Veneros palytėti: sifilio samprata ir gydymas XX a. pirmos pusės Lietuvoje

Anotacija

Šiame straipsnyje, pasitelkdama lietuvių ir užsienio medicinos istorikų tyrimus, Lietuvoje vykdytų archeologinių tyrimų duomenis ir tarpukario spaudą, gilinuosi į XV a. pabaigoje Europoje pasirodžiusios naujos ligos – sifilio – istoriją, siekdama atsakyti į klausimą, kodėl liga, kuria sergančiųjų skaičius XX a. pirmos pusės Lietuvoje itin sparčiai augo ir kuri tapo didžiuliu gydytojų ir visuomenės rūpesčiu, praktiškai nepaliko jokių pėdsakų lietuvių tautosakoje. Straipsnyje keliu hipotezę, kad medžiagos apie sifilį stygius mūsų folklore galėjo būti nulemtas šios ligos diagnozavimo sudėtingumo, neatmetant ir jos seksualinės prigimties kaip nepatogios, gėdingos temos. Atliktas tyrimas šią hipotezę leidžia patvirtinti, nes, kaip rodo surinkta medžiaga, XX a. pirmos pusės visuomenė, ypač provincijoje, sifilio galėjo neskirti nuo kitų ligų (pavyzdžiui, odos), todėl ši lytiškai plintanti infekcija galėjo būti gydoma tais pačiais būdais, kaip ir kiti susirgimai. Be to, liaudyje sirgti „prancūzais“ buvo laikoma didele gėda, galėjusia lemti sergančiojo atskirtį nuo bendruomenės.