Problemos ISSN 1392-1126 eISSN 2424-6158

2024, vol. 105, pp. 130–142 DOI: https://doi.org/10.15388/Problemos.2024.105.10

Psichozė kaip išslystantis agentiškumas: fenomenologinės psichopatologijos perspektyva

Kristina Baranovaitė
Vilniaus universiteto
Filosofijos institutas
E. paštas kristina.baranovaite@gmail.com
ORCID https://orcid.org/0009-0001-5372-4817

Santrauka. Šiuo metu vykstančio fenomenologinės psichopatologijos atsinaujinimo kontekste straipsnyje pristatoma viena esminių fenomenologinės psichopatologijos prielaidų – poreikis prasmingai inkorporuoti su patologija susidūrusio subjekto potyrius į jo gyvenimo naratyvą. Aptariama, kaip psichozei progresuojant subjektas palaipsniui praranda agentiškumą savo dėmesio bei prasmių kūrimo atžvilgiu. Pasitelkiant W. Gombrowicziaus romaną Kosmosas rekonstruojamas aktyviosios psichozės stadijos epizodas – subjekto dėmesį ir prasmę struktūruojantys centrai įsisteigia tarytum nepriklausomai nuo jo, jų pagrindu besikuriantiems kliedesiams plečiantis tampa vis sunkiau išlaikyti ryšį su supančiu pasauliu. Naratyvo kūrimas tokioje situacijoje pasirodo kaip savigydos pastanga – mėginimas pakitusio patyrimo epizodus prasmingai inkorporuoti atgal į savo agentiškumo sritį. Dėl šios priežasties pabrėžiama, kad psichoterapijoje svarbu ne mėginti pakeisti subjekto naratyvą racionalizuotu terapeuto kuriamu naratyvu, o įtraukti subjektą į kooperatyvų dialogą apie asmeninę jo potyrių prasmę.
Pagrindiniai žodžiai: fenomenologinė psichopatologija, psichozė, naratyvas, agentiškumas

Psychosis as Eluding Agency: Perspective of Phenomenological Psychopathology

Abstract. In the context of the current renewal of phenomenological psychopathology, the article presents one of its fundamental assumptions – the need to meaningfully incorporate experiences of a subject who has encountered pathology into their life narrative. It discusses how, as psychosis progresses, the subject gradually loses agency of their attention and meaning-making. With the help of the novel Cosmos by Witold Gombrowicz, an episode of the active phase of psychosis is reconstructed – in the beginning, the central objects structuring the subject’s attention establish themselves as if independently of the subject. As the delusional system, created on such a basis, expands, it becomes more and more difficult for the subject to preserve the relation with the surrounding world. Creating a narrative in such a situation comes forth as a self-healing effort – an attempt to meaningfully incorporate episodes of altered experience back into one’s realm of agency. For this reason, it is emphasized that, in psychotherapy, it is important not to try to replace the subject’s narrative with a rationalized narrative created by the therapist, but rather to involve the subject in a cooperative dialogue about the personal meaning of their lived experiences.
Keywords: phenomenological psychopathology, psychosis, narrative, agency

________

Received: 12/12/2023. Accepted: 19/02/2024
Copyright © Kristina Baranovaitė, 2024. Published by Vilnius University Press.
This is an Open Access article distributed under the terms of the Creative Commons Attribution License (CC BY), which permits unrestricted use, distribution, and reproduction in any medium, provided the original author and source are credited.

Įvadas

Fenomenologinės psichopatologijos ištaka dažniausiai laikomas Karlo Jasperso Bendrosios psichopatologijos pasirodymas 1913 metais. Jasperso įsitikinimu, psichopatologija turėtų susitelkti ne vien į bandymą moksliškai paaiškinti pakitusį patologijos paveiktų žmonių elgesį, tačiau pirmiausia siekti suprasti prasminius sąryšius, besisteigiančius tokių subjektų patyrime. Anot jo, tik dėmesingiausias ir atviriausias įsigilinimas į paciento gyvenamąjį pasaulį gali atskleisti terapeutui tai, kas iš tiesų turi būti gydoma ar paaiškinta.

Po kiek daugiau nei šimto metų išleistas Oksfordo fenomenologinės psichopatologijos vadovas (2019) atspindi dabartinę fenomenologinės psichopatologijos situaciją: poreikį atsakyti į jau kitą – tačiau panašią – tendenciją. Šiuolaikinės psichiatrijos kontekste fenomenologinė psichopatologija pasirodo kaip atsakas į reduktyvistinę žiūrą, teigiančią, jog psichiniai sutrikimai tėra neuronų jungčių („circuitry“) sutrikimai. Iš esmės, pratęsiant jaspersiškąją minties liniją, siūloma susitelkti į psyche tyrimus, ją suprantant ne kaip objektą, o kaip „buvimą savame pasaulyje“ (Jaspers 1963: 7), kaip vidinio ir išorinio pasaulio integraciją. Fenomenologinė psichopatologija tad nagrinėja ne tik ligos pasireiškimą, tačiau ir visą subjekto pasaulį, neišvengiamai besiformuojantį abipusiškame santykyje su sutrikimu.

Vienu ryškiausių pasaulio persistruktūravimo patologijoje pavyzdžių yra laikoma psichozės patirtis. Būta įvairių mėginimų iš fenomenologinės perspektyvos apmąstyti esmines tokio pokyčio priežastis, poveikį ir prasmes. Pavyzdžiui, Louisas A. Sassas, Josefas Parnasas ir Danas Zahavi ypatingą dėmesį sutelkė savasties-hiperreflektyvumo modelio („ipseity-hyperreflexivity model“) funkcionavimui aptarti. Pagrindinė jų ginama tezė galėtų būti trumpai suformuluota taip: ikireflektyvaus sąmoningumo savęs atžvilgiu nestabilumas yra pamatinis, generatyvinis šizofrenijos bruožas¹. Jis pasireiškia, viena vertus, hiperreflektyvumu, kita vertus, sumenkusia savęs pajauta, kurie neneigia vienas kito; šie sutrikimai paveikia tai, kas kognityvinėje literatūroje vadinama minimalia arba pamatine savastimi („core-self“) (Sass et al. 2011: 7). Vienas būdų užginčyti šią poziciją – teigti, jog savasties-hiperreflektyvumo modelis, nors ir svarbus, nėra esminis šizofrenijai, bei mėginti svarbiausiu laikyti kitą elementą: Aarono Misharos atveju – „pasyviosios sintezės“ bei laikiškumo sutrikimus.

Šiame straipsnyje bus mėginama ne paneigti pastarųjų įžvalgų vertę, tačiau pažvelgti į dar vieną koegzistuojantį psichotinio subjekto gyvenamojo pasaulio formacijos aspektą. Pamatinės savasties suvokimo sutrikimai yra tiesiogiai susiję su prasmės suintensyvėjimo patirtimis. Ypač svarbu tai, kad savasties sutrikimo atvejais minčių ir emocijų „manumas“ subjekte yra palaipsniui pažeidžiamas: tai gali pasireikšti savo emocinių ir kognityvinių procesų valdymo praradimu. Subjektas gali ne tik jaustis nepajėgus jausti ir suprasti visų ligi tol jį siejusių tarpžmogiškų ryšių, bet taip pat gali nebekontroliuoti to, kur link slysta jo dėmesys ir pažinimas pasaulyje – praradęs galią būti sąmoningos savo veiklos subjektu, asmuo praranda savąjį agentiškumą².

Agentiškumo savo dėmesio ir gyvenimo naratyvo atžvilgiu praradimo fenomenas taps šio darbo atspirties tašku. Pirmojoje straipsnio dalyje bus plačiau pristatoma polemika tarp Misharos ir Sasso, Parnaso bei Zahavi pozicijų dėl teorinių fenomenologinės psichopatologijos galimybių; bus išryškinamas fenomenologinės prieigos pajėgumas prisidėti prie subjekto gyvenamojo pasaulio supratimo. Antrojoje straipsnio dalyje bus susitelkta į prasmės pertekliaus prodrominėje bei aktyviojoje psichozės stadijose aptarimą. Tam bus pasitelkiami ekspertų pagal patyrimą (toliau – EPP)³ pasakojimai bei įtraukta trumpa Witoldo Gombrowicziaus romano Kosmosas rekonstrukcija, siekiant atkreipti dėmesį į naratyvo kūrimo vaidmenį esant šioms būsenoms. Trečioji straipsnio dalis bus skirta naratyvo kaip kliedesio kūrimosi svarbai at(si)gavimo ir atgavimo (recovery) procese aptartii. Grįžtant prie dėmesio, kurį fenomenologinė psichopatologija skiria gyvenamam subjekto pasauliui, bus siekiama parodyti, kodėl terapijos procese griūvantis subjekto kliedesio naratyvas turėtų būti pakeistas ne terapeuto primestu naratyvu, o kooperatyvaus terapinio darbo metu paties subjekto sukurtu prasmingo santykio su pakitusiu savo pasauliu ir patologija naratyvu.

Fenomenologinė nuoroda į subjekto agentiškumą

Mėginant apmąstyti fenomenologinės psichopatologijos ypatumus galima atsispirti nuo dar anksčiau pagreitį įgavusios prieigos – filosofinės psichopatologijos. Anot George’o Grahamo ir G. L. Stephenso, sudariusių rinktinę Filosofinė psichopatologija, ji yra „filosofinių problemų tyrimas, apmąstant įvairius psichinius sutrikimus“ (1994: 4). Autoriai jau 1994 metais konstatavo vis didėjančią psichopatologinių fenomenų svarbą tuometiniams filosofiniams tyrinėjimams, nors dažniausiai tokių tyrėjų dėmesį patraukdavo į mintinius eksperimentus panašūs simptomai, tokie kaip kapgraso⁴, kotardo⁵ ar Kito minčių įterpties („thought insertion“) kliedesiai.

Jau čia psichopatologija nėra redukuojama vien į simptomologiją ar nosologiją, t. y. izoliuotų simptomų ar jų visumos sistematinį aprašymą. Nuo šių disciplinų ji skiriasi tuo, kad yra nukreipta ne vien į ligą, bet ir į žmogų – tai „į žmogų orientuota prieiga, kadangi ji mėgina aprašyti paciento patirtį, taip pat jo santykį su savo patirtimis ir su pasauliu“ (Stanghellini et al. 2019: 2). Kitaip tariant, pirmiausia jai rūpi ne sutrikimo priežastis, o prasmė.

Ši formuluotė aiškiai nurodo pamatinį psichopatologijos artumą fenomenologijai, kurį įvardijo Jaspersas, o per pastaruosius dvidešimt metų pabrėžė ir nagrinėjo L. A. Sassas, J. Parnasas, D. Zahavi, Thomas Fuchsas, Giovanni Stanghellini ir kiti. 2019 metais pasirodė išsamus Stanghellini ir kt. sudarytas probleminis leidinys Oksfordo fenomenologinės psichopatologijos vadovas, svarbu paminėti ir iki šiol besitęsiantį Matthew Broome’o, G. Stanghellini ir Lucienne Spencer kuruojamą projektą Atnaujinant fenomenologinę psichopatologiją⁶ (2022 m. balandis – 2024 m. balandis) bei didėjantį šiai temai skirtų leidinių skaičių⁷.

Filosofinės psichopatologijos apibrėžime yra akcentuojamas „filosofinių problemų tyrimas“, o fenomenologinė psichopatologija pozicionuoja save abipusiškesniame santykyje tiek su patologijos paveiktu subjektu, tiek su kognityviniais mokslais. Trumpai aptarsime šiuos aspektus remdamiesi polemika tarp kritinio Aarono Misharos straipsnio (Mishara 2007) ir Sasso, Parnaso bei Zahavi atsako jam (Parnas et al. 2008; Sass et al. 2011).

Savo straipsnyje Mishara išsako kritiką keliems fenomenologinės prieigos aspektams: 1. Fenomenologiniams „faktams“ neva priskiriamai absoliučios tiesos kategorijai; 2. Fenomenologinės refleksijos neobjektyvumui; 3. Fenomenologijos galimybių laukui jis priskiria „tik“ deskripcijos (o ne paaiškinimo) galią.

Atsakymą į pirmuosius du priekaištus galime nesunkiai rasti atidžiau įsiskaitydami į minimas sąvokas: 1. Fenomenologiniai „faktai“, kuriuos straipsnyje Mishara apibūdina kaip teikiančius galutinį subjektyvios paciento patirties žinojimą („conclusive knowledge“), kuris tuomet be jokio eksperimentinio patikrinimo yra inkorporuojamas į klinikinį neuromokslą (Mishara 2007: 559), iš tiesų nepretenduoja į fakto kaip tiesos statusą. Veikiau jie turėtų būti suprantami kaip faktai ta prasme, kad, patiriami subjektų, jie turi būti įimti į tyrimo lauką, o ne palikti jo užribyje⁸. 2. Į fenomenologinės refleksijos neobjektyvumo ar „nešvarumo“ kritiką atsakė dar pats Edmundas Husserlis: refleksija išties neatgamina nepakitusios išgyventos patirties („lived experience“), tačiau būtent dėl to ji yra vertinga pažinimo prasme (Husserl 1950: 77).

Ties trečiuoju kritikos aspektu norėčiau stabtelėti kiek ilgiau – jis, mano manymu, atveria galimybę išryškinti svarbų dinaminį aspektą fenomenologijos ir psichopatologijos santykyje. Pasak Sasso ir bendraautorių, paaiškinimas, dėl kurio stygiaus Mishara kritikuoja fenomenologinį metodą, glūdi pačiame deskripcijos veiksme – jis prisideda prie prasminių sąsajų išryškinimo bei priežastinių sekų ir santykių nuskaidrinimo (Sass et al. 2011: 16). Aiškiau pamatyti tokį veikimą galime pastebėdami, kad, viena vertus, tai reikštų parodymą, kaip iš pirmo žvilgsnio skirtingos patirtys gali būti abipusiškai priklausomos, t. y. būti skirtingais tos pačios patyriminės visumos aspektais (tokį santykį, pasak Sasso ir Parnaso (2007), galėtume vadinti implikatyviu). Antra vertus, fenomenologija gali padėti pamatyti, kad viena patirties forma gali vesti prie kitos, pavyzdžiui, neįprasti aplinkos patyrimai motyvuoti tam tikras perdėto dėmesio formas, kurios savo ruožtu gali dar labiau pakeisti aplinkos patyrimą (ir galbūt, pasak Paulo Matusseko (1987), privesti prie „kliedesingų patyrimų“). Tokiais būdais fenomenologija gali padėti pamatyti patirčių faziškumą – o tai, savo ruožtu, neleistų pamiršti, kad su psichiniais sunkumais susiduriantys asmenys nėra vien statiški tyrimo objektai: jų patirtys ir patologijos tiesiogiai priklauso ne tik nuo to, kaip jie reaguoja į neurobiologinius pakitimus, tačiau ir nuo to, kaip aktyviai ištinkančias patirtis jie įjungia į prasminę savo gyvenimo visumą (Sass et al. 2011: 16).

Prasmės perteklius prodrominėje ir aktyviojoje stadijose

Vienas dažniausiai EPP minimų prodrominės šizofrenijos bruožų yra prasmės padaugėjimas juos supančiame pasaulyje. Būtent šioje stadijoje net mažiausi pasaulio įvykiai intensyviai prabyla į subjektą: „Bet kuris žodis, – pasakoja savo patirtį Johnas Custance’as, – beveik bet kuri atsitiktinai pamatyto laikraščio raidė slepia kokią nors siaubingo blogio žinutę“ (1952: 69), o Stanghellini cituoja pacientą, kuriam „[m]edžio lapas krito ir savo kryčiu bylojo: joks dalykas nebuvo per mažas, kad taptų prasmės nešėju“ (2000). Tačiau nors prasmė yra aptinkama „visur“ ir „bet kur“, ji dar nepasirodo subjektui vieningu ir artikuliuotu savo pavidalu. Šios supančios prasmės pasižymi ypatingu bruožu – asmenine signifikacija, t. y. subjekto yra skaitomos kaip prasmės jam. Kreipimasis į subjektą kaip į vienintelį prasmės adresatą pačių EPP yra apibūdinamas kaip nepakeliamas – toks kreipimasis nėra „nekaltas“ – jis invazyvus, grasinantis įsiveržti į subjektą, dažnai – jį pavergti. Darianas Leaderis šį simptomą, arba prasmės įsakmumą, kildina iš neįvykusio atsiskyrimo nuo motinos bei tėvo ženklo neįsisteigimo. Klausas Conradas šią stadiją pavadino Trema (sen. graikų šnekamojoje kalboje reiškusio „scenos baimę“) vardu – ji pasižymi subjektą užplūstančia nuojauta, jog tuojau nutiks kažkas nepaprastai reikšmingo; pakitęs ir į jį orientuotas aplinkos elgesys stebimas lyg vaidinimas, kurio prasmė dar nepaaiškėjo, tačiau tuoj atsiskleis. Ši stadija, kurioje subjekto dėmesys krypsta į „nereikšmingus dirgiklius, mintis ir asociatyvius ryšius, keliančius nerimą ir nenuspėjamus“ (Mishara 2010: 10), gali tęstis dienas, mėnesius ar net daugelį metų.

Prodrominėje stadijoje pasireiškus prasmės pertekliui, verčiančiam subjektą pastebėti iki tol periferijoje glūdėjusius pasaulio elementus, gali kilti stiprus susidomėjimas naujomis temomis, dažnai įtraukiančiomis religiją, paranormalius reiškinius ar mokslą (Fusar-Poli et al. 2022: 172). Tačiau aktyviojo psichozės epizodo metu taip atsiskleidžianti prasmė tarytum viršija subjekto pajėgumus – staiga sutrūkus ligi tol pasaulį struktūravusiems prasminiams ryšiams, patyrimui fundamentaliai pasikeitus, jam nebelieka laiko išsamiam gilinimuisi – psichika ir kūnas, atsidūrę maksimalios įtampos situacijoje, tokį šiuos keistus pokyčius vienijantį naratyvą turi rasti iškart – todėl kai kuriais atvejais jo šerdis nušvinta staigiai ir absoliučiai. Custance’as tokias įsisteigimo akimirkas vadino „keistais praregėjimo blyksniais“, Jacques’as Lacanas – „vaisingais momentais“ (Leader 2020: 190).

Subjektams, prieš pirmąjį psichozės epizodą patiriantiems tęstinę prodrominę stadiją, šis suintensyvėjimas gali atnešti ir „palengvėjimą“ – po Trema stadijos, kuriai būdingas pasimetimas prasmių daugyje, pereinama į Apophenia⁹ stadiją, kurioje patiriamas sodrus aiškumas, paaiškinantis ankstesnius pakitusius patyrimus. Tokia atvertis susieja ligi tol pasklidusias prasmes į vieną tiesą, yra atkuriamas, tiksliau, įsteigiamas naujas ryšys su pasauliu. Sudėtinį emocinį foną, lydintį tokias patirtis, vaizdžiai apibūdina EPP Chrisas L. Fleshneris: „Tuo metu dirbau ties visiškai nauja realybe... [kūriau ją] su emociniu pasitenkinimu, viršijančiu bet kokį įmanomą supratimą. Patyriau tai, tačiau taip pat patyriau neapsakomą siaubą ir pragarą“ (1995: 703).

Šioje stadijoje neišnyksta prasmės perteklius ir polisemija, tačiau iš pasklidusio prasmingumo pereinama į sisteminį prasmingumą – susiformuoja kliedesys. Pirmiausia įsisteigia jo centras – visa apimanti idėja arba ją simbolizuojantis objektas.

Sassas, Parnasas ir Zahavi užsimena apie Die Wahrnehmungstarre – tai, ką etimologiškai pagrįstai Sassas išverčia kaip „truth-taking stare“, arba ką mes galime suprasti kaip psichotinį subjektą ištinkančią atvertį lydintį sukaustytą, tarytum užburtą žvilgsnį į objektą. Tokioje būsenoje vyksta dvilypis procesas: viena vertus, kliedesys kaip subjekto savipagalbos forma randa atspirtį savo pradžiai; antra vertus, agentiškumas kliedesio kūrimo atžvilgiu yra pradedamas pralaimėti staiga save primetančiam centrui. P. Matussekas pažymi, kad tokiu atveju šizofrenikas „geba daug geriau sutelkti dėmesį į izoliuotą objektą“, tačiau tuo pat metu jis yra „laikomas šio objekto nelaisvėje“ (1987: 93–94).

Po šio susidūrimo psichozė pereina į trečiąją Conrado aprašytą – Anastrophe (sen. gr. ἀναστροφή – apsivertimo, apsikeitimo) – stadiją, kuri pasireiškia būtent negebėjimu kontroliuoti klaidinančio įsitikinimo. Iki tol subjektas mėgina savąjį agentiškumą išsaugoti, o dabar tai padaryti darosi vis sunkiau: „Mano kliedesių sistemai plečiantis ir tobulėjant, atrodė, kad tai nebe aš „galvoju“ kliedesį: kliedesys „galvoja mane“!“ (Chadwick 2007: 170).

Gombrowiczius: kova dėl agentiškumo kaip autorystės

Fenomenologijoje po Maurice’o Merleau-Ponty atsivėrė galimybė į rašytojo darbą žvelgti kaip į fenomenologo darbą – literatūriniam tekstui tapo priskiriama ne tik fenomenų iliustravimo, bet ir jų prasmės atskleidimo bei apmąstymo galimybė. Witoldo Gombrowicziaus romane Kosmosas aptinkame būtent tokį įtampos tarp subjekto ir objekto, aktyvumo ir pasyvumo apmąstymą. Pasakojimas, tik sporadiškai nušviesdamas mums ankstesnius pagrindinio veikėjo Witoldo gyvenimo įvykius, prasideda nuo susidūrimo su objektu, kuris iškart įsisteigia kaip centras; t. y. nuo aktyviosios stadijos pradžios.

Šis objektas – tai krūmokšniuose pakartas žvirblis, kurį Witoldas su Fuksu aptinka ieškodami vietos apsistoti. Pakarto žvirblio „ekscentriškumas“ ištinka Witoldą kaip įcentruojanti mįslė, toks objektas „įsiviešpatauja“ – visa aplinkui – tiek Witoldo ligtolinio gyvenimo elementai, tiek jį supantys gamtiniai objektai – „dabar išvien supuolė prie to žvirblio tarsi ant kelių parklupusi minia“ (Gombrowicz 2008: 7). Atsiradus pakartam žvirbliui, jį pradeda stiprinti kiti „pakabinti“ elementai: ant sodo tvoros kabantis pagaliukas, Lenos katinas Davidėlis, galiausiai – Liudvikas.

Prasmių sistema, kuriama Witoldo dėmesio pagrindu, pasirodo už subjekto, jo išorybėje. Jausdamas struktūruojančią žvirblio galią, jis mėgina atgauti savo agentiškumą jos atžvilgiu – įtraukti dar vieną elementą į aktyviai besikuriančią sistemą. Priebutyje užtikęs Lenos katiną Davidėlį jis akimirksniu jį pasmaugia, paskui pakaria ant skalbinių kablio. Dabar katinas „kabojo kaip žvirblis, kaip pagaliukas, iš to paties komplekto“ (ibid.: 154).

Tačiau šis maištas nepajėgia įsteigti subjekto savarankiškumo – aktyvus dalyvavimas, užuot įnešęs aiškumo į Witoldo supratimą, tik dar labiau sukomplikuoja situaciją, nes dabar jo asmeniniai motyvai tampa jam visiškai nesuprantami, visai taip, kaip ir pirmiausia išorybėje aptikta sistema. Užuot atgavęs galią, subjektas eksternalizuoja save paklusdamas jos taisyklėms. Toks santykis su aktyvia sistema, savo pasyvumu, bei vis tiek įvykusiu (įvykdytu) įvykiu leidžia Witoldui tęsti detektyvinį aiškinimąsi, kas pasmaugė ir pakorė katiną, ir netgi įtarti, kad vis dėlto tai padaryti galėjo ir Kulka.

Romano kulminacijoje obsesinė Witoldo sistema išsiplečia tiek, kad visas pasaulis – pats Kosmosas – tampa apsėstas. Užverdamas koncentrinę sistemą Witoldas galutinai susitapatina su savo obsesija: „Pakarti. Aš pats buvau korimas“, mąsto jis (ibid.: 140). Aptikęs ant pušies pasikorusio Liudviko lavoną – per didelį, kad būtų nesvarbus, pernelyg išsprūstantį ir laisvą, kad galėtų leisti jam ramiai gyventi turint jį išorybėje – Witoldas reflektuoja neišvengiamą savo puolimą įprasminto prieglobsčio link: „Man nieko daugiau neliko, kaip tik mąstyti. Mąsčiau. Stengiausi, kad ir kas būtų, paversti visa tai istorija“ (ibid.: 161).

Naratyvo svarba at(si)gavimo procese

Dariano Leaderio teigimu, būtent konkrečių prasmių priskyrimo etape „be galo svarbu tyrinėti psichotinio asmens mintis, kadangi jos yra susirūpinusios pamatinėmis prasmės kūrimo operacijomis, jos siekia surasti būdą įprasminti asmens patiriamą pokytį“ (2020: 190). Ištikus pokyčiui, kurį EPP dažnai apibūdina kaip radikalų pasaulio išslydimą – staiga pasikeitus erdvės proporcijoms, šviesai, daiktams ir žmonėms aplinkui, žodžiams skambant, tačiau nebeturint prasmės ir praeities¹⁰ – galimi keli santykio su supančiu pasauliu variantai: subjektas gali jaustis lyg „<...> vienintelis sveiko proto žmogus pamišusiame pasaulyje“ (Akram 2019) arba lyg jis vienas staiga būtų absoliučiai iškritęs iš pasaulio, kuris kitiems liko toks pat. Pastaruoju atveju prarasta sąsaja su ligtoliniu pasauliu tėra pasiekiama vien kaip fakto prisiminimas, be turinio – aš suvokiu, kad pakito mano pasaulis, tačiau nebeturiu aiškaus referento, koks jis buvo iki pokyčio, t. y. koks jis liko kitiems. Šios galimybės nurodo, kad psichozė apima platų ne tik patirčių, tačiau ir reflektyvumo jų bei savo padėties joje spektrą. Visgi, visose šiose situacijose asmens pasaulyje atsiveria tai, ką Lacanas vadino „plyšiu“ – ši signifikacijos lygmenyje atsivėrusi tuštuma ir būna gynybiškai transformuojama į užtikrintumo signifikaciją, kuri, anot jo, visada yra proporcinga pirminio sumišimo jausmui (Leader 2020: 134).

Tai, kas formuojasi kaip atsakas į išsistruktūruojantį pasaulį, yra kliedesys. Dėl išorinio savo pasireiškimo kliedesiai yra kažkas, nuo ko bendrojoje praktikoje būdavo siekiama išgydyti psichotinius subjektus – įtikinti juos, kad jų naratyvai yra klaidingi, ar bent priversti juos apie tai nekalbėti. Paradoksalu (ir ne visuose pastaruosiuose straipsniuose pažymima) yra tai, jog ne naratyvo klaidingumas nulemia jo buvimą kliedesiu, o įsitikinimo juo ir reikšmės, kurią jam priskiria subjektas, laipsnis¹¹. T. y. dažnai pasitaikantys persekiojimo ar neteisybės subjekto atžvilgiu kliedesiai iš tiesų gali būti bent iš dalies teisingi, tačiau tai, jog subjektas nemato jokios galimybės į šią tiesą įsiterpti abejonei bei paverčia šį naratyvą centrine ir viską struktūruojančia galia savo gyvenime, nurodo į tikėtiną psichozės nustatymą. Užtikrintumas, jog patiriami dalykai yra susiję būtinai (ir išskirtinai) su subjektu, irgi pasirodo kaip esminis kliedesio identifikacijos bruožas. Yra įmanomas net atvejis, kuomet psichozę išgyvenantis subjektas gali teisingai ir reflektyviai priskirti haliucinacijai haliucinacijos statusą ar net gebėti apibūdinti ją pasitelkdamas psichiatrijos ar psichoanalizės žodyną (Leader 2020: 134), tačiau įsitikinimas, kad haliucinacija yra tiesiogiai su juo susijusi, vis tiek lems psichozės keliamų sunkumų išgyvenimą.

Colette Soler (2008) atkreipė dėmesį, jog „po pirminės trigerinimo fazės psichotiniai subjektai juda dviem kryptimis: kažko pridėjimo prie pasaulio per kliedesius ar kūrybą arba kažko pašalinimo iš pasaulio per savęs žalojimą ar pokyčius“ (Leader 2020: 191). Kalbant apie kliedesių ir patologijos santykį, „svarbu daryti skirtį tarp pirminių ir antrinių reiškinių: kai žmogaus gyvenime atsiveria skylė, būdai, kuriais į ją reaguojama ir nuo jos mėginama gintis, gali būti supainioti su pirmine dilema“ (ibid.: 126). Leaderis knygoje Kas yra pamišimas? daug dėmesio skiria „tyliajai psichozei“ aptarti – pasitaiko daugybė atvejų, kai nuo psichozės kenčiantys asmenys nepatraukia aplinkinių dėmesio į savo ligą ištisais dešimtmečiais, o kartais ir visą gyvenimą. Kitais atvejais jų sutrikimas dažniausiai išsiduoda kliedesiu, kuris tampa tapatinamas su pačia liga. Tačiau pirmiausia toks asmuo „vargsta su prasmės, libido lokalizacijos ir saugaus atstumo nuo Kito klausimais“ (ibid.: 126), ir tik paskui įsisteigiantis kliedesys iš tiesų yra ne pirminis reiškinys, o subjekto savigydos pastanga.

Tai, kad šios tematikos kontekste pasitelkėme trumpą Gombrowicziaus romano apžvalgą, siūlo neužslėptą sugestiją – viena vertus, šis romanas vaizdžiai įpasakoja palaipsniui vykstančią subjekto kliedesio sistemos formaciją ir stiprėjimą, dėl kurio galime geriau suprasti patį fenomeną. Antra vertus, šis romanas, būdamas metafikcija, tiesiogiai reprezentuoja kūrinio kaip psichotinio pasaulio kūrimosi eigą ir struktūrą. Ir galiausiai, abiem šiais lygmenimis mums atskleidžiami naratyvo tokioje subjekto padėtyje svarba ir poreikis. Paties Gombrowicziaus pateikta užuomina į detektyvinį Kosmoso žanrą gali būti skaitoma kaip nuoroda į keliuose lygmenyse pasirodančią detektyvinės, arba ieškojimo, veiklos svarbą. Detektyvas kaip „atsakymo“, „išrišimo“ ir vienijančios prasmės paieška gali būti suprantamas per mūsų jau aptartą bandymą paaiškinti, sujungti ir įprasminti atskiras pakitusio pasaulio ir jo patyrimo instanciacijas. Toks poreikis tuo pat metu įveiklina subjektą.

Šis veiklumas gali pasirodyti „neįprastai“ – kaip ir „truth-taking stare“, jis gali versti subjektą būti ypač dėmesingu tam tikrų objektų, minčių ar potyrių atžvilgiu. Vienu psichozės diagnozę lemiančių simptomų anksčiau buvo laikomas subjekto komunikacijos sulėtėjimas – sunkumas rinktis žodžius, lėtas žodžių tarimas, nepajėgumas užbaigti pradėtų sakinių ar minčių. Tačiau dabar matoma, jog ši išorinė simptomatika turėtų būti siejama veikiau su priešingu fenomenu – su prasmių pertekliumi ir asociacijų gausa, užklumpančiais subjektą kiekvieną patyrimo akimirką. Suprantant psichozę kaip simbolizacijos krizę, galima subjektą ištinkantį sąstingį sieti su „kitos“, „atsiskleidžiančios“ tiesos įžvelgimu. Leaderis pastebi, kad „artėjant prie taško, kuris negali būti simbolizuotas, žodžiai arba gramatinės sekos sustingsta kaip apsauga nuo netoliese esančios kiaurymės“ (2020: 149). Sass’o manymu, šis sąstingis taip pat yra vien paviršinio negebėjimo komunikuoti, o ne mąstyti, bruožas: veikiau „tai kartais paaiškinama kalbėtojo galimybių pertekliumi, dėl kurio asmuo negali kalbėti ar veikti, lyg būtų paralyžiuotas galimybių gausos“ (Sass 1994: 179; Sass, Parnas 2003). Jis taip pat pastebėjo, kad šizofreniniuose subjektuose kognityvinė ir suvokimo dezorganizacija toli gražu nėra nuolatinė – ji dažnai pasitraukia į šalį atsiradus stipriam postūmiui į praktinę veiklą (Sass 1994: 24, 71).

Tokia psichotinio subjekto vidinės savireguliacijos pastanga galėtų būti laikomas ir mėginimas susikurti, o paskui išaiškinti „detektyvą“. Didžioji Gombrowicziaus romano intriga šiomis aplinkybėmis tad pasirodo ne kaip siekis išsiaiškinti, kas pakorė paskirus elementus, tačiau tai, kodėl dėmesio lauke perdėtai išsiskiria ir nepriklausomai nuo subjekto įsisteigia prasmės elementai. Tai klausimas apie subjekto kontrolę – kol loginis paaiškinimas galioja, jis tarytum užpildo įdėmaus subjekto „truth-taking stare“ atveriamą nepasitikėjimo tuštumą, t. y. galima pasakyti:

[I]š begalybės aplink mane vykstančių reiškinių paimu vieną. Pavyzdžiui, pamatau ant stalo stovinčią peleninę (kiti daiktai ant stalo nueina į nebūtį).

Jei galiu pagrįsti, kodėl pamačiau būtent peleninę („noriu nuo cigaretės nukrėsti pelenus“), tuomet viskas gerai (Gombrowicz 1999: 227).

Tačiau kai loginis paaiškinimas išslysta, tampa nebepakankamas, pernelyg akivaizdžiai neprasmingas, mėginimui atsilaikyti prieš visišką prasmių išskydimą būtinas naujas, stiprus naratyvas. Įdomu tai, kad šiuo principu įtraukdamas į save kiekvieną naują elementą toks naratyvas stiprėja – vis daugiau tampa „pastatyta ant kortos“, todėl vidinio koherentiškumo siekis vis stipriau traukia pasaulio horizonte išlikusius elementus įsilieti į naująją logiką; pažengusiais atvejais tik toks įtraukimas ir tegali laiduoti objektui vietą psichotinio subjekto pasaulyje.

Praktinės implikacijos psichoterapijai

Praktinėje psichoterapijoje šie pastebėjimai galėtų vesti prie kelių santykio su pacientu pokyčių. Kaip minėjome, vienas jų – nesiekti „išgydyti paciento nuo kliedesio“ paneigiant jį (taip gali būti sugriaunamas subjekto susikurtas savireguliacijos mechanizmas, atrama, o tai galėtų vesti prie nuslydimo atgal į pavojingąjį neapibrėžtumą). Paradoksalu, tačiau „priemonė, padėjusi pasveikti – kliedesių absurdo atpažinimas ir šių kliedesių nusikratymas, – gali būti paties pamišimo ženklas“, pastebi Leaderis (2020: 108). Kitas – pamatyti aktyvaus paciento vaidmens psichozės supratime svarbą (Nelson et al. 2009) – neignoruoti minties, jog psichotinis subjektas yra žmogus, kuriam asmeniškai svarbu (tai parodo naratyvo formacijos poreikis) suprasti, kodėl ir kaip keičiasi jo gyvenamasis pasaulis, bei įprasminti jame vykstančius pakitimus (Stanghellini et al. 2019: 2).

Esminis metodologinis įrankis, siūlomas fenomenologinės psichopatologijos, yra subjekto sukurtų naratyvų įtraukimas į pagalbos sau procesą – ne vien retrospektyviai, t. y. pasisemiant informacijos, kaip jo gyvenamasis pasaulis pasikeitė po pirmojo psichozės epizodo, bet ir savalaikiškai – suteikiant pagalbą susivokti ir įprasminti, koks jo gyvenamasis pasaulis yra dabar, kaip jis kinta, kaip gali kisti bei kokie prasminiai ryšiai sieja šias galimybes. Pačių EPP refleksijos apie sulauktą gydymą atskleidžia būtent šį stygių ir poreikį:

Jei su psichiatrijos mokslu susiduri kaip pacientas, yra didelė tikimybė, jog būsi redukuotas į nerimą keliantį simptomą ar net patį sutrikimą. Tokiame susidūrime matoma ir girdima vien tai, kas reikalinga diagnozei nustatyti. Esame tiriami, tačiau iš tikrųjų nematomi; mūsų klausosi, bet negirdi. Psichiatriniame diskurse nesame priimami kaip rimti pašnekovai: juk galų gale, su sutrikimu nepasikalbėsi (Boevink 2006: 17).

Jie pažymi, jog tai, ko tokiame santykyje trūksta, yra galimybė būti įtrauktiems į gydymo procesą kaip „partneriams“, nes iš tiesų „[n]orėjau išmokti kalbėti apie savo psichotinius išgyvenimus, juos komunikuoti, išmokti įžvelgti jų prasmę“ (Boevink 2006: 18). Kaip pastebima daugelyje studijų šia tema, EPP balsas gydymo institucijose vis dar užima poziciją, Michelio Foucault 1976 metais įvardytą „pavergtu žinojimu“ („subjugated knowledge“) (1980: 81), nors daugelio jų atsigavimui ypač svarbu „išsiugdyti sudėtinį ir prasmingą juos kankinančių potyrių supratimą, kuris atkurtų tęstinumo jausmą jų gyvenimo naratyve ir įveiktų tapatybės suvokimo sutrikimus“ (Fusar-Poli et al. 2022: 182).

Svarbu, kad iš psichoterapinio santykio nėra tikimasi, kad EPP bus leidžiama „mokytis“ racionalizuojančių paaiškinimų savo psichozei – priešingai, perdėtas dėmesys racionalistinei prieigai prie kliedesių gali pagilinti savasties sutrikimus, suintensyvinti hiperreflektyvumą. Atsigavimas po psichozės epizodo laikomas prasidėjusiu tuomet, kai subjektas nors palengva suabejoja susikurto kliedesingo naratyvo užtikrintumu; ši abejonė gilėja, kol pagaliau asmuo sugeba atsistoti į stebėtojo poziciją jo atžvilgiu – tuomet paskirus „keistus“ potyrius siejęs naratyvas žlunga. Tačiau vietoje jo turi įsisteigti kitas naratyvas, įprasminantis subjekto patirtį ir nepaliekantis jo atvirume bei pažeidžiamume. Tik asmeniškas įprasminimas gali padėti subjektui labiau pasitikėti savo mąstymu ir supančiu pasauliu, t. y. įnešti bent kiek stabilumo į sueižėjusią būtį: „Nepamatuojama žala gali būti padaryta ignoruojant ar sumenkinant [EPP patirtis]. Kai į jas žiūrima kaip vien į keistus ir ligai simptomatiškus pasireiškimus ir jos nėra įimamos psichologiškai, iki tol [subjektui] būdingas noras atsiriboti tik sustiprinamas“ (Bayley 1996: 728). Subjektui būtina išsakyti ir suprasti savo patirtis – jos turi būti prasmingai įrašytos į subjekto gyvenimo ir patirties naratyvą. Kooperatyvios psichoterapijos svarba atsigavimo procese matoma ir vieno iš EPP komentare apie medikamentinio gydymo patirtį:

Vaistai gali padėti ir padeda susidoroti su daugeliu bauginančių ir varginančių šizofrenijos simptomų, tačiau jie nepašalina nieko kito, tik išorinę sutrikimo manifestaciją. Už simptomų slypi iškankintas „aš“ – giliai asmeninė patirtis, nepakeičiama jokio fizinio gydymo (Kean 2009: 1034).

Taigi naratyvas čia pasirodo svarbus abiem savo elementais – jis skatina atkreipti dėmesį ir į tai, kas pasakojama, ir į tai, kas jį pasakoja. Psichotiniam subjektui jo gyvenimo ir ligos naratyvas, įsteigtas terapeuto, turi didelę tikimybę likti Kito vietoje – t. y. prilygti išoriniams balsams, ženklams ar invazyviai į subjektą besikreipiančiai prasmei. Kenčiančiam nuo pamatinio savasties pojūčio sutrikimo subjektui agentiškumo atgavimas ar sugestija, kad tam yra erdvės, galėtų padėti šią tuštumą užpildyti.

Išvados

Šizofrenija ir psichozė gali turėti daugelį veidų bei išraiškos formų. Galima nagrinėti jas susitelkiant į pamatinės savasties suvokimo, laikiškumo, pasyviosios sintezės sutrikimus. Vienas iš būdų priartėti prie šių subjekto pasaulį perstruktūruojančių įvykių yra sutelkti dėmesį į eigą to, kaip, pirmiausia iširęs, toks pasaulis mėgina save susigrąžinti.

Iš prasmių prisodrintos Trema stadijos pereidamas į aktyviąją psichozės stadiją subjektas atranda save situacijoje, kurioje jo dėmesio centras įsisteigia tarytum nepriklausomai nuo jo. Iki tol išsklidę pasaulio elementai įgyja prasmę per santykį su centru – tuo, ką įdėmus subjekto žvilgsnis užfiksuoja kaip naujos prasmių sistemos atskaitos tašką. Ši prasmių sistema gali būti suprantama kaip naratyvas arba kliedesys, subjekto konstruojami mėginant atrasti pakitusį pasaulio patyrimą vienijantį paaiškinimą, sugrąžinantį prarastą stabilumo pojūtį. Tačiau, nors reikalingas pačiam subjektui, toks naratyvas yra patiriamas kaip išorinis – dėl pamatinės savasties sutrikimo jis intensyviai išgyvenamas kaip agentiškumo – aktyvios galios – prasmėkūros procese praradimas.

Tokiu būdu subjektas susiduria su savo paties gyvenimu tarytum skaitomu romanu, Kito pasakojamu naratyvu – jo dėmesio centras įsteigiamas už jį, elementai, kurie jungiasi į besikuriančią sistemą, taip pat yra veikiau atrandami, nei pasirenkami. Siekdamas įveikti tokiu principu besiformuojančio savo gyvenimo išoriškumą subjektas mėgina internalizuoti naratyvą per prasmingą santykį su savimi – toliau sieti savo dėmesio horizonte pasirodančius elementus su naująja sistema, taip ją stiprindamas. Sunkumas naviguojant sutrikusios savasties agentiškumą išryškina egzistencinį subjekto poreikį, „kad ir kas būtų, paversti visa tai istorija“ (Gombrowicz 2008: 161).

Nuolatinę įtampą tarp aktyvumo ir pasyvumo savo pačių atžvilgiu išgyvenantys EPP retrospektyviai reflektuoja asmeninę svarbą atgauti aktyvųjį vaidmenį – šalia jį paneigti grasinančio sutrikimo jie neturėtų būti paliekami patologijos veikiamo objekto pozicijoje ir su jais dirbančių specialistų. Fenomenologinė psichopatologija atsižvelgia į šį subjekto gyvenamojo pasaulio formacijos esant minėtai įtampai dinamiškumą. Fenomenologinis požiūris atskleidžia, kad tiek subjekto patirtys, tiek jo ligos raida ir atsigavimo tikimybė tiesiogiai priklauso nuo to, kaip ištinkančias patirtis jis aktyviai inkorporuoja į prasminę savo patirčių ir gyvenimo visumą. Todėl ši prieiga skatina ne pakeisti žlungantį subjekto naratyvą terapeuto kaip Kito primestu naratyvu, kuris nepakeistų esminės pasyvios subjekto pozicijos savo gyvenimo atžvilgiu, tačiau įtraukti subjektą į kooperatyvų dialogą apie asmeninę jo potyrių prasmę, padėti jam susigrąžinti agentiškumą savojo naratyvo atžvilgiu, kuris tuomet galėtų atverti atsigavimo – savęs atgavimo – horizontą.

Literatūra

Akram, U., 2019. Everything at Once, or Nothing at All. Schizophrenia Bulletin 45 (5): 958–959. https://doi.org/10.1093/schbul/sby161

Bayley, R., 1996. First Person Account: Schizophrenia. Schizophrenia Bulletin 22 (4): 727–729. doi:10.1093/schbul/22.4.727

Boevink, W. A., 2006. From Being a Disorder to Dealing with Life: an Experiential Ex­ploration of the Association Between Trauma and Psychosis. Schizophrenia Bulletin 32 (1): 17–19. doi:10.1093/schbul/sbi068

Chadwick, P. K., 2007. Peer-Professional First-Person Account: Schizophrenia from the Inside-Phenomenology and the Integration of Causes and Meanings. Schizophrenia Bulletin 33 (1): 166–173. doi:10.1093/schbul/sbl034

Custance, J., 1952. Wisdom, Madness and Folly. New York: Pellegrini & Cudahy.

Fleshner, C. L., 1995. First Person Account: Insight from a Schizophrenia Patient with Depression. Schizophrenia Buletin 21 (4): 703–707.

Foucault, M., 1980. Lecture One: 7 January 1976. In: Power/Knowledge: Selected Interviews and Other Writings, 1972–1977, ed. C. Gordon. New York: Pantheon, 78–92.

Fusar-Poli, P., Estradé, A., Stanghellini, G., et al., 2022. The Lived Experience of Psychosis: a Bottom-Up Review Co-Written by Experts by Experience and Academics. World Psychiatry 21 (2): 168–188. doi:10.1002/wps.20959

Geekie, J., Randal, P., Lampshire, D., Read, J. (eds.), 2011. Experiencing Psychosis. Personal and Professional Perspectives. London: Routledge.

Gombrowicz, W., 1999. Dienoraštis III 1961–1969, vertė Irena Aleksaitė. Vilnius: Vyturys / ALK.

Gombrowicz, W., 2008. Kosmosas, vertė Vytautas Dekšnys. Vilnius: Baltos lankos.

Graham, G., Stephens, G. L., 1994. Philosophical Psychopathology. Cambridge, Mass.: MIT Press.

Husserl, E., 1950. Cartesianische Meditationen und Pariser Vorträge. In: Husserliana I. Den Haag: Martinus Nijhoff.

Jaspers, K., 1963. General Psychopathology, transl. J. Hoenig, M. Hamilton. Chicago: University of Chicago Press.

Kean, C., 2009. Silencing the Self: Schizophrenia as a Self-Disturbance. Schizophrenia Bulletin 35 (6): 1034–1036. doi: 10.1093/schbul/sbp043

Leader, D., 2020. Kas yra pamišimas?, vertė Mantas Davidavičius. Vilnius: Jonas ir Jokūbas.

Matussek, P., 1987. Studies in Delusional Perception. In: The Clinical Roots of the Schizophrenia Concept, eds. J. Cutting, M. Shepherd. Cambridge: Cambridge University Press, 89–103.

Mishara, A. L., 2007. Missing Links in Phenomenological Clinical Neuroscience: Why We Still are Not There Yet. Current Opinion in Psychiatry 20 (6): 559–569. https://doi.org/10.1097/YCO.0b013e3282f128b8

Mishara, A. L., 2010. Klaus Conrad (1905-1961): Delusional Mood, Psychosis, and Beginning Schizophrenia. Schizophrenia Bulletin 36 (1): 9–13. doi:10.1093/schbul/sbp144

Nelson, B., Sass, L. A., Skodlar, B., 2009. The Phenomenological Model of Psychotic Vulnerability and its Possible Implications for Psychological Interventions in the Ultra-High Risk (‚Prodromal‘) Population. Psychopathology 42 (5): 283–292. doi:10.1159/000228837

Parnas, J., Sass, L. A., Zahavi, D., 2008. Recent Developments in Philosophy of Psychopathology. Current Opinion in Psychiatry 21 (6): 578–584. doi: 10.1097/yco.0b013e32830e4610

Sass, L. A., 1994. Madness and Modernism: Insanity in the Light of Modern Art, Literature, and Thought. Cambridge, Mass.: Harvard University Press.

Sass, L. A., Parnas, J., 2003. Schizophrenia, Consciousness, and the Self. Schizophrenia Bulletin 29 (3): 427–444. doi:10.1093/oxfordjournals.schbul.a007017

Sass, L., Parnas, J., 2007. Explaining Schizophrenia: The Relevance of Phenomenology. In: Reconceiving Schizophrenia, eds. M. C. Chung, K. W. M. Fulford, G. Graham. Oxford, UK: Oxford University Press, 63–95.

Sass, L., Parnas, J., Zahavi, D., 2011. Phenomenological Psychopathology and Schizophrenia: Contemporary Approaches and Misunderstandings. Philosophy, Psychiatry, & Psychology 18 (1): 1–23. https://doi.org/10.1353/ppp.2011.0008

Soler, C., 2008. L’Inconscient à Ciel Ouvert de la Psychose. Toulouse: Presses Universitaires du Mirail.

Stanghellini, G., 2000. Vulnerability to Schizophrenia and Lack of Common Sense. Schizophr Bull. 26 (4): 775–787. doi:10.1093/oxfordjournals.schbul.a033493

Stanghellini, G., Broome, M., Fernandez, A., Fusar-Poli, P., Raballo, A., Rosfort, R. (eds.), 2019. The Oxford Handbook of Phenomenological Psychopathology. Oxford: Oxford University Press.