Volgos ir Uralo bei Lietuvos ir Lenkijos musulmonų kontaktai XX amžiaus pirmame–trečiame dešimtmetyje: kultūriniai, religiniai, visuomeniniai ir politiniai ryšiai Rusijos musulmonų bendruomenėje
Straipsniai
Diliara Usmanova
Kazan Federal University image/svg+xml
Publikuota 2014-12-01
https://doi.org/10.15388/VUOS.2014.5
PDF

Santrauka

Šiame straipsnyje nagrinėjami Rusijos imperijos ir valstybių, susiformavusių žlugus imperijai, musulmonų umos (bendruomenės) vidinės komunikacijos būdai ir kanalai XX a. pirmame–trečiame dešimtmetyje. Kokie ryšiai šiuo laikotarpiu egzistavo tarp Volgos ir Uralo bei Lenkijos ir Lietuvos musulmonų? Ar tie ryšiai buvo tik epizodiniai, ar vis dėlto ilgalaikis ir nuolatinis komunikavimas? Ar Volgos ir Uralo bei Lenkijos ir Lietuvos musulmonai suvokė esą vieningos musulmonų umos dalis, ar visgi buvo stipresnis krašto identitetas? Kaip gerai jie žinojo apie vieni kitų problemas, interesus, istoriją ir kultūrą? Kurios tendencijos buvo stipresnės: išcentrinės ar įcentrinės (vienijančios)? Šie straipsnyje keliami klausimai atlieka mokslinių tyrimų užduočių vaidmenį. 
Šiame komunikavimo procese galima skirti kelis etapus:
1. XX a. pradžia, ypač 1905–1913 m. Šiame etape studentai tapo pagrindiniais bendravimo idėjos dirigentais šalia įvairių sostinėse veikusių kultūrinių, švietimo ir filantropinių organizacijų, kurių veikloje jie dalyvavo Džemilis Aleksandrovičius.
2. 1914–1917 m. Pagrindiniu integracijos veiksniu tapo Pirmojo pasaulinio karo pabėgėliai su visomis savo problemomis.
3. 1917–1920 m. Revoliucijos ir pilietinio karo laikotarpiu daug Lietuvos ir Lenkijos totorių kilmės visuomenės veikėjų ir kariškių dalyvavo revoliuciniuose įvykiuose (buvusios imperijos rytiniuose pakraščiuose, t. y. Kryme, Volgos regione, Azerbaidžane ir t. t.; broliai Kričinskiai, Aleksandras / Iskanderas Talkovskis, Motiejus Sulkevičius ir kiti).
4. 1920–1930 m. Buvusios imperijos vakarinėje dalyje totoriai atsidūrė trijose nepriklausomose valstybėse – SSRS, Lenkijoje ir Lietuvoje. Šiame etape tarp Rusijos musulmonų išryškėjo ideologinės emigracijos veiksnys. Baltijos šalyse ir Lenkijoje jai atstovavo Gajazas Ischakis, Gajanas Vaisovas ir kiti.
Verta paminėti kitą musulmonų bendruomenės viduje buvusią būdingą bendravimo ypatybę: visų pirma, tarpusavio ryšiai buvo mezgami atskirų asmenybių pastangomis. Taigi galima kalbėti apie gana aukštą šių kontaktų personifikacijos lygį, ypač XX a. pradžioje. Dėl to straipsnyje kiekvienas iš pirmiau paminėtų etapų apibūdinamas per konkrečių istorinių asmenybių, kaip antai Džemilis Aleksandrovičius, Aleksandras Achmatovičius, Gajazas Ischakis ir Gajanas Vaisovas, biografijas ir likimus.
XX a. pirmame–trečiame dešimtmetyje Volgos ir Uralo bei Lenkijos ir Lietuvos musulmonų kontaktuose vyravo šios pagrindinės tendencijos: plati imperijos teritorija ir menkas gyventojų mobilumas buvo svarbiausi veiksniai, trukdę užmegzti artimesnius ilgalaikius ryšius su Rusijos musulmonų uma. Padėtis iš esmės pasikeitė Pirmojo pasaulinio karo pradžioje, kai imperijos vakarinių teritorijų okupacija privertė čia gyvenusius totorius bėgti į rytinius imperijos regionus, kur jie susipažino su tą patį tikėjimą išpažįstančiais gyventojais. Revoliucijos ir pilietinio karo metu šie procesai sustiprėjo ir gavo naują postūmį. Galiausiai vakarinių imperijos regionų totoriai aktyviai įsitraukė į visuomeninį ir politinį musulmonų gyvenimą visos imperijos mastu. Jie vaidinio svarbų vaidmenį tautiniuose sąjūdžiuose ir kuriant nacionalines valstybes, kaip antai totorių autonomija Kryme, nepriklausoma Azerbaidžano valstybė, bandymas sukurti nepriklausomą valstybę Volgos ir Uralo regione (Leonas Kričinskis, tėvas ir sūnus Achmatovičiai, Motiejus Sulkevičius ir kiti). 1920–1930 m. daugelis jų grįžo į savo gimtines, kuriose taip pat atsidūrė priverstiniai emigrantai, totoriai iš Volgos ir Uralo regiono. Nepriklausomos valstybės (Sovietų Rusija, Lenkija ir Lietuva) ne visuomet palaikė draugiškus santykius. Dėl to normalus komunikavimas tarp buvusių vieningos imperijos regionų tapo beveik neįmanomas. Vis dėlto Lenkijos valstybėje, į kurios sudėtį įėjo dalis Lietuvos žemių su sostine Vilniumi, ne tik Lenkijos ir Lietuvos totoriai, bet ir emigrantai iš rytinių buvusios imperijos regionų (Gajazas Iskhakis, Gajanas Vaisovas ir kiti) vaidinio svarbų vaidmenį musulmonų bendruomenės gyvenime.

PDF
Kūrybinių bendrijų licencija

Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.

Atsisiuntimai

Nėra atsisiuntimų.

Skaitomiausi šio autoriaus(ų) straipsniai