Straipsnyje analizuojamas principinis ES taisyklių, taikomų vartojimo pirkimo–pardavimo santykiams, nederėjimas su Europos Komisijos deklaruojamu tvarumo siekiu, esą darančiu įtaką visoms Europos Sąjungos ateities gyvenimo sritims, ir teigiama, kad norint pasiekti didesnį aplinkosaugos gėrį gali reikėti pokyčių šiuolaikinėje vartotojų teisėje. Aptariami trys pagrindiniai aspektai, kuriais Pirkimo–pardavimo sutarčių direktyva galėjo geriau atliepti aplinkosaugos problemas (t. y. įstatyminės garantijos terminas, pažeistų teisių gynimo būdų vertinimas ir komercinės garantijos), ir teigiama, kad šie aspektai nebuvo pakeisti siekiant naudos aplinkai. Toliau straipsnyje aptariama gilesnė problema, susijusi su prieštaringais tikslais, kurių negali būti pasiekta kartu (t. y. vartojimo skatinimu ir jo ribojimu tuo pačiu metu), ir keliama abejonė, kad siekiant spręsti aplinkosaugos problemas gali prireikti rimtų pačios vartotojų apsaugos persvarstymų.
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.