Šiame straipsnyje analizuojama Patarlių knyga (Šventojo Rašto Senasis Testamentas), kurią parengė spaudai Mykolas Firkovičius ir 2000 m. paskelbė Ankaroje, Turkijoje. Tai yra Lietuvos karaimų bendruomenės ypač vertinama knyga, padedanti skiepyti jaunimui tikėjimo ir moralės normas. Tiurkai dažnai keitė kultūrinę aplinką ir religiją, todėl jie išvertė visas Šventąsias knygas tų religijų, kurias perėmė. Kai kuriose religijose savo gimtąją kalbą jie vartojo kaip maldos kalbą. Panaši praktika buvo būdinga jau Uigurų kaganato laikais. Karachanidų valstybės laikais tiurkai priėmė islamą ir išvertė Koraną, kipčiakai priėmė krikščionybę, bet savo maldos namuose / bažnyčiose vartojo turkų kalbą. Karaimai priėmė judaizmą ir taip pat išvertė Šventuosius raštus į savo gimtąją kalbą. Dalis idiomų ir religinių terminų, aptinkamų šiuose išverstuose tekstuose, yra tie patys, kurie vartojami koktiurkų (senovės tiurkų) kalba rašytuose tekstuose.
Mums žinomais tiurkų kultūros laikotarpiais egzistavo du labai dažnai besikeičiantys elementai, kurie galėjo daryti tiesioginę įtaką nacionalinės kultūros raidai. Pirmasis elementas yra religija, o antrasis – rašybos sistema ir abėcėlė, glaudžiai susijusios su religija. Esama daug priežasčių, lėmusių dažną ir lengvą šių dviejų elementų kismą. Tačiau, mūsų manymu, dvi pagrindinės priežastys – tai pasikeitusi aplinka ir gebėjimas adaptuotis. Aplinkos pokyčiai veikė sėslų gyvenimą, t. y. vyko „akumuliacija“. Vis dėlto didesnį poveikį darė išorinės aplinkybės. Lengvas šių elementų keitimas turėjo neigiamų padarinių, lėmė kultūros trūkinėjimą, o tai vėliau sukėlė asimiliaciją. Rytų Europos istorijoje yra daug panašių pavyzdžių.
Saliamono patarlės, kurias paskelbė Mykolas Firkovičius, straipsnyje nagrinėjamos religinių idiomų požiūriu. Teksto sintaksės struktūra prieštarauja tiurkiškam sintaksės modeliui. Šiuo aspektu šis darbas yra panašus į keturiasdešimties hadisų (pranašo Mahometo pasisakymai) vertimą, kur XIII a. atliko Nehcü’l-Ferâdis. M. Firkovičiaus parengto teksto analizė rodo, kad jame yra arabiškų ir persiškų skolinių, kurie vartojami islamiškoje aplinkoje. Taip pat pasitaiko hebrajiškų žodžių. Didžiąją dalį hebrajiškų skolinių sudaro tikriniai vardai.
Tiriant tekste vartojamą žodyną, susidaro įspūdis, kad tekstas buvo parašytas islamiškoje aplinkoje. Daroma prielaida, kad, nors karaimai išpažįsta kitą religiją, jiems didelę įtaką darė musulmonai, kalbantys tiurkų kalba, tarp kurių gyveno karaimai.
Tekste pasitaiko labai mažai krikščioniškos aplinkos žodžių, tačiau jame vartojama daug religinių idiomų iš arabiškos ir persiškos islamo aplinkos. Šie žodžiai, savo ruožtu, buvo pasiskolinti iš tiurkiškai kalbančių kaimynų. Akivaizdu, kad tai yra gebėjimo suprasti tos pačios kalbos skirtingus dialektus padarinys.
Straipsnyje daroma išvada, kad arabiškų ir persiškų skolinių vyravimas rodo aplinką, kurioje gyveno karaimai.
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.
