Straipsnyje publikuojama senosios Valiūniškių ežervietės pakrantėse vykdytų keleto akmens amžiaus gyvenviečių archeologinių tyrimų medžiaga. Publikacijoje aptariamos mažų vandens telkinių hidrologinės ir morfologinės savybės bei gamtinės sąlygos, reikalingos akmens amžiaus žmonėms apsigyventi. Straipsnyje analizuojama šios vietovės geomorfologija ir jos raida vėlyvajame ledynmetyje ir holocene, detaliai aprašoma tirtų vietų stratigrafija ir ją intensyviai veikę įvairūs eroziniai procesai. Nors tyrimų metu radinių nesurasta gausiai, tačiau tai trumpą laiko tarpą egzistavę objektai, pasižymintys radinių komplekso homogeniškumu. Remiantis tyrimų metu sukaupta informacija ir titnaginio inventoriaus tipologiniais-technologiniais kriterijais bei radioaktyviosios anglies datavimais, gyvenvietės datuojamos finalinio paleolito pabaiga (vėlyvoji Svidrų tradicija, X tūkstm. pr. Kr.), mezolito ir neolito riba (VII–V tūkstm. pr. Kr.) ir ankstyvojo neolito antrąja puse (V tūkstm. pr. Kr.).

Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.