Straipsnis skirtas nusikaltimo vietoje sugautų nusikaltėlių teismo procesams, vykusiems Palenkės Bransko pilies teisme XVI–XVII a. sandūroje, analizuoti. Dauguma nusikaltusiųjų – šlėktos, kurie buvo nubausti mirties bausme (taip pat ir negarbinga – pakariant) už vagystę. Gana dažnai sugautieji prisipažindavo padarę veikas, kuriomis buvo apkaltinti, tačiau bausmės tai nesušvelnindavo, netgi priešingai – nuosprendžiuose pabrėžiama, kad nėra geresnio įrodymo už tokį prisipažinimą. Turint galvoje Palenkės vaivadijos Bielsko žemės, besiribojusios su Trakų vaivadija, geografinę padėtį, tarp nusikaltėlių atsirasdavo asmenų, padariusių nusikaltimus Lietuvoje: tiek netoli sienos su Karūna (Zabludove), tiek Vilniuje. Jie nebuvo siunčiami į Lietuvos pilių teismus, o šito siekusio nusikaltėlio apeliaciją Karūnos Tribunolas atmetė. Būtina pabrėžti, kad paskirtos bausmės neatitinka tų, kurios žinomos iš Karūnos statutų ir konstitucijų arba nurodytos juristų darbuose apie Karūnos teisę. Mirties bausmę už tyčinę žmogžudystę numatė Trečiasis Lietuvos Statutas. Tačiau negalima tvirtinti, kad susidūrėme su Lietuvos teisės praktikos įtakos Bransko teismo priimtam nuosprendžiui atveju.

Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.