Baltarusijos totorių religiniai raštai pokario laikotarpiu: tradicijos pabaiga?

Santrauka

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės totorių musulmonų bendruomenėje religiniai raštai vaidino svarbų vaidmenį. Jie buvo ne tik religinių žinių išlaikymo ir perdavimo šaltinis, bet ir atliko kultūros formavimo funkciją. Rankraščių tradicija gyvavo visą XX a., šiek tiek pakitusi, išliko ir XXI a. Kardinalūs socialiniai, politiniai ir kultūriniai pokyčiai XX a. lėmė laipsnišką rankraščių tradicijos smukimą. Vakarų Baltarusijoje, kuri buvo Lenkijos dalis, pagrindinė šio smukimo priežastis buvo spausdintų leidinių ekspansija, o Baltarusijos SSR – antireliginė kova. Šiuo laikotarpiu buvo perrašomi tik kai kurie rankraščiai (chamailai, gramotkos ir dalavarai).
Po Antrojo pasaulinio karo gerokai sumažėjo skaičius tikinčiųjų, galėjusių skaityti tekstą, rašytą arabiškais rašmenimis. XX a. šeštame–septintame dešimtmetyje Baltarusijos teritorijoje veikė vienintelė Ivijos musulmonų mokykla. Būtent čia buvo saugoma rankraščių perrašymo tradicija. Iš Vijos buvo kilę dauguma XX a. antrosios pusės totorių perrašinėtojų (vyrų ir moterų). Kai kurie jų perrašinėjo maldaknyges (chamailus) asmeniniam naudojimui, draugų ir artimųjų prašymu jie taip pat perrašinėjo gramotkas (jos saugotos kaip amuletai) ir dalavarus (naudojami laidojimo apeigose). 
Ypatingos reikšmės turėjo šafrano rašalas. XX a. antrojoje pusėje šio rašalo receptas, matyt, labai skyrėsi nuo praeityje naudoto šafrano rašalo recepto, nes trūko kai kurių sudedamųjų dalių. Kai kurie informatoriai teigė, kad jie patys augino šafraną.
XX a. dešimtajame dešimtmetyje atgimęs religinis gyvenimas nepaskatino rankraščių tradicijos prisikėlimo. Daug amžių gyvavusi tradicija, įnešusi svarų indėlį į etninės kultūros ir konfesinio identiteto išsaugojimą, XXI a. pradžioje atsidūrė ties visiško išnykimo riba.