Akustinių požymių koreliacijos svarba lietuvių kalbos priegaidžių skyrimui

Santrauka

Šiame tyrime iš naujo gvildenamas lietuvių kalbos tarmių priegaidžių (šįkart ilgųjų balsių) skyrimo klausimas. Pasitelkus eksperimentinę medžiagą iš šiaurinių žemaičių telšiškių tarmės, bandyta užčiuopti koreliacinius akustinių požymių (balsių trukmės ir pagrindinio tono) ryšius ir jais grįsti priegaidžių diferenciaciją. Įvairiais rakursais palyginus turimus duomenis, pastebėta, kad ilgųjų balsių kiekybė ir pagrindinio tono kitimo staigumas nėra savarankiški parametrai. Panaudotoji matematinė duomenų analizavimo alternatyva atskleidė, kad balsių trukmė yra atvirkščiai proporcinga santykiniam tono kitimo staigumui (kuo balsio trukmė didesnė, tuo kitimas yra lėtesnis, ir priešingai, – kuo trukmė mažesnė, tuo kitimas staigesnis). Pastebėtos tendencijos verifikuotos ir statistinės analizės rodiklių. Galutinai įsitikinta, kad cirkumfleksinė šiaurinių žemaičių priegaidė pagrįstai mokslininkų nuo seno vadinama tęstine (dėl lėtesnio tono kitimo), o akūtinė – staigine (dėl intensyvesnės tono kitimo dinamikos).