Straipsnyje aprašomi 1591 m. Jono Bretkūno Postilėje (BP), 1599 m. Mikalojaus Daukšos Postilėje (DP) ir Konstantino Sirvydo Punktuose sakymų (I – 1629, II – 1644) (SP) vartojami sudėtiniai prijungiamieji laiko sakiniai su ribos reikšmės jungiamaisiais žodžiais1 . Tiriamieji liturginiai tekstai2 priklauso trims senųjų raštų kalbos variantams3, todėl jiems būdingi panašūs jungiamųjų žodžių grafiniai, morfologiniai ir darybiniai variantai laikomi to paties jungiamojo žodžio atmainomis. Pavyzdžiui, jungiamojo žodžio kol variantais laikomos kolei / kolai, ikkolei / ikkolai, pakolei / pakolai formos, jungiamojo žodžio neg variantais – (pirm) neg(i) / neng / nei(g). Sakiniai su vieno jungiamojo žodžio variantais nagrinėjami kartu ir sudaro vieną laiko sakinių šeimą. Aprašant kiekvieną laiko sakinių grupę dėmesys kreipiamas į vartojimo dažnumą (pateikiamas absoliutinis ir santykinis dažnumas), aptariami tą pačią semantinę funkciją atliekantys jungiamųjų žodžių variantai, apibūdinama sakinių su skirtingais jungiamaisiais žodžiais semantika ir gramatinė struktūra (dėmenų tvarka, tarinių raiška – laiko ir veikslo formos, modalumo aspektai, atliepiamieji žodžiai ir pan.)

Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.