Estijos teritorijoje, kaip ir kitose šiaurės Europos dalyse, perėjimas prie žemės ūkio ekonomikos buvo ilgas procesas, apimantis keletą etapų. Žiedadulkių diagramos, išskirtos iš nuosėdų Estijos pajūryje ir salose, rodo, kad javai (miežiai, kviečiai, avižos) čia augo viduriniajame neolite. Tvirtos bendruomenės, kurios vertėsi įvairiopu maisto ieškojimu (sausumos ir jūros žinduolių medžioklė, žvejyba atviroje jūroje ir vidaus vandenyse), perėmė javus ir greičiausiai jų auginimo įgūdžius. Tačiau vargu ar tai įvyko siekiant sumažinti maisto trūkumą. Greičiau žemdirbystės atsiradimo ir saugumo, kuri teikė sėslus didelio masto maisto ieškojimas, sudarantis ypatingą pagrindą ir “garantiją”, leidusią atsirasti žemės dirbimui, priežasčių reikėtų pasidairyti kitur.
Iš pradžių nedidelis domėjimasis žemdirbyste, kuri rodė tipiškos šukinės keramikos kultūros maisto ieškančios bendruomenės (gyvenančios pajūryje ir salose?), tapo svarbiu pragyvenimo šaltiniu virvelinės keramikos kultūroje vėlyvajame neolite. Nuo šio laikotarpio jau gausiai randama tiesioginių ir netiesioginių žemdirbystės įrodymų bei galvijų kaulų. Žemdirbystės vaidmuo buvo toks svarbus, kad lėmė perėjimą prie kitokios gyvenviečių strategijos ir akmens amžiaus kaimo susiskaidymo į smulkesnius vienetus, t. y. ūkio sodybas. Pastarasis gyvenviečių tipas yra būdingas didžiumai Estijos teritorijos beveik visą pirmąją geležies amžiaus pusę (Lang, 2002, p. 13). Nėra visiškai aišku, ar ir kokiu mastu tai sukėlė arba bent jau paskatino migracija, t. y. nauji gyventojai, įgiję žemdirbystės įgūdžių pakeliui į Estijos teritoriją. Anksčiau gana apibendrintai pabrėžiama masine migracija (pvz., Moora, 1956, p. 55; Jaanits et al, 1982, p. 102) buvo pagrįstai imta abejoti (pvz., Estijoje Lang, 1998). Kartu nėra priežasties atmesti mažesnių gyventojų grupių, pavyzdžiui, keleto šeimynų, prisijungimą.
Virvelinės keramikos kultūros pajūrio gyventojai, kitaip nei jų protėviai, kūrė savo gyvenvietes toli nuo artimiausios pakrantės. Krašto gilumoje buvo apgyvendintos įvairios vietos. Čia, taip pat prie vandens, kuriamos gyvenvietės akivaizdžiai išnyko. Estijos teritorijoje greta virvelinės keramikos kultūros gyvavo ir kita, t. y. vėlyvoji šukinės keramikos kultūra, analogiška Skandinavijos duobelinės keramikos kultūrai (pvz., Burenhult, 1999, p. 317–348). Šios skandinavų kultūros gyventojai buvo įsikūrę vandens telkinių pakrantėse ir vertėsi daugiausia maisto ieškojimu. Remiantis šiuo artimu panašumu su skandinavų kultūra (Ablfont et al., 1995, p. 64, 66) galima numanyti, kad, be medžioklės ir žvejybos, Estijos salose buvo auginamos kiaulės. Toks dvilypis kultūrinis ir ekonominis vaizdas išlieka iki pat akmens amžiaus pabaigos. Anksčiausios vėlyvosios šukinės keramikos kultūros datos priskiriamos 2000–1900 m. pr. Kr. (Lang & Kriiska, 2001, p. 92, pav. 1).
Nuklydusių galvijų radiniai ir žiedadulkių diagramos akmens amžiaus pabaigoje ir bronzos amžiaus pradžioje rodo, kad žemdirbių gyvenvietės, be visų kitų, išaugo ir aukštumų plotuose, kurie, ankstesnių tyrimų duomenimis, buvo laikomi apgyvendinti tik I tūkstantmečio po Kr. viduryje (Moora, 1966, p. 129–138). Tad neapgyvendintos liko tik centrinės aukštumų teritorijos. Remiantis dabartine medžiaga neįmanoma nustatyti, ar ir kokiu mastu šukinės keramikos kultūra ir “beveik grynas” maisto ieškojimas toliau gyvavo, tačiau iki kitos epochos, t. y. vėlyvojo bronzos amžiaus, iš kurio surinkta pakankamai pavyzdinių duomenų, išnyko ir kultūriniai, ir ekonominiai skirtumai.