Verbum E-ISSN 2538-8746
2022,
vol. 13, DOI: https://dx.doi.org/10.15388/Verb.31
Daiva Aliūkaitė
Lietuvių kalbos
institutas
P. Vileišio g. 5, Vilnius
El. p. daiva.aliukaite@lki.lt
Orcid
iD https://orcid.org/0000-0002-4275-9512
Moksliniai interesai: tarminis sąmoningumas, percepcinė
kompetencija, kalbinis kraštovaizdis, dialekto grafolektas.
Violeta
Meiliūnaitė
Lietuvių kalbos institutas
P. Vileišio g. 5,
Vilnius
El. p. violeta.meiliunaite@lki.lt
Orcid iD https://orcid.org/0000-0003-0862-0709
Moksliniai interesai: tarminiai lietuvių kalbos variantai,
tarmių gyvybingumas, kalbinis kraštovaizdis, dialekto
grafolektas.
Santrauka. Straipsnyje pristatomas rašytinio tarmiškumo tyrimas. Tyrimo medžiaga – rytų aukštaičių (RA) tekstai, publikuoti almanachuose „Bundanti versmė“ (2013, 2014). Straipsnyje susikuriama rašytinio tarmiškumo „perskaitymo“ prieiga, teikiama teorinių įžvalgų apie tarminio grafolekto supratimą, atliekama RA tekstų dialektologinė analizė, įvertinant skiriamųjų ypatybių gyvybingumą, taip pat teikiama komentarų, kokie nestandartinės rašybos sprendimai taikomi, siekiant grafolektu atspindėti šias ypatybes. Vertinama, kad rašytinis tarmiškumas yra tarminių kodų gyvybingumo ir tęstinumo indikacija, nes, kitaip nei sakytinio tarmiškumo atveju, autoriai-informantai deda pastangas demonstruoti tarmiškumą. Grafolektuose perteikiamos skiriamosios RA, taip pat RA patarmių ypatybės skatina įžvalgą dėl jų gyvybingumo stebimuoju laiku. Autorių-informantų ortografiniai sprendimai vertinami kaip vadinamosios dialekto perrašos. Konstatuojama, kad RA grafolektas yra nenusistovėjęs, kiek stabilesni atrodo patarmių ypatybių perteikimo ortografiniai sprendimai, tačiau ir jie tebėra formavimosi stadijos, todėl tiksliau yra kalbėti ne apie RA ar patarmės grafolektą, bet apie grafolektus.
Esminiai žodžiai: tarminis grafolektas, rašytinis tarmiškumas, sakytinis tarmiškumas, skiriamosios ypatybės, rytų aukštaičių tarmė.
Daiva Aliūkaitė
Institute
of the Lithuanian Language
E-mail daiva.aliukaite@lki.lt
Orcid
iD https://orcid.org/0000-0002-4275-9512
Violeta
Meiliūnaitė
Institute of the Lithuanian Language
E-mail violeta.meiliunaite@lki.lt
Orcid iD https://orcid.org/0000-0003-0862-0709
Abstract. The paper presents a case study on written dialectality. The material used for the research is the Eastern Aukštaitian (EA) texts published in the almanacs titled “A Waking Spring” (“Bundanti versmė”) (2013, 2014). The paper develops an approach for “reading” written dialectality, provides theoretical insights about the concept of a dialect grapholect, presents a dialectological analysis of the EA texts, assessing the vitality of the distinctive features, and also includes commentary on the non-standard spelling choices applied to reflect these features through the grapholect. In the given paper written dialectality is considered to be an indication of the vitality and continuity of dialectal codes because, unlike in oral dialectality, the informants-authors put effort into demonstrating dialect. The distinctive features of the EA and of its subdialects represented in the grapholects suggest the idea of their vitality in apparent time. The orthographic choices of the informants-authors are considered as dialect respelling. The EA grapholect is found to be fluctuating, while the orthographic choices for conveying the features of the subdialects are somewhat more stable, however, still in a stage of development as well. Therefore, it is more accurate to discuss the grapholects (plural), rather than a grapholect (singular) of the EA or the subdialect.
Keywords: dialect grapholect, written dialectality, oral dialectality, distinctive features, Eastern Aukštaitian dialect.
Copyright ©
2022 Daiva Aliūkaitė, Violeta Meiliūnaitė. Published by Vilnius University Press. This is
an Open Access article distributed under the terms of the Creative Commons
Attribution Licence, which permits unrestricted use, distribution, and
reproduction in any medium, provided the original author and source are
credited.
Pateikta / Submitted on
12.05.22
Sinchroninius tarmių tyrimus grindžia sakytinio diskurso empirika. Nors apskritai tarmėtyros perspektyvos neatmeta rašytinės tarminės medžiagos, plg. senųjų raštų analizė pagrįsta ir tarminių faktų aiškinimu, tačiau reikia pripažinti, kad šiuolaikiniai regioninio kalbos variantiškumo tyrimai (plg. Lietuvių kalbos institute vykdomus tarmių tyrimus) pirmiausia asocijuojami su ištartu žodžiu ir dažniausiai su kasdiene komunikacija. Pažymėtina, kad lietuvių tarmėtyrininkai, siekdami charakterizuoti lietuvių kalbos regioninį variantiškumą, plėtojo ir plėtoja įvairiaaspektį tarmėtyrinį diskursą (daugiau žr. Kardelis 2016, 2018; Mikulėnienė 2018). XXI amžiaus pradžios lietuvių kalbos tarmių tyrimai apskritai sietini su tam tikru ideologiniu, metodologiniu ir teoriniu lūžiu.
Vertinant tarmėtyrinių darbų stilistiką, galima teigti, kad lietuvių kalbos regioninio variantiškumo tyrimuose tvirtinasi kalbos kaitos ideologija (angl. ideology of progress)[1] (Villena Ponsoda 2010, p. 614) – kokioje nors tiriamoje tarmėje neapčiuopus skiriamojo ar būdingojo požymio, nesusitelkiama į tarmių nykimo stilistiką, bet pirmiausia plėtojamas varianto kaitos ir raidos scenarijus. Reprezentatyvūs to pavyzdžiai galėtų būti pastaraisiais metais apgintos regioninio kalbos variantiškumo tyrimams skirtos disertacijos (pvz., Čepaitienė 2018; Dambrauskienė 2021; Vyniautaitė 2021), kuriose vertinama paskirų arealų kalbinio variantiškumo dinamika.
Metodologinių prieigų virsmas pirmiausia sietinas su informantų atrankos modelio kaita. Tradicinės dialektologijos informantų atrankos modelis, kitaip NORM’o (angl. nonmobile, older, rural male = lie. sėslus vyresnio amžiaus kaimo gyventojas (vyras)) modelis (Chambers, Trudgill 2004, p. 28; Aliūkaitė, Mikulėnienė 2014, p. 32), sėkmingai derinamas su kitokius tiriamosios medžiagos šaltinius užtikrinančiu vadinamuoju YUMF’o (angl. young urban mobile woman = lie. jauna mobili (nesėsli) miestietė) (dėl modelio žr. Goeman 2000, p. 88; Trousdale 2010, p. 42) modeliu. Vietos vienamatiškumo preskripcija modernioje tarmėtyroje keičiama vietos daugiamatiškumo preskripcija, kitaip, – tarmėtyrininkui yra svarbu ne tik informanto geografinės koordinatorės, t. y. kokios vietovės atstovas jis yra, bet ir socialinė, kultūrinė ir kt. erdvė, kurioje jis, kaip kalbinė asmenybė, yra lokalizuotas ir reiškiasi (taip pat žr. Aliūkaitė, Mikulėnienė, Čepaitienė, Brazaitienė 2020, p. 40–41). Galima teigti, kad šiuolaikinės tarmėtyros objekto išplėtimas – nuo apibrėžtos vietos reprezentatyvios tarmės, reflektuojančios tiek skiriamuosius, tiek būdinguosius požymius, iki varianto, reprezentuojančio tarmiškumo žymenis regiolekte ar regioniniame standarte – yra reikšminga ir šiame straipsnyje pristatysimo tyrimo aspektu. Tarmiškumo kaip raiškos žymėtumo (plg. dėl tarmiškumo žymenų – Mikulėnienė 2019, p. 51–62) samprata tam tikra prasme lengviau leidžia įtraukti nestandartinio, tradicinės dialektologijos požiūriu, formato empirinę medžiagą regioninio variantiškumo diskursui plėtoti.
Tarmėtyrinių objektų „dauginimas“ yra susijęs ir su ideologine nuostata neignoruoti kaitos (daugiau žr. Aliūkaitė, Mikulėnienė, Čepaitienė, Brazaitienė 2020, p. 33), vadinasi, įvairialypė medžiaga tarmiškumui inventorizuoti gali leisti sukurti tikslesnį diskursą apie regioninių kodų gyvybingumą ir tęstinumą.
Taigi šiame straipsnyje pristatomo tyrimo objektas – šiuolaikinis rašytinis tarmiškumas, kitaip – tarminis (dialekto) grafolektas, XXI amžiuje kaip tam tarminių kodų gyvybingumo ir tęstinumo indikacija. Reikia pažymėti, kad kaip tik „išplaukusi“ tarmiškumo kaip raiškos žymėtumo samprata legitimuoja rašytinio tarmiškumo stebėseną apskritai. Pripažintina, kad laikantis griežtų regioninio variantiškumo vienetų apibrėžčių (pvz., tarmė – tai tam tikros vietovės variantas, turįs skiriamųjų, būdingųjų požymių), toks tyrimas metodologiškai nebūtų visai tikslus.
Tyrimu siekiama įvertinti tarminių kodų gyvybingumą, tiriant tarminio grafolekto sprendimus, konkrečiai – susitelkiama į rytų aukštaičių pamato rašytinio tarmiškumo stebėseną ir vertinimą. Analizės ir vertinimo empirinis pagrindas – rytų aukštaičių tekstai, publikuoti tarmiškos kūrybos almanachuose „Bundanti versmė“ (2013, 2014).
Pažymėtina, kad rašytinis tarmiškumas lietuvių tarmėtyroje kritinio diskurso nesulaukęs objektas, taigi straipsnyje pirmiausia siekiama susikurti aiškią rašytinio tarmiškumo „perskaitymo“ prieigą, teikiama teorinių įžvalgų apie tarminio kodo kaip grafolekto supratimą ir vertinimą apskritai, pristatomos metodologinės įžvalgos dėl nestandartinės rašybos sprendimų. Tiriamojoje straipsnio dalyje atliekama rašytinio tarmiškumo medžiagos dialektologinė analizė, įvertinant skiriamųjų, būdingųjų požymių gyvybingumą, taip pat teikiama komentarų, kokie nestandartinės rašybos (tarminių grafolektų) sprendimai taikomi, siekiant grafolektu atspindėti skiriamąsias ir būdingąsias ypatybes.
Tarmėtyros diskursuose tarminio kodo užrašymo atsakomybė deleguojama tyrėjui. Galima būtų samprotauti, kad pirminės tarmėtyrininkų tyrimų medžiagos – sakytinio diskurso – transkribavimas, t. y. tarminių garsų užrašymas transkripcija, yra tam tikro grafolekto naudojimas. Dialektologinė transkripcija kaip tam tikra (sutartų ir) užrašytų ženklų sistema konceptualiai atitiktų Einaro Haugeno pasiūlyto grafolekto (angl. grapholect) apibrėžtį. E. Haugenas grafolekto terminą pasiūlė įvardydamas tikslią kalbinę asmens šnekamojo (sakytinio) idiolekto transkripciją (Haugen 1964, p. 53, cit. iš: Redling 2006, p. 16). Siekiant visiško tikslumo dera pridurti, kad tyrėjas omenyje turėjo kiek paprastesnį oralumo (šnekamosios kalbos ar sakytinio diskurso) (orto)grafinį įženklinimą. Taigi pirmiausia kalbama apie techninį terminą (angl. the technical term) nacionalinei rašytinei kalbai įvardyti (plg. Daugherty 1979, p. 136). Kitaip – turima omenyje standartinės (bendrinės) kalbos rašybos sistema, arba – standartinė rašyba. Taigi dialektologinė transkripcija, užtikrinanti sakytinio tarminio kodo perkėlimą į kitą terpę (iš žodinės į grafinę), yra labai riboto „vartojimo“ grafolektas. Tai toks užrašymo standartas, kuris atpažįstamas ir perskaitomas tik dialektologų (bent jau lingvistų) bendruomenės narių. Kitas, dar svarbesnis, aspektas yra tas, kad iš esmės bet kuri dialektologinė transkripcija (beje, dėl transkripcijų tikslumo, o ir, kai kuriais atvejais, subjektyvumo taip pat galima diskutuoti, bet tai atskirų tyrimų dalykas (plg. Bacevičiūtė 2010, p. 5–14; Bakšienė, Čepaitienė 2017a, p. 203–229; 2017b, p. 105–135; kt.) iš esmės tėra tik labiau ar menkiau vykusi sakytinio tarmiškumo užfiksavimo priemonė. Tam tikra prasme tai yra tarmėtyrinės metodologijos dalykas, t. y. tarminės medžiagos pasirengimas (taip pat užkonservavimas, saugojimas ir pan.) vienai ar kitai kalbos variantiškumo problemai svarstyti; taip pat tarminės medžiagos pristatymo bet kokiame dialektologiniame diskurse formatas. Taigi dialektologinė transkripcija, nors ir turinti grafinę išraišką, vis dėlto negali būti vertinama kaip rašytinis tarmiškumas ar dialekto (tarminis) grafolektas.
Rašytiniam tarmiškumui taip pat kaip ir sakytiniam tarmiškumui keltina autentiškumo sąlyga. Rašytinis tarmiškumas – tai yra (turėtų būti) paskiros bendruomenės nario komunikacijos ir / arba saviraiškos dalykas. Vadinasi, rašytinis tarmiškumas – tai pačių bet kurios bendruomenės narių (tarmėtyrine terminija – informantų) realizuojamas ir raštu perteikiamas tarmiškumas. Taigi kaip tarminis (dialekto) grafolektas vertintinas pačių paskirų bendruomenių narių rašymas tarminiu kodu.
Dialekto (tarminio) grafolekto kategoriją, grafolekto terminą perėmęs iš E. Haugeno, įtvirtino Erikas Redlingas (Redling 2006, p. 16), tyrinėjęs grožinės literatūros diskurso technikas. Plėtodamas dialekto grafolekto sampratą, E. Redlingas atskyrė dialekto grafolektą nuo standarto (mūsų atveju – bendrinės kalbos) grafolekto, būtent dialekto grafolektu apibendrindamas nestandartinės rašybos sprendimus (plg. Redling 2006, p. 17).
Tyrėjai, analizuojantys nestandartinės rašybos sprendimus, dažnai naudoja Denniso R. Prestono 1985 m. pristatytą trinarę sakymo užrašymo tipologiją. D. R. Prestonas mini Allegro kalbėjimą (greitakalbę)[2] (angl. Allegro speech), akių (regimąjį) dialektą (angl. Eye-dialect) ir dialekto perrašą (angl. Dialect respelling) (Preston 1985, p. 328–329). Allegro kalbėjimas – tai tokia ortografinė strategija, kai raštu užfiksuojamas žodžių trumpinimas, žodžių ar skiemenų suplakimas, atsirandąs dėl greito kalbėjimo (plg. Beal 2006, p. 84). Vadinamasis akių dialektas (arba regimasis dialektas) atitinka tokią užrašymo strategiją, kai tarmiškumas (ar bet koks kitas kalbos žymėtumas, pvz., kokio nors sociolekto atspindėjimas) iš esmės labiau šaržuojamas, parodijuojamas. Kitaip, dialekto atspindėjimas raštu yra stigmatizuojantis. Kaip pažymėjo Sylvia Adamson (1999, p. 600), akių dialekto efektas (angl. the effect of eye-dialect) visada yra menkinantis, t. y. akių dialektu užrašytos formos vertinamos kaip rašybos klaidos ir veikėjai (pvz., grožinės literatūros kūrinių personažai), kurių kalbai akių dialektu užrašytos formos atstovauja, įgyja socialinę stigmą dėl neraštingumo. Apskritai pirmą kartą šis terminas [akių dialektas] pavartotas George’o Philipo Krappo (1926 m.), siekiant įvardyti tam tikrą stilistinę (literatūrinę) priemonę, kuria kuriamas tam tikras rašytojo (adresanto) ir skaitytojo (adresato) santykis, t. y. akių dialektas išreiškė pranašumo jausmą prieš tuos, kurie nemoka rašybos. Tai kaip suokalbis tarp turinčių tam tikrą kompetenciją, t. y. gebantis perskaityti akių dialektą, atpažįsta nenormiškumą, nestandartiškumą (taip pat žr. Baroni 2013, p. 25).
Pasirinkus akių (regimojo) dialekto strategiją, žodžiai ar žodžių grupė parašomi taip, kad akimis būtų atpažįstami kaip nestandartinio kodo, bet, juos ištarus garsiai, ausims vis tiek būtų atpažįstami kaip standartinio kodo (plg. Bowdre 1964, p. 1). Kaip savo disertacijoje yra pažymėjęs Paulis Hullis Bowdre’as, tam, kad akių dialektas galėtų egzistuoti, yra reikalinga, kad kalba turėtų pakankamai gerai standartizuotą rašybos sistemą (plg. Bowdre 1964, p. 8). Akių (regimasis) dialektas – tai vaizdinė priemonė, kai įprastinė (standartinė) ortografija modifikuojama, siekiant atspindėti tarminius (taip pat ir socialinių dialektų) nukrypimus nuo standartinės kalbos fonologinės sistemos. Skaitydamas akių (regimuoju) dialektu parašytą tekstą, skaitytojas, jei yra susipažinęs su tam tikru regioniniu ar socialiniu variantu, jį galės lengvai „išgirsti“ (plg. Nuessel 1982, p. 346). Taigi implikuojama pirminės kompetencijos sąlyga, nes skaitytojui tokia rašyba (regimasis dialektas) tik perteikia įspūdį, kad tarimas yra nestandartinis (plg. Bowdre, 1964, p. 11).
Svarbu pažymėti, kad, norint pasirinkti akių dialekto strategiją nestandartiniams variantams (pvz., tarmiškumui, taip pat socialiniams, kreoliniams ar kt. variantams) užrašyti, pirmiausia turi egzistuoti standartinė ortografija, nuo kurios ir nukrypstama, siekiant pozicionuoti nestandartiškumą, antra, akių dialekto strategija yra paranki kalboms, kurių ortografijos sistema remiasi tradiciniu (istoriniu) principais (pvz., anglų ar prancūzų), bet neparanki toms kalboms, kurios remiasi fonetiniu (fonologiniu) principais (plg. Bowdre 1964, p. 8–9; Baroni 2013, p. 25). Taigi darytina prielaida, kad lietuvių kalbos regioniniams variantams užrašyti, t. y. pozicionuoti rašytinį tarmiškumą, regimojo dialekto strategija yra neparanki. Ši įžvalga bus įvertinta tiriamojoje straipsnio dalyje, remiantis empirine nestandartiško užrašymo medžiaga.
Tokie nestandartinio užrašymo atvejai, kai stengiamasi atspindėti regioninius (mūsų tiriamuoju atveju tai ir būtų – tarminius) ir socialinius tarimo ypatumus, vertinami kaip dialekto perraša (angl. Dialect respelling) (Preston 1985, p. 328–329). D. R. Prestonas teikia tokius chrestomatinius dialekto perrašos pavyzdžius – wint 'went' (lie. ėjo) ar dis 'this' (lie. tai). Vadinamoji dialekto perraša vyksta (gali vykti) visais lygmenimis, t. y. siekiama atspindėti fonologinius, leksinius, morfologinius, sintaksinius varianto savitumus (plg. Urszulos Clark Black Country Dialect tyrimą – Clark 2013). Dialekto perrašos strategija skiriasi nuo akių dialekto tuo, kad ši ortografija pagrįsta faktinių skirtumų atspindėjimu. T. y. kitaip nei akių (regimojo) dialekto atveju, kai garsiai ištarus atpažįstamas standartinis kodas, garsiai perskaičius dialekto perrašos tekstą – ausis atpažintų kitą, svetimą kodą arba, žinoma, savą, jei skaitytų to paties kodo atstovas. Reikia pridurti, kad dialekto perrašos atveju išlieka ta pati nuostata dėl rašybos standartizacijos ir kodifikacijos, t. y. įprastinė, standartinė rašyba yra fonas, atspirtis pozicionuoti kitoniškumą (taip pat plg. Picone 2016, p. 334). Taigi galima teigti, kad „ortografinių režimų“ (angl. orthographic regimes) (dėl termino žr. Sebba 2007, p. 47) pakraščiuose atsiduriantis tarmiškumo atspindėjimas raštu yra tam tikros, pirmiausia regioninės, tapatybės pozicionavimo būdas. Be to, tai paskiro regiono kalbinę skirtybę ir tapatybę (per skiriamųjų ir būdingųjų požymių atspindėjimą) konservuojantis grafolektas. Prie šios įžvalgos pagrindimo bus sugrįžtama straipsnio tiriamojoje dalyje.
Kai kurie tyrėjai, kvalifikuodami nestandartinės ortografijos atvejus, išskiria ir kitokius užrašymo tipus, pvz., pusiau fonetinis užrašymas (angl. semi-phonetic spelling), regionalizmų (angl. regionalisms) užrašymas (plg. Beal 2006, p. 84). Pasitaiko, kad nestandartinės ortografijos atvejai grožinėje literatūroje ar e. diskurse įvardijami klaidingu užrašymu (angl. misspelling) ar neraštinga rašyba (angl. an ‘illiterate’ spelling) (plg. Leech, Short 2007, p. 135).
Tiriamojoje straipsnio dalyje bus svarstoma, kaip galima įvertinti taikomas ortografines strategijas rytų aukštaičių tarmiškumui perteikti.
Tarminiam grafolektui tirti pasirinkti rytų aukštaičių tekstai, publikuoti tarmiškos kūrybos almanachuose „Bundanti versmė“ (2013, 2014). Almanachų apimtis – 245 tarminės kūrybos vienetai. Įprastai siekiant sukaupti regioninio kalbos variantiškumo medžiagą, taikomas tiesioginio (angl. direct method) stebėjimo metodas, kai tyrėjas pats pasirinktame areale atlieka tarmiškumo stebėseną ir medžiagos kaupimą, arba netiesioginio (angl. indirect method) stebėjimo metodas, kai pagrindinis duomenų kaupimo įrankis yra anketos tiriamojo arealo informantams, kurių pildymu gali rūpintis ir nieko bendra su lingvistika neturintys asmenys (daugiau žr. Schrambke 2010, p. 88–91; Lameli 2010, p. 576–578). Kalbamojo tyrimo atveju tam tikru aspektu šis etapas praleistas, t. y. pasirinkta tirti medžiagą, kuri jos autorių ir leidėjų pozicionuojama kaip tarminė. Taigi tiksliausia tokios medžiagos kaupimą būtų sieti su tiesioginio stebėjimo technikos invariantu. T. y. jei tyrėjas pats atlieka nestandartinės rašybos tekstų paiešką kokiuose nors tekstų išteklynuose (plg. grožinės literatūros ar e. komunikacijos), siekdamas atsirinkti ir identifikuoti konkretaus regioninio variantiškumo vienetams atstovaujančius grafolektus, vadinasi, vis dėlto taikoma tiesioginio stebėjimo strategija.
Kalbant apie rašytinio tarmiškumo medžiagą išsakytinas pastebėjimas ir dėl vadinamojo stebėtojo paradokso (angl. observer’s paradox) (dėl termino žr. Labov 2006, p. 86). Vykdant tiesioginį stebėjimą yra rizika, kad informantas gali „persistengti“ realizuodamas vienokias ar kitokias tarmines charakteristikas, gali stengtis pritaikyti raišką ir pan. (plg. dėl akomodacijos žr. Giles, Coupland, Coupland 1991, p. 1–68). Todėl kaupiant sakytinio tarmiškumo medžiagą ir siekiant įveikti stebėtojo paradoksą, galima atsisakyti reaktyviojo stebėjimo ir rinktis etnografinį metodą, incognito stebėjimo techniką ir pan. Rašytinio tarmiškumo atveju stebėtojo paradokso rizika dar didesnė. Iš esmės stebėtojo paradoksas tampa neįveikiamu, šiuo atveju nepritaikysi kokių nors incognito metodologijų, kad informantas nesijaustų stebimas ir būtų autentiškas savo raiška. Kaip tik priešingai, raiška gali būti jo pasirinkimas – saviraiška. Taigi pagrįsta prielaida, kad rašytinio tarmiškumo atveju yra daug didesnė raiškos simuliacijos galimybė, nes nestandartinės ortografijos pasirinkimas, siekiant atspindėti tarmiškumą (ir ne tik), gali iš tiesų būti grindžiamas informanto pastanga perteikti jam būdingą oralumą, bet gali būti ir informanto tarminio sąmoningumo manifestas – palaikyti, pozicionuoti vietovės kodą, netgi jį reanimuoti ir pan. Reikia pridurti, kad šis aspektas, svarstant straipsnio tiriamąjį klausimą, vertintinas netgi kaip tam tikra intriga. Svarbu yra tai, koks tarmiškumas atspindimas raštu, o ar toks tarmiškumas de facto yra funkcionuojąs bendruomenėje kodas, ar tik tam tikra reminiscencija, motyvuota rašančio sprendimo taip pozicionuoti save kaip tam tikros vietovės bendruomenės narį, neturi lemiamos reikšmės vertinant tarminį grafolektą per se, nes, kitaip nei simuliuojamas sakytinis tarmiškumas, simuliuojamas (gal labiau tiktų kategorija – persistengiamas) rašytinis tarmiškumas turi daugiau potencialo „atsikurti“ toje bendruomenėje. Kaip yra pažymėjęs Walteris J. Ongas, rašymas suteikia grafolektui galią, gerokai viršijančią bet kurio žodinio dialekto galią (plg. 2002, p. 8).
Siekiant almanachuose išrinkti rytų aukštaičių rašytinio tarmiškumo vienetus, taikyta pirminė dialektologinė analizė. Nustatant rytų aukštaičių rašytinio tarmiškumo vienetus remiamasi skiriamųjų rytų aukštaičių ypatybių ir būdingųjų atskirų rytų aukštaičių patarmių ypatybių realizacija. 1 lentelėje pateikiami tiriamojoje straipsnio dalyje nagrinėtų tarminių tekstų pavyzdžiai.
1 lentelė. Rytų aukštaičių pamato tekstai
Teksto autorius (informantas)[3] |
Tarminio teksto pavadinimas ir teksto žanras |
Rašytinio tarmiškumo tipas |
Rašytinio tarmiškumo atspindėjimo pavyzdys |
Justinas Dumbliauskas (Feniksas Skrajūnas) |
Paprasto žmogaus paporinimas, proza |
Rytų aukštaičių vilniškių |
Nu, sveiki visi! Mani pasiekė gundas, kad jūs, miestavi, tarmiškos kūrybos kankursų arganizujat. Misliju – kodėl gi ir man apie savo gyvenimėlį nepautaryc? |
Daumantas Mikšys (Kunigaikštis) |
Iš kur tas mūs šaknys šaknelas, proza |
Rytų aukštaičių uteniškių |
Unkščiau devai ir žmones turėja pa sava atskirų planetų. Kaip visi žinat, kad preš daugel metų žmanių planetan pataikę kažna kaks sunkus daiktas ir sunaikina visų gyvybį. |
Albina Stravinskienė (Mikolina) |
Lietuviška ūtarka, eilėraštis |
Rytų aukštaičių anykštėnų |
Iš indaauropiečių kalbų šeimos atkeliovus/ Mūs kalba gražiu baltų vardu apsvainikova./ Čia ana kuršių, jotvingių irgi žiemgolių, / Taipogi ir sėlių šaknų syvų „pakaštavojo“. |
Laima Užkuraitė (Laima-L@) |
Kaip un dongos, eilėraštis |
Rytų aukštaičių panevėžiškių (šiaurinės dalies) |
į vanden įsibridė / gluosne šakos / šukuojes / porslu šukialėm |
Birutė Černaitė (Bitėžolė) |
Valandos, eilėraštis |
Rytų aukštaičių panevėžiškių (Panevėžys) |
Tos valandos tykios, prabangios / iš sielvarta graudžia, vinystes, / jos orė iš aukšta nužengė / aniuolэs į žemė atklyst. |
Janina Bisturytė-Žemaitienė (Korvala) |
Panemuniui, eilėraštis |
Rytų aukštaičių kupiškėnų |
Ti, kur Nemunėlis pro sanų dvorų / savo undenis unt Latvijos sienų voro, / stovi miestėlis, bažnyčia gražiausia ir nuo sano čia žmonas geriausi. Mota jė visko: ir grapyčių sanų, ir karų visokių, / Ale vot gyvana. |
Apibendrinant nagrinėjamą medžiagą, darytina prielaida, kad tyrimas tam tikru laipsniu vertintinas kaip stebimojo laiko (angl. apparent time) (dėl realiojo ir stebimojo laiko konceptų žr. Labov 1972; Sankoff 2006, p. 110–116) perspektyvos tyrimas. Nors negalima patvirtinti, kad tarp tekstų autorių yra visų kartų (nuo jauniausiosios iki vyriausiosios) atstovų, vis dėlto ta aplinkybė, kad almanachai „Bundanti versmė“ sutelkė šiuo metu rašančius tarminių kodų atstovus, artimesnė stebimojo laiko idėjai. Tarminių ypatybių atspindėjimo raštu variantiškumas rodo grafolektinių sprendimų koegzistavimą čia ir dabar, chronologinių raidos apibendrinimų formuluoti turint tokį medžiagos išteklyną negalima. Vadinasi, realiojo laiko perspektyva negalima. Žinoma, tiriamųjų imtis (autorių skaičius) yra per maža, kad būtų galima formuluoti svarius apibendrinimus dėl rašytinio tarmiškumo skirčių kartos požiūriu čia ir dabar, todėl tiriamojo straipsnio dalyje į tai iš principo neatsižvelgiama.
Tiriamojoje straipsnio dalyje teikiama analizė vertintina kaip kokybinė-žvalgomoji[4]. Šiuolaikinio rytų aukštaičių pamato rašytinio tarmiškumo (dialekto grafolekto (-ų)) stebėsena, siekiant vertinti tarminio kodo gyvybingumą, atliekama pirmą kartą, taigi visos įžvalgos vertintinos kaip prielaidos tolesniems diskursams.
Tiriamojoje straipsnio dalyje, teikiant pavyzdžius, naudojami tokie trumpiniai: rytų aukštaičių anykštėnų atstovų pavyzdžiai žymimi – RAA; rytų aukštaičių kupiškėnų – RAK; rytų aukštaičių panevėžiškių – RAP; rytų aukštaičių uteniškių – RAU; rytų aukštaičių vilniškių – RAV; „Bundančios versmės“ pirmas ir antras tomas – BV I, BV II. Taip pat nurodomi tarminio teksto puslapiai. Atkreiptinas dėmesys, kad į autorinio tarminio grafolekto stebėseną ir vertinimą šio straipsnio tiriamojoje dalyje nepereinama, tai jau tolesnių tyrimų objektas.
Vertinant skiriamosios rytų aukštaičių ypatybės – dvigarsių an, am, en, em ir nosinių balsių ą, ę neišlaikymo – realizaciją, matyti, kad tekstuose tokių atvejų gausu: kaip gyvena unt žemes (RAU, BV I, 15); jeigu givinč (RAU, BV I, 16); per balas per balas i atavediau / gal nenuskinda (RAV, BV I, 46); išmindie pinkialapį (RAV, BV I, 102); atamenu tu lapkritį (RAU, BV I, 15); tų lapkritį vejuotų (RAU, BV I, 15); aplink aplaistų sadybų (RAU, BV I, 16); da acimen aslo, družinėto lovo (RAP, BV I, 125); šių nakcį lyja / visų nakcį cykiai lyja (RAV, BV I, 103); Ašen ištyka išlipu ir ainu paskum jū (keleivini) (RAA, BV I, 105); Par visu miesteli aidava (RAA, BV I, 105); Atkritou ir vėl sergu tuj pačiu nepagydomu ligu... (RAA, BV I, 110); Mins atšlimų kiti (RAU, BV I, 112); Nuskinsiu šiųnakt sinevadų, / Kraujažalį, vasilkų dą... (RAU, BV I, 124); ... uštrauk to vaiku itaisyto išmislo i vėl sėdas i sava teip myliamo krėslo (RAP, BV I, 129); Kaip vediau karvį poezijan (RAV, BV I, 46); Mūsų krašti be baravykų ti pagrindinis grybas būva lepšis. (RAA, BV I, 109); Pats durniausias metas berniokui gyvenimi, kai un barzdos atsrunda vienas kitas tumsesnis susisukis plaukelis... (RAU, BV I, 144); Onys reiškia valdžiu ir galybi (RAA, BV II, 18).
Verta atkreipti dėmesį, kad nesant nusistovėjusios tarminio kodo ortografijos, įvairuoja nosinių ą, ę atliepiniai – ilgumas nežymimas, žymimas nosiniu ar ilguoju balsiu. Tikriausiai čia kalbėtina apie sisteminį pagrindą, kuriuo remiasi tarminio grafolekto autorius. Nosine balse susiaurėjusius ą, ę greičiausiai linkę perteikti tie, kurie labiausiai remiasi bendrinės kalbos ortografijos normomis ir pasirėmę jomis stengiasi perteikti tarminę tartį, tačiau kartu atspindėti ir gramatinę formą. Taigi, kaip pažymėta Michaelio D. Picone’o (2016, p. 334), standartinė rašyba yra fonas, atspirtis pozicionuoti kitoniškumą. Ilgieji balsiai (y, ū) gerokai retesni, tačiau jais užrašytojas tiesiog perduoda informaciją, kad fiksuojamas balsis yra ilgasis ir tiesioginės sąsajos su bendrinės kalbos rašybos taisyklėmis nėra. Kai garso ilgumas rašte niekaip (nei ilgąja, nei nosine balse) neperteikiamas, perskaitymo kokybė tiesiogiai priklauso nuo skaitytojo kompetencijos. Tiesa, net to paties autoriaus tekste grafinė tos pačios pozicijos balsių raiška gali skirtis, plg.: atamenu tu lapkritį (RAU, BV I, 15); tų lapkritį vejuotų (RAU, BV I, 15). Toks įvairavimas rodo, kad nesama nusistovėjusios ne tik kad atskiro tarminės kalbos varianto, bet ir atskiro to tarminio varianto atstovo grafolekto sistemos. Vis dėlto visais trimis atvejais (ą, ę atliepinių ilgumas nežymimas, žymimas nosiniu ar ilguoju balsiu) galima kalbėti apie vadinamąją dialekto perrašos strategiją. Primintina, kad garsiai perskaičius dialekto perrašos atvejį – ausis atpažįsta kitą, svetimą kodą arba, žinoma, savą, bet kokiu atveju – perraša referuoja tarmiškumą. Paradoksalu, bet iš principo nepripažįstant rašytinio tarmiškumo, galima būtų kalbėti ir apie neraštingą rašybą.
Nors tarmių tyrėjai teigia (plg. Meiliūnaitė 2009), kad ši skiriamoji ypatybė (dvigarsių an, am, en, em ir nosinių balsių ą, ę siaurinimas) gyvojoje kalboje nebėra sisteminga, tačiau remiantis tarminio grafolekto stebėsenos duomenimis galima plėtoti optimistinį tarminio kodo gyvybingumo diskursą. Kita vertus, kaip jau užsiminta teorinėje straipsnio dalyje, ypatybės užrašymo nuoseklumas gyvybingumą grindžia tik iš dalies, nes ypatybės realizacija gali būti motyvuota ne tik kalbinės tikrovės, bet ir rašančiojo nuostatų. Beje, tokią įžvalgą, kad rašytinis tarmiškumas gali būti simuliuojamas, siekiant palaikyti regioninę tapatybę ar pan., grindžia ir vienaskaitos įnagininko linksnio, kur nosinumas, žiūrint sinchroniškai, neišlikęs perrašos sprendimai (Atkritou ir vėl sergu tuj pačiu nepagydomu ligu... (RAA, BV I, 110)).
Remiantis Philippe’o Blanchet ir Nigelio Armstrongo tarmių vartotojų tipologija (2006, p. 251–275), galima teigti, kad tarmiškumo palaikymu grafolekto (-ų) autoriai-informantai save pozicionuoja kaip nuolatinius tarminio kodo atstovus ar bent nenuolatinius tarminio kodo atstovus. Tarmiškumo reprezentatyvumas, t. y. skiriamųjų ypatybių raiška, leidžia juos [BV I ir BV II autorius] lokalizuoti rytų aukštaičių arealuose ar bent susieti su rytų aukštaitiškąja kalbine tapatybe.
Atskirų rytų aukštaičių patarmių skiriamųjų ypatybių perteikimas tarminiame grafolekte antrintų išsakytai įžvalgai dėl BV I ir BV II autorių sąsajų su rytų aukštaičių arealais. Dialektologiškai vertinant, – tarminiai grafolektai paliudija patarmines skirtis, jų egzistavimą stebimuoju laiku, net jei patys grafolektų autoriai skiriamosioms ypatybėms atkurti pasinaudoja vadinamojo atminties laiko (angl. memory time) (Inoue 2022, p. 142) technika. Atminties laikas – tai toks techninis terminas, pirmiausia referuojąs tyrėjų prieigą tarminio kodo informantų paklausti apie vartotus praeityje žodžius, realizuotas (ar bent girdėtas) vaikystėje varianto ypatybes ir pan. (plg. Inoue 2022, p. 142–145). Taigi iš šios perspektyvos pasakytina, kad, vertinant rašytinio tarmiškumo sklaidą, atminties laiko technikos iniciatoriumi gali tapti (ir, veikiausiai, tampa) pats grafolekto autorius-informantas, jei tik turi intencijų dėl tarmiškumo palaikymo.
Kitas dalykas, kad, kaip ir rytų aukštaičių skiriamųjų ypatybių atspindėjimo grafolekte atveju, perteikiant atskirų rytų aukštaičių patarmių skiriamąsias ypatybes esama nenusistovėjimo. Pavyzdžiui, vilniškių skiriamąja ypatybe laikoma tai, kad jie išlaiko nekirčiuotus ie, uo. Be to, šis plotas gana įvairus senojo a atliepimais – jie varijuoja nuo išlaikyto a iki paplatinto uo. Aptariamuosiuose leidiniuose matyti, kad šios ypatybės perteikiamos netolygiai, pvz.: Mani pasiekė gundas, kad jūs, miestavi, tarmiškos kūrybos kankursų arganizujat (RAV, BV II, 112); Biškį daugiau nei valanda, i tujei vėl Švinčiąneliuos, gimtam miestely (RAV, BV II, 115); mašinąs nežviegia, žmąnių gatvės mažai (RAV, BV II, 115). Nekirčiuoti ie ir uo atspindimi gana nuosekliai, tačiau tokią rašybą labai palaiko bendrinės kalbos normos. O štai senojo a atveju įvairavimo daugiau. Pirmiausia, ne visi užrašytojai šią ypatybę fiksuoja (plg. pateiktus pavyzdžius), kita vertus, ieškoma sprendimų, kaip perteikti ne tik patį balsį a, bet ir kaip atspindėti jo ilgumą. Skirtingai nuo balsių i ir u, kurie lietuvių kalbos rašyboje perteikiami trimis skirtingais variantais, balsis a (taip pat ir e) perteikiamas dviem grafemomis – a arba ą. Bendrinėje kalboje dėl kirčio pailgėjusio a ilgumas atskirai nežymimas, o istorinio nosinumo pozicijose (pvz., vns. galininke) rašoma nosinė balsė. Kaip matyti iš pavyzdžių, kartais autoriai perima nosinį rašmenį tais atvejais, kai reikia perteikti balsio ilgumą.
Tiesa, balsių a ir e ilgumui galima perimti ir kitą bendrinės kalbos ortografijoje pasitaikantį ženklą – brūkšnelį virš raidės. Neretai taip elgiamasi užrašant uteniškių (kurių skiriamąja ypatybe laikoma tai, kad vietoje ė ir ie nekirčiuotoje pozicijoje tariamas pusilgis e, rečiau vietoje o ir uo – pusilgis a) tekstus, pvz.: Kaip trāškulys prē vandenią dugni, / Tik lūpās krūta, rinkdamās pą raidį (RAU, BV II, 53); Ir, rodās, vīsa vėl’ teip pat’, kaip būvį, / Kol’ āžerą dugni vēlyvās žūvys (RAU, BV II, 57); Ažiarų akyse – Aukštaitijas dungus. / Nepabaigiamų pasakų seka šilai (RAU, BV II, 65); Tyląs, ramybęs ir palaimąs rojus (RAU, BV II, 64); Sedėja senela unt uslana maža. / Veizėja, kad žuselas toli nenuveitu ((RAU, BV II, 151). Kaip matyti iš pavyzdžių, įvairavimo ir čia nemažai – balsio ilgumas žymimas brūkšneliu, nosine raide arba nežymimas visai. Nežymėjimo atveju visa kompetencija perkeliama skaitytojui – grafolekto autorius nesivargina specialiai išskirti užrašomo garso ilgumo. Vertinant du ilgumo žymėjimus pasakytina, kad ilgumo žymėjimas brūkšneliu rodo didesnį užrašytojo atsiribojimą nuo bendrinė kalbos ortografijos inventoriaus – sukuriami bendrinėje kalboje nenaudojami ženklai, kita vertus, atkreipiamas dėmesys į tai, kad šie balsiai nėra senųjų nosinių atliepiniai ir išlaikoma skirtis taip istorinių ilgųjų ir istorinių nosinių garsų.
Balsių e/ė ir a tarminių variantų užrašymas labai aktualus ir kupiškėnų atveju, kur e ir ė žodžio gale ir prieš kietą priebalsį verčiami a (ilgumas priklauso nuo kirčio); prieš minkštąjį priebalsį kirčiuotas trumpasis e susiaurėja ir virsta ė tipo garsu, pvz.: Mota (= matė) jė visko: ir grapyčių sanų, ir karų visokių, / Ale vot gyvana (RAK, BV II, 163); O jaigu švinta kaikokia ir dūksta jaunimas, / tai unt piliaus būva jų susibūrimas. / Apačioj varsmala, undo šalčiausias, do, soko, švintas – no ligų baisiausių./ Ir tėp čia baisiai gražu ir gėra, / visam pasauly niekur tėp nėra... (RAK, BV II, 163). Kaip matyti iš pavyzdžių, grafolekte atspindimas ryškiausias garso bruožas – e tipo garso virtimas a, o kitas bruožas – pailgėjimas po kirčiu – dažnai lieka nepažymėtas. Kaip ir anykštėnai (žr. pavyzdžius toliau), kupiškėnai kirčiuotą a taria su stipriu o atspalviu, kurį autoriai perteikia vieninteliu bendrinės kalbos rašybos ortografijoje esančiu ženklu – raide o. Paprastai šiuo rašmeniu perteikiamas ilgasis balsis, su tuo galima sieti ir atskiro ilgumo žymėjimo tekste nebuvimą. Panašiai elgiamasi ir anykštėnų tekstų autorių, pvz.: Du liūtuky iš Astrova dvora / da preš karu Kaunan atkeliova (RAA, BV II, 18); ir visu sova umželį toj pačioj vietaj, toj pačioj sova gimtoj ulyčioj (RAA, BV II, 19). Jie taip pat atskirai nežymi šio balsio ilgumo.
Bene problemiškiausia panevėžiškių skiriamosios ypatybės – stiprios galūnių redukcijos – raiška. Kaip jau buvo matyti iš ankstesnių patarmių pavyzdžių, dažniausiai specifiniai tarminiai garsai perteikiami bendrinės kalbos raidyne esančiais rašmenimis arba jų perdirbiniais. Užrašant bendrinės kalbos tekstus paprastai nežymimos kirčio vietos, garsų pailgėjimas ir žodžio galo priebalsių tarties ypatybės (pvz., dusliojo priebalsio suskardėjimas prieš toliau einančio žodžio skardųjį priebalsį). Panevėžiškių patarmė išsiskiria kirčio atitraukimu ir intensyvia galūnių redukcija, dėl kurios dažnai žodžio gale lieka minkštieji priebalsiai, tačiau toli gražu ne visada tas minkštumas pažymimas grafolekte, pvz.: nurėče kartės akmen atsubust un tava kele (RAP, BV II, 102); nurėče vytur piolk virvent viorš tava šviontos žemės (RAP, BV II, 102); išlukštenk mana nerima ankšts, ka nespėt pabirt skausma minos (RAP, BV I, 130). Pavieniai autoriai ieško sprendimų, kaip, pasitelkiant papildomų ženklų, perteikti specifinius patarmės bruožus, pvz.: ot ka to žinotum, mana babutėla,/ kok´ man teka laime su tav´ pakalb´´ėt (RAP, BV I, 125). Tiesa, tokie papildomi, iš bendrinės kalbos sistemos neatpažįstami, ženklai reikalauja papildomų pastabų, kurias teksto autorius ir pateikia iš karto po teksto: ´´ – tarti kietai; ´– tarti minkštai (RAP, BV I, 125). Tačiau tokios papildomos pastabos šalia skaitomų tarminių tekstų apsunkina skaitytoją, nes jam tenka peržengti komforto ribas, atsižvelgti ir reaguoti į žymėjimą, kurio skaitymo įgūdžių nesama. Be to, kaip matyti iš cituojamo pavyzdžio, minkštumo žymėjimas specialiais ženklais taip pat nėra nuoseklus, kadangi pakalb´´ėt yra sutrumpėjusi bendratis, labai tikėtina, kad ir paskutinis priebalsis turėtų būti tariamas minkštai, tačiau tai nėra pažymėta. Čia galima pridurti, kad panevėžiškių intensyvios galūnių redukcijos atspindėjimas grafolekte gali priminti allegro kalbėjimo ortografinę strategiją, kai raštu užfiksuojamas žodžių trumpinimas. Techniškai tai atitinka, bet vis dėlto, vertinant konceptualiai, ir panevėžiškių grafolektas sietinas su dialekto perraša, nes juk ne greito kalbėjimo sąlyga „sukuria“ galūnių redukciją. Galūnių redukcija yra šio tarminio kodo ypatybė, kurią ir siekiama perteikti grafolekte.
Atlikus žvalgomąjį rašytinio tarmiškumo tyrimą, formuluotinos tokios apibendrinamosios įžvalgos ir tolesnio diskurso dėl tarminio (-ių) grafolekto (-ų) prielaidos:
ADAMSON, S., 1999. Literary language. In S. Romaine (Ed.). The Cambridge History of the English Language, Volume 4. Cambridge, UK: Cambridge University Press, 589–692.
ALIŪKAITĖ, D., MIKULĖNIENĖ, D., 2014. Geolingvistika: ideologija, teorija ir metodai. Pagrindinės sąvokos. In D. Mikulėnienė, V. Meiliūnaitė (Sud.). XXI a. pradžios lietuvių tarmės: geolingvistinis ir sociolingvistinis tyrimas (žemėlapiai ir jų komentarai). Vilnius: Briedis, 29–47.
ALIŪKAITĖ, D., MIKULĖNIENĖ, D., ČEPAITIENĖ, A., BRAZAITIENĖ, L., 2020. Lietuvių kalbos variantai: tyrėjo ir paprastojo kalbos bendruomenės nario perspektyvos. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla.
BACEVIČIŪTĖ, R., 2010. Fonetikos ypatybių pateikimas lietuvių tarminiuose žodynuose. Baltu Filologija, 19(1/2), 5–14.
BAGDONAS, A., RIMKUTĖ, E., 2013. Anglų-lietuvių kalbų psichologijos žodynas. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla.
BAKŠIENĖ, R., ČEPAITIENĖ, A., 2017a. Lietuvių tarmių transkripcija: tradicija ir IPA. Linguistica Lettica, 25, 203–229.
BAKŠIENĖ, R., ČEPAITIENĖ, A., 2017b. Tarptautinės fonetinės abėcėlės taikymo lietuvių tarmių garsams galimybės. Baltistica, 52(1), 105–135. http://dx.doi.org/10.15388/baltistica.52.1.2303
BALČIŪNIENĖ, A., MEILIŪNAITĖ, V., RINKAUSKIENĖ, R., 2019. Kupiškėnų, uteniškių ir panevėžiškių paribio šnektos XXI amžiuje. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla.
BARONI, A., 2013. Eye dialect and casual speech spelling: orthographic variation in OT. Writing Systems Research, 5(1), 24–53. https://doi.org/10.1080/17586801.2013.808155
BEAL, J. C., 2006. Language and Region. London/New York: Routledge.
BLANCHET, Ph., ARMSTRONG, N., 2006. The sociolinguistic situation of ‘contemporary dialects of French’ in France today: an overview of recent contributions on the dialectalisation of Standard French. French Language Studies, 16, 251–275. https://doi.org/10.1017/S0959269506002572
BOWDRE, P. H. Jr., 1964. A Study of Eye Dialect. PhD Dissertation. Florida: University of Florida.
CHAMBERS, J. K., TRUDGILL, P., 2004. Dialectology. 2nd ed. Cambridge: Cambridge University Press.
CLARK, U., 2013. ’Er’s from off: the indexicalization and enregisterment of Black Country Dialect. American Speech, 88(4), 441–466. https://doi.org/10.1215/00031283-2691433
ČEPAITIENĖ, A., 2018. XXI a. pradžios aukštaičių patarmių kaita: gretinamasis geolingvistinis aspektas. Humanitarinių mokslų daktaro disertacija. Vilnius: LKI.
DAMBRAUSKIENĖ, D., 2021. Pietų žemaičių raseiniškių kalbinis pereigiškumas: horizontalusis ir vertikalusis variantiškumas. Humanitarinių mokslų daktaro disertacija. Vilnius: LKI.
DAUGHERTY, L., 1979. The English grapholect and the introductory composition class. College Composition and Communication, 30(2), 134–140.
GILES, H., COUPLAND, N., COUPLAND, J., 1991. Accommodation theory: communication, context and consequence. In H. Giles, N. Coupland and J. Coupland (Eds.). Contexts of Accommodation: Developments in Applied Sociolinguistics. Cambridge: Cambridge University Press, 1–68.
GOEMAN, T., 2000. Naast NORMS ook MYSFS in het veranderende dialectlandschap en het regiolect. In H. Bennis, H. Ryckeboer, J. Stroop (Red.). De toekomst van de variatielinguïstiek. Bundel artikelen aangeboden aan Jo Daan bij gelegenheid van haar negentigste verjaardag = Taal en Tongval, 52(1), 87–100.
INOUE, F., 2022. Style, prestige, and salience in language change in progress. In Y. Asahi, M. Usami, F. Inoue (Eds.). Handbook of Japanese Sociolinguistics, Volume 8. Berlin, Boston: De Gruyter Mouton, 113–149.
KARDELIS, V., 2016. Septyni lietuvių dialektologijos žingsniai. Lietuvių kalba, 13, 1–28. doi: 10.15388/LK.2016.22586.
KARDELIS, V., 2018. Arealinis tipologinis lietuvių tarmių kompleksiškumas. Aukštaičiai. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla.
LABOV, W., 1972. Sociolinguistic Patterns. Philadelphia: University of Pennsylvania Press.
LABOV, W., 2006. The Social Stratification of English in New York City. 2nd ed. Cambridge: Cambridge University Press.
LAMELI, A., 2010. Linguistic atlases – traditional and modern. In P. Auer, J. E. Schmidt (Eds.). Language and Space. An International Handbook of Linguistic Variation. Volume 1: Theories and Methods. HSK Handbücher zur Sprach- und Kommunikationswissenschaft. Berlin, New York: Walter de Gruyter, 576–578.
LEECH, G., SHORT, M., 2007. Style in Fiction: A Linguistic Introduction to English Fictional Prose. Harlow: Pearson Longman.
MEILIŪNAITĖ, V., 2009. Fonetinės pietų panevėžiškių ypatybės XX a. trečiajame ketvirtyje. In A. Leskauskaitė, V. Meiliūnaitė (Sud.). Garsas ir jo tyrimo aspektai: metodologija ir praktika. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 221–234.
MEILIŪNAITĖ, V., 2015. Antano Baranausko tarmių tekstai – kvaziautentiškų tekstų chrestomatija. In V. Ragaišienė, V. Meiliūnaitė (Sud.). Kalbos istorijos ir dialektologijos problemos, t. IV. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 248–258.
MEILIŪNAITĖ, V., 2019. Tarmių gyvybingumo matmenys XXI a. pradžioje. Res Humanitariae, 26, 50–59.
MIKULĖNIENĖ, D., 2018. Lietuvių tarmėtyra: genezė, raida ir paradigminiai lūžiai 1: Ikitarmėtyrinis laikotarpis. Lietuvių tarmėtyros pradžia: tarmių skyrimas, tyrimų perspektyvų užuomazgos ir jų tipai. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras.
MIKULĖNIENĖ, D., 2019. Tarmiškumo bruožų nomenklatūra: nuo tarminių požymių prie tarmiškumo žymenų. Respectus Philologicus, 35(40), 51–62. https://doi.org/10.15388/RESPECTUS.2019.35.40.04
NUESSEL, Fr. H. Jr., 1982. Eye dialect in Spanish: some pedagogical applications. Hispania, 65(3), 346–351. https://doi.org/10.2307/341268
ONG, W. J., 2002. Orality and Literacy: The Technologizing of the Word. London/New York: Routledge.
PICONE, M. D., 2016. Eye dialect and pronunciation respelling in the USA. In V. Cook, D. Ryan (Eds.). The Routledge Handbook of the English Writing System. London/New York: Routledge, 331–346.
PRESTON, D. R., 1985. The Li’l Abner syndrome: written representations of speech. American Speech, 60(4), 328–336.
REDLING, E., 2006. “Speaking of Dialect”: Translating Charles W. Chesnutt’s Conjure Tales Into Postmodern Systems of Signification. Würzburg: Königshausen.
SANKOFF, G., 2006. Age: apparent time and real time. In K. Brown (Ed.). Elsevier Encyclopedia of Language and Linguistics. 2nd ed., Volume 1. Oxford: Elsevier, 110–116.
SCHRAMBKE, R., 2010. Language and space: traditional dialect geography. In P. Auer, J. E. Schmidt (Eds.). Language and Space. An International Handbook of Linguistic Variation. Volume 1: Theories and Methods. HSK Handbücher zur Sprach- und Kommunikationswissenschaft. Berlin, New York: Walter de Gruyter, 88–91.
SEBBA, M., 2007. Spelling and Society. Cambridge: Cambridge University Press.
TROUSDALE, G., 2010. An Introduction to English Sociolinguistics. Edinburgh: Edinburgh University Press.
VILLENA PONSODA, J. A., 2010. Community-based investigations: from traditional dialect grammar to sociolinguistic studies. In P. Auer, J. E. Schmidt (Eds.). Language and Space. An International Handbook of Linguistic Variation. Volume 1: Theories and Methods. HSK Handbücher zur Sprach- und Kommunikationswissenschaft. Berlin, New York: Walter de Gruyter.
VYNIAUTAITĖ, S., 2021. Tarminio požymio statika ir dinamika: žemaičių regresyvinės balsių asimiliacijos atvejis. Humanitarinių mokslų daktaro disertacija. Vilnius: LKI.
BV I – KURILA, G. (Sud.), 2013. Bundanti versmė: tarmiškos kūrybos almanachas. D. I. Vilnius: „Diemedžio“ leidykla.
BV II – KURILA, G. (Sud.), 2014. Bundanti versmė: tarmiškos kūrybos almanachas. D. II. Vilnius: „Diemedžio“ leidykla.
[1]Plg. priešinga – kalbos nykimo (mirties) ideologija (angl. ideology of decay) (Villena Ponsoda 2010, p. 641).
[2]Lietuvių kalbotyros diskurse šis terminas dar neturi vartojimo tradicijos, Anglų-lietuvių kalbų psichologijos žodyne (2013, p. 19) terminui Allegro speech teikiamas lietuviškas terminas greitakalbė.
[3]Siekiant tarmėtyrinio diskurso nuoseklumo, tiriamojoje straipsnio dalyje vartojami tiek paskiri terminai autorius, informantas, tiek ir autorius-informantas.
[4]Galima pridurti, kad Violeta Meiliūnaitė (2015, p. 248–258), vertindama kai kuriuos Antano Baranausko užrašytų tekstų netikslumus, yra aptarusi šnekamosios kalbos užrašymo specifiką, taigi iš esmės yra kėlusi tarminio grafolekto klausimą, bet išsamiau šio diskurso neplėtojo (taip pat žr. Meiliūnaitė 2019); paskirų įžvalgų dėl tarminio kodo autofiksacijos teikė ir kiti tyrėjai (Balčiūnienė, Meiliūnaitė, Rinkauskienė 2019).