Straipsnyje nagrinėjami du baudžiamieji teisminiai procesai, įvykę 1962 m. Lietuvoje, kuriuose mirties bausme buvo nuteisti asmenys, Antrojo pasaulinio karo metu tarnavę Lietuvos policijos batalionuose ir dalyvavę įvairiose batalionų akcijose, taip pat masiniuose civilių gyventojų – daugiausia žydų, žudymuose.
1962-ųjų procesai vyko po 1957–1961 m. Sovietų Sąjungoje įvykdytos baudžiamosios teisės reformos. Reformuotuose baudžiamuosiuose įstatymuose buvo eksplicitiškai uždraustas įstatymų, griežtinančių baudžiamąją atsakomybę, retroaktyvus galiojimas, nustatyti patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminai ir draudimas skirti mirties bausmę, jeigu maksimalus senaties terminas (15 metų) pasibaigęs.
Tirtuose baudžiamuosiuose procesuose asmenys nuteisti už tėvynės išdavimą, pereinant į priešo pusę. Tirtuose procesuose asmenys nebuvo nuteisti už dalyvavimą genocide, suprantant jį taip, kaip genocidas apibrėžtas Genocido konvencijoje.
Vertinant faktus, kad į bylas pateikti du slapti dokumentai, priimti dar iki bylos nagrinėjimo teisme pradžios, leidžiantys teismams netaikyti mirties bausmės pakeitimo į laisvės atėmimą, kad visi asmenys buvo nuteisti mirties bausme, nors baudžiamieji įstatymai tai draudė, ir kad šiuos viešus baudžiamuosius procesus organizavo grupė, susidedanti iš aukščiausių partijos, teisėsaugos ir propagandos atstovų, yra pagrindo manyti, kad šiais procesais galėjo būti siekiama ne tik nubausti su naciais kolaboravusius ir policijos bataliono akcijose dalyvavusius asmenis, bet ir kitokių, kaip antai ideologinių ar propagandinių tikslų.
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.