Tarybinėje kalbotyroje pridūrimas aiškinamas dvejopai: vieni kalbininkai jį laiko loginių-semantinių santykių rūšimi, o kiti pridūrimą iškelia kaip trečiąji sintaksinių santykių tipą – šalia sujungimo ir prijungimo.
Pateiktame straipsnyje autorius, pasiremdamas lietuvių kalbos faktais ir kitų kalbininkų iškeltomis pridūrimo ypatybėmis, mėgina pagrįsti teiginį, kad pridūrimas – tai emocinis-ekspresyvinis santykis, kuris negali būti laikomas nei loginiu-semantiniu, nei sintaksiniu santykiu. Su šiais pastaraisiais santykiais pridūrimas yra susijęs, bet nėra sutapęs.
Keliamasis požiūris grindžiamas visų pirma tuo, kad pridūrimo santykis pastebimas ir tarp vienarūšių sakinio dalių, ir tarp sudėtinio sakinio (sujungiamojo ir prijungiamojo) komponentų, ir tarp savarankiškų sakinių, kas nebūdinga sintaksiniam santykiui (sujungimui ir prijungimui). Tai nėra ir loginis-semantinis santykis todėl, kad yra konstrukcijų, kurios, pasakydamos laiko, priežasties, sąlygos ir kt. santykius, kartu išreiškia ir pridūrimą, kuris tėra tik fakultatyvinis reiškinys ir pažymi tam tikrą netikėtumą, staigumą.