Islamas diasporoje (Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės totorių musulmonų atvejis)

Santrauka

Totoriai musulmonai nuo pat atsiradimo Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, t. y. nuo XIV a. pabaigos, sudarė diasporą arba bendruomenę, išsibarsčiusią tarp vietinių LDK gyventojų, besiskiriančią nuo jų kilme, kultūra, kalba, religija ir pan. Skirtingais laikotarpiais totorių musulmonų skaičius sudarė nuo kelių iki keliolikos tūkstančių žmonių. Tokios diasporos likimas paprastai priklauso nuo daugybės tiek išorinių, tiek vidinių veiksnių ir sąlygų, nuo asimiliacijos ir desimiliacijos tendencijų. Tačiau tam tikras istorinis fenomenas yra tai, kad totorių etninė kultūrinė grupė daugiau kaip šešis šimtus metų išliko Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir išlaikė suvokimą, kad vyraujančioje kultūrinėje, kalbinėje, religinėje aplinkoje jie yra kitokie ir saviti. Tiesa, daugiau kaip per šešis šimtus metų totoriai patyrė stiprią inkultūraciją, prarado etninę kalbą, pamiršo stepių tradicijas, papročius ir gyvenimo būdą. Tačiau jie išliko ir iki šių dienų išsaugojo didžiausią vertybę – savo tėvų religiją islamą. Straipsnyje ne tik įvairiais aspektais aptariama Lietuvos totorių inkultūracija, bet ir parodomas panašių mažumų grupių likimas kitose visuomenėse ir kultūrose, pavyzdžiui, Ispanijos moriskų, Albanijos bejtedžinų, Bosnijos musulmonų ir pan.