Straipsnyje analizuojama problematika, susijusi su įrodinėjimo standartu Lietuvos civiliniame procese. Tyrime atskleidžiama, kad socialinio civilinio proceso mokykla, kuria grindžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas, ir materialiosios tiesos nustatymo tikslas leidžia pagrįsti, kad Lietuvos civiliniame procese turi būti taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas.
Pirmoje straipsnio dalyje analizuojami istoriniai Lietuvos civilinio proceso teisės šaltiniai, kurie leidžia padaryti išvadą, kad nuo XIX a. Lietuvos civilinis procesas vadovavosi idėjomis, pagrįstomis socialinio civilinio proceso mokykla.
Antroje straipsnio dalyje atskleidžiama, kad glaudžiausią ryšį su socialinio civilinio proceso mokykla turi materialiosios tiesos samprata, kuri reiškia, kad teismas yra visiškai arba beveik visiškai įsitikinęs byloje priimamo sprendimo teisingumu. Ši tiesos samprata nulemia konkretaus įrodinėjimo standarto – pagrįsto įsitikinimo taikymą.
Trečioje straipsnio dalyje, atsižvelgus į socialinio civilinio proceso mokyklą, materialiosios tiesos nustatymo tikslą ir ištyrus Lietuvos civilinio proceso kodekso nuostatas, daroma išvada, kad Lietuvos civiliniame procese turi būti taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas.
Ketvirtoje straipsnio dalyje atskleidžiama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, susijusi su įrodinėjimo standartu, jos pokyčiai.
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.