XX amžiaus pradžios Kazanės totorių periodiniai leidiniai apie Lietuvos musulmonus

Santrauka

Straipsnyje nagrinėjamos totorių periodinės spaudos (iki 1917 m.) publikacijos apie Lietuvos ir Lenkijos musulmonų istoriją. Atkreiptas dėmesys į Džjamaletdino Aleksandrovičiaus tekstą, parašytą totorių kalba, kuris buvo paskelbtas 1906 m. vasarį dviejuose „Kazan mohbire“ (Kazanės biuletenis) laikraščio numeriuose. Straipsnis, pavadintas „Lietuvos (Lenkijos) totorių musulmonų kilmė. Istorijos puslapis“, tapo gerai žinomo šio autoriaus traktato „Lietuvos totoriai“ pagrindu. Šį veikalą Dž. Aleksandrovičius 1926 m. išleido Baku. Šios publikacijos vertė yra ta, kad ji rodo, jog Kazanės totoriai turėjo galimybę susipažinti su autoritetingo tyrėjo požiūriu dvidešimčia metų anksčiau, nei dauguma Rusijos skaitytojų.
Žurnale „Shura“, kurį redagavo iškilus mokslininkas ir teologas Rizaetdinas Fakhretdinas (1856–1936), buvo paskelbta daug įsidėmėtinų straipsnių apie musulmonus Lietuvoje. Jusufas Akchura ir R. Fakhretdinas analizavo tokias temas kaip Žalgirio mūšis, Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas ir chanas Tochtamyšas. Fatikhas Karimi rašė apie totorių Studziankos kaimą Lenkijoje. Autorius G. F., remdamasis keliais istoriniais faktais, padarė išvadą, kad Lietuvos totoriai Rusijos imperijoje buvo „lojalumo, paslaugumo ir pilietinio sąmoningumo pavyzdys“.
R. Fakhretdinas 1915 m. žurnalo „Shura“ dvidešimtajame numeryje informavo skaitytojus, kad į Orenburgą atvyko grupė Lietuvos totorių, Pirmojo pasaulinio karo pabėgėlių. Šio straipsnio autorius taip pat rašė, jog „vietinių gyventojų noras geriau susipažinti su šių musulmonų, apsirengusių kaip rusai ir kalbančių rusų kalba, istorija, yra visiškai suprantamas“. Pirma jis pateikė išsamią informaciją apie Lietuvos teritoriją, besidriekiančią per kelias Rusijos gubernijas, apie lietuvius, jų kalbą ir religiją. Toliau paminėjo kelis išsamius faktus apie „Totorių pulkus“ didžiojo kunigaikščio Vytauto kariuomenėje (vėliau totorių pulkai buvo vadinami „ulonais“). R. Fakhretdinas pasiūlė teoriją, kad Lietuvos totoriai atsirado susiliejus Volgos ir Krymo totoriams. Jis teigė, kad karaimams, atvykusiems iš Krymo į Lenkiją, pavyko išlaikyti savo gimtąją kalbą, nes jie turėjo galimybę persikelti su visa savo šeima, o totoriai musulmonai kariai atvyko į Lietuvos teritoriją vieni ir jau čia vedė vietines moteris. Dėl to jie prarado gimtąją kalbą. Nagrinėdamas to laikotarpio Lietuvos totorių gyvenimo sąlygas, R. Fakhretdinas iškėlė aktualią problemą: Rusijos imperijos muftiatai ir religinės tarybos neskyrė pakankamai dėmesio Lietuvos totorių rūpesčiams. Diskusija buvo pratęsta laikraštyje „Vakyt“ (Laikas), kuriame buvo paskelbta džiugi žinia, kad Orenburgo totoriai savarankiškai organizavo medžlisą (susirinkimą), kurio metu pavaišino pabėgėlius iš Lietuvos. Totorių žurnalistai negalėjo nuslėpti savo džiaugsmo, kad jų tautiečiai širdingai sutiko giminingus totorius, kurie buvo išsibarstę po užsienio šalis, ir po keturių šimtų išsiskyrimo metų kraujo ir tikėjimo broliai pagaliau susitiko.