Musulmonų bendruomenė, kurios narių daugumą sudarė etniniai totoriai, tarpukario Lietuvoje buvo menkai žinoma etnokonfesinė mažuma, kuriai tačiau teko dideli iššūkiai. Visų pirma, apie pusę tūkstančio metų gyvenę kaip viena bendruomenė buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės totoriai, atsidūrę kelių priešiškų nacionalinių valstybių teritorijose, turėjo adaptuoti ar net perkurti savo tapatybę, kad prisitaikytų prie naujos sociopolitinės realybės. Taip susiformavo Lietuvos totorių tapatybė, kitokia nei Lenkijos ir Baltarusijos totorių tapatybės. Deja, kuriant naują tapatybę, kaip rodo išlikusi archyvinė medžiaga, pačių Lietuvos totorių dažnai perdėtai pabrėžtinai būdavo menkinami kitose nacionalinėse valstybėse likę bendratikiai tautiečiai. Tas ypač pasakytina apie Lenkijos, kuriai tuo metu, beje, priklausė ir Vilniaus kraštas, totorius. Taigi, dviejų nesutariančių valstybių tarpusavio santykių kompleksiškumas tiesiogiai persikėlė į platesnės totorių bendruomenės vidinių santykių lygmenį. Antra, istoriškai vietinėms bendruomenėms buvus savarankiškoms ir realiai nepavaldžioms jokiai vietinei ar išorinei valdžiai, Lietuvos Respublikoje likusios vietinės provincijų bendruomenės bet kokia kaina siekė išlaikyti savo nepriklausomybę taip žlugdydamos laikinojoje sostinėje naujai suformuotos musulmonų organizacijos Lietuvos musulmonų bendruomenių vienijimo pastangas. Tuo pačiu metu išryškėjo ne tik totorių nutautėjimo (asimiliacijos), bet ir prasidėjęs jų atšalimo nuo religijos procesas – esama archyvinė medžiaga leidžia pajusti, kad Lietuvos musulmonų bendruomenės tarpukariu ne(be)buvo religiškai uolios – net naujoji Kauno mečetė neturėjo pastovaus imamo, tad penktadieniniai meldimaisi vykdavo nereguliariai, o kitomis savaitės dienomis mečetė net nebūdavo atidaryta, o per karą apniokota Vinkšnupių mečetė taip ir nebuvo suremontuota.
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.
