Partizaninio karo refleksija ir priešo vaizdiniai leidinyje „Prie rymančio Rūpintojėlio“ (1949–1953)

Santrauka

Straipsnyje analizuojamas Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Visuomeninės dalies organo Prie rymančio Rūpintojėlio (1949–1953) turinys. Leidinys suvokiamas kaip instrumentas, formuojantis partizanų kolektyvinę tapatybę ir reprezentuojantis ideologizuotą partizaninio karo pasakojimą, skirtą stiprinti rezistentų ryžtą priešintis bei atsverti sovietų propagandos skleidžiamus mitus.

Remiantis partizanų vadovybės dokumentais teigtina, kad laikraštėlis buvo pavyzdinis visiems partizanų daliniams, perteikė vadovybės požiūrį į kovą bei formavo vaizdinius apie partizanus ir jų priešus. Kaip sufleruoja leidinio pavadinimas, partizanų veikla neatsiejama nuo krikščioniškųjų vertybių. Dėmesys taip pat skiriamas ryžtingumui, visuomenės palaikymo svarbai ir bebaimiškumui, kurie išryškina idealizuotą kovotojo įvaizdį.

Nors dalis vadovybės kritikavo Rūpintojėlį kaip pagrindinį simbolį ir siūlė daugiau akcentuoti kovą skatinančius vaizdinius, leidinio turinys per visą leidimo laikotarpį iš esmės išliko nuoseklus. Partizanų, kaip gėrį ir dvasines vertybes atstovaujančių kovotojų, vaidmuo sustiprinamas priešų vaizdiniais – tiek išorės, tiek vidaus priešai vaizduojami kaip moraliai neteisūs ir nekeliantys baimės partizanams. Visa tai atitiko partizanų vadovybės sampratą apie kovą ir leido sureikšminti kovos prasmę.