Priverčiamoji migracija, kaip represinės politikos priemonę, bolševikų režimas naudojo ir XX a. trečiajame–ketvirtajame dešimtmečiais. Pirmosiomis trėmimų iš Ukrainos į tolimus šalies rajonus aukomis tapo subuožinti valstiečiai. Jie sudarė pirmąjį masinį kontingentą, reikalingą valstybės vykdomai specialiosios kolonizacijos politikai įgyvendinti. Būtent valstybė siekė negyvenamus ir mažai gyvenamus šalies rajonus „įsisavinti“ prievartiniais perkėlimai . Šia politika siekta išspręsti iškart dvi užduotis: pašalinti iš europinės dalies „nepatikimus“ gyventojus ir išnaudoti pigią darbo jėgą – daugybės žmonių, kurių teisės suvaržytos, darbą.
Šis darbas apsaugotas Creative Commons priskyrimo 4.0 viešąja licencija.