Kahinas? Šamanas? Burtininkas? Kaip tapti faldžėjumi (pagal Aleksandrovičiaus chamailą)

Santrauka

Praeityje faldžėjus buvo viena simboliškiausių Lenkijos ir Lietuvos totorių socialinio bei religinio gyvenimo figūrų. Tačiau totoristikos tyrimuose faldžėjams buvo skiriama palyginti mažai dėmesio, o juose esanti informacija pirmiausia yra aprašomojo ir istorinio pobūdžio. Šiame straipsnyje pateikiamo tyrimo tikslas – išsiaiškinti, kas yra faldžėjus, lyginant jį su kitais panašiais veikėjais (žiniuoniais, burtininkais ir pan.) slaviškoje, arabiškoje ir tiurkiškoje tradicijose. Atspirties taškas yra pradedančiojo faldžėjaus apibūdinimas XIX a. rankraštiniame Aleksandro Aleksandrovičiaus iš Asmalavo (Naugarduko apskritis) chamaile. Chamailo kopija saugoma Varšuvos universiteto Orientalistikos studijų fakulteto bibliotekoje.
Faldžėjus, dar vadinamas „siufkačiumi“, galėjo būti vyras ir moteris. Jis buvo „raganius“ mėgėjas, naudojo liaudies mediciną, vertėsi būrimu, net buvo šarlatanas. Jo pirmasis pavadinimas yra kilęs iš turkiško žodžio falcı – „būrėjas“ (arab. fal = [geras] pranašystė + turkiškas priešdėlis, nurodantis profesiją / užsiėmimą). Kitas vardas yra onomatopėjiškos kilmės – nuo specifinio pūtimo būdo („siufkanie“), naudojamo magijoje, dažnai lydimo spjūvio. Abu pavadinimai papildo vienas kitą ir kartu pabrėžia du svarbiausius faldžėjaus veiklos momentus. Pagrindinė faldžėjaus funkcija buvo būrimas („falo atidarymas“). Iš visų falų svarbiausias yra musulmonų Šventojo Rašto falas, taip pat svarbūs septinių ir dvylikos planetų falai. Faldžėjai taip pat taikė skirtingas falų praktikos formas, pavyzdžiui, būrimą pagal paukščių skrydį. Ligi šiol faldžėjus tarpukario laikotarpiu tyrė tik Stanislovas Kričinskis ir Mustafa Aleksandrovičius. Jie yra palikę vertingų aprašymų. Remdamasis jų užrašais ir Aleksandrovičiaus chamaile aprašyta procedūra, „kaip tapti faldžėjumi“, atlikau šio fenomeno tyrimą etnologiniu ir religiniu požiūriu.
Kas buvo faldžėjus? Atrodo, kad į šį klausimą nėra aiškaus atsakymo. Faldžėjus / siufkačius, kad ir kaip jį gerbtume, yra toks pat nevienareikšmis, kaip Lenkijos ir Lietuvos totorių literatūra, jų islamas ir visa kultūra. Jam suteikiamos anapusinio pasaulio veikėjų, aptinkamų daugelyje kultūrų, turinčių sąlytį su Lenkijos ir Lietuvos totoriais, galios, tačiau jis negali būti tapatinamas nė su vienu jų. Jo praktikuojami ritualai – patikrinti naujomis kultūrinėmis aplinkybėmis – yra kilę iš šamanų gebėjimo burti ir jo ryšio su simboliniu šarlatanizmu, būdingu iki islamo laikotarpio arabų pranašams. O šamanui, kahinui (pranašui), būrėjui, šarlatanui ir netgi burtininkui būdingi bruožai yra pasisavinti iš slavų aplinkos. Susiedamas „pranašišką mediciną“ ir „Korano gydymą“ faldžėjus asimiliavo elementus, leidusius sukurti sinkretišką personažą, kuris skiriasi nuo šamano, kagino ir pan., tačiau tuo pat metu faldžėjus faktiškai nuo jų nesiskiria. Kaip ir kiti Lenkijos ir Lietuvos totorių kultūros elementai jis yra originalus, išskirtinis religinis ir etnografinis fenomenas, kuris šiuo metu yra tik Lenkijos–Lietuvos–Baltarusijos islamo istorijos dalis.