Straipsnyje į baltų „prokalbę“ bandoma žiūrėti kaip į centrinę ide. arealinio bendrumo dalį prieš pat ide. „prokalbės“ skilimą. Todėl visi pagrindiniai procesai, vykę joje anuo metu, laikytini bendraindoeuropietiškais. Keliama mintis, kad tai buvo pereinamasis laikotarpis tarp ergatyvinės („aktyvinės“) ir nominatyvinės epochų ir kad tuo laikotarpiu deklinacijos sistemoje egzistavo kombinuojamieji linksniai, galėję aptarnauti tiek ergatyvinę, tiek nominatyvinę sandarą. Mėginama paaiškinti akuzatyvo nazalinio formanto kilmę iš archainio postpozicinio determinanto, kuris kiek ankstesnėje ide. „prokalbės“ epochoje buvo išriedėjęs į gyvųjų daiktų rodiklį. Remiantis visu tuo, pateikiamos ano meto baltų deklinacinių paradigmų rekonstrukcijos. Gale aptariama vėlesnių (nominatyvinių) laikų baltų -o-kamienio genityvo problema, spėjant, kad gen. -as egzistavęs tiek vakarų, tiek rytų baltuose, o BPT pe͡nega yra partityvinė forma. Rytų baltuose o-kamieno partityvo forma ėmė reikšti genityvą, išstumdama ankstesnę genityvinę -as.
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.