Pirmųjų pažodinių Korano vertimų istorinė apžvalga (remiantis tiurkų kalbų medžiaga)

Santrauka

Šiame straipsnyje pirmieji pažodiniai Korano vertimai nagrinėjami ne kaip islamo ar Korano, bet kaip lingvistinių studijų objektas. Šiuose tekstuose slypi labai svarbūs tiurkų kalbų istorijos elementai. Kitaip tariant, tiurkologams šie unikalūs šaltiniai (Korano vertimai) lyginamosios istorinės gramatikos požiūriu yra įtikinamiausi.
Korano vertimo problema tapo aršių diskusijų tarp musulmonų mokslininkų tema. 
X–XI a. susiklostė situacija, kai musulmonai ne arabai pradėjo skirti mažiau dėmesio arabų kalbos mokėjimui, nors jų protėviai mokėjo šią kalbą, arba iš viso manė, kad nėra būtina mokytis šios kalbos dėl kalifato galios ir įtakos silpnėjimo. Atsirado poreikis versti Šventąją Knygą ir jos komentarus į suprantamas kalbas. Reikėtų priminti, kad pirmuoju mus pasiekusiu raštiškai užfiksuotu komentarų vertimu į persų kalbą yra laikomas teksto „Tafsir“ at-Tabari vertimas, kurį samanidų Chorasano ir Transoksianos valdovo Mansuro I (350–366/961–976) pavedimu atliko grupė mokslininkų teologų.
Mansuras b. Nuhas subūrė visus žinomus teologus iš Bucharos, Samarkando, Balcho, Ferganos ir kitų vietų. Jie savo ruožtu išrinko labiausiai išsilavinusius ir geriausiai pasiruošusius asmenis, kurie galėtų atlikti vertimą.
Pirmasis Korano vertimas į farsi kalbą buvo atliktas IV a. (pagal hidžros kalendorių) mokslininkų iš Transoksianos iniciatyva. Tie patys mokslininkai išvertė Koraną ir į senovės tiurkų kalbą. Taigi Koranas buvo išverstas į farsi ir senovės tiurkų kalbas vienu metu arba šiuos vertimus skyrė neilgas laiko tarpas.
Įdomu, kad beveik tuo pat metu, kai Anatolijoje nyko vertimo tradicija, atsirado pažodinis Korano vertimas į slavų kalbas. Galima daryti prielaidą, kad Anatolijos (t. y. tiurkų osmanų) kultūros įtaka galėjo prasiskverbti į Rytų Europą per totorius po to, kai Anatolijoje sunyko pažodinio Korano vertimo tradicija.
Kyla daugybė klausimų, susijusių su Anatolijos ir Rytų Europos komunikavimo lygiu ir stiprumu. Ar Anatolijos patirtis galėjo būti šio pažodinio vertimo metodo šaltinis? Norint rasti atsakymą, reikia atsakyti į šiuos klausimus:
1. Pirmiausia, reikia lyginti darbus vertimo technikos požiūriu, paskui nustatyti šios įtakos laipsnį ir stiprumą. Žinoma, kad pirmųjų tiurkiškų vertimų šaltinis buvo persiškas vertimas. O kokia kalba buvo vakarų slavų vertimo šaltinis?
2. Ar yra panašumo tarp vertimo klaidų tiurkiškuose ir vakarų slavų tekstuose?
3. Ar vakarų slavų vertimuose galima rasti kokių nors islamo kilmės sektų pėdsakų ir ar šie pėdsakai sutampa su analogiškais tiurkiškuose tekstuose? Sunitų ar šiitų? Tada galima sužinoti, kokia kalba buvo rašytas vertimo į vakarų slavų kalbą šaltinis. Jeigu yra kurios nors sektos pėdsakų, hipotezė „tiesioginis vertimas iš arabų kalbos“ (P. Suter) būtų nepagrįsta.