„Nuo mūsų kodekso įsigaliojimo laikų civilizacija pažengė į priekį“, arba apie Trečiojo Lietuvos Statuto trūkumus ir pranašumus XIX amžiaus pradžioje
Abiejų Tautų Respublikos žlugimo po trečiojo jos padalijimo metu, 1588 m., Lietuvos Statutas galiojo jau daugiau nei du amžius. Rusijos valdžios sprendimu, kaip nebeegzistuojančios valstybės reliktas, jis galiojo dar ištisus 50 metų. XIX a. pradžios šaltiniai (politiniai ir ūkiniai dienoraščiai, seimelių nuostatai, publicistika, privati korespondencija) slepia įdomią amžininkų nuomonę Statuto reikalingumo nutolusioje ir visai kitokioje epochoje, palyginti su ta, kai jis buvo sukurtas, tema. Jie rodo, kad tie požiūriai buvo skirtingi. Viena vertus, Statutas (su visa pagarba jam, kaip tautos atminčiai) buvo suvokiamas kaip seniai praėjusios epochos paminklas, kuris nebegali atitikti elementarių tuometės visuomenės poreikių; kita vertus, Statuto normos buvo pateikiamos kaip nepaprastai pavykę teisės konstrukcijų pavyzdžiai, ir toliau gerai atliekantys savo funkcijas praktikoje.
Šis darbas apsaugotas Creative Commons priskyrimo 4.0 viešąja licencija.
