I. N. Loboika, Vilniaus universiteto rusų kalbos ir literatūros profesorius, eidamas tas pareigas 1821–1832 m., įdėjo svarbų įnašą į rusųlenkų-lietuvių kultūrinių ryšių vystymąsi. Jo, kaip universiteto profesoriaus, veikla pasireiškė dviem kryptimis. Pirma, jis padėjo daug pastangų rusų kalbos dėstymui pagerinti, organizuodamas atitinkamo vadovėlio išleidimą ir rusų-lenkų kalbų žodyno paruošimą; be to, jis paruošė ir 1827 m. išleido rusų kalbos gramatiką su paraleliniais rusų ir lenkų kalbų tekstais. Dėstymą pagerinti padėjo taip pat tai, jog Loboika įvedė senosios slavų kalbos, lyginamosios rusų, lenkų ir senosios slavų kalbų gramatikos kursus, kurių nedėstė jo pirmtakas I. Černiavskis.
Antra, atvykęs į universitetą, jis tuoj pradėjo energingai veikti rusų ir lietuvių bei lenkų kultūrų atstovų tarpe, siekdamas užmegzti su jais ryšius. Jis palaikydavo glaudžius ryšius su I. Leleveliu, M. Bobrovskiu, I. Danilovičiumi, apie kurių mokslinę veiklą informuodavo savo bičiulius rusus. Jis taip pat buvo artimai pažįstamas ir su to laikotarpio lietuvių švietimo veikėjais: Kiprijonu Nezabitausku, kuris paruošė jam raštu atsakymus į eilę klausimų apie tuometinį Lietuvos būvį, taip pat, reikia manyti, paruošė ir atsišaukimą į lietuvių tautą dėl senovės paminklų rinkimo; jis draugauja su M. Chlevinskiu, iš kurio gauna raštu kelionės po Lietuvą instrukciją; su D. Poška, kurio veikalo “Kaimiečio žemdirbio mąstymai” pirmąją redakciją siunčia F. Bulgarinui į Peterburgą, kad ji būtų išversta ir išleista rusų kalba; su L. Uvainiu, kurio veikalu apie Lietuvos etimologiją žavisi; su Stankevičiumi ir kt.
Nors Loboikos mokslinės veiklos rezultatai buvo gana kuklūs, tačiau jis, aktyvus rusų, lenkų ir lietuvių kultūros veikėjų bendradarbiavimo tarpininkas, Vilniaus universiteto istorijoje turi užimti deramą vietą.