Straipsnyje nagrinėjama okupacinės kariuomenės įtaka aneksuotai Lietuvai per karinių ir vietos valdžios institucijų santykius. Taip pat analizuojama, kaip pagal karinės doktrinos pokyčius kintantys kariniai bei kariniai-socialiniai poreikiai buvo patenkinami vietiniais ištekliais: žeme, butais, maisto produktais, mediena. Atskleidžiami karinių reformų socialiniai padariniai 1955– 1956 m. ir 1960–1962 m., vietos valdžios ir karinių struktūrų bendradarbiavimas vykdant pasirengimo branduoliniam karui planus, įgyvendinant visuotinės karinės prievolės įstatymą.

Šis darbas apsaugotas Creative Commons priskyrimo 4.0 viešąja licencija.