Ostrowski (spausdinama) yra pasiūlęs alomorfus -ǀtai-g : -t# ir -ǀkai-g : -k# (plg. slie. beǀtai-g : bèt’ / bèt ir slie. juǀkai-g : jùk’ / jùk) aiškinti kaip galutinio dvibalsio monoftongizacijos rezultatas, t. y. *be-ǀtai ‘ir tai’ > *beǀtie > beti > bèt’ > bèt. Monoftongizacijos trūkumas beǀtai-g ir juǀkai-g formose aiškinama dviejų procesų relatyvine chronologija:
1) nekirčiuoto /a/ išnykimu prieš -# ir -g(i),
2) monoftongizacija /ai/ > /ie/.
Apokopė /a/ prieš -# įvyko anksčiau negu sinkopė /a/ prieš -gi. Formos *juoǀkaja-gi > *juoǀkai-gi keitimas atsirado tik pasibaigus /ai/ > /ie/ monoftongizacijai. Straipsnyje paeiliui aptariami trys pavyzdžiai su postpoziciniu -ti: priešdėlis ati-, dalelytė tàskati ir s. lie. jungtukas idanti(g). Autoriaus nuomone, kiekvienu atveju -ti etimologiškai yra susijęs su bevardės giminės įvardžiu taĩ. Siūlomą aiškinimą patvirtina tarminė tì ‘tai’ (LKŽ t. 16, 160) forma, kuri lietuvių prieveiksmio čià < *tj-ā etimologijai atveria naujas parspektyvas.
This work is licensed under a Creative Commons Attribution 4.0 International License.