NIHILISTINIS TEISINGUMAS SU RICOEURU IR DERRIDA
Moralės filosofija
Rita Šerpytytė
Published 2013-01-01
https://doi.org/10.15388/Problemos.2014.0.2923
PDF

How to Cite

Šerpytytė R. (2013) “NIHILISTINIS TEISINGUMAS SU RICOEURU IR DERRIDA”, Problemos, 850, pp. 42-56. doi: 10.15388/Problemos.2014.0.2923.

Abstract

Šio straipsnio tikslas yra radikalus teisingumo suprobleminimas. Straipsnyje keliama teorinė hipotezė, jog teisingumas aptinkamas vien kaip negatyvi, nihilistinė par excellence patirtis. Tam pademonstruoti pasitelkiami Ricoeuras ir Derrida. Teisingumo „prigimtis“ svarstoma teisingumo kaip teisės ir teisingumo anapus teisės perspektyvoje. Parodoma, kad Derrida teisingumas iškyla kaip stygius, kaip skirtumas, kaip nuotrūkio tarp teisės įgalinamo teisingumo ir ne-teisingumo „išgyvenimas“. Derrida dekonstrukcija, jos išdavomis teisingumo „idėjos“ atžvilgiu bei Derrida teisingumo sąsaja su Heideggerio Δίκη (dikė) – kaip nei teisingumo, nei neteisingumo – nihilistiniu traktavimu bandoma „patikrinti“ Ricoeuro teisingumo interpretaciją. Interpretuojant Ricoeuro teisingumo formalizmo konceptą, atskleidžiamas nevienareikšmis formalizmo pobūdis. Parodoma, jog ypač svarbi tampa tam tikra formalizmo prasmė, kurią įgyja rikioriškoji „nepersonalaus požiūrio taško“ instancija. Ji kaip neišbaigta forma, kadangi nėra uždara ir savipakankama, orientuoja į žmogiškosios situacijos dvilypumą ir dviprasmiškumą, į tokią žmogiškosios kitybės pagavą, kuri būtų universali ir singuliari sykiu. Būtent tokioje perspektyvoje Ricoeuro teisingumą galima aptikti kaip nihilistinį, t. y. „nepersonalus požiūrio taškas“ yra galimas traktuoti kaip moralinis plyšys, kaip moralinis įtrūkis teisės teisingume.
Pagrindiniai žodžiai: nihilizmas, teisingumas, teisė, Ricoeur, Derrida.

Nihilistic Justice in Ricoeur and Derrida
Rita Šerpytytė

Abstract
This article aims to radicalize the problem of justice by proposing a theoretical hypothesis of justice, traceable only as a negative and Nihilistic experience par excellence. While drawing on Ricoeur’s and Derrida’s works, the “nature” of justice is exposed in the twofold perspective – as justice appearing within or beyond law.
The author shows how Derrida’s concept of justice emerges as “originary lack”, as Différance, as an interruption between justice as law and injustice. By deploying the conclusions of Deconstruction as well as Heidegger’s analysis of Δίκη, the nihilistic take is exercised in order to verify Ricoeur’s formalist interpretation of this subject.
The instance of “impersonal point of view” turns out to be essential in giving a background of the formalist understanding of justice. Since this instance is conceived as an open, self-sufficient and incomplete form, through which the ambivalence and ambiguity of human being is disclosed as well as an opening to the Otherness – both universal and singular – is performed, Ricoeur’s position can become a subject of nihilistic interpretation, proposing the understanding of “impersonal point of view” as “moral gap”, as a crack in justice of law.
Keywords: nihilism, justice, law, Ricoeur, Derrida.

PDF

Please read the Copyright Notice in Journal Policy