teismo ištarmės teisės viešpatavimo klausimu: jie apima įvairius šio principo sandus, kurie, paimti drauge, padeda pagrindą veiksmingai taikyti Konvencijos 5 straipsnio 1 dalį. Teisėjų nepriklausomumas, kuris sudaro teisės viešpatavimo pamatų pamatą, taip sakant, metodologiškai susilydo su kitu teisės viešpatavimo sandu – teisėtumo principu, veikiančiu kaip stiprus interpretacinis įrankis, šiame kontekste įkvepiantis gyvybę Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies reikalavimams. Tai teikia galimybę Teismui nuodugniai nagrinėti tai, kaip buvo pritaikyti nacionaliniai teisės aktai, kuriais remiantis buvo įkalinti teisėjai. Šie sprendimai – aiškus pavyzdys to, kaip Teismas suvokia riziką, kad vyriausybė panaudos savo valdžią tam, kad padarytų nederamą poveikį teisėjų nepriklausomumui. Jie dar kartą įrodo, kad Konvencija netoleruoja jos aiškinimo ir taikymo kraštutinumų.

4.3. Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė į pagal įstatymą įsteigtą nepriklausomą ir nešališką teismą

Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė į pagal įstatymą įsteigtą nepriklausomą ir nešališką teismą yra vienas iš Konvencijoje įtvirtinto teisės viešpatavimo kertinių akmenų. Teismo jurisprudencija, skirta sąvokoms „teisėjų nepriklausomumas“ ir „nešališkumas“, yra gerai išplėtota⁶³. Tačiau į klausimą, ar minėta nuostata taikytina teisėjų skyrimui, kai tai daro kitos valdžios šakos, pirmąkart buvo atsakyta tik riboženkliniame sprendime, 2020 m. gruodžio 1 d. priimtame byloje Guðmundur Andri Ástráðsson prieš Islandiją⁶⁴. Šiame sprendime Teismas vienbalsiai nusprendė, kad valstybė atsakovė pažeidė 6 straipsnio 1 dalį, nes, paskirdama teisėją į naujai įsteigtą Islandijos apeliacinį teismą, padarė sunkius nacionalinės teisės pažeidimus.

Ypatingo dėmesio nusipelno keturi svarbūs šio sprendimo aspektai. Pirma, tai teisės į pagal įstatymą įsteigtą teismą dalykas ir tikslas. Antra, jos apimtis kaip 6 straipsnyje įtvirtintos autonomiškos teisės. Trečia, būtini metodologiniai žingsniai aiškinantis, ar ši teisė buvo pažeista. Ketvirta, pusiausvyros tarp, viena vertus, šios 6 straipsnyje įtvirtintos teisės ir, kita vertus, su ja konkuruojančių teisinio tikrumo interesų ir teisėjų neatleidžiamumo principo.

Pirma, Teismas konstatavo, kad pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį teismas arba tribunolas visada turi būti įsteigtas pagal įstatymą – ši formuluotė atspindi Konvencijos sistemoje įtvirtintą teisės viešpatavimo principą. Teismas, kuris nėra įsteigtas remiantis įstatymų leidėjo ketinimais, būtinai stokos legitimumo, kuris demokratinėje visuomenėje jam reikalingas, kad galėtų spręsti teisinius ginčus. Formuluote „pagal įstatymą įsteigtas“ siekiama užtikrinti, kad „demokratinės visuomenės teismų organizavimą reglamentuotų iš parlamento kilęs įstatymas, taigi jis nepriklausytų nuo vykdomosios valdžios nuožiūros“. Pasak Didžiosios Kolegijos, sąvoka „teismo ar tribunolo įsteigimas pagal įstatymą“ neišvengiamai suponuoja kaip savo sudedamąją dalį teisėjų skyrimo procesą, nes šitaip paisoma šio proceso fundamentalios reikšmės teisminės valdžios tinkamam funkcionavimui ir legitimumui demokratinėje teisinėje valstybėje. Priešingas aiškinimas ignoruotų šio reikalavimo tikslą ⁶⁵.

Šiais argumentais Teismas, paremdamas savo išvadą, kad teisė, atitinkamu būdu įtvirtinta Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, iš principo apima teisėjų skyrimą, ne tik pateikė šios dalies tekstu grindžiamą jos aiškinimą, bet ir sąvoką „įsteigimas“ išaiškino naudodamas ne vien tradicinį tikslo, arba teleologinį, aiškinimo metodą, bet ir stipriai pasirėmęs teisės viešpatavimo principu.

Antra, Teismas konstatavo, kad pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį teisė į „pagal įstatymą įsteigtą teismą“ yra autonomiška teisė, nors ji „labai glaudžiai susijusi“ su „nepriklausomumo ir nešališkumo garantijomis“⁶⁶. Svarbu suvokti šios Teismo interpretacinės išvados doktrininę reikšmę. Ją lėmė tai, kad Teismui nebuvo reikalo pasisakyti dėl to, ar, viena, Apeliacinio teismo teisėja, kurios paskyrimas įvertintas kaip pažeidęs Konvenciją, stokojo nepriklausomumo ar nešališkumo⁶⁷, ir, antra, ar pareiškėjo teismas apskritai nebuvo teisingas⁶⁸. Mat teisės viešpatavimas čia veikia savo mišriuoju matmeniu⁶⁹ – kaip apibrėžto turinio norma (reikalaujanti, kad teisėjai būtų skiriami pagal nacionalinį įstatymą), ir kaip teisės principas (optimizavimo reikalavimas), palaikantis visuotinai svarbios teisės į teisingą teismą pamatinę struktūrinę prielaidą. Todėl, jeigu teisėjas, paskirtas pažeidžiant Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį (ir tai buvo nustatyta paisant Teismo nustatyto slenksčio – apie tai žr. toliau), vienas arba kaip kelių teisėjų kolegijos narys sprendžia bylą dėl asmens civilinių teisių arba jam pareikštų baudžiamųjų kaltinimų, nėra reikalo atskirai nagrinėti in concreto būtent to teismo proceso teisingumo. Teisė į pagal įstatymą įsteigtą teismą, kaip autonomiška teisė ir teisės viešpatavimo pamatinis, organinis sandas, sukuria neatremiamą teismo proceso, kuriame teisėjavo neteisėtai paskirtas teisėjas, neteisingumo prezumpciją. Prie šio aspekto grįšiu 4.4 poskyryje infra, kalbėdamas apie Strasbūro Teismo ir ESTT jurisprudencijų santykį.

Trečia, Teismas yra pasirinkęs trijų pakopų slenksčio testą, leidžiantį nustatyti, ar buvo pažeista teisė į pagal įstatymą įsteigtą teismą. Visų pirma turi būti įvertinta, ar nacionalinės teisės pažeidimai buvo akivaizdūs. Jeigu taip, einama prie antrosios pakopos: reikia ištirti, ar šitaip buvo pažeista pamatinė teisėjų paskyrimo proceso taisyklė⁷⁰. Trečia, turi būti nustatyta, ar kaltinimai, kad minėta teisė buvo pažeista, buvo veiksmingai patikrinti nacionalinių teismų ir ar šie pažeidimai buvo atitaisyti⁷¹.

Didžiosios Kolegijos nusakytas testas nustato labai aukštą slenkstį. Šitaip juo siekiama pašalinti įtampą, neišvengiamai kylančią tarp subsidiarumo principo, reikalaujančio, kad, aiškinant ir taikant nacionalinę teisę, nacionaliniams teismams būtų pripažįstama nuožiūros laisvė, ir Konvencijoje įtvirtintų teisių – taip pat ir tų, kurios pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį saugo teisėjų nepriklausomumą, – veiksmingos apsaugos principo. Taigi šio testo taikymas labai priklauso nuo to, ar nacionaliniai teismai veiksmingai dalyvauja nustatant, ar skiriant teisėjus buvo padaryti akivaizdūs nacionalinės teisės pažeidimai, o jeigu taip, tai šis testas iš jų reikalauja veiksmingai patikrinti pagrįstus kaltinimus ir imtis priemonių jiems atitaisyti. Be to, antrasis žingsnis apibrėžia šios teisės sritį ir ją apriboja, nes reikalauja, kad atitinkamu pažeidimu, nors ir akivaizdžiu, būtų pažeista pamatinė proceso taisyklė. Nors Strasbūro Teismas šiuo klausimu remsis tuo, kaip tuos dalykus vertino nacionalinis teismas, minėtos teisės autonominė prigimtis ir jos kildinimas iš teisės viešpatavimo principo reikalauja, kad galutinį žodį, ar padarytu pažeidimu buvo pasiektas ir aukštas Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimo lygmuo, priklausytų būtent Strasbūro Teismui⁷². Antraip Konvencijoje įtvirtinta teisė netektų savo paskirties.

Ketvirta, šiame sprendime Teismas susiduria su įtampa, būtinai iškylančia tarp, viena vertus, teisės į pagal įstatymą įsteigtą teismą, ir, antra vertus, potencialiai sunkių padarinių, kuriuos teisėjų neatleidžiamumo ir teisinio tikrumo principams galėtų sukelti išvada, kad ši teisė buvo pažeista. Todėl Didžioji Kolegija šį antrąjį slenksčio testo žingsnį nusako kaip reikalaujantį, jog tam, kad nacionalinės teisės pažeidimas pasiektų tą lygmenį, kai jį potencialiai būtų galima pripažinti ir Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimu, būtų tam tikro rimtumo arba sunkumo laipsnio. Svarbu paiminėti, kad, nusakydama teisėjų neatleidžiamumo principo sritį ir turinį, EŽTT Didžioji Kolegija tiesiogiai remiasi⁷³ ESTT Didžiosios Kolegijos sprendimu byloje Komisija prieš Lenkiją⁷⁴.

Apibendrinant tai, ką Teismas konstatavo Ástráðsson byloje, iš šio svarbaus sprendimo galima padaryti tokias išvadas.

Pirma, kalbant apie Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisę į pagal įstatymą įsteigtą teismą bei teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą, teisės viešpatavimas veikia tuo pat metu ir kaip pasirinktą interpretacinį rezultatą nulemiantis teisės principas, ir kaip atitinkamos aiškiai apibrėžtus parametrus turinčios normos šaltinis.

Antra, kai pats teismo įsteigimas, taigi teisminės valdžios įkūrimas, kyla iš akto ar aktų, akivaizdžiai pažeidžiančių nacionalinėje teisėje nustatytas pamatines teisėjų skyrimo taisykles, ir dar papildomai nėra griežtos teisminės peržiūros nacionaliniu lygiu, tai yra tikra anatema teisės viešpatavimui.

Trečia, kai valstybės yra sukūrusios įstatyminį teismų steigimo pagrindą, teisės viešpatavimas, Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtinta norma, visiškai aiškiai jas įpareigoja laikytis atitinkamų taisyklių. Kai teisėjų parinkimas priskirtas vykdomajai valdžiai ir / arba parlamentui, priedermė nustatyti, ar laikytasi nacionalinės teisės, pirmiausia tenka nacionaliniams teismams (kaip išaiškinta Ástráðsson sprendime), tačiau jų sprendimus galutinai gali prižiūrėti Strasbūro Teismas, kuris vadovaujasi Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintais autonominiais principais. Spręsdamas, ar buvo akivaizdžiai pažeista nacionalinė teisė, Teismas iš principo remsis atitinkamos šalies teismų išvadomis, nebent jos būtų savavališkos arba akivaizdžiai nepagrįstos. Tačiau kiek tai liečia tų pažeidimų pobūdį ir reikšmę, ją vertinant Konvencijos 6 straipsnio aspektu, subsidiarumo principas negali užkirsti kelio Teismui vykdyti jų griežtą europinę priežiūrą.

Ketvirta, valstybės iš principo yra laisvos pagal savo teisines tradicijas ir konstitucines struktūras pasirinkti teisėjų skyrimo įstatyminio reglamentavimo modelį. Tačiau tų taisyklių ir procedūrų taikymas būtinai turi atitikti reikalavimus, kylančius iš pamatinių teisės viešpatavimo principų, išreiškiamų Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintais teisėjų nepriklausomumo ir nešališkumo reikalavimais.

4.4. Strasbūro ir Liuksemburgo simbiozinis ryšys bylose dėl teisėjų nepriklausomumo

Kaip gerai žinoma, ESTT pastaraisiais metais priėmė svarbius sprendimus, skirtus teisėjų nepriklausomumui pagal Europos Sąjungos sutartį (toliau – ESS) ir ES pagrindinių teisių chartiją (toliau – Chartija), tarp kurių paminėtini sprendimai byloje Komisija prieš Vengriją⁷⁵, Portugalijos teisėjų byloje⁷⁶, byloje Teisingumo ir lygybės ministras prieš Celmer (LM byla)⁷⁷, Lenkijos teismų reformos bylose⁷⁸ ir visai neseniai (2020 m. gruodžio 17 d.) LM bylos tęsinyje Generalinės prokuratūros byloje (Openbaar Ministerie)⁷⁹. Šių sprendimų jurisprudencinis branduolys lengvai aptinkamas Strasbūro Teismo sprendimuose. Tą liudija ESTT rėmimasis Strasbūro Teismo sprendimais ir vice versa. Tai rodo, kad šioje svarbioje teisės srityje esama to, ką galima pavadinti dviejų šių teismų simbioziniu ryšiu, nors akivaizdu, kad iššūkių dar kyla. Šiuo požiūriu verta paminėti keturis dalykus.

Pirma, lyginant šių dviejų teismų jurisprudenciją svarbu suvokti, kad ESTT pradžios pozicija yra ta, jog, aiškindamas dvi svarbiausias jo požiūrį šioje srityje lemiančias nuostatas, ESS 19 straipsnio 1 dalies dėl teisminės apsaugos veiksmingumo ir Chartijos 47 straipsnio (įtvirtinančio teisę į veiksmingą teisminę gynybą), jis remiasi ESS 2 straipsnyje skelbiamomis vertybėmis – „pagarba žmogaus orumui, laisve, demokratija, lygybe, teisine valstybe ir pagarba žmogaus teisėms, įskaitant mažumoms priklausančių asmenų teises“. Gal kai kas klaustų, ar šis ES vertybinis pagrindas skiriasi nuo Europos Konvencijos. Atsakymas yra kategoriškas – ne. Pakanka pažvelgti į Konvencijos preambulę, Konvencijos ir jos protokolų materialiųjų nuostatų esmę ir Strasbūro Teismo jurisprudenciją, kad taptų aišku, jog tarp abiejų sistemų esama simetrijos. Ši simetrija – svarbus konceptualus statybinis blokas, kuris yra bendras joms abiem, o tai palengvina tokį būtiną šių dviejų teismų teisėjų dialogą.

Antra, teisės viešpatavimui ir teisėjų nepriklausomumui skirtą Strasbūro Teismo jurisprudenciją įkvėpė principas, pagal kurį, valstybės privalo užtikrinti veiksmingas pamatinių teisių gynimo priemones. Bendrais bruožais šis principas išreikštas Konvencijos 13 ir 35 straipsniuose, jis taip pat yra konceptualus visa apimančio subsidiarumo principo elementas. Stebint, kaip ESTT plėtoja ESS 19 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto teisminės apsaugos veiksmingumo principą, matyti, kad abiejų teismų konceptualios pradžios pozicijos konverguoja. Išties, akivaizdu, kad Konvencijos sistemai būdingas subsidiarumo principas netektų bet kokio prasmingo turinio, jeigu valstybės narės savo teisėje ir praktikoje neužtikrintų pamatines teises saugančių nepriklausomų, nešališkų ir veiksmingų teismų veikimo. Atrodo, kad ta pačia logika, mutatis mutandis, vadovavosi ESTT, aiškindamas ESS 19 straipsnio 1 dalies nuostatą dėl teisminės apsaugos veiksmingumo, kurias Liuksemburgo Teismas tiesiogiai susiejo su Konvencijos 6 ir 13 straipsniais. Kaip konstatuota Portugalijos teisėjų byloje, ESS 19 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas principas – tai ES teisės bendrasis principas, kuris yra išvedamas iš valstybėms narėms bendrų konstitucinių tradicijų ir iš Europos žmogaus teisių konvencijos 6 ir 13 straipsnių⁸⁰. Kaip yra pareiškęs ESTT pirmininkas Lenaertsas, šio teismo pateiktas ESS 19 straipsnio 1 dalies aiškinimas „yra grindžiamas tokia ES teisinės tvarkos struktūrine samprata: nepriklausomi nacionaliniai teismai, kurie taikant ir vykdant ES teisę valstybėse narėse veikia kaip bendrosios jurisdikcijos teismai, yra esminis ES konstitucinės struktūros statybinis blokas“⁸¹. Trumpai tariant, abu šie teismai, ir toliau visiškai atsispirdami nuo savosios jurisprudencijos, turi galimybių ateityje toliau plėtoti šiuos principus glaudžiai bendradarbiaudami su nacionaliniais teisėjais – Europos teisėjų bendruomene.

Trečia, vienas iš sunkių sankirtoje esančių principų, turinčių reikšmės teisėjų nepriklausomumo apimčiai ir esmei, yra mano jau minėtas teisėjų neatleidžiamumo principas. Byloje Komisija prieš Lenkiją ESTT konstatavo, kad neatleidžiamumo principas „nėra visiškai absoliutus, [tačiau] iš šio principo negali būti išimčių, jeigu jos nėra reikalingos remiantis teisėtu ir įtikinamu pagrindu, kuris turi atitikti proporcingumo principą“⁸². Tai svarbus principinis pareiškimas, kuriuo Ástráðsson byloje⁸³ tiesiogiai pasirėmė Strasbūro Teismo Didžioji Kolegija, – tai yra geras tarp abiejų teismų vykstančio teisėjų dialogo simbiozinio pobūdžio pavyzdys.

Ástráðsson byloje nagrinėtas teisinis klausimas buvo toks: ar sunkus esamų teisės aktų pažeidimas nacionaliniu lygmeniu paskiriant teisėją galėtų – potencialiai ir atidžiai užtikrinus interesų pusiausvyrą  – sudaryti teisėtą ir įtikinamą pagrindą teisėjų neatleidžiamumo principo išimčiai. Teismas į jį atsakė iš esmės teigiamai⁸⁴, nors tą nulėmė labai didelis padarytų nacionalinės teisės pažeidimų sunkumas, vadovaujantis Didžiosios Kolegijos suformuluotais griežtais kriterijais, jau aptartais 4.3 poskyryje supra. Šiuo atžvilgiu sveikintina, kad Simpson ir HG bylose⁸⁵ (2020 m. kovo 26 d.) ESTT, vertindamas skundą, jog buvo padarytas Chartijos 47 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos teisės į „pagal įstatymą iš anksto įsteigtą teismą“ pažeidimas, pasirinkęs, kiek tai svarbu ES teisei, panašų fundamentalaus pažeidimo testą (pasirėmęs EŽTT kolegijos sprendimu Ástráðsson byloje, kurio Didžiosios Kolegijos sprendimas iš esmės nepakeitė)⁸⁶.

Ketvirta, LM sprendime⁸⁷ ESTT pripažino, kad teisėjų nepriklausomumui skirto ES valstybės narės teisinio reguliavimo trūkumai gali liudyti nacionalinę teisės sistemą turint sisteminę arba bendro pobūdžio ydą, o tai keltų pavojų teisės viešpatavimui ir paveiktų ES tarpusavio pripažinimo sistemą, tokią, kuri būdinga Europos arešto orderio (EAO) srityje⁸⁸. Šiuo tikslu ESTT nustatė dviejų žingsnių testą, neseniai vėl patvirtintą Generalinės prokuratūros (Openbaar Ministerie) byloje⁸⁹, kur vykdančioji teisminė institucija privalo pirmiausia nustatyti, ar jai pateikta objektyvi, patikima, konkreti ir tinkamai atnaujinta medžiaga, liudijanti realią riziką, jog Chartijos 47 straipsnio 2 dalies garantuota pamatinė teisė į teisingą teismą gali būti pažeista dėl to, kad orderį išleidusioje valstybėje narėje esama sisteminių ar bendro pobūdžio ydų, galinčių padaryti poveikį jos teisėjų nepriklausomumui. Antrasis žingsnis yra toks: ta institucija turi nustatyti, konkrečiai ir tiksliai, kuriuo mastu šios ydos gali padaryti poveikį atitinkamos valstybės narės teismams, turėsiantiems jurisdikciją procesui prieš reikalaujamą išduoti asmenį. Tam vykdančioji teisminė institucija turi įvertinti jo(s) asmeninę padėtį, nusikaltimo, už kurį ji(s) yra persekiojama(s) baudžiamąja tvarka, taip pat arešto orderio išleidimo faktines aplinkybes. Gavusi informaciją iš tos valstybės narės, minėta institucija turi remdamasi ja visa nustatyti, ar esama pakankamo pagrindo manyti, kad, asmenį išdavus tai valstybei narei, kils rizika, jog bus pažeista jo teisė į teisingą teismą⁹⁰.

Strasbūro Teismas kol kas nėra užėmęs jokios pozicijos klausimu, ar dviejų žingsnių testas, ESTT pasirinktas su teisėjų nepriklausomumu susijusiose bylose dėl EAO, atitinka Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį. Todėl aptardamas šį klausimą apsiribosiu dviem bendro pobūdžio momentais⁹¹.

Pirma, ESTT dviejų žingsnių testas, taikomas nagrinėjant vienos ES valstybės narės vykdančiosios teisminės institucijos pateiktus EAO prašymus kitai – prašymą išdavusiai – valstybei išduoti asmenį, vertintinas griežtai ypatingame ES tarpusavio pripažinimo sistemos kontekste. Kaip ESTT aiškiai pabrėžė Generalinės prokuratūros (Openbaar Ministerie) byloje, kai vykdančioji teisminė institucija turi įrodymų, kad orderį išleidusioje valstybėje narėje esama sisteminių ar bendro pobūdžio ydų, galinčių padaryti poveikį jos teisėjų nepriklausomumui, tos „ydos nebūtinai paveiks bet kurį sprendimą, kurį tos valstybės narės teismai turės priimti kiekvienoje konkrečioje byloje“. Toks aiškinimas pirmiausia grindžiamas tuo, kad, pasak ESTT, priešinga išvada, t. y. atsisakymas vykdyti EAO atlikus vien pirmąjį žingsnį, reikštų, kad apribojimai, kuriuos šiaip jau galima nustatyti tarpusavio pasitikėjimo ir tarpusavio pripažinimo principams, peržengtų „išimtinių aplinkybių“ ribas, kurias, darydamas nuorodas į savo paties jurisprudenciją, yra apibrėžęs ESTT, todėl šie principai apskritai būtų nebetaikomi EAO kontekste, kai orderį išleidžia minėtų ydų turinčios valstybės narės teismai⁹². Tad ESTT pasirinktą aiškinimą ir jo dviejų žingsnių testą pirmiausia nulėmė tarpusavio pripažinimo sistemos, ES kontekste lemiančios iš Chartijos 47 straipsnio 2 dalies kylančio teisėjų nepriklausomumo principo vaidmenį EAO kontekste⁹³, ypatinga prigimtis⁹⁴.

Antra, būtina neišleisti iš akių skirtumų tarp bylų, Strasbūro Teisme iškeltų pagal Konvencijos 6 straipsnį, kur kaltinimus teisės į nepriklausomą ir nešališką pagal įstatymą įsteigtą teismą pažeidimu reiškia pareiškėjas, ir EAO kaip ES vidaus teisės normų sistemos, reikalaujančios, kad vienos valstybės narės teismas atliktų ekstrateritorinį kitos valstybės teismų nepriklausomumo tebevykstančiame procese būklės įvertinimą. Kai Strasbūro Teismas nustato, kad valstybė turi atsakyti pagal Konvencijos 6 straipsnį, jis tą padaro išnagrinėjęs peticiją, kuri, kitaip nei EAO, yra nukreipta prieš valstybę narę, kurioje ir yra atitinkamas teismas ar tribunolas, o pareiškėjas yra to proceso šalis. Reikšminga tai, jog tam, kad Strasbūro Teismas galėtų nagrinėti peticiją iš esmės, turi būti įvykdyta Konvencijos 35 straipsnio 1 dalyje nurodyta sąlyga – turi būti išnaudotos visos valstybės vidaus teisinės gynybos priemonės, taigi procesas nacionaliniu lygmeniu turi būti pasibaigęs.

Tokiose bylose kaip Ástráðsson Teismas, idant nustatytų, ar buvo paisoma Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintos teisės į nepriklausomą ir nešališką teismą, turi tiesiogiai tirti, kaip valstybėje atsakovėje veikia teismai. Tokių peticijų nagrinėjimas konceptualiai nepasiduoda tokiam pačiam rizikos vertinimui, koks iš principo taikytinas tada, kai reikia tirti ekstra­teritoriniame kontekste paduotus Konvencija grindžiamus skundus, taip pat ir EAO sistemai priklausančiose bylose⁹⁵. Bet prireikus nagrinėti pagal Konvenciją gautą peticiją, keliančią teisėjų nepriklausomumo klausimą, kurioje reikėtų pagal Konvencijos 6 straipsnį vertinti EAO veikimą, Strasbūro Teismas privalės nuspręsti, kokiu mastu atsižvelgti į ES tarpusavio pripažinimo sistemos prigimtį ir tikslus, kaip jau tą yra daręs savo jurisprudencijoje taikydamas akivaizdaus ydingumo testą⁹⁶. Tai vertinant Strasbūro Teismui gali tekti atsižvelgti į ekstrateritoriniame EAO kontekste nustatytą itin aukštą Konvencijos 6 straipsnio slenkstį, suponuojantį „akivaizdaus teisingumo paneigimo“ testą, taikytą sprendime dėl priimtinumo Stapleton prieš Airiją⁹⁷ ir ypač vėlesniame nutarime Pirozzi prieš Belgiją⁹⁸.

Pabaiga

Baigiu ten, kur pradėjęs. Teisės viešpatavimas – pamatinis Europos žmogaus teisių apsaugos sistemos konstitucinis principas. Kaip bandžiau paaiškinti, teisės viešpatavimas ištisus dešimtmečius buvo kelrodis, kreipiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos raidą. Europos Tarybos teisinė raida nulėmė, kad šio principo normatyvinis poveikis Teismo jurisprudencijai didėjo, ypač bylose dėl teisėjų nepriklausomumo ir nešališkumo, detaliai nagrinėtose šiame straipsnyje. Todėl nepaprastai svarbu, kad Teismo jurisprudencija ir toliau nuosekliai ir principingai atspindėtų teisės viešpatavimo konceptualiąją šerdį, normatyvinį statusą ir įvairias apraiškas. Taip pat svarbu, kad Strasbūro ir Liuksemburgo teismai tęstų savo jurisprudencinį dialogą šioje srityje.

Neseniai kai kas klausė, ar teisės viešpatavimas netapo beverčiu šūkiu, fantazija, praradusia visokį panašumą su tikrove mūsų poliarizuotame pasaulyje – pasaulyje, kuriame mus vis labiau išskiria ne iš racionalių nuomonių skirtumų kylančios skiltys, o sukrečiamai susikertančios vizijos, kokie yra pirminiai žmonių bendrabūvio principai. Kaip, tikiuosi, matyti iš šio straipsnio, atsakymas į šį klausimą yra aiškus – jis yra neigiamas. Turėtume atmesti mėginimus legitimuoti reliatyvistines teisės viešpatavimo sampratas, dažnai susijusias su nacionalinio tapatumo politika ir siaurame galingųjų rate sukonstruotomis parapinėmis bendros gerovės apibrėžtimis⁹⁹. Konceptualiai neįmanoma Europos žmogaus teisių konvencijoje įtvirtintą teisės viešpatavimą, pamatinį „Europos viešosios tvarkos“ sandą, transformuoti taip, kad jis atitiktų politinę darbotvarkę tų, kurie siekia nežabotos valdžios, dar pastiprintos nepriklausomos teisminės kontrolės pajungimu sau¹⁰⁰. Teisės viešpatavimo principas, Konvencijos kelrodis, yra organiškai įaugęs į vyriausybės valdžios savavališką naudojimą vienareikšmiškai atmetančios teisės tarptautinę sistemą.

Vertė Egidijus Kūris

Šaltiniai ir literatūra

EŽTT jurisprudencija

Agrokompleks prieš Ukrainą (nr. 23465/03, 2011 m. spalio 6 d.).

Airija prieš Jungtinę Karalystę (peržiūrėjimas) (nr. 5310/71, 2018 m. kovo 20 d.).

Al-Dulimi ir Montana Management Inc. prieš Šveicariją [DK] (nr. 5809/08, 2016 m. birželio 21 d.).

Aliyev prieš Azerbaidžaną (nr. 68762/14 ir 71200/14), 2018 m. rugsėjo 20 d.).

Alparslan Altan prieš Turkiją (nr. 12778/17, 2019 m. balandžio 16 d.).

Avotiņš prieš Latviją [DK] (nr. 17502/07, 2016 m. gegužės 23 d.).

Baydar prieš Nyderlandus (nr. 55385/14, 2018 m. balandžio 24 d.).

Baka prieš Vengriją [DK] (nr. 20261/12, 2016 m. birželio 23 d.).

Baş prieš Turkiją (nr. 66448/17, 2020 m. kovo 3 d.).

Beghal prieš Jungtinę Karalystę (nr. 4755/16, 2019 m. vasario 28 d.).

Del Río Prada prieš Ispaniją [DK] (nr. 42750/09, 2013 m. spalio 21 d.).

Denisov prieš Ukrainą [DK] (nr. 76639/11, 2018 m. rugsėjo 25 d.).

Döner ir kiti prieš Turkiją (nr. 29994/02, 2017 m. kovo 7 d.).

Golder prieš Jungtinę Karalystę ([Plen.], nr. 4451/70, 1975 m. vasario 21 d.).

Guðmundur Andri Ástráðsson prieš Islandiją [DK] (nr. 26374/18, 2020 m. gruodžio 1 d.).

Işikirik prieš Turkiją (nr. 41226/09, 2017 m. lapkričio 14 d.).

Kavala prieš Turkiją (nr. 28749/18, 2019 m. gruodžio 10 d.).

Kinský prieš Čekijos Respubliką (nr. 42856/06, 2012 m. vasario 9 d.).

Kononov prieš Latviją [DK] (nr. 36376/04, 2010 m. gegužės 17 d.).

Konsultacinė išvada dėl „blanketinės nuorodos“ arba „įstatymų su nuorodomis“ technikos naudojimo apibrėžiant nusikalstamą veiką ir dėl nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusios baudžiamosios teisės ir pakeistos baudžiamosios teisės lyginimo standartų (P16-2019-001, 2020 m. gegužės 29 d.).

Lekić prieš Slovėniją [DK] (nr. 36480/07, 2018 m. gruodžio 11 d.).

Magyar Kétfarkú Kutya Párt prieš Vengriją [DK] (nr. 201/17, 2020 sausio 20 d.).

Mugemangango prieš Belgiją [DK] (nr. 310/15, 2020 m. liepos 10 d.).

Oleksandr Volkov prieš Ukrainą (nr. 21722/11, 2013 m. sausio 9 d.).

Othman (Abu Qatada) prieš Jungtinę Karalystę (nr. 8139/09), 2012 m. sausio 17 d.).

Panorama Ltd. ir Miličić prieš Bosniją ir Hercegoviną (nr. 69997/10 ir 74793/11, 2017 m. liepos 25 d.).

Pirozzi prieš Belgiją (nr. 21055/11, 2018 m. balandžio 17 d.).

Pişkin prieš Turkiją (nr. 33399/18, 2020 m. gruodžio 15 d., straipsnio rašymo metu neįsiteisėjęs).

Procesas pagal [Konvencijos] 46 straipsnio 4 dalį byloje Ilgar Mammadov prieš Azerbaidžaną [DK] (nr. 15172/13, 2019 m. gegužės 29 d.).

Ramda prieš Prancūziją (nr. 78477/11, 2017 m. gruodžio 19 d.).

Ramos Nunes de Carvalho E SÁ prieš Portugaliją [DK] (nr. 55391/13, 2018 m. lapkričio 6  d.).

Refah Partisi (Gerovės partija) ir kiti prieš Turkiją [DK] (nr. 41340/98, ECHR 2003).

Rinau prieš Lietuvą (nr. 10926/09, 2020 m. sausio 14 d.).

Roman Zakharov prieš Rusiją [DK] (nr. 47143/06, 2015 m. gruodžio 4 d.).

Romeo Castaño prieš Belgiją (nr. 8351/17, 2019 m. liepos 9 d.).

Rozkhov prieš Rusiją (nr. 2) (nr. 38898/04, 2017 m. sausio 31 d.).

Selahattin Demirtaş prieš Turkiją (nr. 2) [DK] (nr. 14305/17, 2020 m. gruodžio 22 d.).

Sinkova prieš Ukrainą (nr. 39496/11, 2018 m. vasario 27 d.).

Sejdovic prieš Italiją [DK] (nr. 56581/00, CEDH 2006-II).

Stapleton prieš Airiją (nr. 56588/07, 2010 m. gegužės 4 d.), sprendimas dėl nepriimtinumo.

Sutyazhnik prieš Rusiją (nr. 8269/02, 2009 m. liepos 23 d.).

Uspakich prieš Lietuvą (nr. 14737/08, 2016 m. gruodžio 2016 d.).

ESTT jurisprudencija

AK ir kiti (Aukščiausiojo Teismo Drausminės kolegijos nepriklausomumas) (AK and Others (Independence of the Disciplinary Chamber of the Supreme Court)), ESTT sujungtos bylos C-585/18 ir C-625/18, ECLI:EU:C:2019:982.

Associação Sindical dos Juízes Portugueses prieš Tribunal de Contas (Associação Sindical dos Juízes Portugueses v Tribunal de Contas), ESTT byla C-64/16, ECLI:EU:C:2018:117.

Komisija prieš Lenkiją (Aukščiausiojo Teismo nepriklausomumas) (Commission v Poland (Independence of the Supreme Court)), ESTT byla C-619/18, ECLI:EU:C:2019:531.

Komisija prieš Lenkiją (bendrųjų teismų nepriklausomumas) (Commission v Poland (Independence of ordinary courts)), ESTT byla C-192/18, ECLI:EU:C:2019:924.

Komisija prieš Vengriją (Commission v Hungary), ESTT byla C-286/16, ECLI:EU:C:2012:687.

Generalinės prokuratūros byla (Išduodančiosios teisminės institucijos nepriklausomumas) (Openbaar Ministerie (Indépendance de l’autorité judiciaire d’émission)), ESTT sujungtos bylos C- 354/20 PPU ir C-412/20 PPU, ECLI:EU:C:2020:1033.

Erik Simpson ir HG prieš Europos Sąjungos Tarybą ir Europos Komisiją (Erik Simpson and HG v Council of the European Union and European Commission), ESTT sujungtos bylos C-542/18 RX-II ir C-543/18 RX-II, ECLI:EU:C:2020:232.

Teisingumo ir lygybės ministras prieš Celmer (Minister for Justice and Equality v Celmer) (LM byla) (LM case), ESTT byla C-216/18 PPU, ECLI:EU:C:2018:586.

Wilson prieš Ordre des Avocats du Barreau de Luxembourg (Wilson v Ordre des Avocats du Barreau de Luxembourg), ESTT byla C-506-04, ECLI:EU:C:2006:587.

Kiti tarptautiniai teisės aktai ir dokumentai

Visuotinė žmogaus teisių deklaracija. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos rezoliucija 217 A, 1948 m. gruodžio 10 d.

Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos rezoliucija A/67/L/1, 2012 m. rugsėjo 24 d. (Jungtinių Tautų aukštojo lygio susitikimas dėl teisės viešpatavimo nacionaliniu ir tarptautiniu lygmenimis).

Europos Tarybos Venecijos komisijos Pranešimas apie teisės viešpatavimą (Report on the rule of law), CDL-AD(2011)003rev-e, priimtas komisijos 86 plenarinėje sesijoje, 2011 m. kovo 25– 26 d.

Europos Tarybos Venecijos komisijos Teisės viešpatavimo katalogas (Rule of Law Checklist), priimtas komisijos 106 plenarinėje sesijoje, 2016 m. kovo 11–12 d.

Tarybos 2002 m. birželio 13 d. pagrindų sprendimas 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos (OL 2002 L 190, p. 1), pakeistas Tarybos 2009 m. vasario 26 d. pamatiniu sprendimu 2009/299/TVR (OL 2009 L 81, p. 24).

Mokslinės knygos ir straipsniai

Alexy, R. (2010). A Theory of Constitutional Rights. Oxford: Oxford University Press.

Bingham, T. (2010). The Rule of Law. London: Allen Lane, Penguin Press.

Costa, J. P. (2020). Qu’est-ce qu’un tribunal établi par la loi? In: Spano, R. et al. (eds) (2020). Fair Trial: Regional and International Perspectives: Liber Amicorum Linos-Alexandre Sicilianos. Limal: Anthemis, 101–108.

Criddle, E. J., Fox-Decent, E. (2012). Human Rights, Emergencies, and the Rule of Law. Human Rights Quarterly, 34, 39–87.

Deinhammer, R. (2019). The Rule of Law: Its Virtues and Limits. Obnovljeni život, 74(1), p. 33–44, https://doi.org/10.31337/oz.74.1.3

Dworkin, R. (1985). A Matter of Principle (Dworkin, R. (2006). Principo reikalas. Vertė K. Klimka).

Fox-Decent, E. (2008). Is the Rule of Law Really Indifferent to Human Rights. Law and Philosophy, 27, p. 533–558, https://doi.org/10.1007/s10982-008-9027-9

Fuller, L. (1964). The Morality of Law. London: Yale University Press.

Hathaway, O., Shapiro, S. J. (2017). The Internationalists: How a Radical Plan to Outlaw War Remade the World. New York: Simon & Schuster.

Koskelo, P. (2020). The State of the European Union – Entrapment for Those Committed to Its Core Values? Thyssen Lectures 2017–2021. Köln: Bittner, Klaus GmbH.

Krygier, M. (2016). The Rule of Law: Pasts, Presents, and a Possible Future. Paper for seminar co-sponsored by the Center for Study of Law & Society and the Kadish Center for Morality, Law and Public Affairs. University of California, Berkeley, 12, 199–229, https://doi.org/10.1093/icon/moaa027

Kūris, E. (2019). Wrestling With the “Hidden Agenda” – Towards a Coherent Methodology for Article 18 Cases. Iš: Lenaerts, K. et al. (eds) (2019). Human Rights with a Human Touch, Liber Amicorum Paul Lemmens. Cambridge: Intersentia. 539–574.

Lautenbach, G. (2013). The Concept of the Rule of Law and The European Court of Human Rights. Oxford: Oxford University Press.

Lemmens, P. (2020). The Protection of Human Rights: A Noble Task for Courts. Cambridge: Intersentia.

Lenaerts, K. (2020). The Two Dimensions of Judicial Independence in the EU Legal Order. Iš: Spano, R. et al. (eds) (2020). Fair Trial: Regional and International Perspectives: Liber Amicorum Linos-Alexandre Sicilianos. Limal: Anthemis, 333–348.

Lucy, W. (2020). Access to Justice and the Rule of Law. Oxford Journal of Legal Studies, 40(2), p. 377–402, https://doi.org/10.1093/ojls/gqaa012

Nußberger, A. (2020). The European Court of Human Rights. Oxford: Oxford University Press.

O‘Leary, S. (2020). Europe and the Rule of Law. Iš: Bobek, M., Prass, J. (eds.) (2020). The EU Charter of Fundamental Rights in the Member States, p. 60.

Peerenboom, R. P. (2005). Human Rights and Rule of Law: What’s the Relationship? UCLA Public Law & Legal Theory Series.

Petrov, J. (2020). The Populist Challenge to the European Court of Human Rights. International Journal of Constitutional 18(2), 476–508, https://doi.org/10.1093/icon/moaa027

Pikramenos, M. N. (2020). Public Confidence and the Judiciary in a Democratic Society’. Iš Spano, R. et al. (eds) (2020). Fair Trial: Regional and International Perspectives: Liber Amicorum Linos-Alexandre Sicilianos. Limal: Anthemis, 417–428.

Raz, J. (2019). The Law’s Own Virtue. Oxford Journal of Legal Studies, 39(1), 1–15, https://doi.org/10.1093/ojls/gqy041

Raz, J. (1979). The Rule of Law and Its Virtue. Iš: The Authority of Law: Essays On Law and Morality, https://doi.org/10.1093/acprof:oso/9780198253457.003.0011

Spano, R. (2020a). Conference of the Ministers of Justice of the Council of Europe: “Independence of Justice and the Rule of Law”, Strasbourg, 9 November 2020.

Spano, R. (2020b). Human Rights Lecture at the Justice Academy of Turkey – “Judicial Independence – The Cornerstone of the Rule of Law”, Ankara, 3 September 2020.

Spano, R. (2020c). The Democratic Virtue of Human Rights Law – Response to Lord Sumption’s Reith Lectures. European Human Rights Law Review, 1(2).

Spano, R. (2018). The Future of the European Court of Human Rights – Subsidiarity, Process-Based Review and the Rule of Law’. Human Rights Law Review, 18(3), 473–494, https://doi.org/10.1093/hrlr/ngy015

Spielmann, D. (2020). La notion de l’État de droit dans la jurisprudence de la Cour de justice de l’Union européenne. Liber Amicorum in memoriam of Stavros Tsakyrakis.

Tamanaha, B. Z. (2004). The Rule of Law – History, Politics, Theory. Cambridge: Cambridge University Press.

Tsampi, A. (2020). Separation of Powers and the Right to A Fair Trial under Article 6 ECHR: Empowering the Independence of the Judiciary in the Subsidiarity Epoch. Iš: Spano, R. et al. (eds) (2020). Fair Trial: Regional and International Perspectives: Liber Amicorum Linos-Alexandre Sicilianos. Limal: Anthemis, 693–708.

Vilaras, M. (2020). The Rule of Law Milestone: Upholding Judicial Independence in the Member States under Union Law. Iš: Spano, R. et al. (eds) (2020). Fair Trial: Regional and International Perspectives: Liber Amicorum Linos-Alexandre Sicilianos. Limal: Anthemis, 709–722.

Wiley, L. F., Vladeck, S. I. (2020). Coronavirus, Civil Liberties, and the Courts: The Case Against “Suspending” Judicial Review. Harvard Law Review, 133(9), 179–198.

The Rule of Law as the Lodestar of the European Convention on Human Rights: The Strasbourg Court and the Independence of the Judiciary

Robert Spano
(President of the European Court of Human Rights)

Summary

The rule of law is a constitutional principle under the European Convention on Human Rights. Throughout its history, the rule of law has been the lodestar guiding the development of the case-law of the European Court of Human Rights. In recent years, the normative impact of this principle has been increasing in the case-law of the Court, in particular in cases dealing with the independence of the judiciary. The article discusses the conceptual core of the rule of law under the Convention system as a fundamental component of “European public order.” Subsequently, the author presents a three-dimensional normative framework of the rule of law – the organic dimension, the functional dimension, and the hybrid dimension – along with exploring the nature and scope of the Court’s statement that the principle is “inherent in all the Articles of the Convention.” On this basis, an in-depth analysis is undertaken of the application in recent Strasbourg case-law of the independence of the judiciary as a fundamental organic component of the rule of law. In particular, the article discusses the recent Grand Chamber judgment in the case of Ástráðsson v Iceland. Finally, the author reflects on the “symbiotic” relationship in the field of judicial independence between the Strasbourg Court and the Court of Justice of the European Union.

Teisės viešpatavimas kaip Europos žmogaus teisių konvencijos kelrodis – Strasbūro Teismas ir teisėjų nepriklausomumas

Robert Spano
(Europos Žmogaus Teisių Teismo pirmininkas)

Santrauka

Teisės viešpatavimas yra Europos žmogaus teisių konvencijos konstitucinis principas. Teisės viešpatavimas buvo kelrodis, per visą Europos Žmogaus Teisių Teismo istoriją kreipęs jo jurisprudencijos raidą. Pastaraisiais metais Teismo jurisprudencijoje šio principo normatyvinis poveikis didėjo, ypač bylose, kuriose buvo sprendžiama dėl teisėjų nepriklausomumo. Straipsnyje aptariama Konvencijos sistemoje įtvirtinto teisės viešpatavimo konceptualioji šerdis kaip „Europos viešosios tvarkos“ pamatinis sandas. Toliau autorius pateikia teisės viešpatavimo normatyvinį struktūrinį trijų matmenų pagrindą, apimantį organinį, funkcinį ir mišrųjį matmenis. Kartu jis nagrinėja Teismo teiginio, kad šis principas yra „įkūnytas visuose Konvencijos straipsniuose“, prigimtį ir apimtį. Šiuo pagrindu nuodugniai analizuojama, kaip pastarojo meto Strasbūro Teismo jurisprudencijoje yra taikomas teisėjų nepriklausomumas kaip pamatinis organinis teisės viešpatavimo sandas. Konkrečiai straipsnyje aptariamas nesenas Didžiosios Kolegijos sprendimas byloje Ástráðsson prieš Islandiją. Galiausiai, autorius apmąsto „simbiozinį“ ryšį tarp Strasbūro Teismo ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo bylų, kuriose buvo sprendžiama dėl teisėjų nepriklausomumo.

Robert Spano (cand. jur., Islandijos universitetas, 1997 m.; mag. jur., Oksfordo universitetas, 2000 m.) yra Europos Žmogaus Teisių Teismo pirmininkas, teisėjas, išrinktas nuo Islandijos. Jis yra Islandijos universiteto (Reikjavikas) teisės profesorius ir buvęs Teisės fakulteto dekanas. Svarbiausi moksliniai interesai ir tyrimų sritys – žmogaus teisės, teisės teorija, viešoji teisė ir baudžiamoji teisė. Robert Spano (cand. jur., University of Iceland, 1997; mag. jur., Oxford University, 2000) is the President of the European Court of Human Rights, judge elected in respect of Iceland. He is the Professor of Law and former Dean of the Faculty of Law, University of Iceland. His main research interests and areas of research include human rights, jurisprudence, public law, and criminal law.