Straipsnyje naujai sugrįžtama prie literatūrologės, profesorės Vandos Zaborskaitės gyvenimo, jos laikysenos sudėtingu laikotarpiu. Pristatomi Profesorės darbo metai Vilniaus pedagoginiame institute (1966–1994). Reflektuojama garsioji Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedros veikla, raganų medžioklė, lėmusi Zaborskaitės atėjimą į Pedagoginį institutą. Pagrindiniai straipsnio tyrimo šaltiniai – Vilniaus pedagoginio instituto (vėliau – Vilniaus pedagoginio universiteto, Lietuvos edukologijos universiteto) Lietuvių ir užsienio literatūros katedros protokolai, taip pat publikuoti Vandos Zaborskaitės egodokumentai – korespondencija knygoje Tai aš, rašau... (2019) ir dienoraščiai knygoje Dienoraščiai 1941–2010 (2019). Lietuvių ir užsienio literatūros katedros archyvas saugomas Vilniuje, dabartinėje Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijoje. Vandos Zaborskaitės asmens bylą, esančią šiame archyviniame fonde, sudaro 100 lapų. Beveik trisdešimt Zaborskaitės darbo metų Vilniaus pedagoginiame institute atspindi ir asmenybės kaitą, ir Lietuvos ėjimą laisvės link. Probleminį klausimą, kuris keliamas straipsnyje, perteikia pavadinime įrašyta Zaborskaitės citata iš jos interviu – „peržengti kaustančias ribas“. Straipsnio autorei rūpi, kaip ir kokias ribas peržengė Vanda Zaborskaitė. Ar visos ribos yra peržengiamos ir kaip ribų (ne)peržengimas kuria naujas ribines situacijas?
Šis darbas apsaugotas Creative Commons priskyrimo 4.0 viešąja licencija.