Remiantis kokybiniu tyrimu ir analizuojant mokytojų naratyvus, šiame straipsnyje siekiama išryškinti pagrindinius tapatybės kontūrus: vertybines nuostatas, savivoką, mokymosi iš gyvenimo momentus bei profesinio „pašaukimo“ sampratą. Šiame kontekste mokytojo tapatybė suvokiama kaip atvira, kintanti struktūra, susiformuojanti ne tik per studijas ar darbo patirtį, bet ir per asmenines, šeimines, kultūrines patirtis. Straipsnio tikslas – atskleisti pedagogų profesinės tapatybės konstravimo procesą biografiniuose pasakojimuose, identifikuojant reikšmingas asmenines, socialines ir profesines patirtis. Kokybinio tyrimo duomenų analizė ir rezultatai remiasi biografinio mokymosi teorija (Alheit ir Dausien, 2005), refleksyvios praktikos samprata (Schön, 1983), socialinio konstruktyvizmo požiūriu (Berger ir Luckmann, 1966) ir profesinės tapatybės formavimosi modeliu (Beijaard et al., 2004). Tyrimu prisidedama prie gilesnio mokytojo profesijos supratimo bei siūloma įgyvendinant ugdymo politiką ir rengiant mokytojų rengimo programas atsigręžti į asmenybės visumą, neatsiejamą nuo jos biografinio konteksto. Tyrime išryškėja, kad mokytojo tapsmas – tai ne vien profesinė karjera, bet ir egzistencinis kelias, kuriame kiekviena patirtis tampa prasminiu profesinės tapatybės elementu.
Šis darbas apsaugotas Creative Commons priskyrimo 4.0 viešąja licencija.