Lietuviškojo popromano atvejis: Jurgos Ivanauskaitės romanas Mėnulio vaikai vokiškosios Popliteratur kontekste
Straipsnyje, pasitelkiant vokiškosios Popliteratur teorinius principus, analizuojamas Jurgos Ivanauskaitės romanas Mėnulio vaikai (1988). Remiantis Moritzo Baßlerio, Carsteno Ganselio ir kitų teoretikų įžvalgomis, tiriamos keturios pagrindinės estetinės strategijos: archyvavimo poetika, savęs inscenizavimas, dabartiškumo fiksavimas ir postpaauglystės ritualai. Analizė atskleidžia, kad romanui būdingi esminiai Popliteratur bruožai: kultūrinių artefaktų katalogavimas, tapatybės konstravimas per performatyvius vaidmenis, kartos Zeitgeist dokumentavimas ir „postpaauglių“ maištas prieš visuomenės normas. Romano personažai, įstrigę tarp paauglystės ir suaugusiųjų pasaulio, kuria alternatyvius iniciacijos ritualus, dažnai savidestrukcinius. Vėlyvojo sovietmečio kontekstas suteikia šioms strategijoms savitą turinį ‒ vartojimo kultūros vietą užima kultūrinis kapitalas, o žaidybinis santykis su tapatybe transformuojasi į egzistencinę pasipriešinimo praktiką. Straipsnyje parodoma, kad Popliteratur koncepcija leidžia išvengti tradicinės lietuvių kritikos dichotomiško vertinimo ir siūlo lietuvių populiariosios literatūros tyrimams produktyvią analitinę prieigą.
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.