Patarlės įamžina daugelio dešimtmečių atmintį ir perteikia išsaugotą senąją vietos, regiono, tautos ir bendrą daugelio tautų išmintį. Mūsų laikais tęsiant darbus paremiologijos srityje, remiantis brandžiomis idėjomis ir atsiveriančiomis paremiologinės veiklos galimybėmis, siekiama suartinti kartas.
Šio straipsnio tikslas – parodyti, kaip asmenys, kurie, siekdami įamžinti kultūros paveldą, fiksuoja papročius, praktikas ir kultūrinę patirtį, prisideda prie jų išsaugojimo ir padeda atskleisti bei suprasti tautos pasaulėžiūrą. Straipsnyje daugiausia dėmesio skiriama portugalų filologo, archeologo ir etnografo José Leite de Vasconcelloso (1858–1941) darbams. Šis tyrėjas ne tik reikšmingai prisidėjo prie kalbotyros, etnografijos ir paremiologijos plėtros, bet ir, pasižymėdamas giliu nacionaliniu sąmoningumu, Portugalijos kaimiškąsias vietoves tyrė taikydamas universalius mokslo laimėjimus. Toks Vasconcelloso požiūris atvėrė naujas Portugalijos mokslo perspektyvas.
Kaip ir kitų to meto asmenybių, Vasconcellos darbai rodo, kad tautos išminties supratimas, sklaida ir taikymas padeda kurti teisingesnę ir darnesnę visuomenę, empiriką suartinti su mokslu. Atsidavimas ir nuoseklus darbas padeda skleisti ir įgyvendinti tradicinę patarlių išmintį, tikintis palankaus rezultato, kaip darė ir Kazys Grigas.

Šis darbas apsaugotas Creative Commons priskyrimo 4.0 viešąja licencija.