Narkotinių medžiagų platinimo vietos, jų kaita ir kriminogeninis poveikis posovietiniame mieste

Santrauka

Straipsnyje tiriamos erdvinės sąsajos tarp narkotinių medžiagų platinimo vietų ir nusikaltimų koncentracijos posovietinėje urbanistinėje aplinkoje. Pasitelkus teritorinės koncentracijos koeficientą ir erdvinių klasterių identifikavimo metodiką, analizuojama, kaip Klaipėdoje nuo 2001 iki 2010 m. kito nusikaltimų skaičius ir struktūra aplink narkotikus platinančius taškus. Duomenys rodo, kad narkotikų platinimo vietos daro stiprų lokalizuotą poveikį kriminogeninei situacijai, o nusikalstamumo lygis šalia šių vietų gerokai viršija miesto vidurkį. Nors apskritai nusikalstamumas tiriamuoju laikotarpiu mieste mažėjo, smurtinių nusikaltimų erdvinė koncentracija aplink narkotikų platinimo vietas, ypač aplink socialiai marginalizuotus urbanistinius objektus, kaip antai nakvynės namai ir buvusių pramonės įmonių bendrabučio tipo daugiabučiai, didėjo. Kita vertus, analizuojamu laikotarpiu matoma ir narkotinių medžiagų platinimo taškų slinktis į klubus ir prekybos centrų prieigas, demonstratyvaus vartojimo erdves. Kriminogeninės aplinkos ir jos permainų analizė suponuoja, kad socialinės dezorganizacijos ir rutininės veiklos teorijos vis dar išlaiko savo interpretacinę galią aiškinant nusikaltimų koncentraciją miesto erdvėse. Tačiau šias teorijas būtina papildyti naujomis įžvalgomis apie tai, kaip nusikalstamumo struktūrą keičia urbanistinės transformacijos ir kintantys teisėsaugos institucijų prioritetai.