Epistolinis tapsmas: archyviniai bruožai ir difrakcinis skaitymas

Anotacija

Šiame straipsnyje mano siūloma difrakcijos sąvoka veikia ir kaip metodinė prieiga, ir kaip epistemologinė prizmė. Vadovaudamasi šiuo dvejopu požiūriu atlikau archyvinį tyrimą, apėmusį įvairiausio pobūdžio archyvinius dokumentus: skaičiau, gilinausi ir analizavau laiškus, rašytus europiečių matematikių, gyvenusių XVIII–XIX amžiuje. Tyrimas remiasi Leverhulme fondo finansuotu projektu, kurio tikslas yra sukurti feministinę automatografijų genealogiją – atsekti, kaip moteris tampa matematike, filosofe, mokslininke. Mano nuomone, analoginiai, suskaitmeninti ir fotografuoti laiškai turėtų būti laikomi skirtingais archyviniais dokumentais, kurių kiekvienas, priklausomai nuo jame užfiksuotų šaltinių ir duomenų, kreipia tyrėją vis kitokiu sudėtingu keliu. Negana to, atpažinti matematikių susirašinėjime susipynusius asmeninio ir mokslinio gyvenimo momentus yra būtina, jei norime suvokti moters asmenybės tapsmą lyties, mokslo ir matematikos sankirtoje.