Brūkšniuotosios keramikos kultūros vėlyvojo etapo ir išnykimo datavimą sunkina skurdi archeologinė medžiaga. Kai kurie autoriai, bandę datuoti vėlyvąjį kultūros etapą, pateikė plačią galimų datų tarp III ir Va. po Kr. chronologiją. Vėlyvosios datos “tempimas” iki V a. pagrįstas nusistovėjusia tradicija, bet ne konkrečiais datuojančiais radiniais. Nustatyti kultūros išnykimo laiką svarbu dviem aspektais: 1) ar kultūros nykimas vyko kaip jos vidinės raidos išdava, ar ji lėmė gyventojų etninės sudėties pasikeitimas; 2) ar nauja Rytų Lietuvos pilkapių kultūra – tai tiesioginis brūkšniuotosios keramikos kultūros palikimas, ar jos atsiradimą lėmė daug sudėtingesni etniniai procesai.
Daugiamečių tyrinėjimų Kernavėje duomenys, sugretinus juos su kitų Neries baseino paminklų medžiaga, leidžia aptarti iškeltus klausimus naujais aspektais. Aukuro kalno piliakalnyje Kernavėje brūkšniuotosios keramikos kultūros etapo pabaigą žymi gaisro ir sugriovimo sluoksnis su tokiais datuojančiais radiniais kaip Djakovo tipo svareliai (1:3–5 pav.), plokštinio antsmilkinio liejimo forma (1:1 pav.). Analogiška situacija Aukštadvaryje, kur sunykimo etapą žymi taip pat Djakovo tipo svareliai, geležinis ritinis smeigtukas, įvijinis antsmilkinis ir kt., bei Nemenčinėje – plokštinis antsmilkinis (1:2 pav.). Su panašiais reiškiniais susidurta ir kituose vėlyvojo etapo brūkšniuotosios keramikos kultūros piliakalniuose Rytų Lietuvoje – tik kai kurie piliakalniai dar naudojami III a., o objektyviai datuojančių kultūrą IV–V a. radinių tiesiog nėra.
Brūkšniuotosios keramikos kultūros paminklus keičia naujos gyvenvietės, kurioms būdinga grublėtoji keramika. Joje ryškiai išsiskiria trumpas pereinamasis etapas, kai naudojami turintys abiejų keramikos tipų bruožų puodai. Tai neabejotinai įrodo vietinio substrato buvimą tarp naujų gyventojų. Naujos kultūros formavimosi pradžią Kernavėje žymi tokie radiniai kaip romėniškas sidabrinis 161–162 m. po Kr. Marko Aurelijaus denaras (2 pav.), geležinė lankinė segė lenkta kojele (C1b–C2) (3:3 pav.), importinės stiklinės taurės (C2–C3/D, tipas E 230) fragmentas (3:1 pav.). Tai rodo, kad jau tūkstantmečio po Kr. antrąjį ketvirtį galima laikyti naujos Rytų Lietuvos pilkapių kultūros pradžia, bet ne vėlyvuoju brūkšniuotosios keramikos kultūros etapu. Archeologinės ir antropologinės medžiagos analizė rodo, kad formuojantis naujai kultūrai labai svarbus vaidmuo tenka vakarų baltų etniniam elementui. Vadinasi, brūkšniuotosios keramikos kultūros žmonės nebuvo tiesioginiai Rytų Lietuvos pilkapių kultūros protėviai.