Dokumentai apie Lietuvos totorius Baltarusijos Nacionalinio istorijos archyvo Gardine fonduose (XIX a. antras–ketvirtas dešimtmetis)

Santrauka

Straipsnyje analizuojamos istorijos šaltinių informacinės galimybės. Šie dokumentai yra mažai žinomi mokslinei bendruomenei. Jie atspindi Lenkijos ir Lietuvos totorių socialinę bei teisinę padėtį XIX a. antrajame–ketvirtajame dešimtmečiuose. Pagrindinį tyrimo tikslą sudaro rankraščių, saugomų Baltarusijos nacionalinio istorijos archyvo Gardine fonduose, pristatymas. Siekiant ištirti šiuos šaltinius, parengti juos publikuoti, buvo atlikti šie darbai: dokumentų transkribavimas, mokslinis ir archeografinis aprašymas (dokumentams suteiktos antraštės, legendos, pateikti būtini komentarai, prireikus rankraščiai datuoti, taip pat atlikta tekstologinė analizė).
Tyrimo objektą sudarė šeši dokumentai rusų kalba, rašyti 1817–1838 m. Baltarusijos Respublikos valstybinis archyvų ir raštvedybos komitetas šių dokumentų kopijas perdavė Vyriausiajai archyvų valdybai prie Tatarstano Respublikos ministrų kabineto. Šiuo metu šie dokumentai saugomi Tatarstano Respublikos Nacionaliniame archyve. Šiuos dokumentus galima skirti į tris tipus: 1) institucijų susirašinėjimas; 2) vidaus dokumentai; 3) prašymai.
Pirmąjį tipą reprezentuoja keturi dokumentai: 1) totorių kilmės valdininkų pranešimas, adresuotas Gardino apskrities bajorų vadovui Karlui Mchailovičiui Borženckiui, parašytas 1832 m. kovo 2 d.; 2) Gardino gubernatoriaus surinkti duomenys apie totorių skaičių, jų teises, privilegijas, pareigas ir užsiėmimus. Dokumentas adresuotas Vilniaus kariniam gubernatoriui. Jis parengtas ne vėliau kaip 1832 m. kovo 6 d.; 3) Raštas apie Lietuvos totorius, kurį ne anksčiau kaip 1832 m. kovo 6 d. parengė Ivanas Tuhan-Baranovskis; 4) Gardino gubernijos Iždo rūmų pirmininko pranešimas Gardino civiliniam gubernatoriui, datuojamas 1838 m. liepos 4 d.
Antrai grupei galima priskirti vadinamuosius Slanimo miesto ir dviejų Slanimo apskrities miestelių – Zietelos ir Molčadės – totorių „sąrašus“, kurie buvo sudaryti ne vėliau kaip 1832 m. gegužės 6 d. Trečiai grupei priskiriamas Gardino apskrities žemutinio žemės teismo posėdininko Ivano Tuhan-Baranovskio prašymas, datuojamas 1817 m.
Pirma, šių pirmą kartą skelbiamų dokumentų vertė yra ta, kad jie atspindi totorių socialinę ir teisinę padėtį Abiejų Tautų Respublikos ir Rusijos imperijos visuomenių hierarchinėje struktūroje. Be to, šaltiniai suteikia informacijos ne tik apie totorių teises ir privilegijas, bet ir apie imperinės valdžios nurodymus ir Valdančiojo Senato įsakus, skirtus šiai grupei.
Antra, šie dokumentai dar vertingi tuo, kad juose atsispindi naujas Lietuvos totorių istorijos etapas, jų įtraukimas į socialinį ir teisinį Rusijos imperijos lauką. Šie šaltiniai leidžia įvertinti imperinės valdžios politiką ir Rusijos imperijos įstatymų santykį su šia gyventojų grupe. Dokumentai padeda pažvelgti į „konfliktą“, kuris kilo XIX a. pirmajame dešimtmetyje, teisiniu požiūriu ir šio „konflikto“ konstruktyvų sprendimą, įgyvendintą per trisdešimt metų. Pagaliau, šie dokumentai suteikia informacijos apie Lietuvos totorių mentalitetą.