Latgalių ir krivičių arealai formavimosi etape (V–VIII m. e. a.) neturėjo lietimosi taškų. Pirmasis (kaip ir sėlių) susidarė I m. e. tūkstantmečio pirmosios pusės pilkapių su akmenų vainikais kultūros pagrindu, šiaurinėje šios kultūros teritorijos dalyje. Tuo metu krivičiai apgyvendino didžiulę Pskovo ežero, Velikajos upės baseino ir Dauguvos aukštupio gretimų rajonų teritoriją.
IX–XII a. pastebimas latgalių pasislinkimas šiaurės rytų ir rytų kryptimi. Jis užfiksuotas plokštiniais kapinynais su griautiniais kapais ir būdingomis įkapėmis. Tuo pat metu pastebima krivičių, kurių paminklai yra pilkapynai, integracija į Latgaliją. Susidaro sritis, kurioje gyventojai vienu metu laidoja mirusiuosius ir plokštiniuose kapinynuose, ir pilkapiuose. Pilkapių analizė liudija, kad čia latgaliai aktyviai asimiliavo krivičius. Dėl šio proceso Latgalijoje susidarė dvi skirtingos tarmių grupės – sėliška latgalių formavimosi srityje ir sėlių gyvenamojoje teritorijoje ir nesėliška latgalių bei krivičių metizacijos regione. Pavienės latgalių grupės prasiskverbė į krivičių arealą, tai liudija pilkapių ypatumai. Vėliau šios grupės ištirpo krivičių masėje.