Intonacijos įtaka akustinei priegaidžių raiškai: eksperimentinis latvių bendrinės kalbos tyrimas

Santrauka

Straipsnyje, remiantis latvių bendrinės kalbos medžiaga, analizuojamas fonetinės priegaidžių ir frazės intonacijos sąveikos mechanizmas. Iš pradžių aptarus fonologines šios srities tyrimų problemas, argumentuota pasirinktoji tyrimo metodika – nuspręsta kalbamųjų prozodinių elementų akustinį ryšį apibūdinti rodikliais, gaunamais tiriamuosius objektus (su viena ar kita priegaide tariamų balsių tono kontūrus) skaidant į skirtingas laiko atkarpas. Priegaidžių diferencialumo lygmuo ir pobūdis nagrinėtas įvairiomis intonacinėmis sąlygomis: varijuota intonaciniais tipais, minimaliųjų porų (zâle „žolė“ – zãle „salė“; plâns „plonas“ – plãns „planas“) narių pozicijomis frazės kirčio (t. y. stiprioji / silpnoji frazės pozicija) ir centro (frazės inicialė, medialė arba finalė) atžvilgiu. Iš gautųjų duomenų padaryta keletas bendrojo pobūdžio išvadų. Pirma, akustinė priegaidžių raiška sietina su funkciniu jų krūviu frazėse ir poreikiu išskirti, pabrėžti kažkurio sakinio elemento dalykinį turinį. Antra, tiesioginį neigiamą frazės intonacijos poveikį priegaidėms loginio kirčio pozicijoje atspindi tono kontūrų suvienodinimas pagal bendrąją kitimo kryptį ir pobūdį. Trečia, priegaidės laikytinos veiksniu, vienaip ar kitaip modifikuojančiu frazės intonacijos implikuojamą bendrąjį akustinės energijos kiekį, jos kaitos laipsnį ir kryptį.