PASTABA APIE KELIS BALTŲ-SLAVŲ GALININKUS
Reziumė
Aptariami baltų-slavų o- ir ā-kamienų galininkai. Teigiama, kad šių kamienų galininkai turėjo bendras formas: vienaskaitoje -an, o daugiskaitoje -ans. Slavų prokalbėje *-an žodžio gale virto į *-йп. Prieš sekančio žodžio pirminį priebalsį *-йп > -Q; prieš sekančio žodžio pirminį balsį *-ŭn > -й. Galūnė -Q virto ā-kamieno galūne; galūnė -ŭ virto o-kamieno galūne. Bet iš pradžių jie buvo tik sandhi dubletai. Slavų prokalbėje *-ans >-y. Baltų kalbose vienaskaitos galūnė *-an bendra o ir ā-kamienams. Prūsų kalboje daugiskaitos galūnė -ans bendra o ir ā-kamienams. Rytinių baltų o-kamieno daugiskaitos galininkas yra naujadaras, kilęs iš u-kamieno daugiskaitos galininko, kuris turi tą pačią galūnę. Įvardžiuotinio būdvardžio galininko morfema -uos-, fonologiška (uas), yra analogiška transformacija vardininko morfemos -ie- pavyzdžiu. Apskritai, įvardžiuotiniuose būdvardžiuose priešpaskutinė morfema visada turi ilgą balsį ar dvibalsį (jeigu fonetiškai galima), -uos- yra tik morfemos alternantas (морфемный алтернант), reikalingas priešpaskutinėje žodžio padėtyje. Galimas daiktas, kad prūsų kalboje šie galininkai turi labai senas galūnes (plg., pvz., hetitų kalbos vienaskaitos a-kamieno galininką), o kitose indoeuropiečių kalbose randame naujadarus.
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.